Nerimą išsklaidė gydymo planas

Nors dar prieš ligą daug dirbau su vėžio prevencijos projektais ir savanoriavau onkologinius ligonius vienijančiose organizacijose, tačiau žinojimas ir patirtis, kurią gavau tarp vėžio paliestų žmonių, neapsaugo nuo užplūdusių jausmų.

Prieš kiek daugiau nei trejus metus, prieš pat gražiausias žiemos šventes sužinojau, kad sergu trigubai neigiamu krūties vėžiu. Su dukra nukasėme gausiai užsnigtą kiemą, o grįžusi namo, pajutau, kad keistai pulsuoja skausmas nuo kaklo link krūtinės. Apčiuopiau tarsi sukietėjusį patinimą kairės krūties viršuje. Tą akimirką sustojo viskas – mintys, planai, įprasta kasdienybė, nors labai norėjau tikėti, kad čia tik peršalimas, gal koks uždegimas, bet tikrai ne vėžys. Jau kitą dieną sėdėjau privačios klinikos laukiamajame pas mamologą, nes žinojau, kad ir kas tai būtų – laikas nėra mano sąjungininkas. Gydytoja nenudžiugino. Po savaitės jau laukiau prie kabineto pas krūtų chirurgą-onkologą Nacionaliniame vėžio institute (dabar – Nacionalinis vėžio centras). Vienas po kito sekė tyrimai ir dienos virto nerimo kupinomis savaitėmis. Su artimaisiais blogomis žiniomis nesidalijau, nenorėjau gadinti švenčių. Žinojo tik mano vyras ir dukra, bet stengėmės, kad laikotarpis iki oficialios diagnozės būtų smagus ir šventiškas. Galvojau, jei švenčiu paskutinį kartą, lai tai būna linksmiausios mano dienos. Kai sulaukiau biopsijos atsakymų, šventė baigėsi. Pasakiau ir tėvams, brolio, sesės, vyro artimųjų šeimoms, kas su manimi nutiko ir kas laukia.

Prasidėjo gydymo kelias – ilgas, etapais sudėliotas, reikalaujantis kantrybės ir vidinės stiprybės. Šešiolika chemoterapijų, operacija, spindulinis gydymas. Chemoterapija suveikė – auglys sumažėjo net kelis kartus, vėliau ir visai išnyko. Dvylika chemoterapijų turėjau kas savaitę, keturias – kas tris. Esu dėkinga gydytojai Birutei Brasiūnienei, kuri mane lydėjo visą šį laikotarpį ir, kaip ji sakė, kad drauge plauksime kaip laivas šio etapo jūra, kurioje bus ir bangų, ir saulėtų dienų. Taip ir buvo. Buvo dienų, kada buvo labai sunku, tačiau kai po kelių dienų užplūsdavo jėgos, vėl norėdavosi šypsotis, kol vėl banga neblokšdavo žemyn iš didelio aukščio. Ir taip išbangavau pusę metų. Tiesa, kai atsirado aiškus gydymo planas, kartu atėjo ir daugiau ramybės. Pradėjau sąmoningiau rūpintis savimi – keičiau mitybą, rinkausi paprastesnį, švaresnį maistą, įsiklausiau į savo kūną. Pamažu atsirado pasitikėjimas ir žinojimas, kad net ir šioje nežinomybėje galiu rasti kelią į sveikimą. Gydydamasi iš naujo atradau labai paprastus dalykus – gryną orą, judėjimą, tylą.

„Baimė niekur nedingsta. Tačiau kartu su ja atsiranda ir dėkingumas – už kiekvieną dieną, už galimybę gyventi“, – sako daugiau nei prieš trejus metus trigubai neigiamo krūties vėžio diagnozę išgirdusi, o dabar remisiją pasiekusi Dalia. Asmeninio albumo nuotr.

Supratau, kad mūsų kūnai stebuklingai stiprūs ir sukurti atsigauti. Tiesa, esu išsigandusi dėl savo būsenos – kelis kartus staigiai krito kraujo spaudimas ir aš jausdavau, kaip netenku sąmonės, o rankų ir kojų raumenys įtempia galūnes iki visiško nutirpimo. Labai džiaugiuosi, kad dukra nesutriko, paskambino mano bičiulei gydytojai, kuri iš karto suprato, kas vyksta, ir dukrai pasakė, kad kuo skubiau man duotų druskos arba sūraus vandens. Gąsdindavo būsena, kada net puodelio negalėdavau paimti į rankas, nes tiesiog neturėjau jėgų jo išlaikyti.

Gydytojas nusprendė pasirinkti tausojančią operaciją, nes naviko neliko. Liko tik titano siūlu pažymėta jo buvimo vieta. Švitinimą taip pat praėjau sėkmingai.

Žinau, kad dauguma moterų išgyvena dėl plaukų ir pakitusios išvaizdos, vis dar daugelis dėl to atsisako gydymo. Todėl, tarsi norėdama parodyti, kad plika galva ir liga nėra gėda, atvirkščiai, kad tai kovos ir drąsos simbolis, pradėjau rašyti dienoraštį ir rodyti savo pokyčius socialiniuose tinkluose.

Supratau, kad mūsų kūnai stebuklingai stiprūs ir sukurti atsigauti.

Gydytojai, artimieji, draugai, kolegos – tai, kad jie šalia, jų palaikymas, paprasti žodžiai ar tylus buvimas kartu tapo neįkainojama stiprybe. Šiuo metu esu remisijoje, bet girtis, kad įveikiau ligą, nenoriu, o gal esu prietaringa ir tai mane stabdo. Turiu prisipažinti, kad baimė niekur nedingsta. Tačiau kartu su ja atsiranda ir dėkingumas – už kiekvieną dieną, už galimybę gyventi.

Dalia Vencevičienė