Ką svarbu žinoti apie savo vėžio potipį ir jo gydymą

Išgirdus krūties vėžio diagnozę neišvengiamai kyla daug klausimų: kas manęs laukia, koks gydymas bus taikomas ir kiek jis truks? Šiandien gydymas yra labai individualizuotas ir priklauso ne tik nuo ligos stadijos, bet ir nuo biologinių naviko savybių.

Apie tai, į kokius tipus skirstomas krūties vėžys, kaip parenkamas gydymas ir ką svarbu žinoti pacientėms, pasakoja Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos chemoterapijos centro vadovė gydytoja onkologė chemoterapeutė Aušra Bankauskaitė-Arnašienė.

Nuo biopsijos – iki gydymo plano

Gydymo pradžia visada siejama su tiksliu ligos įvertinimu, todėl pirmiausia atliekama naviko biopsija, kuria nustatomas molekulinis naviko potipis. Kai kuriais atvejais, jei HER2 receptoriaus raiška imunohistocheminiame tyrime vertinama kaip ribinė, atliekamas papildomas tyrimas – fluorescencinė in situ hibridizacija (FISH). Jis parodo, ar naviko ląstelėse yra HER2 geno amplifikacija, todėl padeda atrinkti pacientes, kurioms gali būti naudingas HER2 taikinių gydymas.

Nustačius potipį, planuojamas gydymas. Tačiau tai nėra vien gydytojo sprendimas.

„Pacientė supažindinama su visais galimais gydymo metodais, paaiškiname, kodėl siūlomas vienas ar kitas variantas, ir tariamės dėl bendro sprendimo“, – sako pašnekovė.

Pasak gydytojos, pasitaiko situacijų, kai pacientės iš anksto turi įsitikinimų dėl gydymo, pavyzdžiui, iš karto pasako, kad nenori chemoterapijos ar operacijos.

„Mano, kaip specialistės, užduotis – pasiūlyti geriausią prognozę užtikrinantį variantą. Tačiau pirmiausia kalbamės su pacientais apie jų tikslus, norus ir pageidavimus, aptariame galimus šalutinius gydymo metodų poveikius, įvertiname gretutines ligas. Pacientui atsisakius siūlomo gydymo, ieškome, kaip sudėlioti gydymo planą taip, kad rezultatas vis tiek būtų kuo geresnis“, – aiškina ji.

„Gydymo schemos pasirinkimas priklauso ne tik nuo ligos stadijos ar pacientės amžiaus, bet ir nuo jos gretutinių patologijų, pavyzdžiui, trombozės rizikos ir pan.“, – sako gydytoja onkologė chemoterapeutė A. Bankauskaitė-Arnašienė. Asmeninio albumo nuotr.

Kuo skiriasi krūties vėžio potipiai

Pagal tarptautinę klasifikaciją išskiriami keturi molekuliniai krūties vėžio potipiai: luminalinis A, luminalinis B, HER2 teigiamas ir trejopai neigiamas.

Krūties vėžio potipis padeda numatyti, kokie vaistai gali veikti geriausiai, tačiau prognozę lemia ne vien potipis. Labai svarbi ligos stadija, naviko išplitimas, bendra sveikata ir tai, kaip navikas reaguoja į gydymą.

Luminalinis A – tai geriausios prognozės potipis, turintis teigiamus hormonų receptorius, neigiamą HER2 raišką ir žemą Ki-67 rodiklį.

Luminalinis B yra agresyvesnis: hormonų receptoriai teigiami, tačiau Ki-67 rodiklis aukštas, o HER2 raiška gali būti tiek teigiama, tiek neigiama.

HER2 teigiamo potipio navikai anksčiau laikyti agresyvesniais, bet taikinių terapija labai pagerino gydymo galimybes ir ligos prognozę.

Trejopai neigiamas krūties vėžys neturi nei hormonų, nei HER2 receptorių raiškos. Šie navikai laikomi agresyviausia krūties vėžio forma, tačiau taikant šiuolaikinius gydymo metodus, taip pat pasiekiami geri gydymo rezultatai.

Luminalinis A: gydymas prasideda nuo operacijos

Paprastai luminalinį A potipio naviką turinčios pacientės pirmiausia operuojamos. Vėliau, atsižvelgiant į ligos išplitimą ir operacijos apimtį, gali būti taikoma spindulinė terapija, ir visais atvejais, nepriklausomai nuo kitų rodiklių, skiriamas hormoninis gydymas.

Visais atvejais gydymas yra baigtinis ir remiamasi moksliniais tyrimais bei ilgalaike stebėsena.

Šio gydymo schema priklauso nuo moters menopauzės statuso. „Jeigu moteris yra po menopauzės, gali būti skiriamas vienas vaistas, prieš menopauzę – dviejų vaistų derinys. Be to, esant didesniam nei 2 cm navikui ir ligai išplitus į limfmazgius, pooperaciniam gydymui papildomai skiriamas CDK4/6 inhibitorių grupei priklausantis preparatas, veikiantis tarsi stabdis vėžio ląstelės dalijimosi cikle.     CDK4/6 nepakeičia hormoninio gydymo, bet gali būti pridedamas, kai hormonams jautrus HER2 neigiamas krūties vėžys turi didesnę atsinaujinimo riziką“, – pasakoja A. Bankauskaitė-Arnašienė.

Gydymo schemos pasirinkimas priklauso ne tik nuo ligos stadijos ar pacientės amžiaus, bet ir nuo jos gretutinių patologijų, pavyzdžiui, trombozės rizikos ir pan. Taigi, kiekvienas atvejis analizuojamas individualiai.

Luminalinis B: taikomas priešoperacinis gydymas

Luminalinio B potipio krūties vėžio gydymas dažniausiai prasideda nuo priešoperacinės chemoterapijos.

„Jeigu navikas didesnis nei 1 cm ar yra išplitęs į limfmazgius, gydymą pradedame nuo chemoterapijos. Jei nustatyta ir HER2 raiška, kartu skiriama biologinė terapija. Ilgalaikio stebėjimo metu įrodyta, kad maksimaliai sumažinus naviką iki operacijos, labiausiai sumažėja ligos atsinaujinimo ir progresavimo rizika“, – pabrėžia pašnekovė.

Jeigu navikas didelis, bet neišplitęs į limfmazgius, priešoperacinis chemoterapinis gydymas trunka aštuoniolika, o radus vėžinių ląstelių limfmazgiuose – iki dvidešimt keturių savaičių.

Tuomet pacientė siunčiama operuoti, paskui gydymas koreguojamas. Jeigu navikas neturi HER2 raiškos, taikomas hormoninis gydymas ir, priklausomai nuo operacijos apimties, spindulinė terapija. Jeigu nustatyta HER2 raiška, skiriama biologinė terapija, nukreipta prieš HER2 receptoriaus raišką. Esant didelei ligos atsinaujinimo rizikai, gali būti skiriamas gydymas CDK4/6 inhibitoriumi ir nesant HER2 raiškos.

HER2 teigiamas vėžys: aiški gydymo schema

„Jei navikas didesnis nei 1 cm, pirmiausia visada skiriame chemoterapiją kartu su biologine terapija“, – aiškina gydytoja.

Tolesnis gydymas priklauso nuo patologinio atsako. „Jeigu per operaciją paaiškėja, kad pasiektas pilnas patologinis atsakas – o tai yra siekiamybė ir pavyksta maždaug 50 proc. atvejų – gydymas biologine terapija tęsiamas dar vienus metus. Vėliau tęsiama aktyvi stebėsena“, – sako ji.

Jei patologinis atsakas nepilnas, pagal tarptautines rekomendacijas skiriamas naujos kartos vaistas. Tai antikūno ir vaisto konjugatas, kuris leidžia sumažinti ligos atsinaujinimo riziką apie 50 proc. Paprastai gydymo kursą šiuo vaistu sudaro 14 dozių kas tris savaites.

Trejopai neigiamas vėžys: naujos galimybės su imunoterapija

„Šio potipio gydymui atsirado bene daugiausia naujovių, iš kurių svarbiausia – imunoterapija, labai pagerinusi šio agresyvaus potipio gydymo prognozę“, – teigia A. Bankauskaitė-Arnašienė.

Jei navikas didesnis nei 2 cm arba pažeisti limfmazgiai, prieš operaciją skiriamas chemoterapijos ir imunoterapijos derinys. Gydymas trunka apie 24 savaites, po jo atliekama operacija, o tuomet tęsiama imunoterapija.

Esant nedideliam navikui (iki 2 cm) ir nesant išplitimo į limfmazgius, aiškių prospektyvinių klinikinių tyrimų duomenų, rodančių kad imunoterapija naudinga tokio dydžio ligai, nėra. Tokiu atveju skiriamas tik chemoterapinis gydymas.

Bendra šio potipio gydymo trukmė – apie vienus metus.

Kaip parenkama gydymo trukmė

Pasak pašnekovės, pacientės dažnai klausia, kiek truks gydymas, tačiau atsakymas nėra vienareikšmis.

„Visais atvejais gydymas yra baigtinis ir remiamasi moksliniais tyrimais bei ilgalaike stebėsena. Pagal tai suformuluotos tarptautinės rekomendacijos, leidžiančios parinkti tinkamiausią gydymo schemą pagal naviko potipį, dydį ir išplitimą, kad būtų maksimaliai sumažinta ligos atsinaujinimo ir progresavimo rizika“, – pasakoja gydytoja.

Vis dėlto, net ir taikant pažangiausius gydymo metodus, visiškai eliminuoti rizikos neįmanoma. Net pasiekus visišką patologinį atsaką, nedidelė rizika išlieka: trejopai neigiamo krūties vėžio atveju per 3–5 metų laikotarpį ji dažniausiai siekia apie 5–10 proc.

Pasak pašnekovės, skiriamų vaistų efektyvumas pagrįstas ilgamečiais tyrimais. „Vaistas rinkoje atsiranda tik po daugybės tyrimų ir ilgo stebėjimo laikotarpio. Kadangi visi vaistai turi šalutinį poveikį, būtina įrodyti, kad jų nauda atsveria galimą žalą“, – aiškina ji.

Gydytoja pabrėžia, kad niekada neskiriamas perteklinis gydymas. „Siekiama, kad jis būtų kuo trumpesnis, bet maksimaliai efektyvus. Pavyzdžiui, hormonų terapija, esant mažai rizikai, paprastai tęsiama 5 metus, o didesnės rizikos atveju – nuo 7,5 iki 10 metų“, – sako pašnekovė.

Šalutinis poveikis: svarbu kalbėti

1. Bankauskaitė-Arnašienė praktikoje neretai susiduria su pacienčių baimėmis dėl šalutinių poveikių. Dalis moterų dėl jų net svarsto atsisakyti chemoterapijos ar hormonų terapijos. Pasak gydytojos, ši baimė neretai paremta visuomenėje suformuotais stereotipais. „Filmuose dažnai rodoma, kad po chemoterapijos žmogus tik guli lovoje arba visą laiką sėdi virš tualeto, tačiau turiu pacienčių, kurios jau kitą dieną eina į darbą“, – sako ji.

Gydytoja pabrėžia, kad šalutinius poveikius dažniausiai galima koreguoti iki minimalių. Kartais pakanka pakeisti vaisto gamintoją, nes šalutinį poveikį gali lemti ne pati veiklioji medžiaga, o pagalbinės medžiagos.

„Pasitaiko, kad pacientė dėl šalutinių poveikių nustoja vartoti vaistus, tačiau apie tai neprisipažįsta, nes bijo gydytojo reakcijos. Visada reikia pasisakyti – dažnai galime koreguoti gydymą, pakeisti vaistą kitu ar, priėmus sprendimą netęsti gydymo, koreguoti tolesnį stebėjimo planą“, – pabrėžia A. Bankauskaitė-Arnašienė.

Ji akcentuoja, kad gydymo procese svarbiausias bendras tikslas – kartu su paciente, stengiantis jai būti patarėju ir draugu, pasiekti kuo geresnį rezultatą, kad moteris galėtų gyventi visavertį gyvenimą ir liga neprogresuotų.

Inga Saukienė