A. Kišonaitei kūryba padėjo nepasiduoti ir iš naujo atrasti gyvenimą

Ant šio žurnalo numerio viršelio – menininkės Agnės Kišonaitės paveikslas „Gulbės“. Paukščiai jos kūryboje atsiradę neatsitiktinai. Menininkė puikiai žino, ką reiškia gyventi su nepagydoma liga. Prieš 15 metų jai buvo diagnozuotas I tipo diabetas – grėsminga liga, gerokai pakeitusi kasdienę dienotvarkę, bet nė kiek nesumažinusi moters troškimo gyventi ir kurti.

Kaip sako pati Agnė, tapyti paukščius jai labai patinka. Menininkei paukščiai – polėkio ir laisvės simbolis, todėl jie atspindi ir jos pačios pasaulėžiūrą.

Viršelio paveikslo centre nutapytas moters veidas – autoportretas, o ją supančios gulbės – jai brangiausio gyvenimo turto, šeimos, metafora, primenanti apie viltį, malonę ir stiprybę.

„Šį paveikslą sukūriau galvodama apie artimiausius šeimos narius, kurie mane supa, palaiko ir motyvuoja kurti. Kadangi esu iš Klaipėdos, vieną kartą prie jūros, ant kranto, pamačiau labai gražią gulbę – ji tarsi pozavo. Tas vaizdas man labai įstrigo ir būtent jos atvaizdas bei nuotaika nugulė šiame paveiksle kartu su mano mintimis apie šeimą“, – patikslina paveikslo autorė.

Menininkė A. Kišonaitė žurnalo skaitytojoms linki bet kurioje situacijoje neprarasti gyvenimo prasmės pojūčio bei gebėjimo matyti gyvenimo grožį, pažadinti smalsumą ir nukreipti mintis į tai, kas įdomu. Asmeninio albumo nuotr.

Liga, išmokiusi disciplinos

Pozityvumas, trykštantis iš šio paveikslo, – pagrindinis Agnės gyvenimo variklis. Kai 2011 metais jai buvo diagnozuotas I tipo diabetas, iš pradžių, pasak jos pačios, tai buvo didžiulis šokas. „Reikėjo ne vienų metų susigyventi su liga, ją suprasti, išsiaiškinti, ką turiu daryti, kad jausčiausi gerai“, – pripažįsta pašnekovė.

Jau žinodama savo diagnozę moteris susilaukė dviejų vaikų, kuriems dabar 6 ir 8 metai. Nėštumas sergant diabetu gali tapti rimtu išbandymu, tačiau Agnė sako baimės nejautusi.

Šimtu procentų galiu patvirtinti – teigiamos emocijos gydo.

„Mano pagrindinis gyvenimo šūkis – ko bijosi, tas ir nutiks. Kiekviename žingsnyje stengiuosi būti drąsi ir negalvoti apie tai, kas gali būti blogiausia. Labai tikėjau, kad viskas bus gerai ir taip save programavau. Žinoma, realybėje viskas atrodė ne taip lengva, kaip dabar pasakoju. Labai kruopščiai stebėdavau gliukozės lygį kraujyje, keldavausi kelis kartus per naktį. Neseniai supratau, kad šešerius metus nebuvau išmiegojusi nė vienos visos nakties: iš pradžių laukiausi, vėliau augo maži vaikai, o mano gliukozė svyruodavo – kartais taip nukrisdavo, kad tekdavo keltis naktį ir valgyti“, – pasakoja menininkė.

Tačiau, pasak Agnės, galima dėl to liūdėti ir savęs gailėti, klausti – kodėl man, už ką man, o galima nukreipti mintis pozityviai ir žingsniuoti per kasdienybę su šypsena. Tai ji ir stengiasi daryti.

„Gulbės“. Giedriaus Akelio nuotr.

Pašnekovė įsitikinusi: į ligą galima žiūrėti ne kaip į likimo smūgį, o kaip į pamoką, kuri verčia keistis ir keisti savo gyvenimą. Jau penkiolika metų jos kasdienybė persmelkta disciplinos – subalansuota mityba, darbo ir poilsio režimas, sportas tris kartus per savaitę.

Moteris juokauja, kad jos liga tam tikra prasme pasitarnavo ir vyrui, perėmusiam daugelį jos sveikos gyvensenos įpročių, ypač mitybos: „Mano vyras labai gerai žino, kokį maistą rinktis, jei nori būti žvalus ir aiškaus proto.“

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Kūryba kaip vidinė atrama

Pasak Agnės, kūryba jai padėjo įveikti pirminį šoką išgirdus diabeto diagnozę. Praėjus metams po diagnozės surengta personalinė paroda, tad net ir susirgusi moteris kūrė labai intensyviai.

„Man įdomu kurti, o kai man įdomu, jaučiuosi stipri ir sveika. Kūryba leidžia atsitraukti nuo savo bėdų ir savijautos problemų. Šimtu procentų galiu patvirtinti – teigiamos emocijos gydo. Jos padeda ugdyti pozityvų požiūrį į save, į kitus žmones ir aplinką. Labai svarbu būti užsiėmusiam, turėti mėgstamą veiklą. Jei tik sėdėsi, žiūrėsi pro langą ir verksi, nei aplinkiniams, nei pats sau nebūsi įdomus. Todėl reikia save stumti ir daryti, veikti“, – mano menininkė.

Tiesa, ji pripažįsta, kad kūryba – jos pašaukimas nuo vaikystės. Jau penktoje klasėje ji susikūrė logotipą, kurį iki šiol naudoja ir kurį išsitatuiravo ant riešo. Tačiau kiekvienas žmogus, jos manymu, turi rasti veiklą, kuri jam teikia džiaugsmą. Pašnekovė įsitikinusi, kad nereikia savęs kankinti darant tai, kas nepatinka ar yra per sunku.

Pasinerdama į kūrybą Agnė nepaneigia savo ligos. Ji nuolat domisi jos kontrolės ir gydymo galimybėmis, seka naujausius šios srities tyrimus.

„Norint aktyviai gyventi ir džiaugtis gyvenimu su šia liga, tenka pasistengti. Tačiau man tiesiog įdomu gyventi, o liga išmokė neturėti gyvenimui didelių pretenzijų. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad susikūriau tokį gyvenimą, kuriuo džiaugiuosi. Turiu šeimą, kurią labai branginu. Su vyru drauge gyvename jau šešiolika metų ir daug laiko leidžiame kartu. Matau prasmę savo kūryboje, kuri džiugina žmones. Vien pernai buvau dešimtyje kelionių – tarp jų Pietų Korėjoje ir Niujorke, kur dalyvavau parodose. Aišku, tokio gyvenimo nesukūriau per dieną – aš kryptingai link jo ėjau“, – dalijasi menininkė.

Todėl ir žurnalo skaitytojoms ji linki bet kurioje situacijoje neprarasti gyvenimo prasmės pojūčio bei gebėjimo matyti gyvenimo grožį, pažadinti smalsumą ir nukreipti mintis į tai, kas įdomu. Svarbiausia – nesustoti gyventi.

Naudotų nagų lako buteliukų mozaika „Stiklo pūtimas“. FOKO nuotr.

Dvi kūrybinės asmenybės pusės

Menininkė sako savyje jaučianti dvi skirtingas kūrėjos puses, kurios atsispindi jos kūryboje.

„Kai tapau paveikslus, į savo studiją negaliu pasiimti net mūsų mažo šuniuko – jis mane blaško. O instaliacijos yra visai kas kita: tai dideli socialiniai projektai, į kuriuos įtraukiu daug žmonių. Jei paklaustumėte, kas man labiau patinka – kurti paveikslus ar instaliacijas, pasakyčiau: patinka abi veiklos. Jos papildo viena kitą, todėl nė viena neatsibosta“, – tikina pašnekovė.

Kita vertus, abi kūrybos kryptis jungia panašios temos. Agnei labai svarbi atsakingo vartojimo idėja. Ji stengiasi viską naudoti apgalvotai – net ant drobių dažus tepa labai plonu sluoksniu, o instaliacijas dažniausiai kuria iš jau panaudotų daiktų.

„Augau sovietiniais laikais, kai nebuvo tokios daiktų pasiūlos kaip dabar, todėl viskas būdavo perdaroma, pertaisoma – nuo drabužių iki baldų. Tad ir aš surenku nebereikalingus daiktus ir iš jų sukuriu estetiškai ir patraukliai atrodantį kūrinį. Taip parodau, kiek daug mes turime. Man norėtųsi, kad pirktume tik tiek, kiek mums iš tikrųjų reikia, o jei jau perkame – sunaudotume tai, ką nusipirkome, arba bent jau tinkamai išrūšiuotume“, – aiškina menininkė.

Nors instaliacijų temas dažniausiai diktuoja užsakovai, kūrėja pabrėžia niekada nesiimanti projekto, jei jai nepaliekama kūrybinės laisvės.

„Man neįdomu kurti to, ką jau esu mačiusi. Žmonėms, kurie neseka visų meno naujienų, jų idėjos gali atrodyti originalios, tačiau man jos kartais būna tūkstantį kartų matytos. Man norisi sukurti ką nors visai nauja“, – sako Agnė.

Naudotų insulino švirkštų kūrinys „Oskaras Minkowskis“. Tomo Raižio nuotr.

Įsimintiniausios instaliacijos

Menininkė yra sukūrusi daugybę įspūdingų instaliacijų, kurios išsiskiria ne tik masteliu ar technika, bet ir netikėtomis medžiagomis.

Vienas labiausiai išgarsėjusių jos kūrinių – „Lūpdažių bokštas“, sukurtas Honkonge. Daugiau nei trijų metrų aukščio instaliacija, sudaryta iš 18 399 lūpdažių pakuočių, pateko į Gineso rekordų knygą kaip didžiausia skulptūra iš lūpdažių. Šio projekto ištakos – ankstesnė instaliacija „Lūpdažis milžinas“, kuri ir atvėrė menininkei kelią į tarptautinius projektus.

„Tuo metu ruošiausi personalinei parodai ir pastebėjau, kad tapau gana daug lūpų ir lūpdažių. Taip gimė idėja sukurti įdomesnę skulptūrą“, – prisimena Agnė.

Dar vienas ryškus jos kūrinys – iš gintaro sukurta širdis, tapusi įspūdinga instaliacija iš tūkstančių mažų gintaro gabalėlių, kuriuos jai sunešė žmonės.

Menininkės kūryboje atsiranda ir labai asmeniškų temų. Kauno klinikose eksponuojamas didelis, apie 14 kvadratinių metrų kūrinys „Oskaras Minkovskis“, skirtas Kaune gimusiam mokslininkui, kuris pirmasis pasaulyje suprato, kad kasa gamina insuliną.

„Lūpdažis milžinas“. Giedriaus Akelio nuotr.

Agnė yra sukūrusi instaliacijų iš panaudotų švirkštų, gliukozės matavimo juostelių ir jutiklių, norėdama parodyti, kaip technologijos palengvina diabetu sergančių žmonių gyvenimą, tačiau kartu primena, kiek daug pastangų ir išgyvenimų reikalauja kasdienė ligos kontrolė, kiek daug dūrių patiria diabetu sergantys žmonės, tarp kurių – ir ji pati.

Vienas naujausių menininkės projektų – šviesos instaliacija „Saulėgrįža“, sukurta iš maždaug 8 tūkst. kompaktinių diskų. Diskai buvo pjaustomi į dalis ir kruopščiai klijuojami, kol iš jų gimė spindinti struktūra. „Mes ją su asistente suklijavome dviese. Buvo labai kruopštus darbas, bet man tokie procesai patinka. Kai reikia daug kartų kartoti tą patį judesį ir išlaikyti tikslumą, man tai tampa savotiška meditacija – galva ilsisi, o rankos dirba“, – sako menininkė.

Agnės instaliacijos pasižymi ne tik netikėtomis formomis ar įspūdingu masteliu, bet ir aiškia idėja. Jos kviečia permąstyti vartojimą, atkreipia dėmesį į kasdienybėje nepastebimus daiktus ir primena, kad net iš to, kas atrodo nereikalinga, galima sukurti įspūdingą meno kūrinį.

Luko Rostovskio nuotr.

Kaip gimsta paveikslai

Kadangi instaliacijos – komandinis darbas, reikalaujantis įvairių konstrukcinių sprendimų ir didelio mastelio, sukurti vieną instaliaciją gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

Paveikslui nutapyti kartais pakanka ir savaitės. Tačiau Agnė prisipažįsta mėgstanti prie savo darbų sugrįžti ir po kurio laiko. Po kelių savaičių vėl pažvelgusi į drobę ji neretai pastebi naujų detalių, pildo ar keičia paveikslą tol, kol pajunta, kad jame atsirado harmonija.

„Kaip gimsta idėjos? Labai įvairiai. Neseniai prieš užmigdama pamačiau visą paveikslo kompoziciją. Ryte atsibudusi iš karto keliavau į studiją tapyti. Kartais paveikslo fragmentą pamatau aplinkoje – kavinėje, gatvėje, bet kur. Paveikslų pavadinimai taip pat gimsta įvairiai. Kartais tik tapydama aiškiau suprantu, ką noriu pasakyti, o kartais pavadinimą turiu dar nepradėjusi paveikslo, nes aiškiai žinau, ką tapysiu“, – sako pašnekovė.

Kad ir kaip gimtų idėjos, menininkės darbuose galima įžvelgti tam tikrus pasikartojančius motyvus. Jos paveiksluose ryškėja du leitmotyvai. Vienas jų – jau minėti paukščiai. Kitas – žmonių veidai.

„Aš vis noriu tapyti abstrakcijas, bet kiekvieną kartą man pritrūksta žmogaus. Atsiranda bent jau akys ar lūpos. Anksčiau tapydama portretus stengdavausi užpildyti ir foną. Vėliau supratau, kad žmogaus veidas toks įdomus – jame galima įžvelgti tiek daug nuotaikų, kad nuo to laiko portretus pradėjau tapyti be jokių detalių fone. Tik kai tapau išgalvotus veidus, juos susieju su savo kuriama tema“, – pasakoja menininkė.

Agnės istorija liudija, kad net ir susidūrus su liga gyvenimas nepraranda spalvų. Kartais būtent išbandymai priverčia aiškiau pamatyti, kas iš tiesų svarbu, – artimus žmones, kūrybos galimybes, kasdienes mažas akimirkas, kurios ir kuria gyvenimo pilnatvę.

Inga Saukienė