Negydomas vėžys savaime neišnyksta

Dažnai kalbame apie sveikatos sistemos trūkumus, bet gerokai rečiau – apie asmeninę atsakomybę už savo sveikatą. Net ir suprasdamos, kad anksti diagnozuotą krūties vėžį lengviau išgydyti, daugelis moterų delsia tikrintis profilaktiškai.

„Blogiausi scenarijai, blogiausios mintys… Neretai tai – iš praeities likę baisūs vaizdiniai apie sirgusius artimuosius, kai ir gydymas, ir jo šalutiniai poveikiai būdavo visai kitokie. Manau, kad net pasitikrinti krūtis moteris iš dalies vis dar stabdo baimė“, – sako LSMU ligoninės Kauno klinikų gydytoja onkologė chemoterapeutė Rasa Malonytė.

Ar būna, kad bendraudama su pacientėmis pagalvojate – kur jos buvo anksčiau?

Tokios situacijos yra labai dažnos. Lietuva priskiriama prie šalių, kur onkologinės ligos vis dar santykinai dažnai nustatomos pažengusios stadijos, nors medicina pajėgi aptikti jas anksčiau. Tai galioja ir kalbant apie krūties vėžį. Nors pacientės tikrai žino apie profilaktinę krūties vėžio patikros programą, kažkas jas stabdo pasitikrinti anksčiau, kol dar neužčiuopia jokių darinių ir net neturi jokių įtarimų.

Gal vienas faktorių – baimė išgirsti ligos diagnozę. Ypač, jei šeimoje yra sirgusių onkologine liga, jei moteris žino, kas tai yra. Iš kitos pusės, bent jau mano praktikoje, daugėja pacienčių, kurios žino, kad krūties vėžys gali būti susijęs su paveldimumu. Labai smagu, kai gydai mamą ar tetą, o ateina kažkas iš giminės moterų pasitikrinti. Net ir jaunesnio amžiaus. Juk dabar galime atlikti genetinius tyrimus ir nustatyti tam tikras paveldimas mutacijas, kurių nešiotoja turi padidėjusią riziką susirgti onkologine liga. Todėl visa gydytojų komanda stengiasi, kad pacientės, kuriai nustatyta patogeninė mutacija, artimieji galėtų atvykti genetiko konsultacijos ir būtų ištirti. Nustačius genetinius pakitimus, keičiama patikrų ir apsilankymų pas specialistus taktika. Tokios klinikinės situacijos reikalauja labai didelio gydytojo jautrumo, nes baimės kalbant apie genetiką ir padidėjusią vėžio riziką yra labai daug.

Tikrai galiu pasakyti, kad pacienčių sąmoningumas didėja, deja, vis dar netrūksta ir kitokių istorijų. Kartais lieka tik pagalvoti, kodėl moteris nesikreipė į medikus anksčiau, nesitikrino. Nes pas mus patenka, kai liga jau labai akivaizdžiai išreikšta, net plika akimi matomi visos krūties ir limfmazgių pažeidimai.

„Kai matai pasveikusią moterį, jos vaikus, šeimą, atėjusius į paskutinę konsultaciją, apima jausmas, kurio net neįmanoma įvardinti žodžiais. Tada vėl turi jėgų dirbti“, – mato darbo prasmę gydytoja onkologė chemoterapeutė R. Malonytė. Asmeninio albumo nuotr.

Ar skiriasi gydymas, kai liga, net ir gana agresyvios formos, diagnozuojama ankstyvesnės stadijos, ir kai jau būna pažengusi?

Kardinaliai. Visų pirma, skiriasi gydymo taktikos, pačios pacientės išgyvenimo prognozės, ligos atsinaujinimo rizika. Drastiškai skiriasi ir gydymo intensyvumas, galimas toksiškumas. Vaistus parenkame pagal vėžio molekulinį profilį, biologines savybes. Tam tikrose situacijose reikia ir jau prieinamų genominių naviko tyrimų, kurių padedami galime įvertinti ligos atsinaujinimo riziką tiek artimoje, tiek ir tolimoje perspektyvoje. Ne taip retai anksti nustačius diagnozę ir esant gerai prognozei gali užtekti tikrai švelnių ir netoksiškų gydymo būdų. Kai jau turime pažengusią ligą, didelius navikus, pažeistus limfmazgius, tada ir gydymas, ir jo toksiškumas labai išauga. Kai liga būna užleista, net inovatyvių ir labai sudėtingų terapijų efektyvumas mažesnis.

Deja, kartais ir mažas navikas, neapčiuopiamas, nesiekiantis nė centimetro, gali būti labai agresyvus savo biologinėmis savybėmis. Bet net ir tokiu atveju, kai liga pagaunama ankstyvos stadijos, efektyvaus gydymo tikimybė ir visiško pacientės pasveikimo šansai daug didesni.

Sakoma, kad sloga praeina ir negydoma, bet vėžys – ne ta liga, nuo kurios galima pasveikti nieko nedarant.

Ko gero, medicinos istorijoje dar nėra tokio atvejo, kad navikiniai pakitimai regresuotų ir išnyktų be jokio medikų įsikišimo – operacijos ar sisteminio gydymo vaistais.

Gal informacija apie galimybę pasitikrinti profilaktiškai pateikiama netinkamai ir moteris tik dar labiau baugina?

Pati apie tai pagalvoju. Juk, anot apklausų, informacija apie profilaktines patikros programas moteris vienaip ar kitaip pasiekia, bet net viską žinodamos jos neina. Kodėl? Aišku, gali būti ir socialiniai dalykai, prieinamumas, bet galvoju, kad yra ir psichologinių aspektų, kaip jau ir sakiau, daug baimių. Gal reikėtų kažkaip švelniau tą informaciją pateikti. Tarkime, siunčiant pakvietimus tikrintis, pridėti ir bent vieną motyvuojantį sakinį, nekeliantį baimės. Juk jei moteris ateis pasitikrinti, tikrai nebūtinai ji bus serganti. Manau, psichologiniai dalykai labai svarbūs – tiek kalbant apie ligos diagnozavimą, tiek apie gydymą.

Su pacientėmis dažnai tenka kalbėtis apie jų baimes?

Kadangi gydymas yra ilgas, pas onkologą chemoterapeutą pacientės lankosi dažnai, tikrai ir tokias temas paliečiame. Visada stengiuosi moterų paklausti, kaip jos jaučiasi, kaip miega. Užduodi, atrodo, paprastus klausimus, bet jie žmogui labai svarbūs. Dirbu šeštus metus ir iš savo praktikos pastebėjau, kad jei per konsultaciją pacientei nekalbi oficialiomis išmoktomis frazėmis, nežarstai statistinių skaičių, kurie ir taip prieinami, bet pasakai nors vieną nuoširdų žodį ir ji tai pajunta, viskas pasikeičia. Viena nuoširdi frazė gali pakeisti visą bendravimą ir vos ne gydymo scenarijų – kai žmogus supranta, kad jų nevertini kaip statistinio vieneto, kitaip reaguoja į viską, ką sakai. Žinoma, ne su kiekviena paciente gali sukurti tokį šiltą ryšį, su kai kuriomis jis gali būti formalesnis. Ir net nesakyčiau, kad tas žodis būtinai turi būti geras, kaip mes kartais įsivaizduojame. Geras žodis kartais gali būti ir apgaulingas. Tiesiog gerbi savo pacientes, bendrauji su jomis paprastai, neteisi. Neturi jokios teisės nė vienos teisti: nežinai gyvenimo aplinkybių, lėmusių vieną ar kitą pasirinkimą. Paprasčiausiai stengiesi toje situacijoje parinkti maksimaliai gerus gydymo sprendimus. Dabar labai daug kalbame apie personalizuotą mediciną pagal biologinius naviko duomenis, bet kartais pamirštame, kad personalizuota medicina turi būti pritaikyta ir pačiam žmogui, ne tik navikui.

Jei pacientės to nori, jos įtraukiamos į visus gydymo sprendimus. Bet lygiai taip pat pacientė turi teisę ir būti neįtraukta, jei to nenori, jei jai iš pradžių per sunku priimti informaciją. Ne viena man yra pasakiusi – daktare, darykite viską, kas man geriausia, bet man nepasakokite, nenoriu žinoti smulkmenų apie savo ligą. Joms baisu, ir tokį norą reikia priimti ir gerbti. Nors dauguma jų besigydydamos apsigalvoja ir ilgainiui nori sužinoti ir suprasti vis daugiau.

Asmeninio albumo nuotr.

Ar pasitaiko pacienčių, kurios visai nenori gydytis taip, kaip rekomenduojate, nes tiesiog bijo šalutinių vaistų poveikių?

Blogiausi scenarijai, blogiausios mintys. Dažnai tai – iš praeities likę baisūs vaizdiniai apie sirgusius artimuosius – močiutes, mamas, kai ir gydymas, ir jo šalutiniai poveikiai būdavo visai kitokie.

Pasitaiko pacienčių, kurios iš karto klausia apie alternatyvius gydymo būdus, be toksinių, chemoterapinių vaistų. Joms paaiškinu, kad mes neturime jokių mokslu pagrįstų įrodymų apie alternatyvas, bet turime mokslu pagrįstus įrodymus apie holistinę mediciną, kuri joms gali padėti išvengti šalutinių poveikių arba juos sumažinti, kad pasiektume gerų gydymo rezultatų. Ne alternatyviai, bet darniai. Kiek pasikalbu su vyresnėmis gydytojomis, savo mokytojomis, dabar pacientės daug mažiau kenčia nuo vaistų šalutinių poveikių. Bet vaistai vėžiui gydyti tikrai yra toksiški ir tai pacientėms labai sąžiningai pasakau.

Kartais pacientės galvoja, koks baisus tas šalutinis vaistų poveikis, bet nenori kalbėtis apie tai, kaip jį galima sumažinti ar net išvengti. Svarbu pasakyti, kad vienokio ar kitokio šalutinio poveikio galima tikėtis, bet pabrėžti, kad gydantis priimsime sprendimus, atsižvelgdami į konkrečią jos situaciją. Tuomet viskas nebeatrodo taip baisu.

Su moterimis dažnai kalbamės ir apie tai, kad tie šalutiniai poveikiai nėra tokie baisūs, kaip pati liga, jei ji yra negydoma ir progresuoja. Be to, nuolat atsiranda naujų gydymo metodų ir naujų galimybių suvaldyti tuos neigiamus šalutinius poveikius. Dabar onkologijoje apskritai daug dėmesio skiriama gyvenimo kokybės klausimams. Ypač, kai kalbame apie ankstyvas ligos stadijas.

Kaip pati atėjote į onkologiją?

Mokykloje man labai patiko matematika ir biologija. Net nežinau kodėl, bet mane labai domino ląstelės mechanizmas. Jau nuo aštuntos ar devintos klasės supratau, kad noriu studijuoti mediciną, noriu gilintis į tas ląsteles. Man gyvenime labai svarbi prasmė, o aš ją matau, kai galiu kažkam padėti. Galimybė būti gydytoja man yra didelė gyvenimo dovana, nes tavo gyvenimas tampa vertingas, kai padarai ką nors gero dėl kito žmogaus. Norėjau būti ne kokios nors srities medike, o būtent gydytoja onkologe. Pati nesuprantu kodėl – šeimoje nėra jokių medikų. Net iki dabar kartais pagalvoju, kodėl esu būtent čia? Tarsi kažkas būtų mane čia vedęs. Viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti.

Kai liga pagaunama ankstyvos stadijos, efektyvaus gydymo tikimybė ir visiško pacientės pasveikimo šansai daug didesni.

Ar nenusivyliau? Kalbant atvirai, būna visko. Būna ir labai liūdnų dienų. Būna ir dienų, kai negali negalvoti apie pacientus, kai negali atsipalaiduoti. Kiekvienas pasveikimas, kiekvienas laimingas atvejis man labai daug reiškia. Tačiau net ir sunkiausiose istorijose gali rasti darbo prasmę – kad pagarbiai prisilietei prie kito žmogaus gyvenimo, padėjai sumažinti jo skausmą, kančią. O kai matai pasveikusią moterį, jos vaikus, šeimą, atėjusius į paskutinę konsultaciją, apima jausmas, kurio net neįmanoma įvardinti žodžiais. Tada vėl turi jėgų dirbti. Savaime tos jėgos atsiranda. Onkologo darbas be galo sunkus, įtemptas. Turi sau būti labai reikli ir griežta, negali sau leisti neskaityti naujausios literatūros, kad ir kokia pavargusi po darbo jautiesi. Mūsų profesija labai dinamiška, daug naujovių – turime atsakingai jomis domėtis ir taikyti praktikoje.

Jurga Staučienė