Liga sugrąžino gyvenimą: Justės istorija, kuri galėjo pasibaigti kitaip

Justė Lazauskė šiandien jaučiasi tvirtai stovinti ant žemės – jos liga suvaldyta, o po operacijos patvirtintas visiškas atsakas į gydymą. Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad gydymo kelias buvo sklandus, tačiau realybė – gerokai sudėtingesnė: net artėjant gydymo pabaigai tyrimų rezultatai vis dar nerodė aiškaus pagerėjimo. Pašnekovė pasakoja, kas padėjo jai išbūti šį laikotarpį ir kas galiausiai tapo lūžio tašku gydantis.

Guzelio nesureikšmino

Oficialiai Justės ligos istorija prasidėjo 2025 metų balandį, kai jai buvo diagnozuotas antros stadijos HER2+ tipo krūties vėžys. Tačiau, kaip pati sako, kūnas signalus siuntė gerokai anksčiau – nuolatiniu silpnumu, energijos stoka, net alpimu.

„Būdavo visada gausios mėnesinės ir niekaip nepavykdavo pakelti feritino rodiklio“, – prisimena pašnekovė. Kraujavimui valdyti gydytoja pasiūlė spiralę. Tuomet buvo suplanuota gimdos miomos operacija, per kurią parinkta ilgo veikimo hormoninė spiralė, bet ją įdėjus moters savijauta tik dar pablogėjo.

Vis dėlto ir po operacijos gydytoja ramino, kad reikia palaukti pusmetį – tai adaptacijos prie naujos spiralės laikotarpis.

Būtent tuo metu krūtyje moteris užčiuopė guzelį, tik jo nesureikšmino. „Vienai mano dukrytei buvo treji, kitai – penkeri, abi buvo žindytos ilgiau nei metus, todėl sukietėjimai krūtyse buvo tarsi norma. Į gydytojus dėl to nesikreipiau – atrodė, kiek galima skųstis“, – atvirauja 43 metų pašnekovė.

Papildomo saugumo suteikė ir atlikti tyrimai. Pati ieškodama prastos savijautos priežasčių, Justė pasidarė įvairius vėžio žymenų tyrimus – visi buvo neigiami. „Tik vyrui pasiskundžiau, kad blogai jaučiuosi ir dar guzelį apčiuopusi esu. Jis patarė kreiptis į gydytoją, bet aš numojau ranka ir laukiau man paskirto pusės metų adaptacinio laikotarpio pabaigos“, – prisimena ji.

„Susirgusi pradėjau vertinti čia ir dabar momentus, užuot klimpusi praeityje ar gyvenusi ateities planavimu. Per visą šį laikotarpį sąmoningai stengiausi kurti gražias, prasmingas akimirkas“, – sako J. Lazauskė. Asmeninio albumo nuotr.

Buvo pagalvojusi apie vėžį, bet ne krūtyje

Praėjus rekomenduotam pusmečiui, Justė grįžo pas ginekologę ir tik tada užsiminė apie krūtyje užčiuoptą guzelį. Gydytoja sureagavo nedelsdama – iš karto skyrė echoskopiją, po kurios Justei buvo atvertas vadinamasis žaliasis koridorius, leidžiantis pas onkologą patekti kuo skubiau.

„Viskas vyko taip greitai, kad net nespėjau įsisukti į analizę. Mane labiau sukrėtė ne pati žinia apie įtariamą ligą, o tai, kad pildosi vidinė nuojauta dėl onkologijos. Tuo pat metu įsijungė ir stiprus neigimas. Įsivaizdavau, kad vėžys gali būti bet kuriame organe, tik ne krūtyse, todėl įsikibau minties – gal medikai klysta“, – pasakoja pašnekovė. Su tokia vidine būsena nuvykusi pas krūtų chirurgą iš kabineto ji išėjo įsiminusi tik vieną sakinį: „Nieko rimto čia nematau.“

Ši frazė dar labiau sustiprino abejonę. „Atvykusi į biopsiją net bandžiau derėtis – gal man jos nereikia. Tačiau gydytoja buvo kategoriška: „Diagnostiką atliekame mes – ne chirurgai ar kiti žmonės. Galite atsisakyti, bet nerekomenduoju.“ Man reikėjo to šalto dušo, kad sugrąžintų ant žemės“, – sako Justė.

Būtent ši akimirka tapo pirmuoju realiu susidūrimu su galimybe, kad situacija iš tiesų rimta: „Išėjusi iš kabineto skambinau vyrui, kad atvažiuotų, nes pati iš susijaudinimo negalėsiu vairuoti. Pirmą kartą įsileidau mintį, kad gali būti ir blogai.“

Asmeninio albumo nuotr.

Sužinojusi diagnozę save palaidojo

Antrasis emocinis lūžis Justę ištiko gavus biopsijos atsakymą. Iki tol dar buvo likę vilties, tačiau diagnozė ją staiga nutraukė. „Per tas dienas praktiškai save palaidojau. Mintys sukosi ne apie gydymą ar save pačią, o apie tai, kas liks po manęs. Svarsčiau, kokia moteris tiktų šalia mano vyro, kad užaugintų dukrytes, – prisimena Justė ir priduria: – O kai save palaidoji, užtrunka, kol vėl atrandi.“

Ne mažiau stipri buvo ir kita baimė – kaip apie ligą pasakyti mamai, su kuria moters ryšys itin stiprus. Nesinorėjo jai sukelti sveikatos problemų, bet liga juk ilga – nenuslėpsi. Vis dėlto būtent mama, kartu su vyru, vėliau tapo didžiausia jos palaikymo komanda.

„Panika dėl išorės buvo tokia stipri, kad savęs šiame procese nemačiau: rūpėjo tik vaikai, vyras, mama ir visa kita, tik ne aš pati. Gerai, kad apie savo jausmus ryžausi pasikalbėti su vyru. Jis man priminė, kad sunkiausia bus man, o ne kitiems. Užteko šio vieno sakinio, kad atsigręžčiau į save ir pažvelgčiau į savo poreikius: kaip aš jaučiuosi ir ką noriu daryti“, – dalijasi pašnekovė.

Pasak Justės, tokia atrama šalia yra neįkainojama: „Labai gerai, kai šalia yra palaikantis žmogus. Jeigu jo nėra, tokiu žmogumi visada gali tapti gydytojas.“

Šią patirtį ji įvardija kaip vieną svarbiausių pamokų ir kitoms moterims, einančioms gydymo keliu. „Labai svarbu pas gydytoją ateiti su klausimais apie save, o ne apie išorę. Tai ir yra personalizuotos medicinos pradžia. Nors gydytojų laikas ribotas, atsakymams laiko visada atsiras, jei pacientas klausia. Priešingu atveju mes tik išklausome informaciją“, – teigia moteris.

Jautrus atsisveikinimas su plaukais

Justės gydymo kelias iki operacijos truko apie septynis mėnesius – keturios raudonos ir dvylika baltų chemoterapijų. Šį laikotarpį ji išgyveno labai sąmoningai: siekdama aiškiau suprasti gydymo eigą, savo iniciatyva atliko ir papildomus tarpinius tyrimus.

Tačiau vienas sudėtingiausių išbandymų laukė dar prieš prasidedant gydymui. „Mama vaikystėje mane trumpai kirpdavo, o aš visada norėjau kasų. Kai užsiauginau ilgus plaukus, jie tapo mano tapatybe, – pasakoja Justė. – Būtent todėl susitaikyti su mintimi juos prarasti buvo itin sunku. Kurį laiką galvojau ne apie tai, kaip pasveikti, o kaip be plaukų būsiu.“

Ši būsena užsitęsė tol, kol ji priėmė sprendimą veikti. „Galiausiai nusprendžiau prieš chemoterapiją nusikirpti plaukus ir paversti tai atsisveikinimo ritualu“, – dalijasi pašnekovė. Šis veiksmas turėjo daug gilesnę prasmę nei vien fizinis pokytis: „Buvo jausmas, kad kartu su plaukais paleidžiu kur kas daugiau. Po šio žingsnio mano vidinė būsena pasikeitė – atsilaisvino vietos mintims apie patį gydymą, o ne jo išorines pasekmes.“

Neprogramuok savęs, kad pasveiksi tik tada, kai baigsis chemoterapija.

Ne mažesnis emocinis iššūkis buvo sprendimas, kaip į ligos procesą įtraukti vaikus. Justė augina tris – dvi dukras su dabartiniu vyru ir sūnų iš pirmos santuokos. Ieškodama atsakymų, ji kreipėsi į psichologę, kuri padėjo suprasti, kaip su kiekvienu vaiku kalbėti atsižvelgiant į jo amžių. Taip pat Justė priėmė svarbią nuostatą: „Aš negaliu būti savo vaikų psichologė – turiu skirti resursus sau, o prireikus ieškoti jiems specialistų.“ Laimei, to neprireikė – šeimai pavyko išbūti šį laikotarpį kartu.

Po prastų tarpinių rezultatų – lūžis

Gydydamasi Justė darė viską, ką galėjo, kad sustiprintų organizmą ir padėtų medikamentams veikti kuo efektyviau. Po konsultacijos su dietologe ji pakoregavo mitybą, vartojo padidintas žuvų taukų dozes, ypatingą dėmesį skyrė kepenų apsaugai, kad netektų nukelti chemoterapijos. „Gydytoja labai aiškiai pasakė – turiu daryti viską, kad gydymas vyktų be pertraukų“, – prisimena ji.

Svarbiu atradimu tapo ir judėjimas. Šį patarimą Justė gavo iš draugės, jau perėjusios onkologinį kelią. „Ji sakė – būtinai judėk, net tomis dienomis, kai atrodys, kad negali pakilti iš lovos, – pasakoja pašnekovė. – Ir iš tiesų, pastebėjau aiškų ryšį: kuo daugiau pasivaikštau gryname ore po chemoterapijos, tuo greičiau atsistatau.“ Pasak jos, tai buvo vienas vertingiausių praktinių patarimų jai gydantis.

Nepaisant visų pastangų, tarpiniai rezultatai buvo nuviliantys. Po dešimtos chemoterapijos navikas vis dar buvo nepakitęs.

Būtent tuo metu ji pajuto, kad nueitas saviugdos kelias ir jame sutikti žmonės taip pat tapo svarbia pagalba. Po nedžiuginančių rezultatų ji turėjo pokalbį su holistinės terapijos specialistu, o išgirsta mintis jai ypač stipriai suskambėjo: „Juste, kai įsipjauni pirštą, juk neskaičiuoji dienų, kada jis sugis. Jis tiesiog savaime gyja. Ir dabar neskaičiuok, kiek tau liko iki gydymo pabaigos – leisk sau gyti jau dabar.“

Ši mintis tapo jos mąstymo lūžiu. „Neprogramuok savęs, kad pasveiksi tik tada, kai baigsis chemoterapija“, – šią žinutę ji išsinešė su savimi. Nors Justė pripažįsta, kad objektyviai įvertinti, kiek tai prisidėjo prie gydymo sėkmės, neįmanoma, ji neabejoja vidinio pokyčio svarba. „Nežinau, kuri chemoterapija suveikė, bet jaučiu, kad man buvo būtina atlaisvinti vietos galvoje mintims apie gijimą“, – sako ji.

Galutinis rezultatas tai patvirtino – per operaciją buvo nustatytas visiškas atsakas į gydymą. Šiandien ji yra profilaktinio gydymo etape.

Socialinių tinklų pavojai

Pasak pašnekovės, vienas svarbių veiksnių, padėjusių išlaikyti vidinę ramybę gydymo metu, buvo sąmoningas atsitraukimas nuo informacijos srauto. Susirgusi ji sąmoningai nesigilino į kitų patirtis ir neieškojo atsakymų internete. „Iki šiol labai atsakingai renkuosi informaciją, kurią skaitau, ypač socialiniuose tinkluose“, – sako Justė.

Būtent tai, jos vertinimu, leido išvengti perteklinių baimių. „Gal todėl gydymą priėmiau labai natūraliai ir be išankstinių nuostatų. Apie tai, kas galėjo nutikti, sužinojau jau praėjusi gydymą“, – pasakoja Justė. Šiandien matydama, kokia informacija cirkuliuoja viešojoje erdvėje, ji neslepia – scenarijus galėjo būti visai kitoks. Jeigu prieš gydymą būtų gavusi tokią informaciją, kokią dabar mato socialiniuose tinkluose, gal net būtų atsisakiusi gydytis. Ir šiandien jos situacija būtų visai kitokia.

Asmeninio albumo nuotr.

Todėl viena pagrindinių jos žinučių kitoms moterims – išlikti budrioms. „Po diagnozės mes esame labai pažeidžiamos, todėl labai lengva patikėti tiek perdėtai neigiama, tiek perdėtai teigiama informacija“, – pabrėžia moteris.

Ji prisimena, kad dar iki diagnozės, jausdamasi prastai, pati buvo pradėjusi ieškoti alternatyvių būdų organizmui sustiprinti. Vienoje meditacijų stovykloje ji susipažino su osteopate, kuri pasakojo, kad pas ją lankosi moterys, nesirenkančios Vakarų medicinos ir pasiekiančios gerų rezultatų. Tokios žinutės, pasak Justės, ypač pavojingos pažeidžiamu etapu: kai tokios būsenos išgirsti, kad galima išgyti be operacijų ir chemoterapijų, tai labai vilioja.

„Visa laimė, kad šalia buvo vyras, kuris labai aiškiai nubrėžė ribą: tu gali ten vaikščioti, bet turi klausyti daktarų. Dabar suprantu, kad geriausias sprendimas tuo pažeidžiamu laikotarpiu buvo daugiau pabūti su savimi, atsitraukti nuo išorės ir pasitikėti gydytojais, o ne blaškytis tarp įvairių alternatyvų“, – apibendrina pašnekovė.

Išmoko gyventi čia ir dabar

Šiandien moteris įsitikinusi, kad liga jai daugiau davė nei atėmė. Nors tam tikrų pasekmių išvengti nepavyko ir su jomis teko išmokti gyventi – pavyzdžiui, karščio bangos, sutrikęs miegas, kaulų laužymas, pablogėjusi dėmesio koncentracija ir atmintis, – kartu su liga į gyvenimą atėjo ir sprendimai, kurių anksčiau moteris nebūtų priėmusi. Vienas jų – vestuvės. Gydydamasi, nepaisant visų iššūkių, Justė su vyru nusprendė oficialiai susituokti ir iškelti šventę.

„Nors su vyru jau seniai gyvenome kartu ir auginome dvi dukrytes, neatrodė, kad verta tuoktis, surengti šventę sau ir draugams – prioritetai būdavo kitur. Su liga atsirado gražių dalykų planavimas“, – pasakoja ji.

Ši istorijos dalis turi ir simbolinį momentą – gydytojos reakciją. Sužinojusi apie planuojamas vestuves, chemoterapeutė pakoregavo gydymo grafiką, kad šventė galėtų įvykti be papildomo krūvio.

„Susirgusi pradėjau vertinti čia ir dabar momentus, užuot klimpusi praeityje ar gyvenusi ateities planavimu. Viso šio laikotarpio metu sąmoningai stengiausi kurti gražias, prasmingas akimirkas. Štai baltų chemoterapijų metu visi kartu šventėme mergaičių gimtadienius. Po nedžiuginančių tarpinių rezultatų įsigijome šuniuką. Niekada negalvojau apie gyvūnėlį. Nors vaikai vis prašė, aš svėriau „už“ ir „prieš“. Dabar nustojau analizuoti, ar verta, nusprendžiau – kai turėsime jį, mylėsime ir rūpinsimės“, – dėsto pašnekovė.

Liga išgydė pogimdyvinę depresiją

Pasak moters, liga iš esmės pakeitė jos santykį su gyvenimu – viskas tapo paprasčiau, sprendimai – lengvesni. Atėjo supratimas, kad viskas laikina, todėl nebesinori taip stipriai įsikibti į kontrolę ar peranalizuoti kiekvieno žingsnio.

Tačiau didžiausia dovana, kurią, jos pačios žodžiais, atnešė ši patirtis, buvo visai netikėta. „Ši liga man išgydė pogimdyvinę depresiją“, – atvirai pripažįsta Justė.

Tiesa, depresija nebuvo oficialiai diagnozuota. „Neskyriau tam laiko, nėjau pas specialistus, bet turėjau labai rimtų problemų – buvo visiškai išnykęs gyvenimo džiaugsmas“, – sako moteris. Nors išoriškai stengėsi būti pozityvi, viduje to jausmo nebuvo. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, susirgus gyvenimo džiaugsmas sugrįžo, Justė vėl gebėjo džiaugtis paprastais dalykais.

Kartu su tuo grįžo ir noras mokytis. „Nors prieš ligą pradėtas studijas teko sustabdyti, radau alternatyvą – mokytis mažesniu tempu. Tai man teikia džiaugsmo“, – sako ji. Pasak Justės, sąmoningas dėmesio perkėlimas yra itin svarbus gydantis, todėl labai verta atrasti veiklą, kuri džiugintų – tai padeda negalvoti vien apie ligą ir gydymą.

Būtent šie maži, bet nuoseklūs pasirinkimai ilgainiui atvedė į vidinę ramybę, apie kurią ji šiandien kalba. Tačiau, kaip pati pripažįsta, kelias iki jos nebuvo tiesus – teko pereiti per apatiją, bejėgiškumą, kol pradėjo sąmoningai ieškoti balanso.

Liga iš esmės pakeitė jos santykį su gyvenimu – viskas tapo paprasčiau, sprendimai – lengvesni.

Dabar ši paieška tapo kasdieniu įgūdžiu. „Mokausi kuo daugiau būti čia ir dabar – ateitis dar neatėjo, o praeities jau nebėra. Šis požiūris natūraliai keičia ir santykį su aplinka. Išmokau stebėti savo mintis ir jas keisti, mokausi priimti kitus tokius, kokie jie yra. Šie pokyčiai palietė ir mano artimiausią ratą. Po daugelio metų vėl pradėjau bendrauti su tėčiu, sesė nutraukė tylą, trukusią keletą metų, neatitolo ir visada mane palaikė draugai bei kiti artimieji“, – pasakoja moteris.

Šiandien ji savo patirtį vertina kaip sudėtingą, bet vertingą procesą. „Tikiu, kad net ir sunkiausiose patirtyse galima atrasti šviesos – kartais ji ateina per žmones, kartais per vidinį augimą, bet ji visada yra šalia“, – apibendrina pašnekovė.Bottom of Form

Inga Saukienė