Kaip prisijaukinti baimę

„Per vieną prabangų vakarėlį, kurį pati organizavau, pažįstama moteris priėjo ir paklausė: ,,Ar nebijai mirti?“ – savo istoriją apie nueitą vėžio kelią pradeda renginių organizavimo ir filmavimo agentūros „Sveiki, mielieji“ įkūrėja Redita Survilaitė.

Iš po lovos ištrauktas baubas

„Neabejoju, tiek mano šeima, tiek draugai tikrai apie tai galvojo, nors niekas nedrįso užsiminti, – mano Redita. – Man to klausimo reikėjo, pati apie tai galvoju. Manau, kiekvienas žmogus, išgirdęs onkologinę diagnozę, pirmiausiai pagalvoja – ar aš mirsiu? Visai nesvarbu, kad gydytojai tikina, jog devyniasdešimt penki procentai tokių pacientų pasveiksta. Todėl tikrai norėčiau kartais apie tai pasišnekėti, išsakyti savo baimes. Nes aišku, kad bijau mirti, labai bijau. Bet kaip sakoma – išsitraukei iš po lovos baubą ir pamatei, kad ten tik dulkių kamuolys. Todėl aš tai moteriai ir pasakiau, koks tai nuostabus klausimas“, – prisimena Redita.

Dabar apie savo ligą moteris jau gali kalbėtis ir su artimaisiais, ir su žurnalistais, tačiau vos išgirdus diagnozę buvo sunku: „Verkiau diena dienon, beveik visą mėnesį. Milijonai minčių, didžiulė baimė. Dar neturiu vaikų, dar nepadariau nieko, dėl ko mane atsimintų. Skamba banaliai, bet iš tiesų pradedi galvoti, negi tai jau pabaiga?“

Skydliaukės vėžio diagnozę Redita išgirdo kitą dieną po savo trisdešimt penkto gimtadienio. Sako jautusi, kad biopsijos rezultatai nebus geri, todėl labai ir nešventusi. Deja, šoko tai nesumažino: „Viskas vyko tarsi blogame filme – gydytojas kažką sakė, bet per ašaras nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Gerai, kad Andrius, mano vyras, ėjo kartu, nes tiesiog susmukau prie sienos. Tokia žinia tikrai sužlugdo.“

Tą dieną jos laukė filmavimas Kaune. Neatšaukė. Po mėnesio rengė grandiozinį Agnės Kuzmickaitės mados šou. „Daug darbo buvo, bet kaip tik dėl jo sugebėjau susiimti. Kai trisdešimtą dieną po diagnozės nebeverkiau, Andrius net nustebo. Juokas pro ašaras: neturėjau kada.“ Kai Redita susirgo, visi jai siūlė pailsėti, bet moteris sako supratusi, jog mėgstamas darbas buvo ir tebėra jos geriausi vaistai.

„Tradiciškai, per mėnesį būna viena diena, kai save laidoju, kai viskas blogai. Bet kitas dvidešimt devynias esu stipri ir tvirta, tikiu, kad viskas bus gerai“, – neslepia Redita. Asmeninio albumo nuotr.

Ligos istorija

Vėžį Reditai diagnozavo 2024-ųjų rudenį, tačiau jos sveikatos bėdos prasidėjo dar vasarą. Per atostogas Turkijoje blogai pasijutusi moteris, šiaip ne taip pasiekusi Lietuvą ir greitąja iš oro uosto atvežta pas medikus, buvo neatsakingai išleista namo ir galiausiai atsidūrė reanimacijoje. „Esu tikintis žmogus, labai daug galvojau apie tai. Supratau, kad ši istorija tebuvo tik didesnio paveikslo detalė“, – neslepia pašnekovė. Būtent po reanimacijos jos vyras paprašė siuntimo pas neurologą.

Kai Redita pas jį nuėjo, po tyrimų hipofizėje rado naviką. Vėliau paaiškėjo, kad galvoje tėra milimetrinė cistutė, su kuria gali ir šimtą metų nugyventi. Bet jei ne ji, Redita nebūtų apsilankiusi pas endokrinologę Živilę Bukelskienę, „nuostabią specialistę, radusią tokį gražų būdą prieiti prie manęs, jautruolės ašarotojos“, o ši nebūtų aptikusi gerokai pavojingesnio darinio moters skydliaukėje ir pasiūliusi pasidaryti biopsiją.

Amerikietiški kalneliai

Gydymasis Reditai primena amerikietiškus kalnelius: kai jau tarsi apsiramini, nes visas blogas naujienas sužinojai, sulauki dar vienos: „Net eiti į Vėžio centrą ar sulaukti jų skambučio buvo nelengva. Atrodo, pačiame žodyje „vėžys“ yra toks svoris, kad vos jį išgirdus pasidaro sunku. Tarsi mirties nuosprendis, nors medicina yra jau gerokai pažengusi, o ir kitoje gatvės pusėje esančioje ligoninėje gali būti sunkesnių ligų.“

Šoką patyrė ir sužinojusi, kad vėžys išplitęs į limfmazgius, o laimingiausia to kelio diena buvo paaiškėjus, kad jis neperėjo į kaulus ar plaučius. „Net šampano su sese išgėrėme“, – prisimena Redita.

Moteris jaučiasi labai dėkinga ja taip gražiai pasirūpinusiems medikams: gydytojai radiologei Editai Kaubrienei, otorinolaringologėms Saulei Kėkštaitei ir Jolitai Gibavičienei, gydytojams onkologams radioterapeutams Mindaugui Grybauskui ir Astai Vidrinskaitei. „Gydydamasi jaučiau ir tebejaučiu didžiulį profesionalumą ir rūpestį. Beje, man iki šiol visi sako, koks gražus randas, o viena mažylė, kartu su mama aplankiusi mane ligoninėje per Helovyną, net paklausė: „Ar tau buvo nuėmę galvą ir vėl uždėjo?“ – šypsosi Redita. Pasitikėdama gydančiais medikais ji nepuola skaityti apie savo ligą internete ar dalyvauti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių forumuose: „Esu jautrus žmogus, nenoriu klausytis blogų istorijų. Ne dėl to, kad neužjaučiu kitų, aš juos per daug užjaučiu, man geriau tame nedalyvauti.“

Asmeninio albumo nuotr.

Kūčios nuotoliu

Ypatingo palaikymo Redita sulaukė ir iš artimųjų. Net juokiasi, kad po operacijos ligoninėje neišsimiegojo. „Visi ėjo lankyti, o aš jaučiau, kad ne jie mane turi guosti, bet aš juos. Pjūvis didžiausias, vamzdelių prikaišiota, bet einu visus palydėti ir raminu – man viskas gerai. Tikrai nebuvo gerai, bet jaučiausi atsakinga ir už kitus. Puikiai suprantu, kad ir vyrui, ir sesei Kristinai, ir tėvams buvo nelengva, teko su mano nuotaikomis padirbėti, tų emocijų pliūpsnių visokių netrūko“, – prisimena Redita, už „visada atsiremti paruoštą petį“ labai dėkinga ir draugėms Agnei, Rimantei ir dviem Dovilėms.

Pirmoji radioaktyvaus jodo terapija, anot jos, buvo ir sunki, ir išskirtinė. Ligoninėje moteris atsidūrė prieš šv. Kalėdas; ir tą dieną, kurią norėjo praleisti su artimaisiais, buvo izoliuota. Tačiau šeimos dėka tos šventės jai tapo vienomis įsimintiniausių. „Jie po langais ir pašoko, ir šventinių girliandų atnešė, ir mano šuniuką parodė. Kūčias su tėvais, sese ir jos draugu valgėm per programą „Zoom“. Andrius atvažiavo su savo šeima po langais, paleido per kolonėlę muziką, padarė šou“, – prisiminusi šypsosi pašnekovė.

Vienas nemalonių dalykų – šalutiniai gydymo poveikiai. Nors Redita jaučiasi laiminga, kad jai neprireikė chemoterapijos, buvo visko – bėdų su seilių liaukomis, padidėjusių limfmazgių, ant kūno atsiradusio herpeso. Nelengvas būna ir laikotarpis, kai dėl tyrimų tenka nutraukti tiroksino vartojimą: „Nulis jėgų, negali net atsikelti šuns išvesti, svoris auga, kelis mėnesius jautiesi ištinusi, užeina mini depresija. Žinoma, paskui įpranti, kad tai tėra laikina būsena, po kurios vėl grįžti į gyvenimą. Tik pirmi kartai būna sudėtingiausi, todėl ir matau prasmę apie tai kalbėti. Gal kitam su ta pačia diagnoze bus kitaip, bet man atrodo sąžininga pasidalinti savo patirtimi, padrąsinti, kad ir tai praeis.“

Asmeninio albumo nuotr.

Sportas ir skaitymas – darbo kalendoriuje

„Suprantu, kad net būnant remisijoje, mano naujoji realybė bus kitokia, visą likusį gyvenimą turėsiu tikrintis, o liga gali sugrįžti, kaip nutiko vienai mano pažįstamai. Bet per tuos penkerius metus ji pagimdė sveiką vaiką, jos istorija mane įkvepia, kad dar galiu tapti mama. Nežinau, ar galiu sakyti, kad liga ko nors išmokė – ir prieš tai buvau gana sąmoningas žmogus, mylėjau šeimą, stengiausi gyventi šia diena ir per daug rimtai į viską nežiūrėti“, – sako Redita.

Anksčiau save juokais vadinusi nesveiko gyvenimo būdo guru, sako, radikaliai nepasikeitusi, tačiau neslepia: „Suprantu, kad gydytojai daro savo darbą, bet jeigu aš nepasistengsiu, tai nieko iš to nebus. Stengiuosi bent jau fiziškai stiprinti kūną – kiekvieną savaitę einu mažiausiai du kartus pasportuoti. Bet ir bandeles valgau, ir šampano su draugėmis išgeriu. Tik valgydama tą saldainį ar bandelę nepamirštu, kad esu mirtinga, išgeriu ir savo vitaminą, pasistengiu sveikiau pavalgyti, ilgiau pamiegoti. Nežinau, ar galiu sakyti, kad pradėjau labiau save mylėti – būna labai blogų savaičių, kai nieko nespėji ir vėl išeina šnipštas. Bet, kaip sakoma, kiekviena diena yra gera, jei sau esi gera, todėl prioritetų sąraše stengiuosi sau būti svarbiausia.“

Darbų niekada netrūksta, o geriau pasijutus būna, visi geri norai išgaruoja. „Įsirašiau sportą ir skaitymą į kalendorių. Kai manęs klausia, ar galim susitikti, pasižiūriu ir matau – tas laikas užimtas. Juk neprivalau aiškintis, ką veiksiu“, – juokiasi pašnekovė. Neslepia, jog „kai anksčiau ne viską spėdavau, labai ėsdavau save. Dabar stengiuosi to nedaryti. Ar tos neišplautos grindys pakeitė gyvenimą? Ne. Bet jei aš tuo metu pagulėjau ir pailsėjau, mano organizmui tai davė naudos.“ Sąmoningiau rūpintis sako pradėjusi ne tik savimi, bet ir artimaisiais: „Juk tėvai, sesuo, vyras irgi nėra nemirtingi. Ir tuo ligos keliu mes praktiškai einame kartu, bent jau emociškai. Nė karto nevažiavau į Vėžio centrą viena, kur tik buvo galima, Andrius mane visada lydėjo. Kai vieną iš savo blogų dienų pradėjau verkšlenti, kodėl man taip nutiko, Andrius pasakė: „Čia mums taip nutiko.“

Dievui ir mergaitėms

Tą dieną, kai Reditai iš kaklo išėmė siūlus, vyko Rimanto Kaukėno paramos fondo renginys. Kiek pasvarsčiusi nuėjo – Agnė Kuzmickaitė vaikučiams siuvo drabužėlius, norėjo jai padėti. „Rengiau tokį berniuką Juozą ir pasiūliau jam prieš tiesioginę transliaciją parepetuoti, kaip judės po sceną. Jis viską parodė ir pasakė, kad ten, kur dirba pagrindinė kamera, nusiųs bučkį: „Dievui ir mergaitėms.“ Dabar tą istoriją jau pavyksta papasakoti be ašarų, bet kurį laiką jos liedavosi upeliais tik prisiminus. Tikėjimas Dievo ir drauge – flirtas su gyvenimu, su mergaitėmis. Taip gražu ir taip pozityvu. Jei vaikai tokie stiprūs, man palūžti nevalia“, – prisimena „akis atvėrusią ir stiprybės suteikusią“ istoriją.

Asmeninio albumo nuotr.

Redita mano, kad nors vėžys tapo labai sunkiu išbandymu ir atėmė daug jėgų, jos kaip žmogaus liga nepakeitė: „Tradiciškai, per mėnesį būna viena diena, kai save laidoju, kai viskas blogai. Bet kitas dvidešimt devynias esu stipri ir tvirta, tikiu, kad viskas bus gerai. Turbūt tai ne tiek su vėžiu susiję, kiek su mano asmenybe, esu pozityvus žmogus. Gaila, kad daug kas tik išgyvenę rimtesnį sukrėtimą pradeda vertinti kiekvieną dieną. Tikiu, kad aš mokėjau tai daryti iki ligos, bet dabar jau tikrai nebeturiu kantrybės burbėti ir nervintis dėl niekų.“

Jurga Staučienė