Liga kaip nauja pradžia

Išgirdusi krūties vėžio diagnozę, kaunietė menininkė, studijos „Vija Art“ įkūrėja Violeta Jarašiūnienė ligą priėmė kaip ženklą – atėjo metas imtis to, ko labiausiai trokšta širdis. Ir visa esybe paniro į kūrybą. Liga jai davė naujų kūrybinių idėjų ir neleido gyvenimo temdyti nerimastingoms mintims.

Vėžys mėtė pėdas

Maždaug dveji metai iki vėžio diagnozės moteris krūtyje rado guzelį. Buvo atliktos dvi biopsijos, o prieš jas ant lapelio ji užsirašė: „Esu sveika, stipri ir man nieko blogo nėra ir būti negali.“ Nuėjusi pas gydytoją, išgirdo: „Gali būti visaip.“ Tada entuziastingai ištarė: „Ne, man tikrai nieko blogo nebus!“ „O kodėl Jūs tokia tikra?“ – šyptelėjo gydytojas. „Aš žinau, net pasirašiau ant lapelio, vadinasi, viskas bus gerai.“

Ir iš tiesų – nieko blogo neparodė nė viena biopsija. Gydytojas akimirką suabejojęs pakraipė galvą: „Negalėčiau būti visiškai garantuotas, kad yra taip, kaip Jūs manote.“ Dar pasikonsultavo su kolega ir patarė: jei Violeta nori, gali tą darinuką išoperuoti, nors jis nėra piktybinis.

Tuo pat metu gyvenimas siūlė naują ateitį ir daug planų. Tik moteris vis dar svarstė. Maždaug po metų ji kreipėsi į medikus dėl eilinių profilaktinių tyrimų, o kadangi siuntimas galioja ilgesnį laiką, tirtis nelabai ir skubėjo. Patikrai užsiregistravo tik po atostogų. Prabėgus atostogoms pajūryje, moteris pasinėrė į darbus.

Vieną vakarą maudydamasi duše krūtyje užčiuopė didžiulį darinį. Krūtis sutino, ėmė skaudėti ir, regis, buvo pripilta karšto smėlio. Iki dukters vestuvių buvo likęs beveik mėnuo. Džiaugsmingas šventės laukimas virto nežinomybe ir nerimu. Krūtis vis labiau raudo, skausmas stiprėjo, didėjo limfmazgiai. Tada moteris nuskubėjo pas onkologą, kuris skyrė reikiamus tyrimus. Jie sekė vienas kitą. Ir nors tuo metu mintys sukosi apie vestuvinius jos ir dukros apdarus, pokylį ir malonias permainas šeimos gyvenime, laukdama tyrimų atsakymų moteris turėjo stiprią nuojautą – dabar jai iš tiesų krūties vėžys. Netrukus po šeimos iškilmių tapo aišku, kad tai – nehormoninės kilmės, išplitęs krūties vėžys. Ir dar taip išsisėjęs, kad krūtyje buvo sunku rasti vietą, neapimtą vėžio. O tas anksčiau tirtas guzelis taip ir liko nepakitęs.

„…esu čia, tarp savo paveikslų, kur kūryba visada pasitinka pažįstamu balsu.
O jeigu būčiau pasirinkusi kitą kelią, ar mano akys dabar žibėtų kitaip?“ – tai eilutės iš menininkės, studijos „Vija Art“ įkūrėjos V. Jarašiūnienės eilėraščio. Asmeninio albumo nuotr.

Šį kartą nuojauta gero nežadėjo

„Gyvenime esu visiška ramybė, – šypteli Violeta, – bet tą vakarą, kai krūtyje užčiuopiau didžiulį guzą, neišlaikiau ir pravirkau. Netrukus pro duris įbėgo verkdamas sūnus, sakydamas, kad kieme jį kažkas nuskriaudė, tuomet raudojome abu. Po darbų grįžęs vyras net nežinojo, kaip reaguoti į tiek daug ašarų. Tiesa, po akimirkos atėjo suvokimas, kad gavau signalą – kad ir kaip sunku, privalau susitelkti ne tik į ligą, bet ir į jaunėlio gyvenimą ir padėti jam užaugti (moters sūnui – dešimt metų). Liga – rimtas iššūkis, bet ne mažiau svarbus sūnaus gyvenimas, jo emocinė būsena, asmenybės formavimasis, o tam labai daug įtakos turi tėvai, todėl neturiu teisės susitelkti vien tik į savo ligą.“

Išgirdusi diagnozę, pašnekovė prisiminė dar vieną įdomų faktą.

„Dar prieš susergant vėžiu buvo periodas, kai nutapiau keletą paveikslų, kuriuose pavaizduotos moterys su viena apnuoginta krūtimi. Viena tapybos gerbėja jų įsigijo net du. Paaiškėjo, kad ji įveikė krūties vėžį. Sutapimas? Ar tai buvo manęs ruošimas šiai ligai? Tarsi signalas iš aukščiau, kad viskas įvyko ne šiaip sau. Dar nutapiau paveikslą su beždžionėle, kurios galva tokia pat plika, kaip ir mano po chemoterapijos kurso, o šalia – daugybė išsibarsčiusių perlų, simbolizuojančių papuošalų grožį, kuris tampa beprasmis, kai pamatome, kad ne perluose ir ne išpuoselėtuose plaukuose tikrasis moters grožis. Po chemoterapijos procedūrų dažnai atrandame daug gilesnį ir prasmingesnį grožį. Laimei, būsimos ligos jau buvau įspėta ir paruošta dar tada, kai prieš dvejus metus krūtyje radau guzelį. Tada ypač daug domėjausi krūties vėžio eiga, išgyvenamumo rodikliais, gydymu. Vadinasi, gyvenimas iš lėto ruošė mane būsimai ligai ir pratino ją priimti nesiblaškant ir, kiek įmanoma, nestresuojant“, – pasakoja Violeta.

Parodos atidarymas Kauno zoologijos sode. Dar prieš išgirstant diagnozę. Asmeninio albumo nuotr.

Yra manančių, kad nereikia viešai kalbėti apie šią ligą, nes apie ją išgirdę aplinkiniai praneš kitiems ir taip ji bus tarsi padauginta.

„Manau, kad svarbiausia – klausyti savo širdies ir būti nuoširdžiai. Ir su savimi, ir su aplinkiniais“, – įsitikinusi moteris.

Kalbėdama socialiniuose tinkluose apie savo ligą, ji rado nemažai panašaus likimo moterų, o su jomis diskutuoti šia tema visuomet aktualu. Suprantama, pokalbiui visada reikia rasti tinkamą laiką ir progą. Tad, išgirdusi diagnozę, Violeta neskubėjo tą akimirką pranešti vyrui, aiškindama, kad vyksta ne pas gydytoją, bet į darbą. Netrukus parašė eiles apie tai, koks drakonas tūno joje ir nusprendė pažvelgti jam į nasrus, kad ir kokie bauginantys jie atrodytų.

„Tą akimirką supratau ir priėmiau sprendimą, kad ne aš turiu bijoti vėžio, o jis turi išsigąsti mano stiprybės ir gailėtis, kad pateko ne į tuos namus“, – prisimena pašnekovė.

Rankose Violeta laiko savo sukurtą darbo kalendorių. Asmeninio albumo nuotr.

Pasirinko ramybę

Sužinojusi apie ligą, moteris, kiek įmanoma atsiribojo nuo įprastos aplinkos, kasdieninio gyvenimo šurmulio, intrigų, apkalbų ir paniro į savianalizę. Atėjusi į studiją, ji renkasi meditacinę muziką, o važiuodama į chemoterapijos procedūras užsideda ausinukus, kad negirdėtų net ratų ūžesio, ir klausosi, kaip jos sveikos ląstelės priešinasi ligai, kūnas gyja, atgyja ir harmonizuojasi. Netgi prasidėjus gydymui, ji stengėsi pernelyg nesikoncentruoti į atliekamas procedūras.

„Kam apsisunkinti save mintimis, skaudės ar ne, tiesiog paleisk situaciją ir daryk tai, kas reikia“, – dažnai kartojo mintyse.

Prisimena, atėjusi biopsijos tyrimo, ji atsigulė ir pasakė gydytojai, kad nekomentuotų, kas bus daroma, bet pasiūlė paklausyti jos eilėraščio. Diskutuojant apie meną, žiū, ir procedūra baigėsi.

„Ir kam gilintis, kokio storio adata, ką krapštys iš kūno, kokią lašelinę skirs?“ – įsitikinusi moteris.

Vėliau buvo nemažai tyrimų ir biopsijų, bet, užuot koncentravusi į jas, moteris stengdavosi galvoti apie gražius dalykus. Štai ant tos kūno vietos, kur jai atliekama procedūra, nutūpia drugelis ir krepšteli kojele.

Ne aš turiu bijoti vėžio, o jis turi išsigąsti mano stiprybės ir gailėtis, kad pateko ne į tuos namus.

„Esu menininkė, apdovanota lakia fantazija, ir dažnai susikuriu tokią realybę, kuri mane saugo nuo įprastos aplinkos. Juk auginant vaikus, jie gali krepštelti nagiukais, bėgdami glėbin skausmingai atsitrenkti į mamos kūną ar žįsdami krūtį pernelyg stipriai spustelti burnyte. Tuomet gali labai skaudėti, bet tai pasimiršta po akimirkos. Geriau jau pamėginti išgyveni tau duotą gyvenimo etapą ir atsiriboti nuo minčių, kurios jį gali apsunkinti dar labiau. Juk rytdiena nėra pažadėta nė vienam. Pasidažau lūpas, pasitempiu, pasipuošiu ir einu į procedūras. Kitaip tariant, net vanduo, kurį skyrė gerti gydytojas, gali būti blogo skonio, jei sau nesi geras ir nesieki vidinės ramybės“, – aiškina Violeta.

Pasikalbam!

„Žinote, kas labiausiai padeda siekiant išgyti? Ogi, labai paprasti, neįpareigojantys ir netgi trumpi pokalbiai. Kad ir su žmonėmis iš praeities. Štai su mokyklos laikų drauge imam ir prisimenam, kaip kadaise prieš vidurnaktį patyliukais grįžome iš šokių, stengdamosi, kad nepabustų tėvai. Man dabar labai svarbu susitvarkyti su savo vaikystės nuoskaudomis, baimėmis, nepasitikėjimu, ir iškrapštyti iš savęs tai, kas gal turėjo įtakos šiai ligai. Žmonės, norėdami tokiais atvejais padėti, bet nežinodami kaip, turėtų drąsiai paklausti apie tai paties sergančiojo. Štai aš labai apsidžiaugčiau, jei kas kartais bent trumpam galėtų pabūti su mano dešimtmečiu sūnumi. Ypač kai po chemoterapijų aš guliu, o jis teiraujasi, ką galėtume drauge nuveikti, pamatyti ar kur išeiti. Tomis akimirkomis pasijuntu tokia bejėgė, kad būčiau dėkinga iki dangaus, jei sūnų nors ir trumpam kas nors išvestų pasivaikščioti. Ir kad jis tik nebūtų su manimi tomis valandomis, kai neturiu jėgų daryti to, ką dažnai mes abu veikiame“, – pasakoja Violeta.

„Palatoje po operacijos pasiėmiau kreideles ir išpiešiau savo emocijas ir jausmus ant popieriaus“ – pasakoja paveikslo istoriją autorė. Asmeninio albumo nuotr.

Laimei, pasikalbėti ir ateiti į pagalbą niekada neatsisako vyras, nepaisant, kad jų gyvenimo kelyje buvo nemažai iššūkių ir barjerų. Šiandien savo vyrui, nors ir be plaukų ar blakstienų, ji atrodo tokia pat mylima ir geidžiama, kaip jų gyvenimo pradžioje. O ir gydytojai moteriai sergant randasi tokie, kurie tarsi atliepia poreikius būti išklausytai. Štai gydytojas pasiteiravo, kokiomis žmogiškomis savybėmis pasižyminčios chemoterapeutės ji norėtų? Ir netrukus išgirdo: bus siunčiama pas Rasą Malonytę.

„Kaip ir aš, tai labai jautrios, meniškos sielos gydytoja. Bendraudama su ja jaučiuosi taip, lyg po daugelio metų būčiau sutikusi savo vaikystės draugę. Akivaizdu, pats likimas atsiuntė tokį mediką, kurio man duotuoju momentu labiausiai reikėjo“, – neabejoja studijos „Vija Art“ įkūrėja.

Nedramatizuoti ligos

„Geriausia, ką reikia stengtis padaryti dėl savęs sergant šia liga, tai, kiek įmanoma išlaikyti sveiką protą ir nepanirti į nerimą“, – įsitikinusi Violeta.

Ir negaili praktinių patarimų: „Netekote po chemoterapijos antakių, tai nusipirkite antakių pieštuką, kad ir už vieną eurą, ir nusipieškite juos!“

Nepatiko jai pačiai ir perukas, tad jį pakeitė stilinga skarele.

„Manau, būdama meniškos prigimties ir jautrios sielos, visada galėsiu rasti jaudinančių dalykų ten, kur kiti mato tik įprastą vaizdą“, – tiki sveikstanti moteris.

Prieš paskutinę chemoterapiją. Su sveikstant nutapytais paveikslais. Asmeninio albumo nuotr.

Vis dėlto, sužinojus apie vėžį, ją labiau nei ligos diagnozė baugino būsima ligos eiga ir gydymas: biopsijos, chemoterapijos, lašelinės. Ar skaudės, ar ištvers, ar nepalūš, kol vieną dieną atėjo suvokimas, kad nereikia bijoti to, kas bus daroma su jos kūnu gydant ligą. Tiesiog būtina laikytis gydytojų rekomendacijų ir apskritai – ligos akivaizdoje geriau daryti, kas liepiama, nei verkti. Ir kuo greičiau paleisti slogias mintis. Galiausiai po kelių biopsijų Violetai tiesiog buvo įdomu sužinoti daugiau apie šią procedūrą, tad gavo atsakymus į jai rūpimus klausimus. Beje, įsibėgėjus ligos gydymui, moteris kitoje krūtyje užčiuopė guzelį. Ir gerai, kad chirurgė nepasakė iš anksto, kad tą cistą pašalins per būsimą vizitą.

Kam apsisunkinti save mintimis, skaudės ar ne, tiesiog paleisk situaciją ir daryk tai, kas reikia.

„Laukdama procedūros būčiau iš anksto prisigalvojusi bala žino ko, naršiusi internetą, diskutuodama su dirbtiniu intelektu, – pasakoja Violeta. – Visoms pacientėms, besigydančioms vėžį, linkiu pasitikėti medikais ir atsiduoti į jų rankas. Juk jie, kaip ir pacientai, siekia vienintelio tikslo – kad liga atsitrauktų. Tave netinkamai nuteikti ir stumtelti negera kryptimi gali bet kokia pašalinė įtaka, todėl geriausia klausyti kūno siunčiamų signalų, o ne svarstyti, kas būtų, jei būtų.“

Gyvenimas be veiklos – gyvenimas be ateities

Besigydydama menininkė, studijos „Vija Art“ įkūrėja suvokė, kad reikia atsiduoti kūrybai. Taip kilo mintis išleisti užrašines-kalendorius su savo kurtomis iliustracijomis ir eilėraščiais. Pradėjus sėkmingai jas realizuoti, radosi poreikis publikuoti eilėraščių knygą, dar ir pasakų knygelę norisi sukurti. Idėjos lenkia viena kitą. Gydydamasi ji iliustravo kitos autorės knygą, nutapė ciklą darbų su rožiniais flamingais, Violetos piešiniai papuošė rankų darbo automobilių kvapus.

„Nauja aš per šv. Velykas. Sužinojau, kad vėžio manyje neliko, – pristato nuotrauką Violeta. Asmeninio albumo nuotr.

„Atsikeliu ryte po eilinio chemoterapijos seanso ir imu svarstyti, ko reikėtų imtis dabar“, – šypsosi menininkė.

Ir nors dažnai kojos virpa, svaigsta galvas, o vyras ragina ilsėtis, ji imasi mėgstamos veiklos. Po trečio chemoterapijos seanso dėliodama savo užrašines namuose moteris susigrizbo, kad kone visą dieną nebuvo prigulusi poilsio.

„Tai blogai ar gerai? – mėgino rasti teisingą atsakymą. – Blogai tai, kad neleidžiu kūnui pailsėti, bet gerai, kad priešinuosi ligai ir dirbu, lyg jos nebūtų.“

Netrukus moteris pastebėjo: kai nesiima ar neturi veiklos, ją apima savigrauža ir gailestis, kad bus niekam nereikalinga, neįdomi ir nenaudinga. Galbūt dėl to jai niekada nekilo minčių, kad nepasveiks. Netgi mažiausių dvejonių ji vengia. Ir tiki, kad dabartinis gyvenimo etapas su liga ilgai nesitęs. Ir džiaugiasi kiekviena diena savo studijoje.

Vilma Srėbaliūtė