Dukart išgyventa akistata su vėžiu atvedė į savanorystę

Per Paskutiniąją pamoką 12 klasėje mažeikiškė Daiva Alčauskienė parašė, kad susilauks keturių vaikų. Ji savo pažadą išpildė. Akistatoje su liga vaikai tapo didžiausia moters atrama ir motyvacija. Nespėjusi atsigauti po krūties vėžio gydymo, Daiva onkologinės ligos diagnozę išgirdo dar kartą.

Kodėl įsiminė Žolinių vakaras

Šiandien Daiva Alčauskienė dėkinga savo ligoms, nors pradžia, kaip ir daugeliui, buvo nulaistyta ašaromis ir retoriniais klausimais. Įveikusi krūties ir storosios žarnos vėžius, Daiva iš aplinkinių sulaukia nuostabos, kaip stipriai ji pasikeitė.

„Liga mane atvedė į savanorystę. Kai susergi, turi labai daug laiko pamąstyti, ką norėtum dar nuveikti gyvenime. Gulėdama ligos patale daviau sau pažadą: kai pasveiksiu, eisiu ten, kur manęs reikės. Gydydamasi sutikau labai daug gerų žmonių, pamačiau, koks sunkus ir svarbus slaugytojų darbas, kaip atsidavusiai dirba gydytojai. Kai sulauki tiek daug gerumo, norisi tuo dalintis“, – pasakoja 51 metų moteris.

Pašnekovė labai gerai prisimena dieną – 2022 metai, rugpjūčio 15-oji, vėlyvas vakaras. Maudydamasi duše netikėtai pačiame krūties priekyje apčiuopė gumbelį ir nustebo, kaip anksčiau jo neaptiko. „Supanikavau, ir jau tą naktį miegojau neramiai. Kitą dieną prasidėjo paieškos, kur galėčiau kuo skubiau išsitirti“, – prisimena Daiva.

Ją apžiūrėjęs gydytojas chirurgas ir krūtų echoskopuotojas Mindaugas Šatkauskas patvirtino spėjimus apie auglį. Per 48-ąjį Daivos gimtadienį buvo atlikti reikiami tyrimai, o vos po geros savaitės, per jaunėlio sūnaus gimtadienį, moteris išgirdo diagnozę – piktybinis krūties vėžys. Rugsėjo 22-ąją Respublikinėje Šiaulių ligoninėje jai buvo atlikta operacija.

„Kai pradedu ko nors nenorėti ar tingėti, prisimenu laikotarpį, kai bejėgė gulėjau lovoje, negalėjau vaikščioti ir svajodavau, kaip norėčiau plauti indus ar grindis – tada išgaruoja visi tinguliai“, – sako mažeikiškė D. Alčauskienė. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip įvyko vidinis lūžis

„Iki operacijos kasdien verkiau, isterikavau, neigiau diagnozę. Ramybės nedavė tradicinis klausimas: kodėl būtent man? Supykdavau dar labiau, kai kas nors pradėdavo aiškinti, jog viskas bus gerai. Iš kur jūs žinote?! Per mėnesį netekau 10 kilogramų (per visą ligos laiką – 25 kg), prireikė ir raminamųjų“, – apie tuometę savijautą pasakoja moteris.

Po operacijos į palatą atėjęs gydytojas nuramino, jog auglys sėkmingai išoperuotas, liga nėra išplitusi. Daiva vylėsi, kad gal neprireiks chemoterapijos. Kaip ir daugelis krūties vėžiu susirgusių moterų, ji baiminosi dėl savo išvaizdos, nuslinksiančių plaukų, ateities ir galbūt vienų, be mamos liksiančių vaikų. „Piešiau patį juodžiausią savo ateities scenarijų, kol po pirmos chemoterapijos įvyko psichologinis persilaužimas. Tada supratau, kad turiu suimti savo gyvenimą į rankas“, – prisimena mažeikiškė.

Taip Daiva atrodė iki ligos, su vyriausiaja dukra Indre. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip gimė kovotoja

Pirmiausia Daiva pradėjo ieškoti sėkmės istorijų, likimo draugių – taip ji atsidūrė Pagalbos onkologiniams ligoniams organizacijos (POLA) Mažeikių skyriuje. Moteris ypač dėkinga šio skyriaus vadovei Rasai Kvasienei už palaikymą, patarimus ir nuolatinę pagalbą.

Vaikai buvo mano didžiausia motyvacija ir ramstis. Jie – mano kelrodės žvaigždės ir mokytojai.

Sėkmės istorijos moterį skatino kabintis į gyvenimą, nors iš „norinčiųjų padėti“ sulaukdavo ir tokių skambučių: „Mano dėdė (teta) mirė nuo vėžio.“ Pasak D. Alčauskienės, tai turbūt blogiausia, ką galima pasakyti sergančiajam onkologine liga – po tokių žodžių įstringa gumulas gerklėje, nes šie pasakymai paliečia itin asmeniškai.

Kitas Daivos žingsnis buvo susirasti psichologę. Nors sutikti tinkamą specialistę pavyko ne iš karto, šiandien moteris dėkinga psichologei už tai, kokia yra dabar. „Prisimenu psichologės klausimą, ko labiausiai bijau. O aš per ašaras negaliu ištarti nė žodžio. Kai prisipažinau, kad bijau mirti, nespėjusi užauginti vaikų, specialistės reakcija šokiravo: „Na ir kas? Visi mirsime.“ Galvojau: kas čia per psichologė?! Ji turėtų mane guosti, o ne aiškinti, kad mano vaikai ir taip užaugs. Po pirminio šoko supratau, kad psichologė pasirinko labai gerą taktiką – užuot guodusi, paskatino mane mobilizuoti visas savo pajėgas, kad iš verkšlenančios moteriškės tapčiau kovotoja“, – pasakoja pašnekovė.

Vėliau pas psichologę moteris nusivedė ir jaunesniąją dukrą, kurios paauglystė sutapo su mamos liga.

„Kai atėjo atsakymas, kodėl susirgau būtent aš, nusiraminau. Supratau: susirgau aš, kad tai nekliūtų mano vaikams. Vaikai buvo mano didžiausia motyvacija ir ramstis. Jie – mano kelrodės žvaigždės ir mokytojai, apie kiekvieną jų galėčiau pasakoti valandų valandas“, – pasididžiavimo atžalomis neslepia daugiavaikė mama.

Kaip ilgaplaukė virto „mažu berniuku“

Kaip keturi vaikai reagavo į mamos ligą? „Kiekvienam vaikui apie ligą pranešiau asmeniškai: atskirai gyvenančiai ir savo šeimą jau turinčiai vyresniajai dukrai Indrei pasakiau pirmiausia, kartu paverkėme… Vėliau susėdome su vyresniuoju sūnumi Eriku, o tada atėjo mažesniųjų eilė. Paaiškinau jiems, kokia tai liga ir kas mūsų laukia. Dukra su sūnumi nubraukė ašarą, aš – irgi, o tada stojome visi į kovą“, – prisimena pašnekovė.

Po chemoterapijos Klaipėdos universiteto ligoninėje Daiva autobusu važiuodavo į Mažeikius. Kai nustebau, kaip ji atlaikydavo kelias valandas trunkančią kelionę iki namų, paaiškino, jog pirmą dieną jausdavo energijos antplūdį. Grįžusi labai daug valgydavo ir labai tvarkydavosi, o jau paskui kelioms dienoms „iškrisdavo“.

Chemoterapijai artėjant į pabaigą, situacija keitėsi kardinaliai – net nueiti iki virtuvės prilygo iššūkiui. Kai gulėdama lovoje pradėdavo grimzti į depresiją, skambindavo draugėms arba psichologei.

Skaudžiausia Daivai buvo ilgų plaukų netektis: „Jau po pirmos chemoterapijos pajutau, kad plaukai slenka kuokštais. Nusprendžiau nelaukti, kol visai nuslinks. Vaikų paprašiau eiti pasivaikščioti, paaiškinusi, jog jiems grįžus mama bus pakeitusi šukuoseną.“

Vaikams patiko naujas mamos įvaizdis – šviečianti plika galva, o gražiausiai nuskambėjo jaunėlio Deno žodžiai: „Mama, tu vis tiek graži!“ O kaip pati reagavo į savo naują įvaizdį? „Buvo keista žiūrėti į save veidrodyje, bet pagalvojau: o kodėl ne?!“ – prisimena moteris, krestelėdama trumpaplaukę šukuoseną. Daiva abejoja, ar būtų kada nors pasiryžusi nusikirpti visą gyvenimą nešiotus ilgus plaukus, jeigu ne liga.

Vyresnioji dukra, bijojusi per vaizdo skambutį pamatyti naują mamos šukuoseną, reagavo: „Tu dabar panaši į mažą berniuką.“ Namuose Daiva vaikščiojo plika galva, o viešumoje kartais užsidėdavo peruką, kad nešokiruotų aplinkinių. Chemoterapija dėl krūties vėžio taikyta žiemą, tad natūraliai gelbėjo kepurės.

Asmeninio albumo nuotr.

Kaip manote, ar vėžys užkrečiamas?

Nepaisant pastangų išlaviruoti, iš pažįstamų sulaukdavo ir pasibaisėjimo kupinų reakcijų ar replikų dėl keistos šukuosenos. „Nežinau, ar jie žinojo apie mano ligą. Tokių reakcijų nekomentuodavau. Kam reikėjo, tas žinojo, kad sergu. Jei paklausdavo apie ligą, atsakydavau. Niekada neslėpiau, jog sergu vėžiu. Vaikų mokytojus iškart įspėjau, kad dėl mano ligos gali keistis vaikų elgesys, kad kurį laiką negalėsiu eiti klasės tėvų komiteto pirmininkės pareigų“, – pasakoja moteris.

Liga atsijojo Daivos draugus. „Gal kai kurie iki šiol galvoja, kad vėžys – užkrečiamas? Kiti gal nežino, kaip elgtis, dar kitiems atrodė, kad tapsiu našta arba būsiu nebeįdomi, – svarstė pašnekovė. – Nereikia bijoti kalbėti su sergančiais. Mes esame tie patys žmonės, kuriems įdomūs ne tik pokalbiai apie ligą. Ir nereikia mūsų guosti arba tikinti, kad viskas bus gerai. Jei nežinai, kaip elgtis, tiesiog patylėk, pabūk šalia – kartais to visai pakanka.“

Ar požiūris į vėžį priklauso nuo geografinės vietovės? „Kartais labai sunku prisikviesti žmones į sergančiųjų vėžiu klubą. Galvoju, ar jie nenori kalbėti apie savo ligą, ar bijo svetimų reakcijų? Plungė nėra didelė, bet POLA organizacija ten – labai aktyvi. Pažįstu žmonių, kurie net nuo artimųjų nuslepia žinią apie vėžį. Įsivaizduoji, kiek energijos žmogus turi sunaudoti vien tam, kad nuslėptų tiesą? Manau, reikia apie tai kalbėti, ir jei nors viena moteris po mano pasakojimo nueis pasitikrinti sveikatos – jau bus pliusas!“ – įsitikinusi pašnekovė.

„Jie – mano kelrodės žvaigždės“, – taip apie savo vaikus(iš kairės į dešinę) Indreę, Eriką, Deną, Nedą ir anūką Aroną atsiliepia pašnekovė. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip sužinojo apie antrąjį auglį

Daiva prisimena, jog po chemoterapijos turėdavo labai daug energijos, nors kraujo rodikliai buvo prasti. Vėliau atėjo atsakymas, kodėl jie tokie. Besigydančią krūties vėžį moterį vargino virškinimo problemos, o kraujavimą iš išangės ji nurašė hemorojui, kol galiausiai neapsikentusi mamos bėdų, vyresnioji dukra paskatino ją pasitikrinti žarnyną.

„Po kolonoskopijos tyrimo pamačiusi apsiverkusią dukrą, supratau, kad situacija nėra gera. Nustačius storosios žarnos vėžį, gydytojas paguodė, kad liga nėra išplitusi. Situacija labai priminė pirmąjį susidūrimą su vėžiu – II stadija, neišplitęs, negenetinis. Dabar į viską reagavau daug ramiau, nors vėl laukė operacija, vėl chemoterapijos…“ – prisimena pašnekovė.

Kai sužinojo apie storosios žarnos vėžį, Daiva buvo įpusėjusi biologinę terapiją dėl krūties vėžio. Pastaroji trumpam dėl storosios žarnos auglio operacijos buvo pristabdyta, o paskui vienu metu moteris gydėsi nuo abiejų onkologinių ligų.

Mažeikiškę Klaipėdos universiteto ligoninėje operavo abdominalinis chirurgas, proktologas prof., hab. med. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius.

Taikant chemoterapiją, moterį dviem paroms paguldydavo į ligoninę. „Kokios ten nuostabios sesutės! Jos nuveikia didžiulį darbą. Man net trūksta žodžių apibūdinti jų gerumą. Man labai pasisekė, nes abu kartus pakliuvau į profesionalių gydytojų rankas. Todėl būna labai pikta, kai žmonės pradeda skųstis mūsų medikais“, – gerų žodžių negaili D. Alčauskienė.

Savijauta per chemoterapinį gydymą nuo storosios žarnos vėžio gerokai skyrėsi: ne tik todėl, kad paskui negalėdavo vaikščioti. „Kai lašino chemoterapiją dėl žarnyno, galvodavau, nuo ko numirsiu: vėžio ar pačios chemoterapijos? Negalėjau nieko valgyti, viską skaudėdavo, po 10 dienų negalėdavau tuštintis – toji liga taip išvargino, kad net dabar, praėjus trejiems metams, džiaugiuosi, kai galiu tuštintis“, – pasakoja moteris.

Šįkart per chemoterapiją plaukai nenuslinko. Viso gydymo moteris taip ir nebaigė: chemoterapiją teko nutraukti, kai kartą po injekcijos, siekiant pakelti kraujo rodiklius, ištiko anafilaksinis šokas.

„Aš taip ir jaučiausi!“ – patvirtino Daiva, pastebėjus, kad per jubiliejų panašėjo į kino žvaigždę. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip mergaitė virto „kino žvaigžde“

Iki ligos pradžios mėgusi skaityti, Daiva stačia galva pasinėrė į skaitymą: rijo romanus, lyriką, psichologines knygas. Dvasinės ramybės ir galimybės susidėlioti mintis tyloje ieškodavo bažnyčioje.

„Mane pažįstantys žmonės sako, jog abi ligos mane smarkiai pakeitė. Ir kai pradedu ko nors nenorėti ar tingėti, prisimenu laikotarpį, kai bejėgė gulėjau lovoje, negalėjau vaikščioti ir svajodavau, kaip norėčiau plauti indus ar grindis – tada išgaruoja visi tinguliai. Gydydamasi turėjau daug gražaus laiko apgalvoti, ko noriu iš gyvenimo. Supratau, kad nereikia nervintis dėl smulkmenų, išmokau brėžti ribas, drąsiai pasakau „ne“, jeigu šito reikia, galiu drąsiai išsakyti savo nuomonę, neliko didelių suvaržymų ir baimių“, – apie pokyčius pasakoja moteris.

Labiausiai Daiva džiaugiasi gyvenimą praturtinusia savanoryste organizacijoje „Lietuvos Raudonasis Kryžius“, kur sutinka daug empatiškų žmonių. Ji dar savanoriauja Senjorų klube, skaito civilinės saugos paskaitas, priklauso Raudonojo Kryžiaus specialios parinkties būriui, kai skubiai kam nors prireikia pagalbos, neseniai baigė pirmosios psichologinės pagalbos mokymus – veiklų sąrašą dar būtų galima tęsti ir tęsti.

Gražiausiai nuskambėjo jaunėlio Deno žodžiai: „Mama, tu vis tiek graži!“

„Iki ligos pasvajodavau apie savanorystę, bet atsirasdavo daug priežasčių šito nedaryti, o gal tiesiog pritrūkdavau drąsos imtis realių žingsnių. Dabar drąsiai einu ten, kur noriu. Anksčiau būčiau nepatikėjusi, jeigu būtų kas pasakę, jog nebijosiu kalbėti prieš auditoriją. Aktyviai gyvendama labai gerai jaučiuosi. Vadinasi, man to reikia. Tiek daug metų save varžiau, kažko neleisdavau, atidėliodavau arba prisitaikydavau prie kitų. Dabar man patinka neturėti laiko, patinka išbandyti ką nors naujo“, – džiaugiasi moteris atskleidusi savo tikrąją prigimtį.

Kol gydėsi, Daiva sau buvo davusi pažadą: jei pasveiks, 50 metų jubiliejų atšvęs trankiai. Pažadą įgyvendino su kaupu – su draugais ir artimaisiais jubiliejų šventė dvi dienas su šokiais iki paryčių. Pastebėjus, kad jubiliejinėse nuotraukose atrodo kaip tikra kino žvaigždė, Daiva pripažįsta: „Aš taip ir jaučiausi! Visa spindėjau. Tai buvo mano pirmieji metai po ligos.“

Sandra Lukošiūtė-Jokšienė