Sesutis, broliukas ar… daktarėlis

,,Kad ir kokios emocijos užplūstų, reikia išsaugoti šaltą protą, nes tau negali būti blogiau nei pacientui“, – sako Nacionalinio vėžio centro Paliatyvios onkologijos poskyrio slaugytojas Justas Narbutaitis. „Pamatai, kad dėl tavo pagalbos žmogus geriau pasijunta ir pačiam lengviau pasidaro“, – neslepia jo kolega Henrikas Budrikas. „Kai kasdien su tuo susiduri, tai nebėra baubas, tik liga, kuria žmonės serga. O jeigu sergi, vadinasi, galima padaryti ką nors, kad tau būtų geriau“, – neabejoja dienos stacionaro slaugytojo padėjėjas Mindaugas Dulinskas.

Trys jauni vyrai, pasirinkę slaugytojo profesiją ir joje matantys prasmę. Netikėtai šiltas pokalbis apie baimes, pasirinkimus, stereotipus ir paprastą žmogiškumą.

Dešimt minučių gali būti labai svarbios

Justas ir Henrikas – kolegos ir, kaip patys sako, labai draugiško Nacionalinio vėžio centro Paliatyvios onkologijos poskyrio kolektyvo dalis. Abu čia atsirado labai panašiu keliu – išbandyti jėgas pasiūlė jiems dėstęs vyriausias koordinatorius Marius Čiurlionis.

Ar po pirmųjų budėjimų nekilo noras bėgti? „Nelabai to streso buvo, viskas ramiai praėjo, – tikina Justas. – Kaip ir visiems žmonėms pati vieta atrodė bauginanti, bet pabendrauji su pacientais – ir juos nuramini, ir pats nusiramini. Ilgainiui ir su kolektyvu susibendravome – nors daug patirties gal ir neturime, noro dirbti ar mokytis mums tikrai netrūksta. Labai smagu matyti, kaip ta teigiama energija prisideda prie geresnės pacientų sveikatos.“

„Iš pradžių viskas buvo labai nepažįstama ir atrodė gana sudėtingai, bet įsivažiuoji, ir tas emocinis sunkumas nukrenta. Nors buvo labai skausminga priimti pirmąsias mirtis, matyti artimųjų veidus, jų reakcijas. Bet po kiek laiko supranti, kad mirtis gali būti ir kančių pabaiga. Mūsų skyrius ir yra tam, kad žmogus patirtų kuo mažiau kančių, kuo mažiau skausmo, kad kiek įmanoma palengvintume pacientų būseną“, – darbo Vėžio centre pradžią atsimena iki tol ligoninėje nedirbęs Henrikas.

Budint parą netrūksta rutininio darbo – procedūrų ar tyrimų, tačiau, anot Justo, slaugytojai tuo niekada neapsiriboja – stengiasi tiesiog pabendrauti su pacientais, „nes ir tos dešimt minučių žmogui gali būti labai svarbios. Labai smagu, kai atsiranda ryšys, kai jie atsiveria, pasipasakoja. Tada ir jiems lengviau, ir mums geriau atlikti savo darbą, galime jiems labiau padėti.“

Ar nebaisu prisirišti prie pacientų taip, kad išsiskirti būtų dar skaudžiau? „Tikrai, būna tokių, kurie įsimena labai ilgam, gal net visam gyvenimui, – sako Henrikas. – Ypač, kai žmogus guli pas mus ilgesnį laiką. Deja, kartais viskas įvyksta labai greitai, nespėji net normaliai pabendrauti.“

Stereotipai kartais pralinksmina

Ar vyrai ir moterys į ligą reaguoja skirtingai? Vaikinai neabejoja, jog tai – vienas iš stereotipų. Anot Justo, „visi savaip išgyvena ligą, nuo lyties tokie dalykai nelabai priklauso“. Tiesa, jam pačiam buvo labai netikėta, kad į muzikos terapiją, kuri skyriuje vyksta kartą per savaitę, jautriausiai sureagavo vyras pacientas.

Dar vienas stereotipas ne kartą pralinksmino pačius slaugytojus. Įprasta, kad tokį darbą dirba moteriškos lyties atstovės, o ir vadinti jas patogiau senoviškai – sesutės. Anot Justo, pacientai neretai jo klausia, kas naktį liks budėti, o „kai pasakai, kad aš, neretai būna net tokia mini pauzė“. Laimei, kai žmogus apsipranta, tokių klausimų nebekyla – „ir susibendrauji, ir nesijaučia jokio nepatogumo. Gal net su vyru slaugytoju pacientai bendrauja kiek kitaip, atviriau nei su mergina. Tik labai dažnai su daktariukais painioja – kartais jau net nieko nebesakai, pritari ir galvoji, kad tik ramiau būtų.“

Ne kartą daktariuku buvo pavadintas ir Henrikas. „Pats žodis „slaugytojas“ ne visiems įprastas, kiti net nėra jo girdėję, tik seseles žino. Tai ko tik nebūna – ir seselius, ir seselė, ir brolelis“, – šypsosi.

Tiesa, keistis vietomis su gydytojais vaikinai bent kol kas nenorėtų. „Ant jų pečių krenta labai daug atsakomybės. Nėra tokio artimo ryšio su pacientu, nes tų pacientų jie turi galybę, bet vis tiek reikia gauti informacijos, kad galėtum tinkamai gydyti. Todėl slaugytojai bei slaugytojų padėjėjai pagelbėja. Deja, liūdniausia, kai gydytojas perdega, praranda tą vidinę kibirkštį, dingsta aistra darbui, viskas daroma, kad tik būtų padaryta“, – mano Justas.

„Labai smagu, kai atsiranda ryšys su pacientais, kai jie atsiveria, pasipasakoja. Tada ir jiems lengviau, ir mums geriau atlikti savo darbą, galime jiems labiau padėti“, – įsitikinęs slaugytojas J. Narbutaitis. Asmeninio albumo nuotr.

Diena dienai nelygi

Deja, būna budėjimų, kuriuos išgyventi nėra paprasta. „Tikrai pasitaiko sunkių dienų, net perdegęs jautiesi, bet tada tiesiog pradedi koncentruotis į pacientus, galvoti, kaip palengvinti jų problemas, ir mintys apie savo sunkumus dingsta. Kol būni ligoninėje, net ir sunkiausius momentus išgyveni – kolektyvas palaiko, ir pacientai padeda mums, pasako gerą žodį, pasidžiaugia, kad jais rūpinamės. Tai pajuokauji, pakeli nuotaiką ir pats nuo jų pasikrauni, – neslepia Justas. – Juk kad ir kas nutiktų, reikia išsaugoti šaltą protą, nes tau negali būti blogiau nei pacientui. Bet po kiekvieno budėjimo sėdęs į automobilį viską permąstai – suvirškini informaciją: kas įvyko, kokie nauji tavo paties jausmai. Dirbant su paliatyviais pacientais požiūris į gyvenimą tikrai pasikeičia. Ir į laiką. Pradėjau dar labiau vertinti galimybę būti su draugais, artimaisiais. Viskas atrodo daug prasmingiau, labiau džiaugiesi tuo, ką turi. Ir patys pacientai kitaip vertina savo laiką, kai sužinoję diagnozę supranta, kiek mažai jo lieka.“

„Diena dienai nelygi, – pripažįsta ir Henrikas. – Mirčių neišvengsi, pacientų būklės sudėtingos, bet kažkaip išgyveni. Pamatai, kad nuo tavo pagalbos pacientas geriau pasijunta, ir pačiam geriau pasidaro.“

Nors į jų skyrių dažniausiai patenka vyresni žmonės, pasitaiko ir vaikinų bendraamžių ar net jaunesnių. „Supranti, kaip greitai viskas gali pasikeisti, suvoki, kad reikia nieko neatidėlioti. Jei turi idėjų, turi nieko nelaukti ir veikti“, – sako Henrikas.

Todėl bent jau laisvą laiką vaikinai stengiasi išnaudoti nieko neatidėliodami. Henrikas laisvalaikį skiria šeimai ir draugams, mėgsta grįžti į gimtąją Klaipėdą, pabūti gamtoje, prie jūros.

„Sportuoju, groju bosine ir akustine gitara, studijuoju slaugos magistrą. Ir, kiek įmanoma, stengiuosi bendrauti. Žinoma, sunku viską subalansuoti, bet kai pavyksta, būna labai smagu“, – savo pomėgius vardina dar ir Lazdynų ligoninėje operacinėje instrumentatoriumi dirbantis Justas.

Tiesa, nei skaityti knygų apie medikus, nei žiūrėti serialų apie juos, vaikinai nesiveržia. Anot Henriko: „Čia dirbdamas pradedi labiau mąstyti apie gyvenimą, apie jo prasmę, daug klausimų kyla, supranti, kad kartais tos asmeninės problemos yra tokios mažos. Todėl patinka skaityti psichologines, filosofines knygas arba žiūrėti gyvenimiškas istorijas.“ Jo kolega Justas šypsosi, kad „jei žiūrint serialą ar filmą rodo medicinines scenas, labai greitai įvertini, kiek jos realistiškos – kartais net lašelinės būna neprijungtos… Bet specialiai jų žiūrėti nesinori, labiau traukia prie filosofinės literatūros. Tarkime, šiuo metu labai patinka F. Nyče.“

Artimieji dėl pasirinkimo neprieštaravo

Anot Henriko ir Justo, žmonės už ligoninės ribų dažnai nustemba, išgirdę, kur jie dirba. Laimei, bent jau artimiesiems dėl to klausimų nekyla.

„Mano šeimoje medikų nėra, aš vienas toks, – šypsosi Kazlų Rūdoje augęs Justas. – Artimieji mano pasirinkimui neprieštaravo, nors jiems iki šiol sunku priimti tai, kad aš dirbu paromis, o ir dauguma mano pasakojimų apie darbą dar skamba labai bauginamai. Kodėl pasirinkau slaugą? Gal tokia mintis kilo, kai teko susidurti su artimo žmogaus mirtimi. Kad įsitikinčiau, jog tikrai tokio darbo noriu, po vienuoliktos klasės vasarą du mėnesius savanoriavau ligoninėje Kaune, chirurginiame skyriuje, ir dar labiau panirau į mediciną. Iš pradžių slaugytoju ketinau pasimokyti metus, bet kai teko atlikti praktiką ligoninėse, nieko keisti nebesinorėjo. Kol kas norisi kuo daugiau iš tos slaugos paimti, man čia viskas labai įdomu. Galbūt ir liksiu šioje srityje.“

Kad ir kas nutiktų, reikia išsaugoti šaltą protą, nes tau negali būti blogiau nei pacientui.

Kai Henrikas buvo mažas, jam įspūdį paliko vienoje iš Klaipėdos ligoninių vyriausiąja slaugytoja dirbančios tetos pasakojimai. Susižavėjimą šia profesija dar labiau padidino ir, atrodytų, nemaloni patirtis – pačiam teko pagulėti ligoninėje. „Pamačiau, koks tai darbas, o ir pati atmosfera man labai patiko, – neslepia vaikinas. – Mokykloje per karjeros dienas buvo galima pasibandyti darbo vietą, tai nuėjau į vieną iš Klaipėdos ligoninių ir tikrai nenusivyliau. Nesigailiu, kad pasirinkau slaugą, nes mūsų kontaktas su pacientu yra labiau tęstinis, nuolatinis. Ši darbo dalis man labai patinka – stebėti, analizuoti ir spręsti iškilusias problemas.“

Ar dirbdami tokį darbą patys dažniau susimąsto apie sveikatą? Justas tikina, kad asmeniškai pats labiau dėl to nerimauti nepradėjo, tačiau tikrai dažniau paskatina tikrintis artimuosius. Nes, „kol nedirbi medicinos srityje, dažniausiai net nežinai, kokie tyrimai yra, kokie nemokami, kokios rekomendacijos.“

Į ligoninę – per… kovido epidemiją

Kitas Nacionalinio vėžio centro pastato aukštas ir dar viena istorija apie čia dirbantį jauną žmogų. Panikos priepuolių dėl savo paties sveikatos nebūna ir NVC Dienos stacionare ketvirčiu etato dirbančiam slaugytojo padėjėjui Mindaugui. Nebaugina jo ir ligoninės aplinka: „Tai, kad onkologija yra baubas, manau, tėra stereotipas, kuriuo dalis žmonių tiki. Aš tokios baimės niekada nejaučiau, be to, kai kasdien su ja susiduri, tai vertini tik kaip ligą, kuria žmonės serga. O jeigu sergi, vadinasi, galima gydyti arba padaryti ką nors, kad tau būtų geriau. Kaip ir kitose ligoninėse, kaip ir su kitomis ligomis. Galima baimintis, kas būtų, jei pats susirgčiau. Nebijau apie tai galvoti, net po savo mėnesio praktikos kolektyvui pasakiau, kad arba grįšiu čia dirbti, arba kada nors ateisiu kaip pacientas. Aš taip į gyvenimą žiūriu. Vienas dalykas, kai darai ką nors, kas nuo tavęs priklauso – visi žalingi įpročiai, netinkamas maistas, kai kenki sau, rizika susirgti bet kokiomis ligomis padidėja. Mano darbo dienos ir savaitgaliai nesibaigia alkoholiu, todėl galiu pasakyti, kad padariau viską, kas nuo manęs priklauso, kad būčiau sveikas. Jei vis tiek susirgčiau, vadinasi, beliktų su tuo susitaikyti.“

„Pats žodis „slaugytojas“ ne visiems įprastas, kiti net nėra jo girdėję, tik seseles žino. Tai ko tik nebūna – ir seselius, ir seselė, ir brolelis“, – šypsosi slaugytojas H. Budrikas. Asmeninio albumo nuotr.

Mindaugas neabejoja, kad dirbti NVC jam lengviau, nes praleidžia čia vos vieną dieną per savaitę ir tai netampa varginančia rutina. Kai kurie kolegos pluša net keliais etatais, kad turėtų iš ko pragyventi. „Kai esi pavargęs, bet koks kabliukas stipriau kabina, nervuojiesi, ir net kažką aštriau gali pasakyti pacientui. Aš į darbą ateinu pailsėjęs. Gal tik labiau reaguoju į jaunesnius centro lankytojus, nebent galiu pasidžiaugti, kad aš jau tą amžių praėjau, pragyvenau. Ir pagalvoti, kad tie žmonės dar tik pradeda savo gyvenimo kelią ir jiems viskas bus gerai, jie pasveiks ir dar ilgai gyvens. O jei ne, vadinasi, taip jau nutiko.“

Radviliškyje gimęs ir augęs Mindaugas neslepia, kad jo kelias į slaugą buvo kiek kitoks nei daugelio kolegų. „Mano gyvenime viskas išėjo atvirkščiai – iš pradžių susikūriau pagrindą po kojomis, o tada pradėjau gyventi dėl savęs ir daryti tai, kas teikia džiaugsmą bei malonumą. Kažkam kovido pandemija buvo pats blogiausias laikas, bet aš būtent dėl jo suradau sritį, kuri man pasirodė labai įdomi. Kai ligoninėse trūko personalo ir ieškojo savanorių, nuėjau padėti. Visada galvojau, kad čia gali dirbti tik specialius mokslus baigęs žmogus. Pasirodo, kad pagalbiniam personalui, padėjėjams to visai nereikia. Kai pandemija jau ėjo į pabaigą, vienos bičiulės slaugės paklausiau: „Kas toliau? Ar man grįžti atgal į savo gyvenimą ir tinginiauti, ar galiu kuo nors dar užsiimti?“ Ji pasiūlė tapti paramediku. Vasarojau, paguglinau, ko reikia norint mokytis paramediku, užpildžiau dokumentus ir gavau laišką – sveikas įstojęs. Mokiausi, gavau paramediko licenciją, galėjau važinėti greitosios pagalbos automobiliu, bet vėl kilo klausimas: „Kas toliau?“ Kitas žingsnis – slauga. Ir vėl – sveiki atvykę, esate studentas. Dabar jau mokausi trečiame kurse.“

Į NVC Mindaugą atvedė praktika: „Pasipraktikavau mėnesį, kolektyvas neslėpė noro, kad grįžčiau. Pagalvojau, kad jei trečiame kurse atsiras laiko, ateisiu. Susidėliojau viską taip, kad liko viena laisva diena per savaitę, ir gavau ketvirtį etato.“ Tiesa, vaikinas neslepia, kad nors darbas jam čia patinka, savo ateitį mato skubiosios pagalbos srityje, kur daugiau veiksmo, nes čia „tik sumaišai vaistus, suleidi juos ar tiesiog asistuoji, kai reikia tavo pagalbos“.

M. Dulinskas NVC lankytojus ir kolegas bando pradžiuginti ir savo neįprasta apranga. Sako įsigijęs tokią specialiai, siekdamas paskatinti pacientus dažniau nusišypsoti. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip reaguoja pacientai, kai procedūras jiems daro vyrukas? „Būna, kad stebisi – tiek metų gydosi, bet pirmą kartą taip nutinka“, – šypsosi Mindaugas, NVC lankytojus ir kolegas bandantis pradžiuginti ir savo neįprasta apranga. Sako įsigijęs tokią specialiai, nes „kartais atrodo, kad čia ateina žmonės, kurie jau nieko nebesitiki, jau susitaikė su savo liga, ir viskas. Bet šiandien dar esi gyvas, tai džiaukis tuo, nepamiršk šypsotis, nes yra kas važiuoja automobiliu ir galvoja apie vakarienę, bet žūsta avarijoje ir jų nebėra, o tu dar esi čia. Man atrodo, kad tai yra svarbu – žmonės pamiršta, kad jie dar gyvena. Žinoma, kiekvienas apie savo ligą žino daugiau ir supranta, kiek tos vilties dar yra, bet jei jis rytoj atsikels, jis dar bus gyvas. Toks mano požiūris. Aišku, būna labai smagu, kai atėjęs pacientas pasidžiaugia, kad tai jau paskutinė procedūra, kad jis pasveiko. Visada pasidžiaugiu kartu.“

Kalbėdamas Mindaugas daug juokauja, tačiau tas lengvumas akimirksniu gali virsti rimtumu. Tarkime, kalbant apie medikus. „Labai apmaudu, kai tiek metų prasimokęs, tiek jėgų atidavęs, uždirbi kiek daugiau nei vadybininkas, nors tavo sprendimų kaina ir atsakomybė yra tikrai skirtingo svorio“, – neslepia kartėlio pašnekovas.

Košmarai naktimis jam nesisapnuoja, bet „baisu, kai pamatau pažįstamą žmogų, kuris visai nenorėtų, kad aš jį čia sutikčiau, kuris nenori, kad apie jo ligą kas nors žinotų. Nešiojiesi tas paslaptis, negali su niekuo jomis dalintis. Tiesa, ir pacientai su manimi paslaptimis nesidalija – labai trumpas ir dalykiškas mūsų kontaktas: atlieki procedūrą, ir tiek. Gali paklausti, kaip jie jaučiasi, bet negali likti prie žmogaus ilgiau. Tai ir neužsimezga tas ryšys, bet gal tai ir gelbėja – negyveni tais žmonėmis, tiesiog darai savo darbą.“

Apmaudu jam ir dėl to, kad „mūsų sveikatos sistema daro viską, kad žmogus gyventų, nors apie to gyvenimo kokybę net negalima kalbėti. Per praktiką kitose ligoninėse yra buvę atvejų, kai artimieji prašo dar kažką daryti, kad žmogus dar bent kiek pagyventų, nors tas pacientas tiesiog labai kankinasi, kiekvienas jo rytojus vis skausmingesnis. Labai norėčiau, kad leistume žmogui oriai išeiti. Ypač, jei jis pats jau susitaikė su savo liga.“

Kodėl pats nebėga iš medicinos? „Kalba eina ne apie gyvenimo lengvumą, o apie tai, ar man įdomu, ką darau, ar yra to darbo prasmė? Galvoju apie tai ir tikrai žinau, kad prasmė atsiranda, kai darai tai, kas ir kitiems naudinga.“

Jurga Staučienė