Paciento kelyje šalia gydytojo: kaip atvejo vadybininkai ir koordinatoriai padeda onkologiniams pacientams

Onkologinės ligos diagnozė dažnai tampa vienu sudėtingiausių momentų žmogaus gyvenime. Nuo pirmo įtarimo iki gydymo pradžios pacientui tenka pereiti ilgą kelią – tyrimus, specialistų konsultacijas, gydymo plano sudarymą. Šis procesas gali būti sudėtingas ne tik mediciniškai, bet ir emociškai: pacientai dažnai susiduria su nežinomybe, baime, informacijos gausa ir praktiniais klausimais, kuriuos reikia spręsti greitai.

Tokiose situacijose vis svarbesni specialistai, kurie padeda pacientams orientuotis sveikatos sistemoje, koordinuoja jų tyrimus, gydymo procesą ir tampa tarpininkais tarp gydytojų bei paciento. Lietuvoje ši praktika dar tik formuojama, tačiau didžiuosiuose onkologijos centruose jau dirba specialistai, kurių pagrindinis tikslas – padėti pacientui nesutrikti sudėtingame gydymo kelyje.

Daugelyje Vakarų šalių tokios pareigos egzistuoja jau seniai. Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje ar Nyderlanduose pacientams padeda vadinamieji pacientų navigatoriai arba atvejo vadybininkai – specialistai, kurie koordinuoja diagnostikos ir gydymo procesą, padeda spręsti praktinius klausimus ir užtikrina, kad pacientas laiku gautų reikalingą pagalbą.

Lietuvoje šios funkcijos dažnai pasiskirsto tarp kelių specialistų – pavyzdžiui, atvejo vadybininko ir specialisto koordinatoriaus. Nors jų pareigos šiek tiek skiriasi, abiejų darbas turi bendrą tikslą – kad gydydamasis pacientas jaustųsi ne vienas.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo – Nacionalinio vėžio centro – specialistė koordinatorė Jolanta Šturienė ir atvejo vadybininkė Inga Malinovskaja kasdien dirba su onkologiniais pacientais. Jų darbo dienos kupinos telefoninių pokalbių, tyrimų registravimo, konsultacijų derinimo ir, svarbiausia, pokalbių su žmonėmis, kuriems šiuo metu reikia ne tik medicininės, bet ir žmogiškos pagalbos.

Iliustracija sukurta naudojant DI

Kai pacientas ateina su baime ir daugybe klausimų

Specialistė koordinatorė Jolanta Šturienė pasakoja, kad jos darbas pirmiausia susijęs su gydymo proceso planavimu ir pacientų informavimu.

„Mano pagrindinės darbo funkcijos yra registruoti pacientus tyrimams ir suteikti jiems informaciją, kada ir kur atvykti. Paskui sekti jų gydymo eigą, padėti gydytojui stebėti tyrimus“, – pasakoja ji.

Pasak specialistės, daugelis pacientų į gydymo įstaigą ateina išsigandę ir nežinodami, kas jų laukia, kokia bus gydymo eiga. Todėl svarbu ne tik suplanuoti tyrimus, bet ir ramiai paaiškinti procesą.

„Pacientai turi tikrai labai daug klausimų, nes visi atvyksta išsigandę, ypač tie, kurie į Chemoterapijos dienos stacionaro skyrių patenka pirmą kartą. Juos domina, kiek valandų per dieną užtruks procedūros, kokiu laiku atvykti, ar reikia turėti asmeninių daiktų. Taip pat, kokie tyrimai, vaistų lašinimai ar kitos intensyvaus gydymo priemonės bus taikomos per tą laiką ir kaip teisingai pasiruošti. Suteikti jiems informaciją – mano pareiga“, – aiškina koordinatorė.

Dažnai pacientams reikia pakartotinai išgirsti informaciją, kurią jau pateikė gydytojas: „Būna, kad gydytojas viską paaiškino, bet žmogus iš streso ar jaudulio neišgirdo arba pamiršo. Tada mes ramiai paaiškiname viską dar kartą.“

Koordinatorė užtikrina sklandžią komunikaciją tarp medicinos personalo ir paciento.

„Mano funkcija – užtikrinti komunikaciją tarp gydytojo, slaugytojo ir paciento, kad žmogus eitų greitesniu gydymo keliu“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, kartais pagalba būna visai paprasta, bet pacientui labai reikalinga: „Mūsų įstaiga didelė, joje yra keli korpusai, daug aukštų, todėl pacientai dažnai jaučia stresą, sutrinka, vėluoja, neranda kabineto, taigi kartais lengviau nuvesti pacientą, palydėti, parodyti, kur atlikti tyrimus.“

Tyrimų koordinavimas – svarbi gydymo proceso dalis

Didelė koordinatorės darbo dalis susijusi su diagnostinių tyrimų planavimu.

„Tai gali būti kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, kolonoskopija ar kiti tyrimai. Gydytojui nurodžius pacientą registruoju diagnostiniams tyrimams ir informuoju jį apie tyrimų laiką bei specialų pasiruošimą, pavyzdžiui, atvykti nevalgius, nevartoti tam tikrų vaistų, išgerti vandens prieš echoskopiją ir pan. Jei pacientas tinkamai nepasiruošia, procedūra gali būti atlikta nekokybiškai ir ją reikės kartoti. Todėl labai svarbu viską paaiškinti iš anksto“, – aiškina J. Šturienė.

Tyrimų koordinavimas svarbus ne tik dėl organizacinių priežasčių – nuo to gali priklausyti ir gydymo greitis: „Jeigu tyrimai atliekami laiku ir pacientas tinkamai pasiruošia, gydymo procesas gali vykti daug sklandžiau.“

Empatija – būtina šio darbo dalis

Nors organizaciniai klausimai sudaro didelę darbo dalį, J. Šturienė pabrėžia, kad ne mažiau svarbus yra emocinis palaikymas: „Empatija – būtina, kitaip negalėčiau čia dirbti. Su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis susitinku kasdien, dažnai jie būna labai išsigandę, sutrikę.“

Neretai pacientai į vizitus ateina kartu su artimaisiais.

„Kartais žmogus iš streso ar dėl amžiaus prisimena ne viską, ką pasakė gydytojas. Todėl prašome, kad ateitų su artimuoju, kuris padėtų geriau orientuotis“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Pasak specialistės, pacientai dažniausiai labai vertina tokį palaikymą: „Jie labai gerai vertina mūsų funkciją ir tikrai dažnai padėkoja.“

Pasak atvejo vadybininkės I. Malinovskajos, emocinis palaikymas pacientams yra ne mažiau svarbus nei informacija. Asmeninio albumo nuotr.

Kartais specialistė susiduria su tokiais iššūkiais, kuriems išspręsti reikia ne tik profesinės patirties ir sumanumo, bet praverčia ir asmeninė patirtis. Ji prisimena vieną senyvo amžiaus pacientę, kuri išsekinta onkologinės ligos beveik nieko nevalgė ir pradėjo greitai silpti.

„Dėl apetito stokos ir galimai šalutinio vaistų poveikio ji labai mažai valgė ir sparčiai silpo. Dukra klausė, kaip ją maitinti. Nors mitybos klausimai nėra tiesioginė mano kompetencija, pasidalijau paprastu patarimu. Pasiūliau pabandyti vaikų maistelį – jis lengvai virškinamas, turi vitaminų ir mineralų. Pati turėjau šeimoje onkologinį ligonį, todėl žinau, kad pusiau trintas maistas ir mažos porcijos kartais gali padėti. Tirštos sriubos, košės, trintos daržovės yra lengviau nuryjamos ir geriau toleruojamos“, – pasakoja J. Šturienė.

Atvejo vadybininko vaidmuo – būti tarpininku

Atvejo vadybininkė Inga Malinovskaja šiame darbe dirba tik pusmetį. Nors patirtis dar nėra didelė, ji sako jau spėjusi suprasti, kokia svarbi pacientams yra ši funkcija.

„Specialisto koordinatoriaus darbas nuo atvejo vadybininko, mano galva, skiriasi nedaug. Aišku, funkcijų gal šiek tiek daugiau, bet esminis darbas – padėti pacientui“, – apibendrina pašnekovė.

Viena pagrindinių atvejo vadybininkės funkcijų – būti tarpininke tarp gydytojo ir paciento: „Jeigu pacientas skambina ir nori pasikalbėti su gydytoju onkologu chemoterapeutu, bet gydytojas tuo metu turi pacientų ir negali atsiliepti, aš būnu tarpininkė tarp gydytojo ir paciento.“

Pasak jos, pacientų skambučiai sudaro nemažą darbo dalį. Kartais žmonėms tiesiog reikia papildomo paaiškinimo.

„Pacientai dažnai skambina turėdami įvairių klausimų – dėl tyrimų, dėl vizitų ar dėl savijautos. Gydytojas onkologas chemoterapeutas viską paaiškina, bet pacientas gali būti susijaudinęs ir ne viską įsiminti. Tada jis gali paskambinti atvejo vadybininkui ir užduoti klausimus bei gauti atsakymus dar kartą“, – sako I. Malinovskaja.

„Mano funkcija – užtikrinti komunikaciją tarp gydytojo, slaugytojo ir paciento, kad žmogus eitų greitesniu gydymo keliu“, – sako specialistė koordinatorė J. Šturienė. Asmeninio albumo nuotr.

Paciento kelias nuo įtarimo iki gydymo

Atvejo vadybininkė paaiškina, kaip paprastai atrodo paciento kelias iki gydymo pradžios. Šiame etape atvejo vadybininkas dar nedalyvauja.
„Jeigu tyrimų rezultatai parodo onkologinį susirgimą, šeimos gydytojas siunčia pacientą specialistams. Toliau sprendimus priima gydytojų komanda. Sukviečiamas gydytojų konsiliumas, kuris sprendžia, koks gydymas reikalingas – chemoterapija, spindulinis gydymas ar vaistai“, – pasakoja pašnekovė.

Kai sprendimas priimamas, pacientas registruojamas pas gydytoją onkologą.

„Kai žmogus registruojamas pas mus, tada jau prasideda gydymas, o mes kaip atvejo vadybininkai padedame spręsti įvairius klausimus“, – aiškina atvejo vadybininkė.

Kartais pagalbos prireikia dar prieš pirmą vizitą.

„Jeigu matau, kad pacientas atvyksta pas mus pirmą kartą, paskambinu ir paaiškinu, ką jis turi padaryti. Pavyzdžiui, kur ir kada atvykti, kad reikės pasirašyti sutikimą gydytis ar atlikti papildomus tyrimus. Viskas tam, kad pacientui būtų ramiau“, – sako pašnekovė.

Pagalba kasdienėse situacijose

Atvejo vadybininko darbas dažnai susijęs ir su praktinėmis situacijomis. Ji prisimena sunkiai vaikštantį pacientą, kuriam gydytojas chemoterapeutas buvo paskyręs atlikti kardiogramą: „Tądien jam buvo labai silpna, tad vežiau jį atlikti kardiogramos neįgaliojo vežimėliu.“

Kitą kartą reikėjo padėti susisiekti su vyresnio amžiaus paciente: „Pacientė buvo 84 metų, neturėjo mobiliojo telefono, tik laidinį. Gydytojui nepavyko jai prisiskambinti. Ji vis išeidavo iš namų – į parduotuvę ar į bažnyčią. Teko padėti susitarti, kad tam tikru laiku ji būtų namuose.“

Tokios situacijos rodo, kad pacientų problemos dažnai būna labai žemiškos.

„Kartais žmogus nežino, kaip atvykti į gydymo įstaigą ar kur kreiptis dėl pavėžėjimo. Tada bandome padėti rasti sprendimą“, – pasakoja atvejo vadybininkė.

„Svarbiausia – kad pacientas jaustų, jog jį girdime“

Pasak I. Malinovskajos, emocinis palaikymas pacientams yra ne mažiau svarbus nei informacija: „Žmonės, sergantys šia liga, yra labai jautrūs, jaučiasi prislėgti ir nusivylę. Tad labai svarbu jiems padėti ir neignoruoti, atsakyti į jų klausimus, kalbėti ramiai ir parodyti, kad juos girdime.“

Pacientams dažniausiai kyla praktinių klausimų: „Jie nori žinoti, kada atvykti, kada priduoti kraują, kaip pasiruošti vizitui pas gydytoją onkologą chemoterapeutą. Tačiau, kaip minėjau, kartais svarbiausia tampa paprastas žmogiškas dėmesys.“

Specialistė sako, kad didžiausias šio darbo įvertinimas – kai gali padėti pacientui ir girdi paprastą „ačiū“.

Rūta Adamonytė