Psichologija ir onkologija: tarpusavio ryšys

Susirgus onkologine liga, sveikimo kelias yra atiduodamas ne tik į medikų, bet ir į sveikstančiojo ir jo aplinkos rankas. Sveikimas – ne tik standartinis, mokslu pagrįstas gydymas, bet ir gilesnis kūno, minčių bei žmogų supančios aplinkos pažinimas ir puoselėjimas. Man pačiai susirgus ramybės nedavė šimtai klausimų ir scenarijų, kurie neapleidžia ligi šiol. Suprantu – tai neatsiejama sveikimo dalis ir su ja susitvarkyti gali padėti medicinos psichologai, ypač orientuoti į psichoonkologiją.

Būtent apie tai kalbėjomės su devynerius metus Nacionaliniame vėžio centre dirbančia, kasdien šalia onkologine liga sergančių žmonių būnančia medicinos psichologe, Psichosocialinės onkologijos asociacijos nare Gertrūda Klimavičiūte-Dvilevič.

Šiais laikais dažnas žmogus vienaip ar kitaip susiduria su onkologine liga. Ar daug žmonių kreipiasi dėl psichologinės pagalbos ir palaikymo? 

Kai pradėjau dirbti onkologijos srityje, srautas tikrai buvo nedidelis. Dabar situacija labai pasikeitusi, žmonių, ieškančių psichologinės pagalbos ir palaikymo, daugėja. Anksčiau mažesnis srautas buvo ne dėl to, kad retai kas sirgo onkologinėmis ligomis. Priežastys buvo kitokios. Viena jų – tuomet itin stipri stigma, nuomonė, kad kreiptis į psichologą daugeliui reiškė pripažinti silpnumą, o tai buvo nepriimtina. Lydėjo ir klaidingi įsitikinimai, kad psichologinė pagalba skirta tik žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, o ne išgyvenantiems egzistencinę krizę dėl sunkios onkologinės ligos. Trūko informacijos, kokią realią naudą sergančiajam gali suteikti psichologinė pagalba. Tačiau bene svarbiausia kliūtimi buvo vyraujantis biomedicininis požiūris. Jis lėmė, kad gydytojai koncentravosi tik į kūno gydymą: naviko chirurgiją ir chemoterapiją, o paciento emocinė ir psichologinė būklė dažnai likdavo nuošalyje. Pacientai nebuvo skatinami apsilankyti pas psichologą, o patys nesikreipdavo, nes sistema to neskatino ir nesiūlė.

Šiandien situacija keičiasi iš esmės. Visuomenėje daugėja informacijos apie psichologinę sveikatą ir jos svarbą, žmonės drąsiau kalba apie savo emocijas, lengviau ieško pagalbos ir ją priima. Tačiau pokyčiai vyksta ne tik visuomenės, bet ir medicinos kultūros lygmeniu. Vis daugiau gydytojų remiasi biopsichosocialiniu modeliu, kuris pacientą traktuoja kaip visumą, ne tik biologinę, bet ir psichologinę bei socialinę būtybę. Tai iš esmės keičia požiūrį į gydymą. Šio modelio padedama su onkologiniu pacientu šiandien dirba visa komanda. Onkologai tapo suinteresuoti ne tik paciento biologiniais rodikliais, bet ir jo psichosocialine gerove, suprasdami, kad emocinė būklė tiesiogiai veikia gydymą, motyvaciją ir gyvenimo kokybę. Todėl žmonės, susirgę onkologine liga, vis dažniau kreipiasi ne tik į gydytoją, kad pagydytų kūną, bet ir į psichologą, kad rastų vidinių resursų, išmoktų gyventi nežinomybėje ir rastų vidinių jėgų kovoje su liga.

„Liga tas kaukes numeta ir taip žingsnis po žingsnio padeda sau atrasti tikrąjį save“, – sako medicinos psichologė G. Klimavičiūtė-Dvilevič. Asmeninio albumo nuotr.

Galbūt pastebėjote, kokie žmonės labiau linkę ieškoti psichologinės pagalbos?

 Į onkopsichologą dažniau kreipiasi žmonės, kurie pastebi, kad už diagnozės slypi kažkas daugiau, kur kas didesnė kančia ir skausmas, kuriems nuneigti ligos akivaizdoje nebėra resursų. Tie, kurie nebeieško vien tik ligos atsiradimo priežasčių. Tie, kurie nesitiki grįžti į ankstesnį gyvenimą be ligos. Tie, kurių tikslas – rasti vidinių jėgų kovoje su agresyvia liga. Tie, kurie nori suprasti, kaip kurti ir mėgautis gyvenimu nepaisant ligos. Ir tie, kurie susiduria su sunkumais, kaip pranešti žinią apie ligą artimiesiems ar vaikams.

Kalbant apie lytį, moterys kreipiasi dažniau nei vyrai. Tai nėra vien biologinis skirtumas, daug lemia socialiniai, emociniai ir kultūriniai veiksniai. Vyresni vyrai (48–50 metų ir vyresni) kreipiasi rečiau, nes buvo auklėti, jog berniukai turi būti „stiprūs“, o ašaros ir jausmų reiškimas laikyti silpnumo požymiu. Jaunesni vyrai linkę labiau ieškoti ryšio su kitu žmogumi, siekia suprasti, kas su jais vyksta, ir išmokti tvarkytis su ligos sukeltais emociniais išgyvenimais. Nors ir jiems neretai tenka kovoti su įskiepytu auklėjimo reikalavimu būti „tikru vyru“, „stipriam ir neverkti“. Moterys, priešingai, nori būti stiprios ir dėl šios priežasties kreipiasi į psichologą. Moterims reikia būti stiprioms, nes jos prisiima atsakomybę už vaikų ir artimųjų emocinę gerovę. Diagnozė sukelia ne tik baimę dėl savęs, bet ir dėl artimųjų, todėl ligos akivaizdoje jos jaudinasi ne tik dėl asmeninės būklės, bet ir jos poveikio aplinkiniams. Pokalbis su specialistu padeda ne tik tvarkytis su savo jausmais, bet ir išlaikyti emocinį stabilumą šeimoje.

Ne mažiau svarbūs ir kūno bei tapatybės aspektai. Onkologinės ligos, ypač susijusios su krūtimi ar reprodukcine sistema, gali tiesiogiai paveikti moters kūno įvaizdį, moteriškumo ir seksualumo suvokimą. Tai sukelia papildomų psichologinių iššūkių, kuriems įveikti dažnai reikia specializuotos pagalbos.

Pirmą kartą išgirdę diagnozę žmonės dažnai ateina iš karto, nes taip stipriai išgyvena šoką ir baimę, kad natūraliai ieško pagalbos. Kartais pacientui užtenka vos kelių susitikimų, kad jis susiorientuotų situacijoje ir galėtų judėti į priekį. Sudėtingiau, kai liga atsinaujina. Žmogus jau žino, kas jo laukia, jau praėjo gydymą, tikėjosi saugumo, o dabar vėl tenka viską pradėti iš naujo. Emocinė našta dažnai būna sunkesnė nei pirmą kartą, nes dingsta iliuzija, kad liga nugalėta. Ir būtent tada pagalba ypač reikalinga.

Kalbant apie išorinį pokytį sergant onkologine liga – kaip išmokti priimti save iš naujo?

Išvaizdos pokytis ligos metu – tai ne tik estetinis klausimas. Tai – tapatybės krizė. Žmogus žiūri į veidrodį ir nemato savęs – mato ligą. Ir tas atotrūkis tarp vidinio „aš“ ir atspindžio gali būti labai skausmingas. Reikia leisti sau išgedėti dėl plaukų, kūno dalies netekimo, nes tai tikras praradimas, ir jis reikalauja pergyvenimo, o ne herojiško priėmimo nuo pirmos dienos. O jeigu pažiūrėjus iš kitos pusės – nuplikusios galvos yra kovos simbolis. Kiekviena prarasta sruoga – tai žingsnis gydymo procese. O kartu su prarastais plaukais ateina kažkas netikėto – tam tikra vyriška energija moters psichikoje. Ta tiesi, lakoniška, bebaimė jėga, kuri ne slepiasi po grožio ritualais, o stovi atvirai. Ir ta energija kovoja su vėžiu. Savęs priėmimas – tai procesas su atitinkamais išgyvenimais, prasidedančiais iš vidaus. Ir čia paradoksaliai liga tampa giliausiu savęs pažinimo procesu, kurį žmogus gali išgyventi. Nes iki ligos dažnai gyvenome pagal socialinį vaidmenį, išorės kuriamą įvaizdį, kitų lūkesčius. Liga tas kaukes numeta ir žingsnis po žingsnio padeda atrasti tikrąjį save.

Remiantis Jūsų patirtimi, kokia dažniausiai būna su onkologine liga susidūrusių žmonių psichologinė būklė?

Su onkologine liga susidūrusių žmonių psichologinė būklė tikrai turi bendrų atpažįstamų bruožų, tačiau jie išsiskleidžia labai skirtingai, priklauso nuo žmogaus gyvenimo istorijos, paramos tinklo ir to, kaip liga prasidėjo.

Įprastai pirmoji reakcija išgirdus diagnozę yra šokas ir netikėjimas. Šoką išgyvenantis žmogus dažniausiai sunkiai girdi, kas jam sakoma. Galvoje sukasi baimės, negatyvus informacijos srautas, kuris viską užgožia. Šoko vietą gana greitai užima neigimas, kai žmogus įvairiais būdais bando nuneigti diagnozę. Toliau žmonės pereina pykčio, derybų ir depresijos etapus, kol susitaiko. Tačiau šių etapų eiliškumas gali būti kitoks, kiekvienas žmogus juos išgyvena savaip. Svarbu – visi šie jausmai priimtini, tai ne silpnumas, o natūrali reakcija į vieną didžiausių gyvenimo krizių.

Noriu paminėti, kad iš karto po diagnozės, visiems pacientams bendra adaptacijos sunkumai ir aukštas streso lygis. Maždaug 30–40 proc. sergančių onkologine liga patiria depresiją, nerimą, somatoforminius sutrikimus. Gan dažnai pacientų mintyse ir kalboje galima pastebėti pesimizmą. Moksliniai tyrimai parodė, kad pesimistinis požiūris prognozavo psichologinės gerovės prastėjimą ir net sustiprino šalutinius chemoterapijos poveikius dar po devynių mėnesių. Vadinasi, požiūris į ligą nėra tik charakterio reikalas – jis tiesiogiai veikia gydymą ir savijautą.

Teko girdėti, kad sergančių onkologinėmis ligomis psichologinė būklė pradeda prastėti dar iki išgirstant diagnozę. Ar tai tiesa?

 Švedijoje atliktas vienas didžiausių tokio pobūdžio tyrimų (304 tūkst. vėžio pacientų) parodė, kad psichikos sutrikimų rizika atsiranda maždaug 10 mėnesių iki oficialios diagnozės, o didžiausią piką pasiekia per pirmąją savaitę po jos. Vadinasi, psichologinės krizės laikotarpis prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus oficialiai sužino sergantis. Viena iš hipotezių – kūnas jaučia, kad kažkas negerai, dar net nežinant diagnozės. Ekspertai spėja, kad iš dalies lėtinis nuovargis gali lemti tuos pirmuosius nuotaikos ir elgesio pokyčius.

Kokios baimės dažniausiai kamuoja onkologine liga sergančius pacientus? Kaip jas įveikti?

 Dažniausiai onkologine liga sergantys pacientai kalba apie mirties baimę ir kontrolės praradimą. Kūno pokyčiai, ypač po chirurginių operacijų ar chemoterapijos, gali sukelti ne tik fizinį diskomfortą, bet ir mažinti savivertę. Dažnai pacientai pradeda jaustis nesaugūs savo kūne, išgyvena dėl savo išvaizdos, seksualumo, moteriškumo / vyriškumo. Dažnai jaučiamas pacientų egzistencinis nerimas, lydimas kaltės jausmo, ypač dėl to, kad liga gali turėti įtakos ne tik pačiam sergančiajam, bet ir jo šeimai.

Įveikti šiuos jausmus ir baimes labai padeda atviri pokalbiai. Antra – nereikia kelti sau per didelių reikalavimų, pripažinti, kad jaučiasi pažeidžiami, kad reikia pagalbos. Trečia – su laiku reikia susigrąžinti savo galios jausmą. Tai galima padaryti individualiai atradus būdus, kaip prisidėti prie gydymo ir sveikimo, ir atrasti vidinę ramybę bei didesnį kontrolės jausmą.

Kartu su prarastais plaukais ateina kažkas netikėto – tam tikra vyriška energija moters psichikoje.

Kodėl neretai žmones labiau gąsdina ligos stadija, o ne pati liga?

 Pati liga iš savęs yra kažkas neapibrėžto ir sudėtingo, o stadija – jau konkretus skaičius, todėl ją išgirdus, žmogaus galvoje iškart atsiranda kažkas konkretaus. Ir tas konkretumas dažniausiai yra ne medicininis faktas, o kolektyvinė baimė, susieta su tuo skaičiumi. Iš tiesų stadija rodo tik vieną dalyką – ligos išplitimą organizme tuo konkrečiu momentu. Ji yra navigacinis įrankis gydytojui, kad galėtų parinkti gydymą. Stadija nepasako, kiek ir kaip žmogus gyvens. Stadija yra diagnozė kūno, ne gyvenimo. Žmonės su ketvirta stadija gyvena metus ir dešimtmečius, kai su pirma stadija kartais praranda gyvenimo prasmę ir greitai nyksta. Svarbu nepamiršti, kad sveikimas priklauso nuo to, kas vyksta viduje, ne tik nuo to, ką rodo skaičius. Todėl išgirdus stadiją svarbu atskirti du dalykus – medicininę informaciją nuo egzistencinio nuosprendžio. Egzistencinis nuosprendis dažniausiai esame mes patys sau, ne gydytojas ir ne liga bei jos stadija.

Monika Vilkelytė