Gydytojas su sutana

„Jau ketvirtus metus tarsi gyvsidabris plaukioju ligoninės koridoriais linkėdamas visiems sveikatos ir laimindamas“, – šypsosi paauglystėje chirurgu svajojęs tapti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kapelionas Gabrielius Satkauskas.

Šviesus pokalbis apie jam tekusią „sunkią malonę“, tikėjimo galią, žodžius, kurių, kartais nereikia ištarti, ligonius, gydytojus bei paprastą žmogiškumą, be kurio „gali tik pakenkti“.

Labai skiriasi nuotaika, su kokia eidavote į darbą, kai tik pradėjote tarnystę, ir dabar?

Iš pradžių buvo labai sunku. Atėjau tarnauti vasarą, o kapeliono telefonas, kuriuo žmonės gali kreiptis visą parą, per mėnesį skambėjo tik tris kartus. Dvi savaites iš viso buvo tyla. Net galvojau, kad kas nors jį užblokavo. Juk dauguma čia besigydančių ir dirbančių – krikščionys, jiems tikrai reikia kunigo, kad sustiprintų tikėjimą, viltį.

Tada supratau, kad žmonės į mane žiūri kone kaip į mirties pranašą – dažniausiai mato, kaip mirštančiajam suteiki paskutinius sakramentus. Patys neieško, net kai reikia, trukdo baimė ir nerimas. Todėl pirmais metais buvo iššūkis tapti prieinamam. Pavyko suburti savanorių – pasauliečių, įvairių profesijų, dirbančių, net įstaigų vadovų, kurie savo laiko dalelę skiria ligoniams. Ateina, pabūna su jais, švelniai užsimena, kad už sveikatą galima ir melstis, sulaukti šiame sunkiame kelyje ir dvasinės paramos.

Dabar yra labai daug besikreipiančių, norinčių dvasiškai sustiprėti, vėl besigręžiančių į Dievą. Natūralu, kad kai mums sunku ir blogai, ieškome pagalbos.

„Buvimas ligoninėje – tiek savanoriaujant, tiek dirbant, tiek ir pačiam susirgus – leidžia įvertinti, kas iš tiesų gyvenime svarbu: artimiausi žmonės, Dievas, Tėvynė“, – įsitikinęs kapelionas G. Satkauskas. Butauto Barausko nuotr.

Gal geriau būtų sveiką gyvenimo būdą rinktis ir Dievo ieškoti ne tada, kai jau sergi?

Deja, garsiai kalbame apie sveikatą, bet reklamuojame greitąjį maistą, greitas pramogas. Ačiū Dievui, bent alkoholį apribojome ar rūkymą. Manau, kad ir sveika gyvensena neturėtų būti tik tam tikros grupelės žmonių hobis. Šeimai reikia padėti tuos gerus įpročius vaikams perduoti. Mokyklose jaunajai kartai paruošti išmintingą programą, kad ne žodžiais, o gyvenimo stiliumi sveiką gyvenseną būtų galima skleisti. Labai skaudu, kai tik pradėjęs sirgti pradedi domėtis sveika gyvensena. Tada pralaimime visi.

Pirmiausia turime tapti gerais žmonėmis, tada – gerais krikščionimis, ir tik tada – gerais kunigais.

Žmonės Jūsų labiau klauso ar patys nori išsikalbėti?

Dažniau patys. Tam, kuris kančioje, reikia ausų. Lankydami ligonius mes su savanoriais laikomės principo – daug svarbiau, ne ką mes pasakysime. Dabar įprasta vartoti žodį pacientas, bet mes, krikščionys, sakome ligonis. Kartais bijoma eiti savanoriauti ar kai artimas žmogus serga, nežinia, ką jam pasakyti. Bet tereikia sukurti sąlygas jiems kalbėti – išsakyti sielvartą, nerimą, abejones, skausmą, baimes. Tada tiesiog apkabinti, būti kartu. Padėti pavalgyti ar susišukuoti. Skaityti šalia kokią knygą, diskutuoti kokia nors įdomia tema, padėti sutvarkyti reikalus telefonu. Tiesiog, parodyti žmogišką artumą.

Pats nelabai turiu daug laiko giliems pokalbiams, man padeda savanoriai. Aš galiu patarnauti sakramentais. Į Santaros klinikas atvykę ligoniai ir jų artimieji iš visos Lietuvos labai apsidžiaugia, kad gali į koplyčią užsukti, Komuniją priimti, gauti Ligonių patepimo sakramentą. Jei žmogus tiki, malda ir sakramentai jam padeda, jį sustiprina.

Vieni susirgę atranda tikėjimą, o būna tokių, kurie kaip tik jį praranda?

Būna. Kaip ir medikai sako, susirgęs žmogus praeina penkias stadijas. Iš pradžių – neigimas, tada pyktis, kaltinimas – dažniausiai Dievo, artimųjų, visuomenės. Tada ateina susitaikymas. Kartais savanoriai, kurie eina į vėžiu sergančių palatas, pasakoja, kad vieną dieną nuėjus ligonis nebendrauja, nusisuka į sieną. Bet po savaitės tokio priešiškumo nebelieka, pasidomi, kas toks pas jį atėjo, pradeda apie save pasakoti. Nesupyksta ir užsiminus apie maldą. Trečią savaitę ir šypsena atsiranda, prasideda diskusija, kaip jam padėti dvasiškai.

Man, kaip ligoninės kapelionui, išskirtinis yra centras, kuriame gydomi sergantys kraujo vėžiu. Ten palatose tvyro tyla. Visai kita nuotaika, emocija, nei, tarkime, Kardiologijos ir angiologijos centre, kur visi juokauja, pokštauja, net kartais neįprasta, kad ligoninėje taip gali būti. Sergantys kraujo vėžiu, pamatę mane, dažniausiai nusisuka į sieną. Nepasiruošusį tai net gali labai išgąsdinti – atėjau gero daryti, o į mane taip priešiškai reaguoja. Bet man tai išskirtinė patirtis – pamatai, kaip liga veikia žmones, tarsi sukausto juos. Su tokiais ligoniais reikia dar daugiau uolumo ir meilės.

Gal toks palyginimas nėra labai objektyvus, bet tendencija tokia, kad onkologinė liga tarsi labiau izoliuoja ligonius nuo kitų. Man trisdešimt penkeri, bet iš vaikystės įstrigę, kad jei kas nors suserga vėžiu, tai mažai kas išgyvena. Bet juk per tiek metų mokslas, medicina pažengė į priekį, atsirado vaistų, gydymo metodų, išgyvenamumas labai padidėjo. Vėžys nebėra mirties nuosprendis, dauguma susirgusiųjų pasveiksta. Bet tas įvaizdis likęs. Todėl labai svarbu kalbėti apie pažangą šioje srityje, apie didėjančias medikų galimybes.

Butauto Barausko nuotr.

Gydytojai pas Jus irgi užsuka? Juk jie tuo skausmu, ligomis, mirtimi gyvena nuolatos.

Mes kasdien meldžiamės už visus medikus, laikome jiems dvasinį užnugarį. Medikai – tokie patys žmonės kaip ir mes visi, todėl ir elgtis su jais reikia žmoniškai. Ir jų darbo grafikai, ir krūvis turi būti žmoniški. Nėra taip, kad mes gydytojų negerbiame ar nevertiname – tai sisteminė problema. Jie yra tarsi situacijos įkaitai. Visa tai sutvarkyti, stabilizuoti visą sveikatos sistemą – nėra lengvas kelias, bet būtina tai įvardinti. Juk jei medikų krūvis ir atlygis būtų normalūs, jie galėtų kažkaip kompensuoti tą lėtinį stresą, nuovargį.

Gydytojai užsuka ir dvasinio pokalbio, ir į šv. Mišias, ir sakramentų. Būna, kad prašo ir namus palaiminti, ir sutuokti juos, vaikus, anūkus pakrikštyti. Lietuvoje kol kas didžioji dauguma medikų yra tikintys žmonės. Gal dėl to, kad jie yra arčiau to gyvenimo ir mirties slenksčio. Jei patys neperdega, nepraranda gyvenimo skonio, čia tarnaudami mato, koks trapus gyvenimas, todėl siela, dūšia tarsi natūraliai gręžiasi į tai, kas yra amžina, kas tikra. Būna labai smagu, kai prieš šv. Velykas ar šv. Kalėdas susitinkame su medikų kolektyvais, skyriais, giesmę velykinę ar kalėdinę sugiedame, palaiminame iš naujo skyrius. Arba porą kartų per metus vykstame kartu į kokią piligriminę kelionę.

Būna ir rimtų, gilių pokalbių su gydytojais. Ypač, jei ateina chirurgai, tai dažniausiai su esminiais klausimais, kurie man pačiam yra tarsi egzaminas. Juk mūsų gyvenime yra svarbiausia nenustoti klausti ir ateis laikas, kai sužinosime atsakymus.

Medikai sako, kad visą gyvenimą reikia mokytis. O kunigai?

Nors laiko niekad nėra, tai turi tapti prioritetu. Nes mokslas vystosi, teologijos – taip pat. Nėra taip, kad kiekvienas kunigas pagal save kaip nori, taip kalba, nors, deja, ir taip nutinka. Būna ir tokių specifinių dalykų, tarkime, specialioji moralės teologija. Kai žmogus klausia, kaip jam elgtis, reikia teisingai patarti. Todėl tos nuolatinės studijos, skaitymas yra tiesiog būtina.

Neretai turite būti ir psichologu – jausti, kaip su kuo šnekėti?

Nors psichologijos mokėmės, studijavome ir bendrąją, ir religijos, gal svarbiau dvasiniai bendravimo metodai, žmogiška empatija, jautrumas. Juk yra viena kalba, kurią supranta visi – meilės kalba. Ji neturi būti saldi ar egzaltuota, bet žmogus jaučia, kai ateini su gera valia, kai nori jam padėti. Kunigui svarbu pačiam netapti vertintoju, bet skleisti žinią apie Dievo gailestingumą, apie Tėvą, kuris nori mus matyti laimingus. Ne baudžiantį mus, o laukiantį, norintį mus gydyti, apkabinti.

Mes gyvename komforto visuomenėje, mums kaip tik reikia iššūkių, kad augtume, savo galimybes išskleistume.

Ar tokie žodžiai gali padėti mamai, kurios vaikas serga onkologine liga?

Tokiais atvejais reikia tiesiog būti kartu. Jeigu žmogus tikintis, pasiūlyti kartu pasimelsti, palaiminti. Mes tikime, kad per palaiminimą, per maldą Dievo malonė duos jėgų. Nė vienas nežinome, kas mūsų laukia už kelių šimtų metrų priekyje, bet tai tarsi pagalba – jūs ne vieni. Šis patyrimas yra daug svarbiau negu žodžiai. Kristus neaušino burnos aiškindamas blogio priežastis, nors ir leido tai suprasti. Jis labiau norėjo parodyti, kaip paimti ir nunešti tą kryžių, kaip susidoroti su blogiu, su kančia savo gyvenime. Gal geriau ir nežinoti, iš kur tas blogis, bet turėti vaistų? Mes galime vienas kitam būti vaistais. Vien jau savo buvimu šalia. O su žodžiais reikia elgtis labai atsargiai. Kai pats žmogus klausia, galima jam labai švelniai parodyti kryptį, bet jokiu būdu jos neprimesti.

Kai dar tik mokėmės, amžiną atilsį vyskupas Juozas Tunaitis sakė, kad pirmiausia turime tapti gerais žmonėmis, tada – gerais krikščionimis, ir tik tada – gerais kunigais. Tas pats ir bendraujant su ligoniais – pirmiausia reikia būti geru žmogumi. Nepavyks tik iš profesinės pusės viską sausai padaryti pagal raidę ir tikėtis, kad tai padės. Priešingai, jeigu darysi be meilės, be jautrumo, gali net pakenkti.

Kas lieka, kai nebelieka nieko?

Labai svarbu, kad šalia būtų artimieji – ne tik kartą per savaitę aplankantys. Tiesiog mylėtų tyliu buvimu. Jeigu žmogus tikintis ir jei pajėgia, labai svarbu atlikti viso gyvenimo išpažintį. Jei ne, bažnyčia tokiais atvejais irgi duoda bendrą nuodėmių atleidimą. Žinojimas, kad man visos skolos yra atleistos – Dievui, kitiems, sau, – suteikia ramybę. Mes, krikščionys, sakom, kad jei kas nors laukia mirties, aplinkinių pareiga yra pasirūpinti Komunija, kad iš šio pasaulio žmogus išeitų su Dievu širdyje. Tai vadiname viatiku – išvertus iš lotynų kalbos reiškia „maistas kelionei“. Mūsų seneliai gieda: „Apsaugok mus, Viešpatie, nuo staigios ir netikėtos mirties.“ Kai gyvenimas nutraukiamas su niekuo neatsisveikinus. Geriau išeiti ramiai, sustiprinus dvasią, susitaikius su visais. O jei žmogus netiki, ieško ar bijo, niekas nepakeis artimųjų meilės.

Kartais nutinka ir netikėtų dalykų, gerokai pranokstančių placebą. Kai, atrodo, jau visos priemonės būna išnaudotos, kai nei medikai, nei kunigas nebetiki, bet Dievas turi savo planą. Vienas vyras net juokėsi, kad jau šešis kartus turėjo numirti, bet po Sakramento vis atsigaudavo. Prie kito, jau mirštančio, medikai pasiūlė pasimelsti, o po mėnesio sutikau moterį, kuri pasidžiaugė, kad jos vyras pasveiko. Atsimenu ir merginą, pas kurią skubėjau į intensyviosios terapijos skyrių. Gydytojai sakė, kad jai liko penkios minutės. Išlydėdamas meldžiausi, o kai po savaitės grįžau, ji buvo gyva, džiaugėsi, kad po kelių dienų ją išleis iš ligoninės. Tokių istorijų buvo ne viena.

Ar galima priprasti prie tarnystės ligoninėje?

Čia nuolatos esi tarsi audringoje jūroje. Aišku, kartais norisi prisišvartuoti, ramiai atsikvėpti. Labai svarbu savistaba – reikia žiūrėti ir kūną, ir psichiką, ir dvasią. Tokia disciplina visiems svarbi, kas dirba tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Jei neprisižiūrėsi, neužsiimsi savimi rimtai, nuolatinė įtampa neigiamai paveiks kūną. Kaip sako šv. Ignacas, Jėzuitų ordino įkūrėjas, piktasis gerus žmones gerais darbais gundo, kad juos nuvargintų ir jie nieko nebenorėtų.

Teko girdėti, kad JAV kai kuriose vyskupijose kunigui leidžia ligoninėje dirbti ne ilgiau nei penkerius metus, nes kyla rizika, kad psichika bus suluošinta. Lietuvoje tokių gairių nėra, bet matant visų tarnavusių ligoninėse kapelionų gyvenimą, akivaizdu, kad ta tarnystė jiems buvo tikrai reikšminga, liko kryžiaus nešimo žymės. Man pačiam dabar ketvirti tarnystės metai, bet aš labai laimingas. Paauglystėje troškau būti mediku, chirurgu, tai dabar tarsi gyvsidabris plaukioju ligoninės koridoriais linkėdamas visiems sveikatos ir laimindamas. Esu laimingas, kažkaip pavyksta nesudužti į iššūkių uolas. Mes gyvename komforto visuomenėje, mums kaip tik reikia iššūkių, kad augtume, savo galimybes išskleistume. Tarnystė ligoninėje yra sunki malonė, didelė dovana ir norėčiau čia kiek įmanoma ilgiau tarnauti. Bet tada vėl gali per daug įsipatoginti…

Butauto Barausko nuotr.

Kodėl nestojau į mediciną? Likus metams iki mokyklos baigimo atėjo tokia tuštuma: ar tikrai aš noriu rinktis tą profesiją? Galvojau, ką man daryti su gyvenimu. Su tokia intencija vykau į Romą, į piligriminę kelionę, melsdamasis klausiau, ko Dievas nori, kokia jo valia. Nes ko norėjau aš, galiausiai likau tuščias. Ir pajutau pašaukimą į kunigystę. Tai buvo kaip pilnatvė, suvokimas, kad nuosekliai link to ir ėjau. Chirurgo darbas mane žavėjo dėl pasiaukojimo – labai ilgas kelias, daug metų studijų, įtemptas ir neprognozuojamas darbo grafikas, milžiniška atsakomybė. Bet atradau, kad dar yra ir kitas būdas save dovanoti.

Vis tiek atsidūrėte ligoninėje.

Per pandemiją tarnavau didelėje miesto parapijoje, ir labai dažnai vykdavau pas kovidu sergančius ligonius – su visu skafandru. Niekas neliepė, viskas natūraliai išėjo. Vyresnieji pamatė, kad pats veržiuosi į ligonines, tai ir išsiuntė, kad galėčiau nuolat čia tarnauti.

Turime brandžiai pripažinti, kad visi mes čia galime atsidurti. Neplanuotai. Netikėtai. Gydosi ne tik vyresnio mažiaus žmonės, kaip gali pasirodyti. Ne tik tada, kai būna plikledis. Mes linkę kolekcionuoti nuoskaudas, bet pažvelgęs į tą gyvenimo trapumą, laikinumą, grožį, galimybę jį prasmingai nugyventi, supranti, kiek daug yra tuščių ar nereikšmingų dalykų. Buvimas ligoninėje – tiek savanoriaujant, tiek dirbant, tiek ir pačiam susirgus – leidžia įvertinti, kas iš tiesų gyvenime svarbu: artimiausi žmonės, Dievas, Tėvynė.

Jurga Staučienė