Į konsultaciją su artimuoju. Kodėl?

Pasiruošti žiniai apie onkologinės ligos diagnozę beveik neįmanoma. Ji trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus, išmuša iš po kojų stabilų pagrindą, sujaukia emocijas, sutrikdo mintis. Būtent todėl gydytojai onkologai vis dažniau ragina į pirmą konsultaciją pacientus ateiti ne vienus.

Kodėl? Apie tai kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja onkologe chemoterapeute Edita Juodžbaliene.

Informacijos lavina

Taip pirmą konsultaciją su gydytoju onkologu apibūdina E. Juodžbalienė. Anot medikės, per pokalbį pacientas gauna labai daug informacijos, jam paaiškinami atliktų tyrimų rezultatai, sudaromas gydymo planas, aptariamos gydymo prognozės, dėl vienų dalykų patariama, dėl kitų – įspėjama, tad labai sunku vėliau ko nors nepamiršti, nesusipainioti.

„Meškos paslaugą padaro ir stresas, kurį patiria diagnozę išgirdęs žmogus. Būna, žiūri į pacientą ir net jauti, koks jis įsitempęs, supranti, kad momentais nebegirdi ar nebesupranta, ką sakai. Ne veltui liūdnai juokaujama, kad išėjęs iš pirmos konsultacijos pacientas prisimena maždaug 10 proc. to, apie ką kalbėta. Tai yra tiesa“, – pastebi pašnekovė ir priduria, kad tokiu atveju pacientą lydintis asmuo tampa tikrąja jo atmintimi – pasižymi ir užfiksuoja tai, kas svarbiausia.

Chemoterapeutė pažymi, jog onkologija labai skiriasi nuo kitų ligų tiek tyrimų apimtimi, tiek gydymo metodais, tiek galimais šalutiniais poveikiais. Susirgus tiesiog neįmanoma gydytojo visko iš karto paklausti ir juo labiau viską atsiminti neužsirašius.

Pasak gydytojos onkologės chemoterapeutės E. Juodžbalienės, onkologinė liga – ne vieno žmogaus išbandymas. Tai – visos šeimos kelias. Asmeninio albumo nuotr.

„Pastebiu, kad pacientui iš viso informacijos srauto sunku atsirinkti, kas išties svarbu, o kas tik antraeilės detalės. Tad gydymosi užrašai, mano galva, būtini. Jei sergantysis – vyresnio amžiaus, geriausia, kad pagrindinius akcentus užsirašytų ne jis pats, o jį atlydėjęs artimasis“, – tvirtina E. Juodžbalienė.

Gydytoja sako, kad per vėlesnes konsultacijas stresas paprastai sumažėja, pacientas jaučiasi drąsiau, pažįsta aplinką, personalą, daugelis medicinos terminų jam būna jau girdėti. Todėl ir klausimai tampa kryptingesni.

„Kartais pacientai baiminasi, kad paklaus ko nors kvailo. Nėra kvailų klausimų, yra tik neatsakyti. Gydymas vyksta sklandžiau, kai žmogus per konsultaciją ne sėdi ir tyli, o klausia. Tada matai, ką jis žino, o ką derėtų paaiškinti papildomai“, – pasakoja medikė.

E. Juodžbalienės teigimu, būtina suprasti, kad konsultacijos laikas ribotas, nėra galimybės žmogui perteikti absoliučiai visos informacijos nuo A iki Z, todėl labai svarbu, kad jis ir pats pasidomėtų savo liga, pasiskaitytų apie ją ir klaustų tik to, kas aktualu konkrečiam jo atvejui.

Kodėl informaciją apie ligą būtina žinoti artimiesiems?

Pirmiausia, pasak onkologės, pacientą į konsultaciją atlydėjęs žmogus sužino, kur ir kaip bus gydomas jo artimasis, tad visada gali ir pats susisiekti su gydymo įstaiga, pasitikslinti detales. Taip pat išgirsta apie galimus šalutinius poveikius, todėl sumažėja rizika išsigąsti staigių ligonio savijautos pokyčių.

„Ypač svarbu tai, kad turėdamas informacijos apie ligą, artimasis gali greičiau nei pats pacientas pastebėti komplikacijas, elgesio ar išvaizdos pokyčius“, – tvirtina E. Juodžbalienė.

Anot gydytojos, jei pacientą ištiktų insultas, infarktas, ūmi alerginė reakcija, tromboembolija ar kitokios komplikacijos po imunoterapijos, jis pats dažnu atveju nebegali paaiškinti situacijos, apibūdinti savo savijautos. Artimasis, žinodamas diagnozę ir gydymą, gebės greičiau tinkamai reaguoti ir suteikti medikams reikalingą informaciją.

Iliustracija sukurta naudojant DI.

Kai sveikata blogėja, sprendimai turi būti bendri

Jei onkologinis pacientas orientuotas ir jaučiasi stabiliai, į kiekvieną konsultaciją eiti kartu su lydinčiu asmeniu gal ir nereikia. Palyda svarbi per pirmą konsultaciją, taip pat kai radikaliai pakeičiamas gydymas ar sergančiojo sveikata prastėja.

Jei paciento būklė itin sunki, terminalinės ligos stadijos atvejais slaugos klausimus, E. Juodžbalienės tvirtinimu, tikslingiau aptarti ne su pačiu pacientu, o su jo artimaisiais. Būtina atminti ir tai, kad vyresnio amžiaus ar mažiau orientuotam žmogui didelė gydymo įstaiga kelia papildomą stresą, tad informaciją suvokti tampa dar sunkiau.

„Itin sudėtinga gydytis visiškai vienišiems pacientams – tokių irgi yra. Tuomet socialinės problemos kartu su liga tampa iššūkiu ne tik pačiam žmogui, bet ir mums, medikams – gydyti pacientą reikia, tačiau nežinia, kas vyksta namuose, kai jis lieka vienas su savo liga“, – pastebi gydytoja ir priduria, kad onkologinė liga – ne vieno žmogaus išbandymas. Tai – visos šeimos kelias. Ir kuo anksčiau juo pradedama eiti kartu, tuo daugiau aiškumo, saugumo ir realios pagalbos galima suteikti tam, kuriam jos labiausiai reikia.

Aistė Veismanaitė