O gyvenimas visgi tęsiasi

Nors onkologinis gydymas dažnai yra ilgas ir sudėtingas procesas, svarbu nepamiršti, kad gyvenimas tuo metu nesustoja. Liga neturėtų apibrėžti žmogaus kasdienybės. Priešingai – kiek tik įmanoma, reikėtų stengtis gyventi įprastu ritmu: judėti, keliauti, rūpintis savimi, jaustis gražiai, užsiimti tuo, kas patinka ir miela širdžiai.

Kokias veiklas gydantis vėžį galima drąsiai planuoti, o ko vertėtų kuriam laikui atsisakyti, paklausėme Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytojos onkologės chemoterapeutės, integracinės onkologijos (integracinė onkologija jungia standartinį medicininį gydymą su gyvenimo kokybę gerinančiomis priemonėmis) Lietuvoje vystytojos Dainoros Mačiulienės.

Ar įmanoma suderinti atostogas ir gydymą?

Keliauti, anot chemoterapeutės, gydantis onkologinę ligą, ne tik galima, bet ir labai naudinga, mat poilsis, aplinkos pakeitimas, nauji įspūdžiai – visada turės teigiamą poveikį emocinei sveikatai, o tada ir fizinė sveikata taps tvirtesnė. Tačiau pirmiausia reikėtų pagalvoti apie saugumą. „Prieš planuojant tolimas išvykas, skrydžius, oro sąlygų pasikeitimą, svarbu ne tik detaliau pasidomėti svečios šalies sveikatos sistema, bet ir nepamiršti pasirūpinti galimybėmis gauti skubias sveikatos priežiūros paslaugas, jeigu nutiktų nenumatytų situacijų. Būtina pasitarti su gydančiu onkologu, įvertinti taikomą gydymą, bendrą organizmo būklę, galimas komplikacijų rizikas. Pavyzdžiui, po operacijos kurį laiką gali būti sunku judėti, žaizdos dar nebūna visiškai sugijusios, gali kauptis skysčiai. Tokiu atveju keliones, ypač į užsienį, reikėtų planuoti tik po tam tikro laiko. Jei taikomas spindulinis ar biologinis gydymas, kelionė ir terapijų cikliškumas turėtų būti derinami taip, kad nesutrikdytų gydymo plano“, – akcentuoja D. Mačiulienė.

Kalbant apie chemoterapiją, ji sudėliojama gana griežtai, be to, chemoterapijai vartojami vaistai paprastai turi nemažai šalutinių poveikių. Po procedūros pacientą gali pykinti, varginti vėmimas, silpnumo, padidinto jautrumo reakcijos (jautriau reaguojama į vaizdus, kvapus, garsus). Tad būtina įvertinti, kokių ir kada galima tikėtis šalutinių poveikių, taip pat – ar įmanoma pastaruosius kontroliuoti, išsiaiškinti, kokios būtų gydytojų rekomendacijos.

Gydymas vaistais, kurie skiriami vartoti tabletėmis, gydytojos teigimu, paprastai turi mažiau apribojimų. „Ruošiantis atostogų, pravartu iš anksto pasirūpinti reikiamu jų kiekiu, taip pat rekomenduojama turėti atsispausdintą vaistų receptą bei ligos išrašą, ypač jeigu keliaujama su didesniu vaistų kiekiu, kadangi skirtingos šalys turi skirtingas vaistų įvežimo per sieną taisykles“, – pataria pašnekovė.

„Grožio procedūros, gydantis vėžį, savaime nėra draudžiamos, tačiau jos turi būti saugios, neinvazinės ir nepažeidžiančios odos barjero“, – atkreipia dėmesį gydytoja D. Mačiulienė. Asmeninio albumo nuotr.

Pirtys ir baseinai – kada naudingi, o kada rizikingi?

Vandens pramogos gali labai pagerinti gyvenimo kokybę – ne tik padėti atsipalaiduoti kūnui, efektyviai išjudinti raumenis, paskatinti geresnę limfos apytaką, bet ir sumažinti psichologinę įtampą, stresą, pagerinti miegą. Tačiau šias pramogas, be jokios abejonės, reikėtų rinktis atsargiai ir apgalvotai.

„Jei paciento bendra savijauta yra gera, kraujo rodikliai – pakankami, o imuninė sistema nėra stipriai nusilpusi, jei pooperacinės žaizdos sugijusios, lengvas fizinis aktyvumas vandenyje gali būti netgi rekomenduotinas. Baseinas tokiu atveju gali tapti puikia reabilitacija be didelio krūvio sąnariams“, – teigia gydytoja.

Tačiau, anot D. Mačiulienės, yra situacijų, kai veiklų viešuose baseinuose ir SPA centruose patartina vengti. Pavyzdžiui, jei taikoma chemoterapija ir kraujyje yra labai sumažėjęs leukocitų kiekis (kai nustatyta leukopenija ar neutropenija) – tokiu atveju padidėja infekcijų rizika. Lankytis pirtyje ar baseine nerekomenduojama, jei yra atvirų žaizdų, odos pažeidimų, jei pacientas jaučia silpnumą, galvos svaigimą.

Svarbiausia, kaip pabrėžia gydytoja, yra ne pati veikla, o šios poveikis organizmui. „Pavyzdžiui, pirtis gali sukelti papildomą stresą organizmui – perkaitimą ar dehidrataciją, todėl ją reikėtų rinktis itin saikingai, dėmesingai sau: jausti karštį, širdies darbą, bendrą savijautą. Įprastai tolerancija karščiui onkologinio gydymo metu ar ankstyvuoju jo laikotarpiu bus mažesnė, todėl pirtyje reikia neužtrukti ilgiau, nei toleruoja kūnas“, – tvirtina medikė.

Grožio procedūros – be aukų sveikatai

Onkologinė liga, anot D. Mačiulienės, keičia ne tik kūną, bet ir santykį su savimi, todėl gydantis noras jaustis gražiai, rūpinimasis savo išvaizda nėra paviršutiniškas – tai itin svarbi moters savivertės, tapatybės ir emocinės pusiausvyros dalis. „Grožio procedūros, gydantis vėžį, savaime nėra draudžiamos, tačiau jos turi būti saugios, neinvazinės ir nepažeidžiančios odos barjero. Pavyzdžiui, švelnios drėkinamosios ir raminamosios veido procedūros, lengvi neskausmingi masažai, odos priežiūra namų sąlygomis – tokios priemonės gali padėti sumažinti gydymo sukeliamą odos sausumą, jautrumą ar diskomfortą. Tik net ir tokiais atvejais labai svarbu rinktis tokius grožio specialistus, kurie supranta onkologinių pacientų poreikius“, – akcentuoja D. Mačiulienė.

Chemoterapeutės teigimu, gydantis dažnai nusilpsta imuninė sistema, oda tampa jautresnė, gali prasčiau gyti. Dėl to tikrai nerekomenduojamos procedūros, kurios pažeidžia odą ar kelia infekcijų riziką, pavyzdžiui, giluminis veido odos valymas ar šveitimas, injekcijos, lazerinės procedūros. Taip pat reikėtų vengti stiprių, skausmingų masažų, ypač tose vietose, kurios buvo operuotos ar paveiktos gydymo. „Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas laikotarpiams, kai kraujo rodikliai yra prastesni – pavyzdžiui, sumažėję leukocitų arba oda yra stipriai sudirgusi po gydymo. Tokiu metu net ir nedidelė intervencija gali padidinti infekcijų riziką, todėl bet kokios grožio procedūros turėtų būti atidėtos“, – pastebi medikė.

Saulės vonios gali būti saugios?

Tiesioginis saulės poveikis organizmui nėra rekomenduojamas nei gydantis, nei vėliau, tačiau tai nereiškia, kad reikia atsisakyti leisti laiką lauke. Priešingai – saulės šviesa, grynas oras ir buvimas gamtoje yra svarbi geros savijautos dalis.

„Kodėl reikia atsargumo? Nes gydymo metu oda tampa žymiai jautresnė. Chemoterapija, spindulinė terapija ar kiti vaistai gali sukelti odos sausumą, dirglumą, pigmentacijos pokyčių. Dėl to saulė gali greičiau nudeginti, sukelti bėrimus ar ilgalaikius odos pažeidimus. Ypač jautrios yra tos vietos, kurios buvo paveiktos spindulinės terapijos – jos gali reaguoti stipriau net ir į nedidelį saulės kiekį. Svarbu atminti ir tai, jog kai kurie vaistai sukelia vadinamąją fotosensibilizaciją – tai reiškia, kad oda tampa itin jautri UV spinduliams. Tokiu atveju net trumpas buvimas saulėje gali sukelti stiprių reakcijų“, – pasakoja D. Mačiulienė ir priduria, jog lauke geriausia būti vengiant tiesioginės saulės nuo 11 iki 16 val. Patariama rinktis pavėsį arba išskaidytą šviesą, dėvėti lengvus, bet kūną dengiančius drabužius, galvos apdangalą, naudoti apsauginius kremus nuo saulės, saugoti ypač jautrias vietas (randus, švitintas zonas), nepamiršti vartoti skysčių.

Soliariumų gydymosi laikotarpiu rekomenduojama atsisakyti visiškai, kad būtų išvengta odos pažeidimų ir ilgalaikių komplikacijų rizikos.

Apie tai, kodėl susirgus labai svarbu būti fiziškai aktyviam kalbamės su „The Biomechanics Method“ laikysenos korekcijos specialistu, pilateso mokytoju, asmeniniu treneriu, kvalifikuotu CETI (Cancer Exercise Training Institute) specialistu Deimantu Vaitkevičiumi. 

Ar iš tiesų pakankamas ir tinkamai parinktas fizinis aktyvumas gali ne tik padėti lengviau išgyventi vėžio gydymą, bet ir įveikti pačią ligą?

Anot D. Vaitkevičiaus, moksliniais tyrimais įrodyta, jog įvairi vidutinio intensyvumo aerobinė veikla bei jėgos pratimai, kitaip tariant, tinkamai sudėliotas fizinio aktyvumo planas, suderintas su gydytoju, gali neįtikėtinai daug. „Pavyzdžiui, padėti sumažinti tokius gydantis onkologinę ligą atsiradusius šalutinius poveikius kaip nuovargis, raumenų, sąnarių ar kaulų skausmai, silpnumas, pykinimas ir pan. Po operacijų specialūs laikysenos korekciniai, širdies ir kraujagyslių sistemos stiprinimo, jėgos bei limfodrenažiniai pratimai yra būtinybė. Jie didina onkologinio ligonio darbingumą, mažina depresijos, nerimo simptomus, gerina miego ir apskritai viso gyvenimo kokybę. Maža to, fizinė veikla saugo ir prevenciškai, t. y. neleidžia ligai sugrįžti, stiprina imunitetą, pailgina sergančio žmogaus gyvenimo laiką“, – sporto privalumus vardija D. Vaitkevičius.

Pasak D. Vaitkevičiaus, sergant ir gydantis tinka bet kuri fizinė veikla, kokia tik patinka pacientui ar buvo jo propaguota iki ligos. Asmeninio albumo nuotr.

Sergant ir gydantis, anot pašnekovo, tinka bet kuri fizinė veikla, kokia tik patinka pacientui ar buvo jo propaguota iki ligos. Viskas priklauso tik nuo paties žmogaus, jo pomėgių bei, savaime suprantama, esamų fizinių galimybių. „Pavyzdžiui, po operacijos kurį laiką galimi įvairūs raumenų skausmai, pastarųjų disbalansas, laikysenos pokyčiai, limfinės sistemos sutrikimai, tad sportuoti būtina, tačiau negalima to daryti chaotiškai. Fizinė veikla turi būti tikslinga. Nieko nedarant, patiriamas diskomfortas tik didės, o tai turės įtakos ir nuotaikai. Labai svarbu įvertinti ir savijautą, pašalinį vaistų poveikį. Jei žmogus po chemoterapijos, spindulinės terapijos jaučia silpnumą, negerumą, jei jį pykina, sportuoti tądien ar net kelias dienas po procedūros apskritai nereikėtų, pirmiausia būtina atsigauti. Negalima dar labiau savęs nualinti, nes vėžio gydymas neigiamai veikia kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo ir kitas sistemas. Svarbu stebėti savo pulsą, kraujospūdį, kitus organizmo parametrus – tai padaryti galima labai nesunkiai, naudojantis išmaniaisiais laikrodžiais arba telefonų programėlėmis. Po chemoterapijos nerekomenduojama tą dieną sportuoti intensyviau. Be jokios abejonės, reikia nepamiršti, kad su vėžiu kovojančio žmogaus imuninė sistema visai kitokia nei sveiko, tad gydantis rekomenduojama kurį laiką vengti žmonių susibūrimų, natūralu, kad ir komandinių, kontaktinių sporto šakų. Tai padeda išvengti papildomų virusinių ir ne tik ligų, traumų“, – akcentuoja treneris.

Sportuoti, pasak D. Vaitkevičiaus, reikėtų pradėti nuo labai paprastų, žemo intensyvumo treniruočių (galima net nuo paprasto pasivaikščiojimo), palaipsniui krūvį didinant. Jei iki ligos sportuota buvo profesionaliai, kurį laiką nuo įprastų treniruočių reikėtų susilaikyti. Rezultatų sportuojant bus galima siekti ir vėliau, dabar pagrindiniu tikslu turi tapti sėkmingas gydymas“, – pataria pašnekovas.

Aistė Veismanaitė