Vilijos istorija: kai ligos užgesintos akys vėl nušvinta

Kartais liga prabyla ne skausmu, o žvilgsniu, kuris nustoja žibėti. Veikli gargždiškė Vilija Butkuvienė prieš daugiau nei dešimtmetį vieną rytą veidrodyje pastebėjo užgesusias savo akis. Tuomet ji dar nesuvokė, kad krūties vėžys taip jau davė lemtingą ženklą. Netrukus viskas įsibėgėjo: diagnozė, operacija, mastektomija, chemoterapija, spindulinis gydymas, o po trejų metų – vėl naujas išbandymas: netikėtai aptiktas itin mažas, bet labai agresyvus auglys kitoje, kairėje, krūtyje. Mėgstamas darbas neleido baimei vešėti, o besąlyginis artimųjų palaikymas ir tikėjimas – ligai laimėti.

Pirmas ženklas: užgesusios akys

Kai sakote „užgesusios akys“, ką tiksliai turite galvoje? Kokia buvo ta akimirka?

Esu Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ ir portalo www.gargzdai.lt redaktorė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos pirmininko pavaduotoja, tad nuolatinis tiek darbo, tiek visuomeninės veiklos sūkurys – man įprastas.

Kasdienybėje esu pasitempusi, energinga, optimistiškai nusiteikusi. Viename prieškalėdiniame renginyje mano vaikų gydytoja, kuri šiaip jau yra santūri, susirūpinusiu balsu pratarė: „Vilija, žmonės taip neatrodo.“ Tai buvo taiklus pastebėjimas. Atrodžiau nusialinusi, tačiau pati to nenorėjau pripažinti. Nors jau buvau sunerimusi dėl nuolatinio nuovargio, tą akimirką mintyse pasiteisinau, kad esu pavargusi dėl dalyvavimo įvairiuose metų pabaigos renginiuose – tokia vietos žurnalistų dalia. Siekiau save paguosti: metų pabaiga, daug darbų, o štai peržengsiu į kitus metus – atsigausiu. Tačiau energija vis negrįžo. Kol 2012 metų vieną žydinčios gegužės rytą veidrodyje atidžiau įsižiūrėjau į savo veido išraišką – visada mėlynumu spinduliuojančios akys buvo pilkos, užgesusios. Pavasaris už lango žydėjo, o aš – nebe… Sunerimau ne juokais. Jei atvirai, jau kurį laiką dešinėje krūtyje lyg ir kažką apčiuopdavau. Tačiau įtarimus gindavau šalin: neturiu jokių priežasčių sirgti krūties vėžiu. Gerai žinojau šios ligos rizikos faktorius, nes buvau krūties vėžio prevencijos projekto „Nedelsk“ savanorė – geros valios ambasadorė. Vadinasi, pati kelerius metus skatinau Klaipėdos rajono moteris tikrintis, o paprasčiausias būdas yra krūtų savityra – apčiuopa. Prisipažinsiu, kelis mėnesius nenorėjau patikėti tuo, ką apčiuopiau. Tačiau kai rašant straipsnį mano dešinę krūtį nusmelkė toks skausmas, kad net pašokau nuo kėdės, atėjo skaudus suvokimas: pakliuvau. Nedelsdama kreipiausi į tuometinę Klaipėdos universitetinę ligoninę ir gavau pirminę išvadą: krūties vėžys 2B.

„Man padėjo pasitikėjimas profesionaliais gydytojais ir pasisekė, kad juos turėjau savo ligos kelyje, taip pat gydymo režimo laikymasis, stipri artimųjų meilė, tikėjimas ne tik savimi, bet ir Kūrėju“, – sako du kartus vėžį įveikusi gargždiškė V. Butkuvienė. Edvardo Gelžinio nuotr.

Ar buvo įtarimų, kas paskatino Jūsų ligą?

Aiškaus atsakymo nepateikė net genų tyrimai. Manau, pagrindinis stimulas vėžiui buvo darbe patiriamas nuolatinis stresas. Laikraščio redaktore tapau būdama vos 33-ejų, galvojau, tai truks vos kelerius metus, o išsitęsė iki 30. Esu pareigingas, itin atsakingas žmogus, apie tokius kaip aš sako – darboholikas, o ir savigrauža man ne svetima. Tad štai ir visas komplektas ligai pasireikšti.

Vienas mano gydytojas yra tokias paraleles išvedęs: „Koks tavo ženklas? Jautis? Aišku, esi darbštus žmogus, atkaklus, už kitus krūtine kovojantis. Tai štai – krūtinė ir tapo tavo pažeidžiamiausia organizmo dalimi. Nori tikėk, nori – ne.“

Nors žinių apie krūties vėžį turėjau daug, bet savęs nepriskyriau rizikos grupei: juk nerūkiau, negėriau, giminėje vėžio atvejų nebuvo. Nemėgau ir nesveiko maisto.

Konsiliumas ir trys židiniai

Kokia buvo galutinė Jūsų ligos diagnozė ir gydymo kelias?

Man diagnozavo antros stadijos hormoninės kilmės krūties vėžį. Buvo pasiūlytas chemoterapijos kursas, po jo – operacija. Visgi nutariau pasirinkti Vilniaus onkologijos instituto metodiką: pirmiausia operacija, o paskui – gydymo kursas. Galbūt tai buvo ir emocinis pasirinkimas. Vilnius man buvo artimesnis nei Klaipėda. Esu gargždiškė, tačiau studijavau Vilniaus universitete, liko puikūs prisiminimai, ten gyveno mano dukra su šeima. Ir kokia likimo ironija: 1979 metais, kai studijavau VU, stigo bendrabučių, tad mėnesiui prisiglaudžiau pas pusseserę medikę, laikinai nelegaliai gyvenusią Santariškėse pastatyto Vilniaus onkologinio instituto palatoje. Po trisdešimties metų sugrįžau į Onkologinį institutą ne kaip gyventoja, o kaip pacientė.

Pamenu, nuvažiavau į priėmimą pas mamologę kaip visada pasitempusi: kostiumėlis, šukuosena, taip, kaip einu į darbą. Gydytoja pasitiko replika: „Važinėja čia visokios Klaipėdos ponios, ieško ligos.“ Nesureagavau. Kantriai sutikau atlikti visus reikiamus tyrimus iš naujo. Kai grįžau su rezultatais, gydytoja atsiprašė: „Tikrai, diagnozė – krūties vėžys, o papildomai reikia biopsijos.“ Beje, visą ligos periodą, koks jis sunkus ir skausmingas buvo, siekiau išlikti ori.

Onkologijos instituto medikų konsiliumas suplanavo operaciją, po jos – 6 chemoterapijos kursus, paskui – 25 spindulinio gydymo kartus. Per operaciją paaiškėjo, kad dešinėje krūtyje tūnojo net trys augliai. Jau prieš tai buvau įspėta, kad gali prireikti mastektomijos. Patyręs chirurgas priėmė teisingą, gyvybę gelbstintį sprendimą – atlikta radikali dešinės krūties mastektomija, pašalinta dalis limfmazgių. Negaliu pasakyti, kad atsipeikėjus po narkozės man tai buvo šokas. Puikiai supratau, kad toks sprendimas buvo užkarda plisti metastazėms į kitus organus.

Asmeninio albumo nuotr.

Beje, Vilniaus onkologijos instituto Krūties chirurgijos skyriuje dirbo itin profesionali gydytojų ir slaugytojų komanda. Niekada nepamiršiu jų pasiaukojamo darbo, jutau, kad viskas daroma pacientų labui. Su visais medikais radau bendrą kalbą, užsimezgė ilgametis glaudus ryšys, padedantis kovoti dėl sveikatos.

Prisimenu, kaip po pirmosios operacijos į palatą įžengė jaunutė psichologė ir pirmu sakiniu ištarė esą krūties vėžys – ne nuosprendis (tokia frazė puikuodavosi medicinos įstaigų stenduose). Man tas sakinys sukėlė didesnį šoką, nei krūties praradimas. Kad tai galėtų būti nuosprendis, nebuvau net pamaniusi: pasitikėjau profesionaliais gydytojais, žinojau medicinos galimybes ir savo charakterio stiprybes, turėjau aiškią vertybinę orientaciją. Todėl tokia nepatyrusios psichologės frazė rodė jos nepasirengimą, o gal net empatijos stoką. Man tai sukėlė atmetimo reakciją. Psichologinė pagalba daugeliui onkologinių ligonių reikalinga, bet ji turi būti kvalifikuota ir subtili – profesionalių žinių ir gyvenimiškos išminties derinys.

Koks buvo jūsų gydymo ritmas?

Po operacijos – 6 chemoterapijos, nuslinkę plaukai, prarastas apetitas, nemigo naktys, pykinimas, kritęs imunitetas. Tada buvo mėnuo atilsio namuose, ir vėl į Vilnių – laukė spindulinis gydymas. Spindulinės terapijos – 25 kartai. Po švitinimo procedūros važiuoju į dukros namus, išlipu iš Santariškių krypties autobuso, einu vos kojas vilkdama, būdavo akimirkų, kai norėjosi kristi į pusnį ir nesikelti. O aplinkui virė gyvenimas: sostinė ruošėsi Kalėdoms…

Darbas – kad baimė neaugtų

Kodėl grįždavote į darbą gydymo metu?

Niekada neturėjau ilgo nedarbingumo. Po „chemijų“ praėjus 3–4 dienoms, kai kažkiek atsigaudavau, važiuodavau į redakciją. Manau, ši strategija pasiteisino: mažiau laiko gailiesi savęs, labiau susikoncentruoji, susikaupi. Grįžti į kasdienybę, kuri buvo iki ligos, psichologiškai nesijauti iškritęs iš rikiuotės. Tuo labiau kad truputį atsikvepia ir tave laikinai pavaduojantis žmogus. Nenorėjau, kad redakcijos komanda nuolat jaustų įtampą, nerimą dėl finansinės laikraščio padėties. Visada jaučiau atsakomybę už nedidelį laikraščio bendrovės kolektyvą: tuo metu apie 15 žmonių vylėsi, kad nepalūšiu ir grįšiu vadovauti.

Ir, žinoma, grįžau. Po mastektomijos, limfmazgių pašalinimo ypač tempė dešinę ranką, ji nuolat skaudėjo, reabilitacija buvo nekokybiška. Važiuoju ryte į darbą, o sankryžoje dėl rankos tempimo sunku išsukti vairą – net ašaros nevalingai byrėdavo, tačiau pagaliau įsuku į redakcijos kiemą, giliai pakvėpuoju, pasitaisau peruką ir pakelta galva – į kabinetą. Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo – na, kaip toj dainoj… Beje, turėjau du natūralius perukus – kasdienį ir puošnesnį. Dėl darbo specifikos dažnai tekdavo lankytis renginiuose – daug kas nepastebėjo, kad sergu. Vėliau nustebdavo sužinoję. Beje, po antro vėžio peruko nebenešiojau, man buvo gražu stebėti, kaip vėl atauga plaukai.

Apie savo ligą kalbėjote aplinkiniams ar slėpėte?

Niekada neslėpiau savo ligos, priešingai, kalbėdavau atvirai, jei kviesdavo, ateidavau į seminarus, dalindavausi patirtimi. Nors vėžio prevencija jau duoda akivaizdžių rezultatų, nors tobulėja gydymo metodai, daug žmonių dar kankinasi ne tik dėl ligos, bet ir dėl visuomenėje vyraujančių stigmų. Jas bandau laužyti, ypač tas, kurios byloja, kad vėžys užkrečiamas ar kad juo serga negeras mintis turėję ar nedorybes krėtę. Neįtikėtina, bet tokie požiūriai gajūs net šiuolaikinėje visuomenėje. Silpnus žmones tai neigiamai paveikia, jie stengiasi slėpti ligą. Esu dėkinga nuostabiai Klaipėdos universiteto onkologei chemoterapeutei Irmantei Česnavičienei, kuri neseniai interviu „Rožiniam gyvenimui“ sakė, kad krūties vėžiu dažniausia suserga jautrios ir intelektualios moterys.

Ar aš sirgdama vėžiu nebijojau? Bijojau, bet neleidau baimei augti. Man padėjo pasitikėjimas profesionaliais gydytojais ir pasisekė, kad juos turėjau savo ligos kelyje, taip pat gydymo režimo laikymasis, stipri artimųjų meilė, tikėjimas ne tik savimi, bet ir Kūrėju.

Žmogiškųjų santykių kraitis

Esate minėjusi: „gyvendami, dirbdami, bendraudami susikuriame ateities kraitį.“ Ką tai reiškia?

Ligoninių palatose sutikau daug skirtingų žmonių ir mačiau, kaip jie reaguoja į onkologinę ligą. Man atrodo, kasdienybėje net nesusimąstome, kad gali ateiti laikas, kai aiškiai pasirodys, koks esi, kaip sugebi valdytis sudėtingu ligos etapu, ko gali tikėtis iš aplinkinių. Žodžiu, pasiteisina ta išmintis: kaip šauksi, taip atsilieps. Žinoma, grumiantis su liga pirmiausia svarbu paties nusiteikimas, pasiryžimas, gebėjimas blaiviai, be panikos vertinti situaciją. Tačiau iš patirties galiu pasakyti: labai pravartu ir gera turėti mylinčią šeimą, supratingus artimuosius, ištikimus draugus.

Onkologinės ligos diagnozė apnuogina ir tave patį, ir tavo aplinką. Man rodos, kritinėje situacijoje laimi ne savimylos, o altruistai. Dabar dažnai peršama gyvenimo norma „mylėk save“ suprantama paviršutiniškai, neįsigilinama, ką tai iš tiesų reiškia. Tai ne tik sporto salė, baseinas ar saldus miegas. Tai – visuma: fizinės ir dvasinės vertybės, santykis su kitais žmonėmis. Tad tiek ir gali tikėtis grąžos sunkiomis ligos valandomis, kai, rodos, žemė slysta iš po kojų. Artimųjų supratingumas, rūpestis, dėmesys – esu įsitikinusi, tai svarbi sėkmingo gydymosi dalis.

Daviau sau žodį, kad tų nuostabių žmonių, kurie man sergant aukojo savo laiką, kėlė man ūpą, negaliu nuvilti. Jie tikėjo, kad esu stipri, valinga ir išmintinga. Man reikėjo ne užjaučiančių žvilgsnių, ne aikčiojimų, kaip sunku, ne rypavimų, kaip ištversiu. Žinau, kad padeda tik natūralios reakcijos, konkretūs veiksmai. Tada ir pamatai, kas yra kas, kokius turi draugus, kokie tavo kolegos. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad kai kurių pirminis ryžtas padėti per mano ligos dešimtmetį išblėso, nes kartais žmonėms atrodo, kad jei jau nebelašina chemijos, tai jau ir esi sveikas. Bet antra vertus, taip atsisijoja pelai nuo grūdų, nelieka vietos veidmainystei.

Taigi, kaip Šventame rašte pasakyta: jei dosniai sėsi, dosniai ir pjausi. Man padėjo daug žmonių, netgi svetimų. Esu dėkinga ir už laiku gautą patarimą, ir už bemieges naktis, už pastangas sumažinti užplūstančius skausmus. Ir už maldas kartu.

Dialogas su gydytojais: „Padėti gydytojui padėti“

Gydymo kelionėje sutikote būrį gydytojų. Kuo vadovavotės bendraudami, kartu aiškindamiesi apie ligą?

Mano nuostata buvo padėti gydytojui man padėti. Netrukau pastebėti, kad geri, profesionalūs medikai daug dirba, sukasi kaip voverės rate. Tad per vizitus stengdavausi nedaugžodžiauti. Užduodavau 3–5 konkrečius klausimus, visada laiku pasidarydavau nurodytus tyrimus, pirmiausia stengdavausi akcentuoti sėkmingas gydymo permainas. Pozityvus bendravimo būdas pasiteisino: gydytojų akys nušvisdavo, jiems irgi svarbios geros emocijos ir akivaizdūs faktai.
Jeigu matai tik tai, kas blogai, tai sekina ne tik tave patį, bet ir gydytojus. Taip, ligos eiga sudėtinga, chemoterapija – ne ledų valgymas, o spinduliavimas – tai ne pliažo įdegio malonumas. Bet visada gali rasti konkretų pagerėjimą ir jį pasakyti. Tada gydytojas žygiuoja kartu su tavimi, juk abiem smalsu: „Kas mums išeis iš to mūsų dueto?“ Kai įvyksta lūžis – džiaugiamės kartu.

Antras kartas: labai mažas, bet agresyvus

Praėjus trejiems metams po pirmo vėžio, kaip perkūnija iš giedro dangaus Jus pasiekė antro krūties vėžio diagnozė?

Pirmą vėžį gydžiausi metus, paskui dvejus metus – remisija. Ligos prognozės buvo geros, nuolatinė kontrolė kas trys mėnesiai rodė tik teigiamus rezultatus. Gyvenimas nušvito naujomis spalvomis. Sūnus Vytautas pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, atšokome mylimos dukros Sandros vestuves, į mūsų šeimą įsiliejo jos puikus vyras Audrius. Bet 2015-ųjų mano mylimą gegužę veidrodyje vėl pamačiau užgesusias savo akis. Ką tik buvau praėjusi reikiamus tyrimus, jų rezultatai buvo nepriekaištingi. Įžvalga, kad kažkas mano organizme vyksta ne taip, pasidalinau su savo gydytoja onkologe I. Česnavičiene. Ji rimtai pažvelgė į mano abejones: iš naujo skyrė tyrimus, dėl vieno jų teko vėl važiuoti į Vilniaus onkologijos institutą. Ir su visa šeima išskridome į išsvajotąją Romą, kur paskutinę viešnagės dieną atskriejo žinia: tyrimas parodė kairėje krūtyje esant itin mažą, bet labai agresyvų auglį. Stadija nulinė, bet grėsmė itin didelė. Toks rezultatas buvo netikėtas net gydytojams: kiekvienas stebėdamasis klausė: „Kaip tu supratai?“ Medikų konsiliumas priėmė radikalų sprendimą – antra mastektomija ir žymiai agresyvesnė chemoterapija – 6 kartai, paskui – biologinė terapija – 17 kartų.

Prieš chemoterapiją į pilvą reikėdavo susileisti atitinkamus vaistus, dar 96 tabletes iš vakaro išgerti. Taip, neapsirikote, tikrai tiek. Kai skaičiau savo kolegės Erikos Umbrasaitės knygą „Vienos krūties istorija“, dar nesirgau, žavėjausi Erika, ir kraupau: ar tikrai žmogus gali tiek ištverti? Pasirodo, gali, jei nori gyventi. Galėjau ir aš. Gydymas truko pusantrų metų. Ak, beje, nors nuolat tikrinausi, 2016 metais dar užklupo gimdos kaklelio vėžys, nulinė stadija, vėl operacija, pašalinta ir gimda.

Po ligos: kasdienybės skaidrumas

Kaip pasikeitė Jūsų kasdienybė po ligos?

Jeigu sakyčiau, kad viskas pasikeitė iš esmės, perdėčiau. Žmogus jau toks esi, kai tik po sunkumų pakeli galvą, žiūrėk, ir vėl ta pačia vaga eini. Tačiau svarbių pokyčių tikrai yra. Išgyvenęs vėžį pradedi kitaip vertinti kiekvienos dienos grožį, santūriau žiūrėti į kasdienybės bėdas. Labai vertini esaties dovanas: aš gavau dar trylika įdomių, puikių gyvenimo metų su mylimu vyru Vytautu. Mudviem santuokos priesaika „visada būti ištikimam: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą mylėti ir gerbti“ – yra ne žodžiai, o įprasminta realybė. Prieš dvejus metus paminėjome jau 40-ąsias santuokos metines.

Išgyvenęs vėžį pradedi kitaip vertinti kiekvienos dienos grožį, santūriau žiūrėti į kasdienybės bėdas.

Sulaukiau laimingiausio savo gyvenimo periodo: esu ne tik mama, bet jau ir dviejų mylimų anūkių Eleonoros ir Emilijos močiutė.

Aš vis dar daug dirbu, tačiau stengiuosi pamatyti ryto aušrą mūsų šeimos sodyboje, vakare pasigėrėti tvenkinyje tingiai plaukiojančiomis žuvimis. Kuo dažniau paglostyti savo psichoterapeutus – priglaustinuką katiną Rokį ir kilmingąjį katiną Harį. Niekada neatsisakau svarbiausio malonumo – neužmiegu neperskaičiusi bent kelių knygos puslapių.

Ryto ir vakaro maldoje padėkoju visiems savo geradariams ir Aukščiausiajam, prisimenu ligos koleges, kurių jau nebėra su mumis. Jos buvo ypatingos moterys – gražios, kilnios, optimistės. Iš jų mokiausi eiti ligos keliu ir nepasiduoti.

Aistė Noreikaitė