Vietoj tolimos kelionės – žinia apie vėžį

„Mano gyvenime neliko žodžio „reikia“, – ramiai paaiškina Diana Baitienė, paklausta, kaip nuo praėjusių metų rudens pasikeitė gyvenimas, išgirdus krūties vėžio diagnozę. Žinia apie ligą trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus ir, atrodo, pačiu netinkamiausiu momentu – kitą dieną šeima planavo išvykti į tolimą kelionę.

Nerimo sukėlė netikėtas radinys

Dažniausiai su pašnekovais susitinkame kavinėse ar kitose viešose vietose. Klaipėdietė Diana Baitienė maloniai nustebino – pakvietė į savo jaukius namus. Per pokalbį paaiškėjo, jog būtent namai ir šeima moteriai tapo užuovėja, sužinojus apie ligą.

Jau laukė sukrauti lagaminai, kai išsimaudžiusi duše Diana netikėtai perbraukė ranka krūtinę ir užkliuvo už guzelio dešinėje pusėje. Radinys sukėlė nerimą. Moteris puikiai prisimena datą – spalio 29 diena. Kitą dieną šeima su draugais planavo išvykti į Vietnamą.

„Negalėjau išvažiuoti nepasitikrinusi, tad kreipiausi į savo gydytoją Loretą Stončienę privačioje klinikoje“, – prisiminė pašnekovė.

Prieš keturis mėnesius D. Baitienė krūtis buvo pasitikrinusi profilaktiškai pas tą pačią gydytoją. Po echoskopijos tyrimo pasikeitęs gydytojos veidas išdavė, jog žinios nebus geros. Gydytoja operatyviai susisiekė su Klaipėdos universiteto ligoninės onkochirurge dr. Agne Čižauskaite.

Pas šią gydytoją moteris nuvažiavo kartu su vyru. Gydytojos prognozės po apžiūros nebuvo optimistinės. Diana net dabar, prisiminusi tą jautrų momentą, susigraudina, nors sužinojusi apie galimą diagnozę nepraliejo nė ašaros. Gydytoja A. Čižauskaitė nuramino, kad krūties vėžys nėra mirties nuosprendis ir ligą galima įveikti.

Laukianti kelionė, netikėta diagnozė – Dianos širdyje virė sumaištis, svarstant, ar verta važiuoti į tolimą kelionę, nežinant tyrimų atsakymų. Sprendimą priėmė vyras Darius, manęs, kad žmonos sveikata yra svarbiausia, o kelionė palauks.

„Kai susirenki visą save, tada stoji į kovą su liga. Kovoji ne tik dėl vyro ir vaikų, bet ir savęs. Aš dar jauna! Dar daug ko gyvenime nesu patyrusi“, – apie ryžtą nepasiduoti kalba D. Baitienė. Svajonės Kekytės  nuotr.

Namai tapo užuovėja

Pasak Dianos, buvo nelengva pranešti žinią vaikams – vos pilnametystės sulaukusiam sūnui ir paauglei dukrai – apie pasikeitusius planus ir mamos ligą. „Apsikabinau, paaiškinau ir nuraminau, kad viskas bus gerai – įveiksime ir šį sunkumą. Pirmą parą buvo sunkiausia, teko gerokai susiimti. Sunku buvo ne dėl savęs, o artimųjų – mačiau liūdnus jų veidus“, – skaudžiausią momentą, susidūrus su krūties vėžiu, prisimena moteris.

Po poros savaičių buvo patvirtinta diagnozė – genetinės kilmės II stadijos neišplitęs krūties vėžys.

Dianos artima aplinka manė, kad šeima išvykusi į kelionę, tad ketvertukas turėjo gražaus laiko pabūti kartu ir išgyventi susiklosčiusią situaciją. Namiškiai stengėsi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, susigalvodavo įvairių išvykų, pramogų, kartą net važiavo papietauti iš Klaipėdos į Kauną – taip stengdavosi praskaidrinti kasdienybę ir nepasiduoti niūrioms mintims.

Sužavėjo gydytojų šeima

Diana informacijos apie savo ligą ieškojo internete ir pati dabar šypsosi: nieko paguodžiančio ten nerado, labiau pravertė draugės patirtis, kuri su šia liga kovoja jau keleri metai. Ji ir nuramino: nebijok, krūties vėžys – išgydomas.

„Taip emocijos po truputį slūgo, o kai susipažinau su gydytoju Alvydu Česu (Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovu, onkologu chemoterapeutu – aut. past.) visai nurimau. Pokalbis su juo nuteikė optimistiškai. Gydytojas labai išsamiai paaiškino apie mano ligą, laukiantį gydymą ir prognozes. Pagalvojau, kad jeigu jis pirmasis man būtų pranešęs apie ligą kelionės išvakarėse, būčiau išvažiavusi“, – pasakoja moteris.

Per kelionę su krūties vėžiu Dianai teko susipažinti su visa gydytojų Česų šeima: žmona Jolanta, dermatologe, ir dukra Rugile Pikturniene, onkologe chemoterapeute. „Nuostabi šeima! Esu labai dėkinga likimui, kad mane suvedė su šia nuostabia ir gydytojo profesijai pasišventusia šeima“, – pasidžiaugė D. Baitienė.

Editos Nyork nuotr.

Liga atsijojo draugus

Kai, nesulaukę nuotraukų iš kelionės, pradėjo atakuoti draugai ir pažįstami, Dianai teko prisipažinti apie netikėtai užklupusią ligą. Vieniems pranešė žinute, kitiems – skambučiu.

Pašnekovė apgailestavo, kad visuomenėje dar egzistuoja stigmatizuojantis požiūris į vėžį, tad po žinios apie ligą draugų ratas pasikeitė. „Kaip reagavo aplinkiniai? Vieni išsigando, kiti stebėjosi: už ką man tokia liga. Supratau, kad ne visi žino, kaip tokiu atveju bendrauti. Tiesa tokia, kad su liga kai kuriems pasidarai nebepatogus“, – pastebi moteris.

Pasak Dianos, susidūrus su krūties vėžiu, itin svarbus buvo vyro, vaikų ir artimųjų palaikymas. „Kai susirenki visą save, tada stoji į kovą su liga. Kovoji ne tik dėl vyro ir vaikų, bet ir savęs. Aš dar jauna! Dar daug ko gyvenime nesu patyrusi“, – apie ryžtą nepasiduoti prisiminė 45 metų moteris.

Kai lašindavo chemoterapiją, mintyse įsivaizduodavau, kaip auglys traukiasi ir nyksta.

D. Baitienė prisiminė gydytojos A. Čižauskaitės žodžius, jog kovoje su liga teks pereiti įvairius etapus: nuo savigailos, pykčio iki kitų kaltinimo. „Nieko nekaltinau, tiesiog taip nutiko. Atrodo, iki tol gyvenau puikų gyvenimą: santykiai šeimoje puikūs – su vyru Dariumi kartu esame nuo 16 metų, vaikai geri, turiu daug draugų, su giminaičiais nesipykstu. Mano liga – genetinė, tad neieškojau priežasčių, kodėl susirgau ir kodėl būtent aš. Prisimenu, kaip vieną naktį vyras pasakė: kokia tu stipri! Taip, esu stipri, nes turiu dėl ko gyventi. Žinoma, prasidėjus gydymui, buvo įvairių kalnų ir pakalnių, bet susiimi, susidėlioji ir gyveni pagal nustatytą grafiką“, – pasakoja klaipėdietė.

Editos Nyork nuotr.

Simptomai priminė nėštumą

Sužinojus biopsijos rezultatus, buvo paskirtas gydymas: iš pradžių laukė 16 chemoterapijų kursas (4 „raudonos“ ir 12 „baltų“). Po pokalbio su gydytoju A. Česu Diana informacijos internete nebeieškojo, ištrynė pokalbių grupes, pasikliovė gydytojo ir draugių, susidūrusių su šia liga, žiniomis, tad prieš chemoterapiją jautėsi ramiai.

Po pirmosios chemoterapijos Diana kartu su vyru išsiruošė į Vilnių: „Jaučiau lyg lengvus peršalimo simptomus, tam tikrą nuovargį. Kol vyras tvarkė darbo reikalus, išsiruošiau pasivaikščioti po miestą… Kai lašindavo chemoterapiją, mintyse įsivaizduodavau, kaip auglys traukiasi ir nyksta. Paskaičius apie galimus simptomus, galvodavau, jog man taip tikrai nebus! Tad galiu pasakyti, kad gana lengvai pakėliau chemoterapiją. Trečiadienį, susilašinus chemiją, leisdavau sau labiau pailsėti, pamiegoti, o kitą dieną užplūsdavo energija: susitvarkydavau reiklus ir net pasportuodavau, o jau penktadienį būdavo sunkiau. Simptomai priminė nėštumą, kai norisi daugiau pagulėti, pamiegoti, nežinai, kokio nori maisto… Vėliau pradėjo ašaroti akys, bėgdavo nosis, bet visi šie simptomai yra ištveriami. Kai susidėlioji rutiną ir žinai, kas po ko seka, būna paprasta. Į visas chemoterapijas lydėjo vyras. Jis skatino kuo daugiau vaikščioti. Kasdien stengdavomės pavaikščioti mažiausiai po dvi valandas. Judėjimas ir buvimas gryname ore man tikrai padėjo – namo grįždavau švaria galva. Po chemoterapijos stengdavausi daryti tai, kas man teikia malonumą ir neleidžia galvoti apie blogą savijautą. Kartais užplūsdavo gailestis sau, bet vyrą nuramindavau: „Tuoj truputį paverksiu ir galėsime eiti pasivaikščioti.“

Neteko antakių ir blakstienų

Ilgus juodus plaukus moteris iš pradžių bandė saugoti – per chemoterapiją užsidėdavo šaldantį bei plaukus neva padedantį išsaugoti šalmą, tačiau su juo buvo itin nepatogu. Draugės patarimas „kuo mažiau judinti plaukus“ taip pat nepadėjo. Po antros chemoterapijos ilgi Dianos plaukai pradėjo kristi kuokštais: „Kaip filme. Perbrauki ranka, o saujoje lieka kuokštas plaukų.“

Svajonės Kekytės nuotr.

Kirpėja gerokai patrumpino plaukus, bet taip pasidarė dar blogiau – visur buvo pilna mažų plaukelių, tad Diana ryžosi: paprašė vyro nuskusti plaukus mašinėle. „Kol vyras skuto, abu žvengėme užsidarę vonioje. Gal man buvo lengviau, nes žinojau, kas manęs laukia? Nebijojau būti negraži. Vyras mane yra matęs visokią, nėra pasakęs nė vieno įžeidžiančio žodžio“, – prisiminė ji.

Vaikai, pamatę naują mamos šukuoseną, įvertino: „Atrodai kietai!“ Vienintelė bėda dėl pasikeitusios šukuosenos – plikė nuolat šalo, tuo labiau kad už lango buvo žiema. Diana bandė nešioti įvairius galvos apdangalus, išskyrus vieną – peruką. Pasimatavusi jį prieš veidrodį, pasijuto lyg ruoštųsi karnavalui, tad nusprendė jo daugiau nesidėti.

Gerokai skaudžiau nei plaukus Dianai buvo prarasti antakius ir blakstienas, bet ir tada ji rado išeitį – išmoko tinkamai pasidažyti. Moteris pradėjo eksperimentuoti su savo naująja išvaizda. Apibūdinusi save kaip gana konservatyvią, Diana juokiasi, jog dabar ne tik pati sau labai patinka, bet ir sulaukia krūvos komplimentų.

Tapo pirmąja paciente

Pasak Dianos Baitienės, operacija buvo lengviausia ligos gydymo dalis. „Gydytoja Agnė – labai pozityvi ir sava, nuteikia optimistiškai. Aptardamos implantus, pajuokavome, kad norėčiau mažesnių, o vyras – didesnių, bet gydytoja patarė rinktis nuolatinį dydį. Išsitraukiau laimingą bilietą – tapau pirmąja paciente, kuriai pritaikytas naujas metodas“, – pasakoja pašnekovė.

Sužinojusi apie neeilinį įvykį, klaipėdietė prieš operaciją pasiūlė pasidaryti asmenukę su operuosiančiais gydytojais, tarp kurių buvo profesorius Giorgio Berna iš Italijos, pas kurį ir stažavosi operaciją atlikusi A. Čižauskaitė.

Dianai atlikta krūties atkūrimo operacija panaudojant biologinį tinklelį. Lietuvoje ji tapo pirmąja paciente, kuriai pritaikytas naujas metodas. Moteriai atlikta abipusė poodinė spenelių areolių kompleksus išsauganti mastektomija ir vienmomentis krūtų atkūrimas silikoniniais implantais ir biologiniais tinkleliais. Vietoje krūties liaukinio audinio įdėti silikoniniai implantai, įvynioti į biologinius tinklelius.

Kaip paaiškino Klaipėdos universiteto ligoninės Krūtų ligų centro vadovė dr. A. Čižauskaitė, biologinis tinklelis arba neląstelinė odos matrica yra biotechnologiškai modifikuoti žmogaus, galvijų arba kiaulių audinių dariniai. Jie specialiai apdorojami siekiant pašalinti imunogeninius ląstelių komponentus, išlaikant struktūrinę matricą, skatinančią angiogenezę ir audinių regeneraciją.

Operacija su krūtų pašalinimu ir atkūrimu implantais užtruko apie šešias valandas.

Geriau nei prieš operaciją

Ne vieną operaciją patyrusi pašnekovė sakė, jog priešingai nei anksčiau, šįkart jautėsi labai ramiai ir užtikrintai. Ji spėjo, jog tai greičiausiai gydytojos Agnės nuopelnas bei sugebėjimas tinkamai nuteikti prieš operaciją. „Visa Klaipėdos universiteto ligoninės onkologinio korpuso komanda lyg angelai“, – gerų žodžių medikams negaili pašnekovė.

Kai pati pirmą kartą pamačiau veidrodyje, maloniai nustebau – krūtinė atrodė geriau nei prieš operaciją.

Paklausta, kas padėjo apsispręsti dėl krūtų atkūrimo implantais, Diana paminėjo perskaitytą Erikos Umbrasaitės knygą „Vienos krūties istorija“. Be to, ji pasitikėjo gydytojų rekomendacijomis, tad lengva buvo priimti sprendimą.

„Kaip po operacijos susigyvenau su pasikeitusiu kūnu? Iš pradžių net bijojau žiūrėti, visur jautru, skausminga. Kai reikėdavo perrišti žaizdą, prašydavau vyro pagalbos. Paklausus vyro nuomonės, jis juokaudavo: „Man gražu viskas, kas nemokama.“ Gydytoja Agnė per apžiūras taip pat visada džiaugdavosi rezultatu. Kai pati pirmą kartą pamačiau veidrodyje, maloniai nustebau – krūtinė atrodė geriau nei prieš operaciją“, – šypsosi moteris.

Asmeninio albumo nuotr.

Ką patartų kitoms?

Daugelis Dianos klausia, ar jautė kokius simptomus iki nustatant ligą. Moteris prisimena jautusi nuovargį ir gausų prakaitavimą naktimis, tačiau pernelyg jų nesureikšmindavo. Moteris apgailestauja, kad tik susidūrusi su liga sužinojo apie genetinius tyrimus dėl krūties vėžio. Nors jos aplinkoje nė viena moteris nesirgo šia onkologine liga, ji mano, kad pravartu pasitikrinti.

„Noriu patarti toms, kurios galbūt tik dabar išgirdo vėžio diagnozę: nereikia išsigąsti. Nereikia naršyti internete ir skęsti niūriose mintyse. Pasitikėk profesionalais ir savo gydytoju. Jei norisi paverkti, paverk posmelį ir kilk į kovą!“ – reziumavo D. Baitienė.

Sandra Lukošiūtė-Jokšienė