Gyvenimo magija slypi niuansuose

„Man išlikimas reiškia ne tik likti gyvai. Tai reiškia tikrai gyventi – būti visiškai čia ir dabar, jaustis dėkingai už viską, ką turiu“, – neslepia slovėnų rašytoja Bronja Žakelj.

Paauglystėje ji neteko nuo skrandžio vėžio mirusios mamos, o vos pradėjusi studijuoti pati išgirdo negailestingą diagnozę – Hodžkino limfoma. Ligą įveikė, o savo patirtį kartu su kitais skaudžiais išgyvenimais sudėjo į knygą. Pačios nuostabai, šis autobiografinis romanas tapo rekordus mušančiu bestseleriu gimtojoje šalyje ir sulaukė nemažo pripažinimo užsienyje – yra tebeverčiamas į daugybę kalbų (šiais metais išleistas ir lietuvių kalba), pelnė ne vieną prestižinę premiją, pagal jį buvo sukurtas filmas.

Pokalbis apie skaudžią patirtį, bestselerio rašymą, rūpinimąsi savimi ir neblėstančią viltį.

Lietuvoje apie vėžį vis dar vengiama kalbėti garsiai. O Slovėnijoje?

 Ir mūsų šalyje onkologinės ligos dar kelia mirties baimę, yra per mažai aptarinėjamos, tačiau tai jau nebe tokia tabu tema, kokia buvo 1984-aisiais, kai mirė mano mama, ar 1989-aisiais, kai man buvo diagnozuota Hodžkino limfoma. Šiandien mes, taip pat ir žiniasklaida, daug daugiau kalbame apie vėžį, todėl išgirsti šią diagnozę yra gerokai lengviau.

Deja, egzistuoja tam tikros nerašytos taisyklės, kaip reikėtų kalbėti apie onkologines ligas, o tai veda prie klišių, dažnai turinčių mažai ką bendro su realybe. Tarkime, šiuolaikinė visuomenė tikisi, kad jūs visada būsite pozityvi, tikėsite ir kovosite. Bet susirgus ne visada būna taip, kaip iš tavęs tikimasi. Jūs išgyvenate baimę: dėl ligos, gydymo, mirties. Be to, abejojate, ar pavyks pasveikti. Tai normalu, natūralu, bet visuomenė tiesiog nesuteikia jums teisės jausti tokių jausmų. Visuomenė nori, kad būtumėte tik tokia, kurią jie gali suprasti. Todėl labai svarbu likti ištikimai sau – pripažinti visas emocijas, net ir neigiamas, ir turėti drąsos jas išsakyti garsiai.

Kokie onkologinių ligų stereotipai Jus liūdina ar net piktina labiausiai?

Jų yra nemažai. Žmonės dažnai mano, kad tokia diagnozė automatiškai reiškia mirtį, tačiau tai netiesa, nes išgyvenimas priklauso nuo vėžio tipo, jo stadijos, gydymo… Kiti net neabejoja, jog vėžys visada yra tik nesveikos mitybos, rūkymo ar fizinio aktyvumo stokos pasekmė. Pažįstu nemažai žmonių, įsitikinusių, kad negali susirgti, nes per savaitę suvalgo septynis kilogramus vaisių ir kasdien lanko sporto salę. Deja, bet sirgti, kai tave supa taip galvojantys žmonės, dar sunkiau.

„Tikro pozityvumo negalima sukurti teigiamais teiginiais, slopinant neigiamas emocijas ar naudojant motyvacines technikas, tokias populiarias šiais laikais. Sveikas pozityvus mąstymas kyla iš autentiško ryšio su savimi ir realybe, kurioje gyvenate“, – įsitikinusi Bronja Žakelj. Miran Juršič nuotr.

Galingas, išmintingas ir, svarbiausia, – įkvepiantis… Taip Jūsų literatūrinį debiutą apibūdina kritikai. Kaip kilo mintis skaudžią patirtį ir išgyvenimus išlieti ant popieriaus?

Pagrindinė priežastis, dėl kurios pradėjau rašyti, – poreikis kurti. Kaip profesionali žurnalistė, daugelį metų dirbusi bankininkystės srityje, tiesiog pasiilgau rašymo – ne retkarčiais sudėliojamų trumpų straipsnių. Norėjau pasinerti į kažką ilgesnio, sudėtingesnio ir įmantresnio. Be to, nenorėjau, kad mano ir šeimos istorija būtų užmiršta – tiesiog rašiau šį tekstą savo dviem vaikams. Iš pradžių net negalvojau, kad mano darbas virs knyga, todėl jo tikrai negalima pavadinti įtraukiu rašymu formaliąja prasme. Tiesiog stengiausi papasakoti istoriją – paprastą, be reikšmingų išvadų, moralizavimo ar kokių nors edukacinių poteksčių. Tai, kas įvyko vėliau, – kad šis rankraštis galiausiai tapo knyga, šiltai sutikta tiek skaitytojų, tiek kritikų – buvo kažkas, ko rašydama net nebūčiau galėjusi įsivaizduoti.

Kokie atsiliepimai apie knygą mane džiugina labiausiai? Jei turėčiau pasakyti tik vieną dalyką, pabrėžčiau, kas man daugiausia reiškia, – kai kas nors pasako, kad mano knyga padėjo jaustis ne tokiems vienišiems.

Bronja Žakelj Londone, mėnuo iki pirmosios vėžio diagnozės. Asmeninio albumo nuotr.

Ar savo ir šeimos istorijos rašymą galima pavadinti savotiška terapija? Ar nebuvo skausminga vėl viską prisiminti?

Žvelgdama atgal į savo gyvenimą jaučiausi įprastai, taip, kaip matau jį kiekvieną dieną. Taigi, romano rašymas, praeities apmąstymai niekuo nesiskyrė nuo mano kasdienio gyvenimo. Ir, priešingai nei kai kurie galėtų manyti, tai tikrai nebuvo saviterapijos forma. Tikroji transformacija įvyko tik rankraščiui tapus knyga. Kai ji buvo išleista ir aš pradėjau gauti pirmųjų skaitytojų atsiliepimus. Tik tada pradėjau persvarstyti kai kuriuos svarbiausius savo gyvenimo etapus. Tik per knygą skaičiusių žmonių perspektyvą pradėjau naujai vertinti tam tikrus savo gyvenimo momentus ir net tam tikrus žmones.

Kita vertus, kai rašai apie mirtį, gedulą, ligą, vienatvę, nelieka nieko daugiau, tik išlikti sąžiningam, nes kitaip viskas netektų prasmės. Bet tai ne visada lengva – per kelerius metus trukusį rašymo procesą nuolatos savęs klausiau: ar tai tiesa? Ar tikrai taip jaučiausi?

Paskutinė brolio nuotrauka. Asmeninio albumo nuotr.

Sunkiau buvo rašyti apie mamos onkologinę ligą ar apie savo skaudžia patirtį?

 Sunkiausia buvo rašyti apie mamos, brolio ir močiutės mirtis. Sielvartas, tam tikra prasme, tikrai niekada nesibaigia, tiesiog įgauna skirtingas formas. Rašyti apie šitas netektis buvo sunku ir dėl to, kad norėjau įsitikinti, jog nesu per daug sentimentali ir tekstas nepersunktas savigailos. Šias dalis perrašiau ir redagavau daugiau nei bet kurias kitas, ieškodama būdų perteikti tų akimirkų žiaurumą, sielvartą ir nerimą. O apie savo ligą pasakoti man buvo nesunku, nes su šiais dalykais susitaikiau jau seniai.

Jūsų mama sirgo vėžiu, bet ar buvo kas nors, ką supratote tik pati ja susirgusi?

Kai mama susirgo, man buvo vienuolika metų, o kai mirė – keturiolika. Mama niekada nesužinojo, kaip sunkiai serga, nes tiesą apie ligą nuo jos slėpė. Mamai sakė, kad jai – skrandžio opa, nors iš tikrųjų tai buvo skrandžio vėžys. Artimieji man vėliau pasakojo, kad jie priėmė tokį sprendimą, nes manė, kad mama nesugebės susitaikyti su nepagydoma liga. Esu dėkinga tėčiui, kad brolis ir aš nežinojome apie nepagydomą ligą, nes iki mamos mirties dar turėjome trejus nerūpestingos vaikystės metus.

Labai svarbu likti ištikimai sau – pripažinti visas emocijas, net ir neigiamas, ir turėti drąsos jas išsakyti garsiai.

Negerai, kad artimieji melavo mamai. Taip, ji buvo švelni, ji bijojo vėžio, bijojo tos baisios ligos, bet niekas juk nežino, kaip žmogus elgtųsi išgirdęs tiesą. Tiesos slėpimas atima tavo tapatybę ir orumą. Nebesate savo gyvenimo ar mirties šeimininkas. Tuo pat metu, nežinodamas, kas yra kitoje pusėje, prarandate galimybę panaudoti visą savo paslėptą potencialą ir jėgą, panaudoti galią, atsirandančią atsidūrus didžiuliame pavojuje, kai kovojate dėl gyvybės. Žinau, kad tai daryta su geriausiais ketinimais, ir žinau, kad tuomet laikai buvo kitokie – diagnozės buvo dažnai slepiamos. Vis dėlto vėliau gyvenime, ypač pačiai susirgus, tiesos klausimas man tapo labai svarbus. Žmonės skirtingi, dėl tos patirties aš visada noriu žinoti viską, net jei tai labai skaudu. Tiesa man yra pirmas žingsnis į pripažinimą, į vidinę ramybę. Man tai – justi po kojomis tvirtą pagrindą, nuo kurio galiu judėti į priekį. Tiesa yra faktas, informacija, ir jei ši informacija neteisinga, sprendimų paieška irgi pasuks klaidinga linkme. Taigi, tiesa man tikrai padeda priimti ir diagnozę (2018-aisiais man diagnozuotas kasos vėžys). Priimti tai, kas iš pradžių atrodo visai nepriimtina. Tai reiškia ne pasiduoti, o tiesiog priimti faktą, kurio tuo metu negaliu pakeisti. Tai man visada suteikia ramybės ir labai sumažina nerimą ir baimę.

Kaip vėžys pakeitė Jūsų požiūrį į savo kūną, žmones, laiką, prioritetus?

Tokios ligos tikrai pakeičia žmogų. Dar labiau nei anksčiau suvoki savo trapumą ir pažeidžiamumą, bet tuo pačiu metu ir neįtikėtiną fizinę jėgą, vedančią į priekį, toliau į gyvenimą. Liga pakeičia požiūrį į supantį pasaulį, į žmones. Iš pradžių aplinkinių yra daug, bet laikui bėgant žmonių mažėja ir lieka tik keletas. Pasilikti yra sunku. Ir vargina. Tu ne visada esi žmogus, su kuriuo lengva bendrauti, o kaip pacientas – dažnai ir šiek tiek savanaudis. Galiausiai supratau, kad svarbiausia yra pasikliauti ne tik aplinkiniais žmonėmis, bet savimi ir bandyti rasti tam tikrą ramybę giliai savyje. Apsilankymai visada baigiasi, šalia tavęs gulintis anksčiau ar vėliau užmiega, o naktys gali būti labai tamsios, labai ilgos ir labai vienišos.

Bronja Žakelj su tėčiu. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip šiandien rūpinatės savimi? Emociškai ir fiziškai?

Tikrai labai paprastai. Stengiuosi pakankamai miegoti, gerai maitintis ir gerti daug skysčių. Man tai reiškia septynias–aštuonias valandas miego per parą ir gerai subalansuotą mitybą, kurioje yra užtektinai baltymų, padedančių išlaikyti raumenų masę. Stengiuosi būti aktyvi – bent valandą per dieną praleidžiu lauke su šunimi, o du kartus per savaitę lankau asmenines treniruotes su kineziterapeutu. Stengiuosi kuo geriau valdyti kasdienio gyvenimo stresą. Ne visada pavyksta, bet man padeda kvėpavimo pratimai, ypač diafragminis kvėpavimas. Pastaruoju metu pastebėjau, kad esu daug ramesnė, kai viską darau lėtai. Visą gyvenimą skubėjau – nesu lėtas žmogus. Bet didelio streso metu mano kūnas pats sulėtėjo. Dabar dedu puodelį į indaplovę ne greitai, o lėtai. Nebetrenku plaukų skubėdama, darau tai ramiai. Ir neįtikėtina, kaip lėtumas viską pakeitė. Aš dar iki galo nesupratau, ką tai tiksliai reiškia, bet manau, kad taip siunčiamas smegenims signalas, kad viskas yra gerai, kad viskas kontroliuojama, kad man negresia pavojus, kad aš nesu panikos būsenos, kad galiu atsipalaiduoti. Ir taip, skiriu laiko sau, savo dviem vaikams, draugams arba tiesiog nieko nedarymui.

Knygoje rašote, kad liga yra kelias į vienatvę. Ką galėtumėte pasakyti tiems žmonėms, kurių artimieji serga, o jie nežino, kaip padėti?

Normalu jaustis bejėgiam. Normalu nežinoti visų atsakymų ar nežinoti, ką daryti ar sakyti. Svarbiausia tiesiog būti šalia, klausytis. Ir nebijoti išlieti visų emocijų – tiek sergančiajam, tiek sveikiesiems.

Bronja Žakelj su mama ir močiute. Asmeninio albumo nuotr.

Kas Jus motyvuoja ryte keltis?

Didžiausią džiaugsmą man teikia paprasti dalykai – akimirkos su vaikais ir draugais, gera knyga, rašymas, žygiai kalnuose ir kasdieniniai ritualai, nuo rytinės arbatos iki vakarinės vonios. Kitaip tariant, niekada nesiverčiu būti pozityvi – kai jaučiuosi pozityvi, esu pozityvi, kai ne – ne. Tikiu, kad gyvenimo magija slypi niuansuose, o ne nuolatiniame linksmume. Tikro pozityvumo negalima sukurti teigiamais teiginiais, slopinant neigiamas emocijas ar naudojant motyvacines technikas, tokias populiarias šiais laikais. Sveikas pozityvus mąstymas kyla iš autentiško ryšio su savimi ir realybe, kurioje gyvenate.

Nėra vieno teisingo būdo susitaikyti su liga ir ją įveikti, todėl jos neturėtų jaustis kaltos dėl savo reakcijos.

Ką pasakytumėte moterims, išgirdusioms onkologinę diagnozę?

Nesu linkusi dalinti patarimų, bet jei manęs paklaustumėte, moterims, kurioms buvo diagnozuotas vėžys, pasakyčiau, kad svarbu leisti sau viską išgyventi ir kad nėra vieno teisingo būdo susitaikyti su liga ir ją įveikti, todėl jos neturėtų jaustis kaltos dėl savo reakcijos. Tiesiog pasitikėkite savimi, priimkite save ir savo ligą. Priimkite savo vėžį, nes kai jį priimsite kaip savo dalį, jis taps toks pat kaip ir visa kita, kas jums priklauso. Jūs mažiau bijote to, kas jums priklauso, nei to, kas svetima.

Bet, kaip sakiau, nelabai mėgstu duoti patarimų. Viena vertus, žmonės nevienodi, kita vertus, nesu tikra, ar tokie patarimai iš tiesų yra naudingi, nes tokiose situacijose veiki vedamas pagrindinių instinktų. Jūsų protas ir kūnas veikia savaime, ir manau, kad iš tiesų joks patarimas negali padėti.

Jurga Staučienė