Brazilijos menininkė Julia: „Vėžys mane suartino su Lietuva“

Menininkė iš Brazilijos, 31-ų Julia Blochtein, krūties vėžio diagnozę išgirdo prosenelių gimtinėje Lietuvoje. Anot jos, toli gyvenančių artimųjų ir lietuvio mylimojo palaikymas tapo pagrindine atrama gydantis. Kokių gyvenimo būdo pokyčių ėmėsi Julia, kad tvirčiau jaustųsi žengdama ligos keliu? Šiandien moteris dalijasi savo istorija kaip įkvėpimu kitiems – apie tai, kaip per sunkiausias patirtis galima atrasti naują požiūrį į gyvenimą.

Sugrįžimas prie protėvių šaknų

Mano proseneliai buvo Lietuvos žydai iš Salako. Dėl žydų persekiojimo jie pabėgo iš Lietuvos dar prieš naciams ją okupuojant. Į Braziliją atvyko praktiškai tuščiomis rankomis – iš Lietuvos atsivežė tik senovinį arbatinį, vadinamą „samovarą“.

Praėjus beveik šimtui metų, 2019-aisiais, mano šeima pateikė prašymą dėl pilietybės atkūrimo, ir taip aš tapau lietuve. Dabar galiu save vadinti Brazilijos lietuve arba Lietuvos brazile.

Studijuodama menų ir tapybos bakalaurą Portugalijoje įsimylėjau lietuvį Mantą. Prasidėjus COVID pandemijai, jis mane pirmą kartą atsivežė į Lietuvą. Nuo tada čia  atvažiuodavome kiekvieną vasarą. Mums čia buvo taip gera, kad po studijų abu nusprendėme persikelti į Lietuvą. Pirmuosius kelerius metus čia jaučiausi šiek tiek svetima, bet dabar visus gyvenimo iššūkius sutinku taip, kaip ir bet kuris kitas lietuvis, o tai, manau, priartina mane prie šalies ir verčia jaustis labai dėkinga Lietuvai ir jos žmonėms.

Praėjusių metų spalio mėnesį maudydamasi duše pajutau kietą guzelį. Esu labai smulki, todėl jo dydis buvo netipiškas ir lengvai pastebimas. Iš pradžių su širdies draugu Mantu spėliojome, kad tai galbūt išsikišęs kaulas arba kad mūsų katės, šokdamos ant manęs, sužeidė ir dėl to atsirado gumbelis. Nusprendėme palaukti porą savaičių, tikėdamiesi, jog jis išnyks savaime.

„Diagnozė nėra pabaiga. Liga nėra pabaiga. Ji nebus amžinai. Baigusi gydymą, galiu pasakyti, kad viskas prabėgo neįtikėtinai greitai. Dabar mano gyvenimas stabilizuojasi, grįžta į įprastas vėžes, plaukai atauga“, – kalba Julia. Asmeninio albumo nuotr.

Mano vėžio istorija

Galiausiai nusprendžiau kreiptis į šeimos gydytoją čia, Vilniuje. Žinodama mano mamos krūties vėžio istoriją, gydytoja jau kitą dieną nusiuntė mane ultragarso tyrimo. Jį atlikusi gydytoja mane guodė, kad tai labiau panašu į fibroadenomą nei į vėžinį naviką, nes jo kraštai buvo lygūs ir tobulai apibrėžti. Visgi, skubia tvarka, per „Žaliąjį koridorių“ pasiuntė mane atlikti daugiau tyrimų Nacionaliniame vėžio institute. Atliekant biopsiją, kitas gydytojas ir vėl bandė nuraminti, sakydamas, kad greičiausiai tai nieko rimto, o fibroadenomos yra dažnos mano amžiaus moterims. Deja, po dviejų savaičių buvo gauti rezultatai, kad navikas iš tiesų yra vėžinis ir labai agresyvus. Toliau buvo daug papildomų tyrimų. Spalis–vasaris buvo labai sunkus laukimo laikotarpis. Tada tenorėjau kuo greičiau pradėti gydytis, kad kuo greičiau įveikčiau vėžį.

Galiausiai mane nusiuntė pas labai rūpestingą gydytoją chemoterapeutę Giedrę Anglickienę. Per mūsų pirmą susitikimą ji turėjo man pranešti blogą žinią. Prieš vizitą pagalvojau – kas gali būti blogiau už diagnozę, kurią jau išgirdau? Tuomet ji pasakė, kad mano ketvirtos stadijos vėžys išplito po įvairias kūno dalis, kaulus ir kepenis. Šis vizitas skyrėsi nuo ankstesnių. Po tų gydytojos žodžių atrodė, tarsi siela atsiskyrė nuo kūno, tarsi patekau į prarają. Galvoje pradėjo suktis klausimai: „Ar aš mirsiu? Ar aš pagelsiu?“ Gydytoja papasakojo apie viską, kas manęs laukė – gydymo trukmę, ligos rimtumą, ir patikino, kad jie, gydytojai, darys viską, kad pasveikčiau.

Julia ir Mantas. Asmeninio albumo nuotr.

Norėdama antros nuomonės dar kreipiausi į onkologą Alvydą Česą. Tai buvo dar vienas vizitas, kuris mane galutinai nuramino. Manau, kad kai gydytojai dirba kartu, tai yra nuostabi įžvalgų sintezė, tvirčiau laikanti ant žemės. Gydytojas dar kartą patikino, kad aš įveiksiu šį vėžį ir gyvensiu.

Genetikė, žinodama mano istoriją, buvo pasiryžusi rasti tikslią priežastį, kodėl susirgau būdama tokia jauna. Kadangi mano šeimoje yra Li-Fraumeni sindromo (tai retas paveldimas sutrikimas, labai padidinantis įvairių vėžio formų, ypač jauname amžiuje, riziką) atvejų, tai irgi kėlė nerimo. Dažnai jis yra mirtinas, bet mano teta jau daugelį metų serga šiuo sindromu ir yra įkvėpimo šaltinis, kaip gyventi visavertį gyvenimą. Dar po kelių savaičių išaiškėjo, kad turiu BRCA1 geną.

Po aštuonių chemoterapijų man atliko tyrimą, kuris parodė, kad taikomas vaistų derinys neveikia, vėžys plinta. Gerai, kad tuo metu atskridęs iš Brazilijos mane lankė tėtis, todėl jaučiausi emociškai tvirtesnė. Tuo pat metu pradėjau šešių sesijų vadinamojo „raudonojo velnio“ – raudonos chemoterapijos – gydymą. Jam įpusėjus atlikome tyrimą, ir sulaukiau džiugios žinios: daugiau nei pusė vėžinių auglių išnyko! Mano krūties guzelis, kuris iš pradžių buvo 11 centimetrų (!), dabar sumažėjo iki 4 centimetrų – tai buvo fantastiška naujiena!

Kaskart suprantu – turiu gyventi, ir turiu gyventi dabar, nesislėpdama mirties baimės šešėlyje.

Taigi, praėjusią savaitę baigiau šį intensyviausią gydymo kursą – iš viso 14 chemoterapijos dozių. Negaliu skųstis – mano organizmas tai labai gerai ištvėrė. Dabar laukiu kito tyrimo, kad sužinočiau, kokia pažanga po šio kurso. Tikiu, kad viskas bus gerai, ir pradėsime antrą gydymo etapą.

Šeima
Kai buvau šešerių metų, mamai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Tuomet jai buvo keturiasdešimt vieni. Ji sėkmingai baigė gydymą ir vis dar yra remisijoje. Tad didžiulę įtaką mano pozityviam mąstymui turi jos patirtis ir parama. Visi mano šeimos nariai gana ramūs ir įsitikinę, kad gydymas bus sėkmingas. Juk jei jis išgelbėjo mamą 2001 metais Brazilijoje, tai juo labiau 2025 metų Lietuvoje vaistai ir gydymas yra daug pažangesni ir veiksmingesni.

Mama nuolat mane palaiko: „Tau reikia įdėti portą chemoterapijai – viskas bus gerai, nesijaudink, man taip pat buvo įdėtas“, „Nesijauti gerai? Išsimiegok, tai yra normalu.“

Tiesa, kai gavau savo genetinio tyrimo atsakymą, mama Brazilijoje išsityrė dėl BRCA1 geno, ir rezultatas buvo teigiamas. Dabar mama imasi prevencinių priemonių – jai buvo pašalinta gimda, kad sumažėtų naujo vėžio atsiradimo tikimybė.

Padeda ir tai, kad mano tėtis gydytojas. Kai mane užklumpa baimė, jis sako: „Julia, tu nemiršti, viskas bus gerai. Jei būtų negerai, gydytojai pasakytų.“ Žinau, tai tiesa, nes mūsų gydytojai sąžiningi, supranta, kad mes, pacientai, turime žinoti realybę, kad galėtume susitaikyti su ja, atsisveikinti su mylimais žmonėmis, pasiruošti gyvenimo pabaigai.

Nežinau, kaip tėvai jaučiasi būdami toli, bet mums kalbantis jie niekada neabejoja, kad viskas bus gerai. Jų parama man labai svarbi. Jie yra mano ramstis.

Inner talk

Draugai ir stigmos

Draugų reakcija buvo kitokia nei šeimos. Išgirdę apie vėžio diagnozę, jie liko šokiruoti. Žinoma, kai apie tai pasakai, daugelis žmonių, nežinodami, kaip reaguoti, tesugeba ištarti: „O Dieve, tai tikrai košmariška.“ Gal taip yra todėl, kad tarp savo draugų rato išgyvenu tokią patirtį.

Kai pradėjau gydytis, draugai dažnai sakė: „Tu atrodai puikiai, nors praeitą savaitę tau buvo chemoterapija“, nes, jų nuomone, turėčiau atrodyti labai prastai. Tie stereotipiniai lūkesčiai ne visada atitinka tikrovę. Dar labiau jie nustemba, kai pasakau, kad sportuoju. Jų nuomone, turėčiau gulėti lovoje. Malonu, jog galiu paneigti stereotipus ir įrodyti, kad draugai klysta.

Manau, visuomenėje vis dar nemažai stigmų, susijusių su vėžiu, ypač su ketvirta ligos stadija. Dauguma žmonių, išgirdę ketvirtos stadijos diagnozę, galvoja: „Viskas, aš mirsiu, ir iki mirties, kuri užklups labai greitai, būsiu silpnas ir sirgsiu.“ Tas pats pasakytina ir apie internetą – ketvirta stadija atrodo kaip nepagydoma diagnozė. Gydytojai mane tikino: „Jūs dar nemirštate, nevartokime šios sąvokos visai. Esate labai jauna – jūs įveiksite ligą.“

Gydymas Lietuvoje

Kai tik sužinojau vėžio diagnozę, šeima pradėjo ieškoti visame pasaulyje ligoninių, kuriose galėčiau gydytis. Mes susisiekėme su Šebos ligonine Izraelyje, su kitais centrais. Aš net prašiau gydytojų Lietuvoje, kad jie pasakytų, jei man reikalingas gydymas, kurio čia nėra. Tai buvo laikas, kai jaučiausi tikras ligonis, kuris dieną naktį gilinasi į diagnozę.

Galiausiai nusprendžiau gydytis Lietuvoje, ir gydydamasi palaikiau ryšį su užsienio specialistais. Jie mane drąsino ir patikino, kad mano atveju gydymo būdas ir vaistai, kuriuos vartoju čia, Lietuvoje, yra lygiai tokie patys, kaip ir jų ligoninėse. Dar kartą įsitikinau, kad Lietuvoje turime daug gerų dalykų – nuo darbščių slaugytojų iki išmanių ir smalsių gydytojų.

Jau įleidau šaknis Lietuvoje, ne Brazilijoje. Čia yra mano namai ir gyvenimas, mano širdies draugas, mano katės. Myliu tėvus, gal šalia šeimos jausčiausi saugesnė, bet mano vieta čia, Lietuvoje.

Portretas studijoje. Asmeninio albumo nuotr.

Be to, čia daugelis vaistų ar specialių genetinių tyrimų yra finansiškai prieinamesni nei Brazilijoje. Čia, Lietuvoje, man buvo kompensuota daugelis vaistų, nes mes esame Europos Sąjungoje, todėl mūsų sveikatos priežiūros standartai turi būti vienodi.

Naujos savęs atradimas

Pradėjau skaityti daug straipsnių apie „sėkmės trejybę“ bet kuriam vėžiu sergančiam pacientui. Ta trejybė, tai pasitikėjimas šiuolaikine medicina ir vaistais, antra – mankšta ir fizinis aktyvumas, ir galiausiai – psichologinė gerovė. Kai išgirdau diagnozę, žinoma, iš karto mečiau žalingus įpročius, pavyzdžiui, nustojau gerti alkoholį ir rūkyti – tai buvo mano pokyčių pradžia.

Kitas žingsnis buvo nedelsiant susirasti psichoterapeutą, nors maniau esanti pasitikintis ir apskritai atsparus žmogus. Mano mama yra psichologė, ir ji, nepaisant to, ragino mane iš karto kreiptis pagalbos, vos pradėjus gydymą.

Atlaikyti nuolatinę mirties baimę man padėjo savaitinės sesijos su psichoterapeute Raminta Aleliūnaite-Kliokmane. Jos dėka kaskart suprantu – turiu gyventi, ir turiu gyventi dabar, nesislėpdama mirties baimės šešėlyje. Psichoterapeutė padeda psichologiškai pasiruošti prieš svarbius tyrimus, atlaikyti prastesnes naujienas. Tapau atsparesnė.

Didžiausias atradimas buvo fizinis aktyvumas. Sportas man labai svarbus. Juk ir naujausi tyrimai rodo, kad vėžio pacientai, kurie per chemoterapiją sportuoja bent du ar tris kartus per savaitę, patiria mažiau šalutinių poveikių. Mano treneris Deimantas Vaitkevičius išmano onkologinių pacientų mankštos specifiką. Ar galite patikėti, jog Lietuvoje yra tokių profesionalų? Juk tai nuostabu! Jo prižiūrima stengiuosi sportuoti bent du kartus per savaitę ir tikrai tikiu, kad tai padėjo man palengvinti šalutinius poveikius, ypač pykinimą ar pirštų dilgčiojimus.

Gydydamasi perskaičiau Joe Dispenzos knygą „Atsikratykite įpročio būti savimi“, kurioje autorius rašo apie minčių įtaką gydantis. Joje perskaičiau, kad jei per dializę žmonės žiūri komediją, jų gydymo rezultatai ir bendras požiūris į procedūrą yra daug geresni. Dabar, kol man lašinama chemoterapija, žiūriu komedijas planšetėje, klausausi mėgstamų dainų. Daugelis žmonių, kuriuos matau procedūriniuose kabinetuose, dažnai tiesiog tyliai kenčia.

Santykis su menu

Kai man buvo diagnozuotas vėžys, jau studijavau magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje. Semestro pabaigoje turėjau pristatyti baigiamąjį darbą prieš daugelį kolegų. Labai jaudinausi. Tuometiniai mano paveikslai atspindėjo būseną sužinojus, jog sergu vėžiu. Laiką, kupiną nerimo ir nežinomybės. Pripažįstu, paveiksluose buvo daug sielvarto, per pristatymą pastebėjau daug verkiančių žmonių, nes jie matė kenčiančią menininkę, o paveikslai – lyg apnuoginantys ir atskleidžiantys trapiausius gyvenimo akimirksnius.

Deja, studijas turėjau pristabdyti, pasiimti akademines atostogas, kad galėčiau kas savaitę lankyti procedūras. Buvau nusilpusi, man stigo jėgų tapybai, tačiau vis tiek norėjosi atrasti būdą išreikšti ir išlieti savo jausmus. Taip į mano gyvenimą atėjo rašymas – rašau dienoraštį kiekvieną rytą. Tikiu, kad užrašiusi mintį, paleidusi ją „į eterį“, gali nuo jos išsilaisvinti.

Ilgą laiką maniau, kad nebegalėsiu tapyti. Man buvo sunku net kalbėti apie tai, kai tėtis telefonu paklausdavo: „Julia, ar buvai studijoje?“ Mylimasis Mantas ir magistrinio darbo vadovai ragino mane perkelti šią nepažabotą energiją ir unikalią patirtį ant drobės.

Reikėjo laiko, kad galėčiau atsiriboti nuo tapybos, nes tuo metu nenorėjau vėžio sukelto slogumo perkelti į meną. Vos pradėjusi raudoną chemoterapiją, po truputį grįžau į save ir galėjau lengviau atsikvėpti, o tuomet pajutau, kad vėl trokštu tapyti.

Prisipažinsiu, grįžti prie tapybos buvo nelengva. Jaučiausi tarsi patyrusi netektį, nes Julia, kurią pažinojau anksčiau, niekada nesugrįš. Bijojau prisirišti prie krūties vėžio diagnozės, ir tik taip save apibrėžti per meną. Maniau, kad viską, ką sukursiu, kiti vertins per mano ligos prizmę ir gailės manęs. Norėjau, kad mano menas būtų vertinamas kaip ir visų kitų – pagal techniką, stilių ar kokybę.

Julia su mama prieš 24 metus. Asmeninio albumo nuotr.

Dabar jaučiuosi sąmoningesnė ir labiau įsitraukusi į savo veiklas. Stengiuosi suprasti, kokį jausmą vaizduoju – rašydama, fotografuodama ar tapydama. Jaučiuosi brandesnė kaip menininkė ir matau gyvenimą visai kitomis spalvomis. Dabar suprantu, kad viskas gyvenime turi prasmę, o anksčiau veikdavau spontaniškai.

Linkėjimas skaitytojoms

Tuoj pradėsiu graudintis… Visų pirma, diagnozė nėra pabaiga. Liga nėra pabaiga. Ji nebus amžinai. Iš pradžių išties atrodė, kad tai pabaiga, bet dabar, baigusi gydymą, galiu pasakyti, kad viskas prabėgo neįtikėtinai greitai. Dabar mano gyvenimas stabilizuojasi, grįžta į įprastas vėžes, plaukai atauga…

Vienintelis dalykas, ko trokštu, tai anglakalbė vėžiu sergančiųjų bendruomenė Lietuvoje. Tokia bendruomenė gydantis man būtų suteikusi labai daug paramos, nes jaučiausi gana izoliuota. Džiaugiuosi matydama, kiek daug Lietuvoje yra pacientų asociacijų, tai labai svarbu. Dalyvavimas bendruomenėje man būtų palaima, kurioje galbūt galėčiau įkvėpti ir kitus pacientus, kad sirgdama ketvirtos stadijos vėžiu galiu gyventi taip, kaip gyvenu.

Pasakojimą užrašė Julija Marija Petrauskaitė