Krūties vėžys dramų karalienę pavertė įkvėpimu tūkstančiui moterų

„Gal aš ateivė iš kosmoso?“ – nusijuokia klaipėdietė Indrė Rozvadovskė, pastebėjus, jog jos papasakota ligos istorija tiesiog alsuoja pozityvumu. Susidūrus su krūties vėžiu jaunai moteriai teko išspręsti bene sunkiausią gyvenimo dilemą – saugoti vieną ar dvi gyvybes? Daugybė neatsakytų klausimų Indrę paskatino savo ligos istorija dalintis socialiniuose tinkluose, kur sekėjams prisistato taip: „Krūties vėžys – tai tik diagnozė.“

Nėštumas ir vėžys

Praėjusių metų liepą klaipėdietė Indrė Rozvadovskė nusprendė nutraukti profesinę veiklą, atsisakyti personalo skyriaus vadovės pareigų ir pasukti širdies pakuždėtu keliu. Po vasaros atostogų laukė nuostabi rudens pradžia – žinia apie užsimezgusią naują gyvybę. Indrei ir jos vyrui Sergejui tai buvo pirmas bendras vaikas, iš ankstesnių santuokų abu turi po atžalą. Laukiant naujos gyvybės atėjimo savęs paieškos buvo pristabdytos.

„Pernai, lapkričio 13 dieną krūtyje užčiuopiau guzelį. Niekada gyvenime neužsiėmiau savityra, nesidariau krūtų echoskopijos, bet tuomet tiesiog atėjo mintis: privalau pasitikrinti! Užčiuoptas guzas buvo kiaušinio dydžio. Tada toptelėjo mintis, kad turiu apčiupinėti pažastį – ten taip pat aptikau guzą. Tada – visagalis internetas, o ten panaršęs jau gali pirktis laidotuvių įkapes“, – ironizuoja pašnekovė.

Indrė laukėsi trečią mėnesį, kai prasidėjo gydytojų kabinetų durų varstymas. „Echoskopiją atlikęs gydytojas neįvardijo vėžio diagnozės, tik paaiškino, kad turiu kreiptis per „Žaliąjį koridorių“ (ši sistema skirta pacientams, kurie pirmą kartą kreipiasi dėl onkologinės ligos – aut. past.). Net nežinojau, kas tai yra. Laidžiau visokius juokelius, o gydytojas rimtu veidu aiškino, kur turiu kreiptis“, – prisiminė Indrė pirmą apsilankymą pas gydytoją.

„Išmokau nestabdyti savęs, tiesiog eiti ir daryti. Per savo ligos kelią įsijungiau mygtuką „namaste“ ir tas lengvas žiūrėjimas pro rožinius akinius labai padeda. Pats renkiesi: gailėtis savęs ar eiti į priekį. Aš taip pat bijau, bet paverkiu ir vėl einu. Aš renkuosi gyvenimo keliu eiti su šypsena“, – pasakoja Indrė Rozvadovskė. Eglės Liepos nuotr.

Jauna moteris mintyse žinią apie vėžį vis nustumdavo ir galvodavo, kad visa tai vyksta ne su ja, nors prisijungusi prie savo paskyros portale „eSveikata“ aiškiai matė įrašą – piktybinis navikas. Indrė neskubėjo kreiptis į „Žaliąjį koridorių“, pasirinko privačią krūtų chirurgo konsultaciją.

Sunkiausia gyvenimo dilema

„Kai gydytojas dar kartą patvirtino, jog tai – vėžys, pasaulis sustojo. Buvo skaudu. Bijojau ne vėžio, o prarasti kūdikį“, – pasakoja moteris.

Gydytojas paaiškino, jog dėl grėsusio persileidimo vartoti hormoniniai vaistai galėjo paspartinti auglio vystymąsi ir, jeigu ne nėštumas, auglys greičiausiai būtų aptiktas vėlesnės stadijos.

Sužinojus apie ligą, įvyko vidinis pokytis: atsirado drąsos ir stiprybės.

„Šis nėštumas man suteikė progą gyventi. Viskas vyko taip greitai – mano gyvenimas priminė veiksmo filmą su dramos ir net komedijos elementais. Sėdėjau priešais gydytojų konsiliumą ir uždavinėjau vieną klausimą po kito… Klausimų buvo daugiau nei atsakymų: ar chemoterapija nepaveiks kūdikio, kaip tai atsilieps jo raidai? Gydytojų konsiliumo verdiktas buvo toks: nėštumą galite tęsti, bet visą nėštumo laikotarpį taikysime chemoterapiją, nors ir silpnesnę. Po ilgų dvejonių, svarstymų, konsultacijų su specialistais nėštumą su vyru nusprendėme nutraukti. Geriau išsaugoti vieną gyvybę, nei prarasti dvi“, – bene apie sunkiausią gyvenimo sprendimą pasakojo Indrė.

Prieš priimdama sprendimą nutraukti nėštumą Indrė ieškojo likimo draugių, galinčių pasidalinti patirtimi. Šioje vietoje buvo didžiulė spraga. Ne visos moterys norėjo kalbėti apie liūdną patirtį. „Neturėjau su kuo apie tai pasikalbėti. Galbūt kitos moters patirtis būtų pakeitusi mano sprendimą? Ta nežinomybė žudė. Nors, vertindama iš šiandienos pozicijų, galvoju, kad nieko nekeisčiau, nors ir labai skauda abiem su vyru“, – atviravo moteris.

Asmeninio albumo nuotr.

Dramų karalienė virto uola

Po atsisveikinimo su kūdikiu praėjusių metų gruodį Indrės laukė virtinė tyrimų. Paaiškėjo, kad moters dešinėje krūtyje yra keturi augliai, liga pažeidė limfmazgius. Po riebaline liauka pasislėpęs auglys siekė net 11 centimetrų. „Gydytojai nemėgsta skirstyti vėžio pagal stadijas, bet man buvo nustatyta II stadija, B grupė, kaip suprantu, sudėtingesnė. Gydytoja onkologė pasakė, kad su liga vaikščiojau apie 3–4 metus“, – pasakojo pašnekovė.

Per tą mėnesį, kol laukė gydytojos onkologės chemoterapeutės konsultacijos, Indrė naršė internete, ieškodama informacijos apie tai, kas jos laukia. „Žiūrint filmuką apie pykinimą po chemoterapijos, plaukų slinkimą mane supykino. Padariau klaidą, kad svetimą patirtį pritaikiau sau. Vyras paprotino, kad nežiūrėčiau svetimų istorijų, nes kiekvienas organizmas į gydymą reaguoja skirtingai. Iki ligos buvau didžiausia verksnė ir dramų karalienė. Draugės vėliau prisipažino, kad išgirdusios apie ligą, jaudinosi, kaip reikės atlaikyti mano emocines audras. Bet sužinojus apie ligą, įvyko vidinis pokytis: atsirado drąsos ir stiprybės“, – patirtimi dalijosi I. Rozvadovskė.

Gruodžio priešpaskutinę dieną Indrės laukė susitikimas su gydytoja onkologe chemoterapeute Irmante Česnavičiene Klaipėdos universiteto ligoninėje. Gydytoja skyrė 4 „raudonas“ ir 12 „baltų“ chemoterapijų.

Baltas lapas – nuo chemoterapijos

„Šie Naujieji Metai man prasidėjo nuo tuščio lapo. Sausio 2-ąją laukė pirmoji chemoterapija. Nuėjome kartu su vyru, pasidariau reikiamus tyrimus. Tas jausmas, kai lipi laiptais, ne pati maloniausia aplinka, mano amžiaus žmonių beveik nėra… Man labai patiko slaugytojos Editos, kuri man pastatė lašelinę, klausimas, kaip mano organizmas reaguoja į alkoholį. Sako, žinok, bus kaip po gero baliaus. Taip ir buvo. Jaučiausi kaip po smūgio maišu į galvą. Svaigo galva, kilo šleikštulys…“ – pasakojo moteris.

1. Rozvadovskė sunkiau atlaikė „raudoną chemiją“, dar vadinamą „raudonuoju velniu“: „Būdavo, grįžtu penktadienį po „chemiados“, šeštadienį susitinku su draugėmis, papietauju, o sekmadienį, po pietų toji chemija taip kerta, kad nepakeliu galvos nuo pagalvės, net veidas nutįsta.“ Nebaigus viso chemoterapijos kurso, likusių dozių buvo atsisakyta, pasireiškus šalutiniams poveikiams: moteriai prastėjo kraujo tyrimai, tirpo galūnės.

2. 

   Andriaus Vengalio nuotr.

Spalio pabaigoje 40-metį pasitikusi Indrė pastebi, kad kelyje su liga labai padeda vidinis nusiteikimas ir darbas su savimi. Prieš chemoterapiją ji nusiteikdavo, kad ši gydo ir padeda greičiau sveikti. „Nebuvo nė vieno ryto, kad atsikelčiau ir gailėčiausi savęs. Kiekvienas rytas – su muzika, su namiškiams ir sau paruoštais pusryčiais, daina automobilyje pakeliui į ligoninę“, – pasakojo ji.

Lankydama chemoterapiją moteris kelis kartus buvo susitikusi su ligoninės psichologe-psichoterapeute, o pavasarį grįžo pas anksčiau, dar iki ligos, lankytą psichologę. Šios srities specialistų pagalbos moteriai prireikė norint rasti atsakymus į tam tikrus klausimus bei išgedėti kūdikėlio netektį.

„Žinote, kas baisiausia su šia liga? Nieko nejauti, o tau sako, kad yra vėžys ir reikia leisti vaistus. Protas sako, kad esu sveika, bet kūnas po chemoterapijos neklauso. Kai sergi gripu, jauti tam tikrus simptomus ir leidi sau sirgti. Visada buvau aktyvi, žaidžiau tinklinį, padelį, visada buvau nuolatiniame veiksme, o liga staiga sustabdo ir verčia itin įsiklausyti į save“, – mintimis dalijosi klaipėdietė.

Sulaukė fotografo kvietimo

Indrė neslepia – plaukų netektį išgyveno jautriai. Ilgi šviesūs plaukai moteriai pradėjo slinkti dar prieš sužinant onkologinės ligos diagnozę. Dabar ji svarsto – gal tai buvęs vienas iš ligos simptomų?

Plaukai dar labiau slinkti pradėjo jau po pirmų chemoterapijos seansų. Nors draugė skatino pasistengti išsaugoti plaukus, neapsikentusi „apipešiotos vištos“ vaizdo veidrodyje, Indrė pasirinko kitą kelią: „Sergejus uždėjo mano mėgstamiausių atlikėjų dainą, dukros Mėtos paprašiau filmuoti, fone žaidė katinas. Vyras įjungė skutimo mašinėlę… Tuo momentu apsiverkiau, bet ne tiek dėl plaukų, kiek dėl pačios situacijos. Paskui labai palengvėjo. Atrodo, nusimečiau naštą.“

Indrė nusprendė, kad peruko tikrai nenešios. Nors baimių buvo daug: o jei nuskutus plaukus paaiškės, kad galva kvadratinė arba padengta šašais, arba naujoji šukuosena netiks? Vaizdo įrašu apie plaukų netektį Indrė pasidalino socialiniuose tinkluose.

Po kurio laiko moteris sulaukė žinomo pajūrio fotografo Andriaus Vengalio pasiūlymo fotografuotis ir tapo gatvės modeliu filmuotoje medžiagoje, kuri sulaukė didžiulio pasisekimo bei susidomėjimo. „Man naujas įvaizdis suteikė daug vidinės laisvės, o kvietimas fotografuotis prisidėjo prie didesnio moteriškumo paauginimo“, – apie netikėtą patirtį prasitarė Indrė, kažkada svajojusi ir apie aktorės kelią.

Asmeninio albumo nuotr.

Prieš operaciją – keista baimė

Liepos 9-ąją Indrės laukė operacija: Klaipėdos universiteto ligoninės gydytoja krūtų onkochirurgė dr. Agnė Čižauskaitė pašalino vėžio pažeistą krūtį ir implantu iškart atstatė naują. „Kaip jaučiausi prieš operaciją? Iki tol nebuvau jų turėjusi, nesu patyrusi ilgų narkozių, tad galvojau, kad prieš operaciją drebės kinkos. Labiausiai bijojau, kad nepabusčiau vidury operacijos. Vėlgi labai padėjo darbas su savimi, pokalbiai su artimaisiais. Kai jie matydavo mane atsipalaidavusią ir patys mažiau nerimaudavo – išėjo toks užburtas pozityvumo ratas. Prieš operaciją nusiteikiau, jog tai yra šventė, ir aš greičiau pasveiksiu. Prisiminus, kartais sunkiau būdavo važiuoti į darbą nei į operaciją. Net gydytoja Agnė nustebo, kad nesijaudinu. Protas buvo ramus, nes nuolat kartojau, kad man viskas bus gerai. Tik kai vežė į operacinę, pradėjau drebėti kaip drebulė“, – prisiminė ji.

Indrės vėžys – hormoninis, tad pakako pašalinti vieną krūtį. Ji tikėjosi, kad po chemoterapijos auglys limfmazgiuose sumažės ir per operaciją prireiks vos kelių pjūvių. „Šiuo atveju ištraukiau nelaimingą kortą – man buvo pašalinta 14 limfmazgių, 4 iš jų – metastaziniai“, – apgailestavo moteris.

Prieš operaciją nusiteikiau, jog tai yra šventė, ir aš greičiau pasveiksiu.

Po krūties pašalinimo ne vienai pacientei kyla dilema: iškart atkurti krūtį ar geriau gyventi be jos? Indrė tokių svarstymų išvengė: „Krūtinę norėjau koreguoti dar iki žinios apie ligą, tad natūraliai, sužinojus apie būtinybę šalinti krūtį, pasirinkau implantą. Žinoma, gydytoja supažindino su visomis rizikomis dėl spindulinio gydymo, kuris gali neigiamai paveikti implantą. Sulaukiau patarimų neskubėti dėtis implanto. Bet kol pats su tuo nesusiduri, patarimai yra beverčiai, nors galbūt ir pasakyti linkint gero. Man krūtys yra moteriškumo simbolis ir atsibusti po operacijos be krūties psichologiškai būtų buvę gerokai sunkiau.“

Kai kalbėjomės su Indre, po operacijos buvo praėjusios kelios savaitės. Ji vylėsi, kad per operaciją vėžys buvo visiškai pašalintas, nors neneigė, kad į limfą patekusios vėžinės ląstelės dar gali pridaryti bėdų. „Manęs dar laukia spindulinis gydymas ir gydymas vaistais. Tad kol kas esu tik ligos gydymo pusiaukelėje“, – patikslino ji.

Indrė pasidžiaugė, jog pateko į nuostabių „Dievo dovana apdovanotų“ gydytojų rankas – onkologės chemoterapeutės Irmantės Česnavičienės ir onkochirurgės Agnės Čižauskaitės.

Viešumas – duoklė „žirniukui“

„Kada atėjo noras patirtimi dalintis socialiniuose tinkluose? Tokia mintis kilo, kai laukdamasi sužinojau apie ligą ir neradau, su kuo apie tai pasikalbėti. Man net minties nebuvo slėpti ligos. Esu žmogus orkestras, tad aplinkiniai iškart būtų supratę, kad kažkas ne taip, jei būčiau nutylėjusi diagnozę. Socialiniuose tinkluose kūriau trumpus įkvepiančius vaizdo įrašus apie savo ligą. Ašarų gal buvo tik viename įraše, kai pasakojau, kaip gedėjau savo „žirniuko“. Tai buvo tarsi duoklė jam už galimybę gyventi. Nesitikėjau, kad žmonės taip pozityviai reaguos į mano žinią apie ligą. Mano sekėjų skaičius gan greitai išaugo. Kokia moterų bendrystė ir palaikymas! Džiaugiuosi, kai sulaukiu klausimų iš moterų ir galiu padėti. Gal mano tokia misija – įkvėpti ir padrąsinti nebijoti? Sulaukiu anoniminių žinučių, kur moterys pasakoja, jog niekas iš artimųjų nežino apie ligą, klausia, iš kur turiu tiek drąsos. Drąsinu pasitikėti savo vidiniu balsu ir neužspausti emocijų, nes stresas – vėžio maitintojas“, – pastebėjimais dalijosi Indrė Rozvadovskė, turinti per 2 tūkst. sekėjų ir socialiniuose tinkluose prisistatanti kaip Indutee.

Asmeninio albumo nuotr.

Ašaros ar rožiniai akiniai?

Užuot savęs klausinėjusi, kodėl susirgo, jauna moteris klausimą formuluoja kitaip: ko turėčiau išmokti akistatoje su liga, kodėl gyvenimas siunčia man tokį išbandymą?

„Išmokau nestabdyti savęs, tiesiog eiti ir daryti. Per savo ligos kelią įsijungiau mygtuką „namaste“ ir tas lengvas žiūrėjimas pro rožinius akinius labai padeda. Pats renkiesi: gailėtis savęs ar eiti į priekį. Aš taip pat bijau, bet paverkiu ir vėl einu. Aš renkuosi gyvenimo keliu eiti su šypsena“, – pasakoja pašnekovė.

Gydytojai Indrę apibūdino kaip itin besidominčią savo liga. Moteriai atrodo kitaip: „Dabar, jei paklaustumėte manęs, koks mano biopsijos rezultatas, nepasakyčiau nė vieno skaičiaus. Nesu iš tų, kurios labai domisi. Patikėkite, kitos gerokai daugiau žino apie savo ligą, net vaistų pavadinimus atmintinai moka. Man įdomu, koks parazitas manyje gyvena (Indrė taip vadina krūties vėžį – aut. past.). Noriu geriau su juo susipažinti, kad galėčiau pašalinti iš savo kūno.“

Indrė ne kartą sulaukė pastebėjimų, jog savo požiūriu į ligą labiau primena ateivį nei realų žmogų. Ir sulaukia padėkų, jog jos istorija liudija: krūties vėžys nėra mirties nuosprendis, o viso labo – tik tarpinė stotelė ne visada lygiame gyvenimo kelyje.

Ar lengva būti ateiviu? Indrė šypsosi: „Matau gatvėje praeivių žvilgsnius, matau, kaip atsisuka vaikai. Paauglei dukrai gal ir nejauku, bet sakau jai: kai paaugsi, suprasi, kokia drąsi tavo mama!“

Sandra Lukošiūtė-Jokšienė