Lengvų dienų mūsų darbe būna retai

„Kiek save atsimenu, man gydytojo profesija labai patiko. Kai buvau maža, daug laiko praleisdavau pas mamą darbe. Net turėjau tokį, kaip vadinau, „daktaryčių krepšelį“, į kurį gražiai susidėdavau slaugytojų dovanotus mėgintuvėlius ar pipetes. Ir jei kieme draugės man neleisdavo būti lėlių daktare, dažnai iš viso nežaisdavau…“ – šypsosi onkologė chemoterapeutė Monika Drobnienė.

Tiesa, šilta, empatiška ir dėl kiekvienos pacientės jautriai išgyvenanti medikė neslepia – apie darbą Nacionalinio vėžio centre ji nesvajojo, „taip sudėliojo likimas“. Pradžioje gal ir buvo nedrąsu, bet ilgainiui pajuto, kad jai ši medicinos sritis – be galo įdomi ir dinamiška: „Jeigu giliniesi, čia tikrai nenuobodu.“

Neseniai grįžote iš Madrido, kur dalyvavote privačioje MD Anderon Cancer Center ligoninėje vykusiuose mokymuose apie trejopai neigiamo krūties vėžio gydymą…

Šie mokymai labai siejosi su mano moksliniu darbu, buvo kalbama apie tai, kuo aš gyvenu. Turėjau galimybę tiesiogiai pabendrauti su šios srities lyderiais bei gydytojais patologais, paklausti jų nuomonės apie man svarbius dalykus. Dalyvavimas tokiuose renginiuose, kongresuose, bendravimas su kolegomis atnaujina motyvaciją, palaisto priblėsusį entuziazmą ir ambicijas tęsti mokslinį darbą, pabaigti jį. Sustiprina tavo paties suvokimą arba kaip tik atveria dar vieną kelią – kaip pasižiūrėti į iškilusią problemą, kaip ją spręsti ir į kokius dar klausimus ieškoti atsakymų, kas yra aktualu kitiems.

„Pagrindinis dalykas, ko pati mokausi ir pacientėms visada sakau – reikia mėgautis kiekviena diena ir kiekviena akimirka. Gyventi čia ir dabar, nieko neatidėlioti. Jei gerai jaučiatės, darykite viską, ką norite, ir tik negalvokite – pasigydysiu, nieko nedarysiu, o paskui jau gyvensiu“, – sako onkologė chemoterapeutė M. Drobnienė. Asmeninio albumo nuotr.

Iš ko susideda eilinė onkologės chemoterapeutės darbo diena?

 Mes konsultuojame iš anksto registruotus pacientus, kuriems jau pradėtas gydymas ir jį reikia tęsti arba keisti. Įvertiname būklę, kraujo bei radiologinių tyrimų rezultatus. Konsultuojame pacientus su naujai diagnozuota vėžio liga. Dalyvauju krūtų ligų daugiadalykiuose aptarimuose, kur poliklinikoje dirbantys gydytojai pristato kiekvieną naujai nustatytą ar progresavusį krūties vėžio atvejį. Atėjus naujai pacientei, įvertiname jos būklę, kraujo tyrimus, radiologinių tyrimų rezultatus, nusprendžiame, koks bus gydymas. Lietuvoje dar yra tas terminas – chemoterapeutas, bet iš tikrųjų mes skiriame medikamentinį vėžio gydymą, į kurį įeina ir chemoterapija, ir endokrininė terapija, taikinių terapija, imunoterapija, įvairios medikamentų grupės. Jei daugiadalykiame aptarime nusprendžiama gydymą pradėti nuo operacijos, pacientės situacija dėl tolesnės gydymo taktikos papildomai aptariama sulaukus galutinių histologinių tyrimų rezultatų po operacijos. Jei nusprendžiama gydymą pradėti nuo medikamentinio, per konsultaciją paaiškiname visus galimus variantus, nepageidaujamus reiškinius. Suskaičiuojame dozes, išrašome vaistus. Jei jie tablečių forma ir pacientė jas vartoja namie, labai svarbu išaiškinti, kad nieko nesupainiotų. Visada skatiname pacientus ateiti su artimaisiais, nes ypač per pirmas konsultacijas jie būna streso būsenos, atsimena tik apie trečdalį to, ką pasakėme. Mes prižiūrime pacientus ir tarp gydymo kursų – kokie turi būti padaryti tyrimai, kada juos reikia atlikti, kokie nepageidaujami medikamentinio gydymo reiškiniai, kaip juos valdyti, kada nedelsiant kreiptis į medikus.

Lietuvoje dar yra tas terminas – chemoterapeutas, bet iš tikrųjų mes skiriame medikamentinį vėžio gydymą.

Praktiškai esame pagrindiniai gydytojai, vedantys pacientą vėžio medikamentinio gydymo keliu ir einantys su juo kartu, skiriantys gydymą, tyrimus, priežiūrą. Be abejo, reikalingas glaudus bendradarbiavimas su šeimos gydytoju, esant reikalui, būtini gydytojai specialistai: kardiologai, endokrinologai, neurologai. Dviejų vienodų pacientų nėra, todėl ir kiekviena istorija yra kitokia.  Krūties vėžys yra labai heterogeniškas, labai daug skirtingų potipių, jo gydymas priklauso ir nuo stadijos, ir nuo genetinių rodiklių. Todėl kartais net pavojinga, kai pacientai prisiskaito per daug informacijos forumuose, bando sau pritaikyti tai, kas kažkam padėjo. Dažnai kyla klausimų, kodėl žmogui, kuris tarsi serga tokia pačia liga, skiriamas vienoks gydymas, o man kitoks? Visada pacientes skatinu labai daug kalbėtis ir klausti, kad joms būtų kuo aiškiau. Net antros nuomonės paieškoti. Stengiuosi suteikti visą informaciją, bet niekada neprieštarauju, jei žmogus dar kur nors nuvažiuoja pasitarti – ar Lietuvoje, ar užsienyje.

Visada džiaugiamės, kai žmonės pasveiksta, kai tiesiog susitinki kažkur ir matai, kad viskas yra gerai. Ir būna labai skaudu, kai atkrenta – liga sugrįžta arba progresuoja. Gydytojai sielojasi dėl kiekvieno paciento. Visada sieki geriausio rezultato, bet nežinai, kaip bus. Atiduodi save visą, visas žinias, patirtį, viską darai, kaip turėtų būti, bet kažkodėl gydyti nesiseka. Anot psichologų, sergantys žmonės yra linkę kaltinti ką nors konkretaus dėl savo bėdų. Ne likimą, ne lemtį. Galbūt lengviausia yra apkaltinti gydytoją, kad nepadarė visko, ką galėjo.

Amžinas klausimas – kaip atrasti tą ribą tarp darbo ir motinystės, kad ir ką darytum, lieka kaltės jausmas… Taip turbūt ir bendraujant su pacientais – negali būti nei cinikas, nei numirti su kiekvienu…

 Šiuos žodžius man yra pasakiusi viena daug patirties turinti kolegė. Iš tiesų, mūsų darbe labai lengva sudegti. Net Madride vykusiuose mokymuose buvo kalbama apie tai, kad, anot statistikos, kai kuriose šalyse net apie 40 proc. onkologų yra perdegę – tapę cinikais, kurie dėl pervargimo padaro tik tai, ką reikia, uždaro duris ir išeina. Nes nebegali į nieką daugiau reaguoti. Kaip su tuo dorotis, kaip išmokti nubrėžti tą ribą – ne tik fiziškai, bet ir emociškai, mus labai mažai moko, esame tokie daugiau mažiau savamoksliai.

Asmeninio albumo nuotr.

Visos atsakomybės dėl ligos eigos negalime prisiimti, dalinamės ją su pacientu. Esu tam, kad papasakočiau apie visas galimybes – gydymo ar vaistų, kad patarčiau ir padėčiau, bet galutinį sprendimą priima pats žmogus. Kai manęs klausia, kaip jūs darytumėt, nes mokėtės, esate gydytoja ir turite žinoti, sakau, kad kiekviena situacija yra absoliučiai kitokia. Aš jums siūlau variantus, bet jūs turite pasirinkti kelią, kuriuo eisite. Todėl per pirmą konsultaciją aš ypač retai pradedu gydymą. Kalbamės, stengiuosi suteikti kuo daugiau informacijos ir paskiriu kitą vizitą, kad žmogus turėtų laiko apie viską pagalvoti, galbūt kažką paskaityti, galbūt net išgirsti kitą nuomonę. Žinoma, būna ir taip, kad galiu pasakyti – jūsų atveju yra vienas vienintelis variantas. Bet kartais būna daug variantų, kuriuos reikia apgalvoti. Aišku, kartais to laiko galvojimui būna nedaug, sprendimą reikia priimti greitai ir pradėti gydymą, kad jis duotų efektyvių rezultatų.

 Norėčiau, kad ir pacientai būtų edukuojami žiūrėti į gydytoją kaip į žmogų, kuris gali būti pervargęs. Todėl kartais ir nenusišypsai, kai iš tavęs to tikisi, ir nekalbi tiek, kiek žmogus norėtų girdėti, nes esi lygiai toks pats žmogus. Nesi dievas, tiesiog dirbi savo darbą.

Būna, kad nespėji atsakyti į jų laiškus ar net negali skubiai to padaryti, negali konsultuoti elektroniniais laiškais. Galbūt pažįsti tą žmogų dešimt metų, bet nežinai, kokia jo situacija dabar ir ar ji adekvačiai nupasakota. Ir negali prisiimti atsakomybės už rekomendaciją, išsiųstą elektroniniu paštu ar išsakytą telefonu, – tai labai pavojinga. Nesi kompiuteris ir neprisimeni visų pacientų sveikatos niuansų, bet kai kurie labai skaudžiai priima, kai iš karto neatrašai. O jei per dieną gauni dešimtis tokių laiškų, tai reiškia papildomas konsultacijas – net ir labai norėdama, negaliu spėti profesionaliai atsakyti.

Nacionaliniame vėžio centre dirbate nuo tada, kai prieš beveik du dešimtmečius čia atėjote į rezidentūrą. Per tą laiką pacientai labai pasikeitė?

Dabar daugiausia dirbu su krūties vėžiu sergančiomis pacientėmis, tai, deja, labai padaugėjo jaunų moterų. Jos tikrai yra labai edukuotos, žinančios, besigilinančios. Dabar yra daug šaltinių, kur galima gauti informacijos, tik visada joms sakau, kad reikia labai atsirinkti – klaidingos žinios užteršia ir mintis, ir organizmą, trukdo sveikti. Aš esu tam, kad padėčiau atsirinkti, į ką atkreipti dėmesį. Nors dabar jau seniai nebežiūriu, kas rašoma socialiniuose tinkluose, komentaruose, bet kai pasižiūrėdavau, daugiausia rašė žmonės, kuriems blogai: labai stiprūs šalutiniai gydymo reiškiniai, jie nepatenkinti gydytoju arba liga sugrįžo. Tie, kurie gerai jaučiasi, gyvena savo gyvenimą, ne diskutuoja socialiniuose tinkluose, o daugiau būna su savimi, su artimaisiais, atsiriboja nuo visko. O kur dar susirūpinę draugai ir artimieji, kurie užplūsta savo patarimais, pasiūlymais, papildais, metodais… Jie tikrai nieko blogo nenori, tik gero, bet kartais tai net pradeda trukdyti.

Tikrai verta pasitikėti savo intuicija, jei jaučiate, kad kažkas yra ne taip.

Pasveikusios pacientės ateina padėkoti?

Kai baigiame pooperacinį, adjuvantinį gydymą, pacientėms visada sakau, jog tikiuosi, kad niekada daugiau čia negrįšit, pasimatykim geriau kur kitur, bet ne čia, chemoterapijos skyriuje. Visuomet linkiu pasveikti. Ir, žinoma, pacientės yra dėkingos.

Deja, yra žmonių, kurių gydymas nesėkmingas, liga atsinaujina. Tokie pacientai pasakyti ačiū, kad ėjome kartu, ateina rečiau. Nors tai buvo labai seniai, pati pirmoji mano pacientė, kiaušidžių vėžiu sirgusi vyresnė moteris iš rajono, tiesiog paskambino ir pasakė: „Daktare, aš jums labai dėkinga, bet aš jau nebeatvažiuosiu, žinau, kad jau nieko nebebus.“ Tie jos žodžiai mane labai giliai palietė. Visgi, yra pacienčių, sirgusių išplitusiu, metastazavusiu vėžiu, ar jų artimųjų, kurie ateina padėkoti už turėtą galimybę kuo ilgiau pabūti kartu su brangiais žmonėmis.

Tikite likimu?

Tikiu. Tikrai ne viskas vien nuo mūsų priklauso. Gali daryti viską, kas įmanoma, ir pats pacientas darys viską, kas įmanoma, todėl, atrodo, turėtų viskas būti gerai. Bet nebūna. Nei tas žmogus kaltas, nei gydytojas, tiesiog tokia žmogaus lemtis, toks jo likimas. Onkologinės ligos yra be galo klastingos: atrodo, kad tikrai viskas turi būti gerai, bet taip nebūna.

Esate medikų – ginekologo ir šeimos gydytojos – dukra. Kodėl ir Jūs pasirinkote tokį sunkų darbą?

Kartais tiesiog likimas taip sudėlioja. Kai stojau į mediciną, žinojau vos kelias specialybes: mokytojos, gydytojos, slaugytojos, teisininkės… Mokytoja, teisininke būti nenorėjau, tai nieko kito ir neliko. Žinoma, buvo visokių galimybių, bet aš buvau taip nusiteikusi. Tėtis sakė, kad ten nestočiau, mama palaikė visus mano pasirinkimus. Ir aš įstojau.

Stojant į rezidentūrą reikėjo surašyti prioriteto tvarka penkias norimas specialybes, o komisija pagal surinktus balus sprendė, ką kur siųsti. Tikrai norėjau lengvesnės specialybės. Prisimenu, kad pirmu numeriu įrašiau dermatologiją, tada – kardiologiją, pačią paskutinę – šeimos gydytoją, nes mano mama ja dirba, tik man tokio darbo nesinorėjo. Ne mano charakteriui ir chirurginės specialybės. Ketvirto numerio net neatsimenu, o trečiu įrašiau onkologiją chemoterapiją. Į dermatologiją ir kardiologiją tuo metu buvo didžiuliai konkursai, lėmė šimtosios balo dalys, buvo labai nedaug vietų, aš ten nepatekau. Patekau į chemoterapiją. Kai tą sužinojau, pati buvau lengvame šoke. Kai paskambinau tėčiui, kuris operuodavo ir onkologinėmis ligomis sergančias pacientes, jis patylėjęs paklausė: „O tu supranti, kur tu eini?“ Tada ir man kilo klausimas, kas dabar bus… Atsimenu, net apsiverkiau galvodama, kad einu į kažkokį labai sunkų darbą. Bet atėjau čia, sutikau labai šviesių, profesionalių žmonių, kurie mane vedė šiuo keliu, mokė ir tebemoko specialybės, bendravimo su pacientais ir jų artimaisiais įgūdžių, net šiek tiek ir savęs saugojimo. Netrukus supratau, kad ši medicinos sritis yra labai įdomi, greitai keičiasi. Jeigu giliniesi, tai tikrai dinamiška, kupina naujienų specialybė. Sunkiausia mūsų darbe ir yra bendravimas, turi sukurti ryšį su pacientu, padėti tam žmogui kaip tik gali. Bet, deja, ne visada padedi. Tas labai sunku. Bet, manau, nėra lengvos mediko specialybės, kaip aš kadaise įsivaizdavau – visur didžiulė atsakomybė, savos subtilybės.

Šiais metais medikės kelią pasirinko ir Jūsų dukra?

Kad ir kaip būtų, grįžus namo kartais pasidžiaugi, bet dažniausiai daliniesi patirtimi, išgyvenimais, lauki palaikymo, patarimų. Reikia išsikalbėti. Ji tą ir matė, ir girdėjo, bet nusprendė stoti į mediciną. Nestabdžiau, bet sakiau: jei vis dėlto suprasi, kad nenori, tikrai nebijok išeiti ir ieškoti kito kelio. Ji užaugusi tokioje aplinkoje: seneliai – mano tėvai – abu gydytojai, senelis iš tėčio pusės – irgi medikas. Jau nekalbant apie mus, jos tėvus – mes su vyru kursiokai, tik jis – kraujagyslių chirurgas.

Kasdien susiduriate su faktu, kad kuo anksčiau bus diagnozuotas vėžys, tuo didesnė tikimybė pasveikti. Ar pačiai nekyla noras nuolat nuo visko tikrintis?

Čia tik studijų laikais, kaip šviesios atminties profesorius Algimantas Raugalė sakė, studentai perserga visomis ligomis – ką mokaisi, tai visus simptomus sau ir pritaikai. Dirbdama, aišku, stebi save. Esu už visas profilaktines programas, pati jose dalyvauju. Ir jeigu man dėl ko nors neramu, tikrai iš karto einu pas gydytojus. Nelaukiu, kad „gal praeis“. Geriau jau išgirsti atsakymą, kad viskas gerai, net ir priekaištą, ko čia vaikštai. Būna atvejų, kai kitų sričių gydytojai sako, kad tau nieko čia nebus. O mes čia matome, kad gali visko nutikti net labai jaunam žmogui. Todėl tikrai verta pasitikėti savo intuicija, jei jaučiate, kad kažkas yra ne taip.

Asmeninio albumo nuotr.

Ir pacientėms visada sakau, kad turite labai klausyti savo kūno. Tai, ką jaučiate, nėra šiaip sau. Net kai po chemoterapijos manęs klausia, ką dabar valgyti, sakau – klausykite savęs, ko jums norisi. Viskas su saiku, bet savęs labai riboti irgi nereikia. Pagrindinis dalykas, ko pati mokausi ir pacientėms visada sakau – reikia mėgautis kiekviena diena ir kiekviena akimirka. Gyventi čia ir dabar, nieko neatidėlioti. Jei gerai jaučiatės, darykite viską, ką norite, ir tik negalvokite – pasigydysiu, nieko nedarysiu, o paskui jau gyvensiu. Jei norite kažkur išeiti, eikite. Kartais tą padaryti sunku, bet reikia. Kaip ir džiaugtis tuo, ką turi, tomis akimirkomis, kai yra gerai. Tas nusiteikimas, vidinė ramybė yra labai svarbūs. Todėl, jei skiriant gydymą pacientė pasako, kad turi suplanuotą kelionę, stengiamės derinti, net jei tenka viską kelioms dienoms atidėti. Aišku, yra laiko ribos, bet jei įmanoma, stengiamės padėti. Kodėl ne? Kam riboti?

Kaip pati atsipalaiduojate?

Man labiausiai padeda laikas su šeima, teatras, baleto spektakliai, ilgi pasivaikščiojimai, poilsis prie jūros, kelionės. Ar tai būtų poilsinė kelionė su artimaisiais, ar į kokį kongresą. Tas irgi padeda save susirinkti, susidėlioti ir kažkaip nusiraminti, kad eitum toliau. Dėl mano mokslinio darbo šiuo metu grožinei literatūrai laiko nebelieka, bet skaityti šiaip labai mėgstu. Pasiilgau rankdarbių. Ir tikrai labai laukiu to laiko, kai galėsiu atidėti straipsnius į šalį ir grįžti prie grožinių knygų.

Jurga Staučienė