Tylūs balsai mūsų viduje: apie dalis, kurios padeda ir trukdo mums gyti

Susirgus sunkia liga – vėžiu, širdies negalia ar bet kokia kita gyvenimą griaunančia – dažnai apima ne tik fiziniai, bet ir gilūs psichologiniai išgyvenimai. Ne tik išorėje, bet ir žmogaus viduje prasideda sudėtinga kova. Kiekvienas reaguoja skirtingai: vieni stoja į kovą, kiti – sustingsta, treti – bando pabėgti. Tačiau viskas vyksta ne sąmonės lygmeniu, o mūsų vidinėse psichikos struktūrose, dažnai veikiančiose automatiškai, be mūsų žinios. Pasak psichologės ir psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, tik supratę savo vidinius balsus galime rasti kelią į tikrą gijimą.

Vidinis pasaulis – tarsi teatro scena

„Mes turime įvairių savo versijų, vidinių dalių“, – sako Genovaitė Petronienė. Pasak jos, visi savyje nešiojamės tam tikrų personažų: vieni jų mus palaiko, kiti stabdo, treti kritikuoja ar bando apsaugoti. Jie kalba mūsų viduje – kartais garsiai, kartais beveik negirdimai. Ištikus ligai, šie balsai suaktyvėja ir pradeda veikti labai konkrečiai: vieni ragina gydytis, kiti bando ignoruoti simptomus, treti teigia, kad „nieko čia tokio – dar truputį palauksiu“.

Šios dalys yra mūsų emocinių patirčių, vaikystės išgyvenimų, trauminės patirties ar net kultūrinio auklėjimo rezultatas. Jos nesąmoningai formuoja mūsų pasirinkimus, reakcijas ir net fizinius kūno atsakus. Pavyzdžiui, žmogus gali manyti, kad „jau tiek padariau, nusipelniau pailsėti“, bet iš tikrųjų tai gali būti pasidavimo forma, užmaskuota gražiu, rūpestingu balsu.

G. Petronienė pabrėžia, kad šios vidinės dalys – tai ne šiaip psichologinės metaforos, o labai tikros mūsų emocinės struktūros. Jos gali turėti savas smegenų zonas: vidinis vaikas – dešiniajame pusrutulyje, o racionalioji suaugusiojo dalis – kairiajame. Kalbėtis su savo vidiniu vaiku – tai realus būdas įtraukti abi smegenų puses ir atstatyti emocinį balansą. „Labai dažnai prašau klientų įsivaizduoti, kad jų viduje yra mažas, išsigandęs vaikas, ir tu, kaip suaugęs, jį ramini. Taip grįžta jėgos ir savivertė“, – aiškina ji.

„Mes turime įvairių savo versijų, vidinių dalių, – sako G. Petronienė. – Visi savyje nešiojamės tam tikrų personažų: vieni jų mus palaiko, kiti stabdo, treti kritikuoja ar bando apsaugoti.“ Asmeninio albumo nuotr.

Kovoti, bėgti ar sustingti – instinktyvios reakcijos

Žmogaus psichika, susidūrusi su grėsme, veikia instinktyviai pagal tris klasikines kryptis: kovą (fight), bėgimą (flight) arba sustingimą (freeze). Vieni žmonės į krizę reaguoja aktyviai – ieško informacijos, konsultuojasi su specialistais, priima sprendimus. Kiti – vėluoja, neigia realybę. Treti – sustingsta „lyg nieko nebūtų nutikę“, tarsi iškrenta iš laiko ir erdvės.

„Freeze – tai yra pasiduok“, – tiesiai sako psichologė. Šioje būsenoje slypi gilus nevilties jausmas: žmogus gali atrodyti ramus ar net optimistiškas, bet viduje jis yra paralyžiuotas. Jei ši būsena užsitęsia, ji gali trukdyti priimti sprendimus dėl gydymo, sustabdyti jį ir net silpninti organizmo atsaką į gydymą.

G. Petronienė dalijasi, kad statistiškai apie 60 proc. žmonių yra linkę ne kovoti, o būtent sustingti ar atidėlioti. Tai ne valios stoka, o automatinė apsauga. „Kai grėsmė labai didelė, pasąmonė nori jos nematyti – lyg vaikas, kuris užsimerkia ir sako: „Nematyk manęs.“ Todėl gijimo procesas visada prasideda nuo sąmoningo, mažo veiksmo – net jei tai tik piršto judesys.“

Vidinis kritikas – žlugdantis balsas

Daugelio žmonių viduje gyvena balsas, kuris ne tik kritikuoja, bet ir reikalauja: „Nepakanka! Daryk daugiau! Kodėl tu silpnas?“ Pasak G. Petronienės, ši vidinė figūra yra ypač pavojinga sunkių išgyvenimų metu, nes ji neleidžia jausti tikrų emocijų. Ji trukdo verkti, liūdėti, jausti baimę ar pyktį. Tačiau būtent šios emocijos – natūralios ir būtinos.

Kai kurios psichikos dalys bando mus apsaugoti nuo skausmingų jausmų – pavyzdžiui, ignoruodamos ligą ar smerkdamos kitus. Tačiau taip tik dar labiau nutolstama nuo tikro gijimo. „Sveikimą labiausiai skatina prasmė, motyvacija, viltis ir gyvas noras gyventi“, – pabrėžia pašnekovė.

Šiuos jausmus neretai slopina kritika ir kaltė. Kritikos balsas dažnai iškyla iš vaikystės aplinkos – kai tėvai kritikuodavo ar lygindavo vaiką su aplinkiniais. Suaugęs jis ima teisinti ligą, manyti, kad pats yra kaltas dėl to, jog susirgo. Kaltės ir gėdos jausmai – vienas labai dažnas sabotuojantis veiksnys. Žmonės sako: „Gal aš pats dėl to kaltas? Netinkamai gyvenau? Kažką padariau ne taip?“ Taip liga tarsi tampa moraline bausme. Reikia sąmoningai reabilituoti save – ne kaltinti.

Atidėliojimas – gynybos mechanizmas

Labai dažna viena sabotuojančių strategijų – atidėliojimas. Žmogus ilgai neieško gydymo, vengia tyrimų, ignoruoja simptomus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mažai laiko ar išeičių, bet dažniausiai tai psichologinis mechanizmas – baimė.

„Kuo didesnė grėsmė, tuo stipresnis noras jos nematyti“, – sako G. Petronienė. Atidėliojimą dažnai lydi neva protingi pasiteisinimai: „Nepasitikrinsiu dabar, gal geriau vėliau.“ Bet tie „vėliau“ gali niekada neateiti.

Ji pastebi, kad ypač vyrams būdingas atidėliojimas – pavyzdžiui, prostatos vėžys dažnai diagnozuojamas per vėlai dėl gėdos, baimės ar neapgalvoto vėlavimo. Atidėliojimas – ne silpnumas, o baimės forma.

Iliustracija sukurta naudojant DI

Vidinis vaikas – sužeista dalis

Emocinis, jautrus vidinis vaikas aktyvėja susirgus – užplūsta baimės, sielvartas, bejėgiškumo jausmas. Jei tuo metu įsijungia kritikas ar pernelyg racionali suaugusiojo dalis, vidinis vaikas lieka vienas.

G. Petronienė rekomenduoja vystyti vidinį dialogą su vidiniu vaiku, sakyti jam: „Tavo jausmai priimtini. Aš esu šalia. Girdžiu tave.“ Tokie švelnūs balsai gali tapti galingu gijimo šaltiniu. Ji ragina kartoti afirmacijas, įsirašyti jas į telefoną ir klausytis, kai jėgų mažai. Kūnas girdi švelnumą.

Vaizduotė ir hipnozė – tiltas į vidinę stiprybę

Specialistė pasitelkia įvairius metodus, kurie padeda žmogui susisiekti su savo gilesnėmis emocijomis. Vienas jų – vaizduotės pratimai. Įsivaizduojant, pavyzdžiui, kelią, mišką ar upę, psichika gali rasti naujų prasmių, atsipalaiduoti, susikaupti.

Taip pat veiksmingos afirmacijos – teigiami sakiniai, kuriuos kartojame sau: „Mano kūnas yra mano pusėje“, „Aš tikiu savo gijimo procesu.“ Nors iš pradžių jos gali skambėti nenatūraliai, laikui bėgant formuoja naują požiūrį ir kuria vilties jausmą.

Hipnozė, anot G. Petronienės, nėra mistinis procesas, o gilus pasinėrimas į savo pasąmonę. Psichologė pasakoja, kad net onkologinės ligos atvejais vaizdiniai pratimai, kuriuose matosi „gerosios ląstelės, įveikiančios blogąsias“, veikia kūną kaip signalai sveikti. Ji dalijasi patirtimi, kai šį metodą taikė dukrai po traumos – gijimas buvo greitas ir sklandus. Tai patvirtina: mūsų kūnas girdi ne tik gydytojo nurodymus, bet ir mūsų pačių žodžius.

Vizualizuodami kelią, mišką, upę ar vandenį mes sau sakome simbolinę kalbą, kurią mūsų sąmonė supranta. Kūnas reaguoja į šiuos simbolius – tai irgi priemonė gyti.

Iš nevilties – į veiksmą

Net menkiausias veiksmas gali būti kertinis žingsnis. Sustingti ir nuolat galvoti apie bejėgiškumą – lengviausias kelias į pralaimėjimą. Svarbiausia – pripažinti savo emocijas, leisti sau būti silpnam, švelniam su savimi.

Kūnas reaguoja, kai šeimininkas nori gyventi. Jei randame nors mažą norą, jis tampa motyvu sveikti. G. Petronienė pabrėžia: pyktis – tai energija. Jei jaučiame pyktį, vadinasi, dar turime jėgų. Svarbu pyktį nukreipti ne į aplinkinius ar save, o į konstruktyvų veikimą.

Sveiko suaugusiojo būsena

Kartais sutinkame žmonių, kurie atrodo hiperpozityvūs, vis stengiasi įtikinti aplinkinius, kad viskas gerai. Bet per didelis pozityvumas gali slėpti vidinį skausmą. Jei kas nors yra per daug pozityvus – dažnai tai ženklas, kad viduje jis yra labai išsigandęs.

Sveika suaugusioji dalis – tai būsena, kai jaučiamės ir stiprūs, ir laisvi vienu metu. Kai gebame priimti emocijas ir kartu veikti. Prisiminkite momentą, kai padėjote kitam žmogui iš širdies, nemanydami, kad jis yra menkesnis už jus – tai buvo sveikos dalies išraiška.

Apie sveikąją dalį galima galvoti kaip apie gebėjimą matyti geriausias tėvų savybes, kurias norėtumėte įsileisti ir patys. Ji pasireiškia veikimu, ramumu, gebėjimu bendrauti, ribomis ir rūpinimusi savimi.

Mūsų kūnas girdi ne tik gydytojo nurodymus, bet ir mūsų pačių žodžius.

Iš nevilties – į veiksmą

Neretai žmonės sako: „Aš investavau į save“, bet gal tas investavimas buvo tik informacijos kaupimas. Tikras savęs reguliavimas – tai praktika, ne pasyvus knygų skaitymas. Galite užduoti sau klausimus: „Reikia pykti ar ne? Kur mane dabar veda kritikas?“ Ir leisti sau pykti, liūdėti ar verkti.

Blogiausia – nuolatos nepaleisti vienos ir tos pačios minties: „Kodėl man tai nutiko? O kas toliau?“ Tai nėra problemos sprendimas – tai savęs kankinimas. Geriau sustoti, įkvėpti ir nurimti. Gydantis svarbu neužstrigti sustingime, neįstrigti mintyse apie bejėgiškumą.

Vaizduotės pratimas

Psichologė siūlo pasitelkti itin paveikų vizualizacijos pratimą – įsivaizduoti parke ant suoliuko sėdintį save – maždaug dešimties metų vaiką – ir pasikalbėti su juo. Paklausti jo, kas jam patinka, kas ne, kaip jis jaučiasi, galbūt pasiūlyti saldainių. Galima paklausti savęs, ko tas vaikas palinkėtų sau suaugusiam. Tai labai padeda susisiekti su emocijomis, sugrįžti prie „sveiko suaugusiojo“, kuris gali gyventi ne tik dėl išorės reikalavimų, bet dėl prasmės, ryšio ir vidinio balso.

Rūta Adamonytė