Ligą priėmiau kaip ženklą keistis, augti, mokytis

„Esu Neringa iš Vilniaus. Praėjau beveik pusantrų metų kelionę, kol įveikiau krūties vėžį. Dabar etapas, kai norisi dalintis patirtimi. Suguldžiau savo mintis į rašinį. Dalinuosi su Jumis, o Jūs gal norėsite pasidalinti su kitomis moterimis“, – toks laiškas pasiekė redakciją baigiantis vasarai.

Tikimės, kad šios Neringos Kaminskienės mintys bus artimos ir naudingos „Rožinio gyvenimo“ skaitytojoms.

Mamos intuicija

Mama vis ragina: „Eik, pasitikrink.“ Na, kur gi aš eisiu, kam gaišiu laiką ir trukdysiu gydytojus. Nesu tokio amžiaus, kad galėčiau dalyvauti prevencinėje programoje (tuo metu buvau dar 40-ties), nejaučiu jokių simptomų. O gal jaučiu? Kartais lyg paspaudžia vieną krūtį, lyg veržimo pojūtis aplanko. Bet praeina. Juk moterims taip
būna prieš menstruacijas. Mamos balsas vėl: „Nueik.“ Gerai, nueisiu per atostogas (suprask, ne dabar, už kelių mėnesių). Mama atkakli, ir aš nelaukusi atostogų registruojuosi pas šeimos gydytoją, kad jai būtų ramiau. Šeimos gydytojos komentaras: „Man nepatinka ta krūtis“, – pravėrė pragaro (o gal naujo gyvenimo) vartus.

Programa smegenims

Susidūrę su teoriniu galimos mirties faktu visi tvarkomės skirtingai. Man tik akimirkai šmėstelėjo mintis: kaip augs be manęs dar tik paauglėjančios dukros. Ir iš karto
smegenys užsiprogramavo: mano vaikai užaugs su mama. Ta programa smegenims yra unikali. Tai galinga varomoji jėga sveikstant.

Vienas ir (ar) su žmonėmis

Esi vienas, kai guli magnetinio rezonanso aparate. Esi vienas, kai terapiniesi radiologiniuose spinduliuose. Esi vienas savo mintyse. Ir kartais to reikia, kad galėtum apdoroti didžiulius naujos informacijos kiekius.

Bet dažniau reikia žmonių. Mūsų valstybės sveikatos sistema nėra tobula. Teko pakliūti į sisteminius spąstus. Ir kaip gerai, kad toje sistemoje dirba Žmonės. Man Dievas siuntė gydytojus iš pašaukimo. Jie padėjo ne tik kovoti su priešpaskutinės stadijos agresyviu įsibrovėliu, bet ir naviguoti toje netobuloje sveikatos sistemoje.
Žinoma, reikia ne tik medikų. Šeimos nariai ir kiti artimieji tyliai, bet labai stipriai palaikė, suprato, padėjo. Tai buvo augimo kelionė ne tik man, bet ir jiems.

„Smegenims įvedus reikiamą programą, fizinis kūnas gali atlaikyti sunkiausius išbandymus“, – tvirtina Neringa. Asmeninio albumo nuotr.

Neįmanoma pasiruošti

Kai išgirdau diagnozę, neatrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Matyt, tą faktą jaukinausi jau nuo lemtingo šeimos gydytojos komentaro. Tik glumino to fakto pranešimo aplinkybės – iki šiol esu įsitikinusi, kad gyvenimą lemsiančių
žinučių negalima pranešti telefonu. Išgirsti diagnozę kažkiek buvo pasiruošta. Rimtesnė emocinė duobė mane ištiko, kai po pirmo chemoterapijos kurso netekau plaukų. Tada veidrodyje pamačiau ligonę, tą, kuri aprašyta medicininiuose dokumentuose. Tai buvo nenuginčijamas, faktinis ligos egzistavimo įrodymas. Žinojau, kad taip bus, ruošiausi, bet pasiruošti buvo neįmanoma.

Kita emocinė duobė nutiko po mastektomijos ir iš vidaus papjaustytos pažasties – vienos rankos neįgalumas. Žinojau, kad pašalinus limfmazgius, kurį laiką rankos judesiai būna riboti. Bet negali nuspėti, kaip smegenys priims naują pokytį.

Ko išmokau?

Aš ligą priėmiau kaip ženklą keistis, augti, mokytis. Banaliai skamba, bet taip yra. Sveikata, tiksliau nesveikata, daro pokytį tavo fiziniam gyvenimui, o jei leidiesi į priežasčių ir pasekmių paieškas, tai ir psichologinei būsenai bei socialinei aplinkai. Pirmiausia, sutikau įdomių žmonių, prasiplėtė mano socialinis burbulas. Antra, atėjo daug vidinių, asmeninių atradimų. Trečia, nusimečiau kai kurias kaukes, išsilaisvinau, išdrąsėjau. Ketvirta, gyvenimo skonis pasikeitė – tapo saldesnis. O svarbiausia, suvokiau, kad žmogaus fizinės, psichologinės, dvasinės galimybės yra neribotos.

Esu girdėjusi visokių pasisakymų apie onkologinių skyrių koridorius ir palatas. Vieni jaučia, kaip chemija griaužia gyvybės syvus, kiti mato tik lašelines, švirkštus, baltus chalatus ir bespalvius ligonius. Aš mačiau gyvybę. Vienų trykštančią lyg šaltinis, gebančią save ir kitus uždegti gyvenimu. Kitų – tik rusenanti lyg gęstantis laužas, bet tereikia įpūsti vėjo, ir ugnis vėl užsiliepsnos. Turbūt aš sutikau tuos žmones, kurie neatsisakė gydymo, pasirinko gyvenimą, todėl jutau ore tvyrantį gyvenimo džiaugsmą.

Nauji įpročiai

Suprantama, man neužteko tik sutikti malonių žmonių, priimti gydytojų paskirtus vaistus. Daug dėmesio buvo skiriama naujiems įpročiams formuoti ir seniems atšviežinti. Šiokie tokie pokyčiai virtuvėje. Teko įdėti pastangų, kad susigaudyčiau papildų džiunglėse. Išmokau rūpintis savo ląstelėmis, žarnynu. O kur dar judėjimas, sportas, mankštos. Ieškai, kas tinka po operacijos, bandai ir suvoki, kad fizinė veikla yra tavo nauja draugė, kurios negali palikti. Šaltas vanduo, medžiai, upė, ežeras, įvairios meno terapijos, tikėjimas – tai nauji palydovai mano augimo kelionėje.

Istorijos moralas

Tikėkite savimi. Mūsų gyvybės resursai neįtikėtini. Smegenims įvedus reikiamą programą, fizinis kūnas gali atlaikyti sunkiausius išbandymus. Domėkitės savo sveikata, žymėkitės atliekamas procedūras, vartojamus vaistus, žinokite, kas vyksta Jūsų organizme. Kelkite klausimus, ieškokite atsakymų. Raskite prasmę. Tai ir yra toji programa smegenims. Ir pasitikėkite savo intuicija, o savo mamų – dar labiau.

Neringa Kaminskienė