Kasdien su vėžiu susiduriančią slaugytoją I. Balčiūnienę darbe labiausiai įkvepia pacientų stiprybė

Vėžys nėra nuosprendis, tai lėtinė liga, su kuria galima gyventi, įsitikinusi medikė Ieva Balčiūnienė. Jos žodžiai – ne tuščios frazės su vėžiu nesusidūrusio žmogaus lūpose. Pašnekovė – VUL Santaros klinikų Hematologijos ir onkologijos dienos stacionaro vyriausioji slaugytoja – slaugos administratorė. Taigi, su onkologinėmis ligomis ji susiduria kiekvieną dieną.

Iš pradžių būdavo daug ašarų

Paklausta, kodėl pasirinko slaugytojos profesiją, Ieva atskleidžia, kad slaugytoja buvo ir jos mama – dirbo didelėje mažo miestelio ligoninėje, labai mėgo savo darbą ir buvo mylima aplinkinių. Dažnai kartu su savimi į darbą ji nusivesdavo ir dukrytę. „Ligoninės aplinka man nėra svetima, aš jausdavausi ten jaukiai, man buvo įdomios visos ligoninėje atliekamos intervencijos. Ir jau tada žinojau, kad būsiu slaugytoja“, – atviravo pašnekovė.

Nors sąmoningai darbo su onkologiniais pacientais ji nesirinko, likimas atvedė būtent į šį skyrių. Iš Klaipėdos persikėlusi į Vilnių, moteris norėjo dirbti Santaros klinikose. Kaip tik buvo laisva vieta Hematologijos ir onkologijos dienos stacionare. Tiesa, pradžia buvo labai sunki. Iki tol Ieva nebuvo iš arti susidūrusi su vėžiu, tad pirmus mėnesius sunkiai galėdavo atlaikyti savo emocijas.

„Matyti skausmą iš arti buvo nelengva – grįždavau namo ir verkdavau. Dėl mano jautrumo artimiesiems net kilo klausimų, ar galėsiu dirbti šiame skyriuje. Bet pamažu susidėliojau jausmus, pamačiau įvairiausių atvejų, sėkmingus išgijimus ir žmonių stiprybę. Žinoma, visokių emocijų būna iki šiol, bet išmokau su jomis gyventi“, – pasakojo slaugytoja.

Pasak pašnekovės, šiame darbe svarbiausia būti maksimaliai čia ir dabar, t. y. reaguoti į tai, kas vyksta šią akimirką, ir nepraeiti pro kenčiantį žmogų. Vienam tereikia gero žodžio, o kitam gali padėti medikamentais, pavyzdžiui, numalšinant skausmą.

Slaugytojos I. Balčiūnienės įkvėpimo šaltinis – sėkmės istorijos. Ji pažįsta ne vieną pacientą, kuris su liga gyvena 15–20 metų, per tą laiką sukuria šeimą, dirba. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip neprarasti žmogiškumo dirbant konvejerio ritmu

Skyrius, kuriame dirba Ieva, pacientus aptarnauja darbo dienomis. Čia pacientai atvyksta atlikti kraujo tyrimo ar gauti gydymo. Po procedūros jie išvyksta namo. „Tempas labai intensyvus, todėl kartais pacientai juokauja, kad tai panašu į konvejerį. Iš tiesų – vos tik atlieki procedūrą, nespėja pacientas pakilti iš kėdės, jau laukia kitas“, – savo kasdienybe dalinosi pašnekovė.

Tačiau personalas, pasak jos, stengiasi suktis greitai, nes norisi taupyti pacientų jėgas ir juos išleisti namo kiek įmanoma greičiau. Kol atliekami kraujo tyrimai, gaunami rezultatai, sulašinami chemoterapiniai vaistai, jie čia užtrunka gana ilgai. Sergančiam žmogui tai nemenkas fizinis krūvis, sukeliantis papildomo nuovargio, kurio ir taip netrūksta gydantis.

Taip ir vyksta darbas – pacientai atvyksta, jiems atliekami tyrimai, tuomet jie keliauja gydytis, o paskui išleidžiami namo. Žinoma, pasitaiko ir rimtų situacijų, kai staigi reakcija į vaistą ar gydymo komplikacija sustabdo konvejerio mechanizmą. Tuomet visos personalo pajėgos susitelkia prie vieno paciento. Medikų reakcija turi būti ne lėtesnė, nei kilusi komplikacija, nes nuo to priklauso žmogaus gyvybė.

Ievos teigimu, kad darbas iš tiesų netaptų fabriku, labai svarbu savo pareigas atlikti ne formaliai, o išlikti gyvu žmogumi.

„Net esant didžiuliam darbo tempui mes visada stengiamės užmegzti žmogišką ryšį, nes ir patys jaučiamės žmonėmis, ir pacientą pirmiausia matome kaip žmogų. Todėl net tas kelias minutes, kol paimi kraujo, stengiesi su juo pabendrauti: tu ką nors papasakoji, jis tau pasipasakoja. Net visai paprastas pokalbis padeda mums su pacientu pajausti vienam kitą. Ir šis jausmas svarbus mums abiem. Juolab kad pacientai čia lankosi ne vieną kartą, mes juos pažįstame“, – dėstė pašnekovė.

Asmeninio albumo nuotr.

Ko labai reikia pacientams

Slaugytoja tikina, kad jaučiasi be galo laiminga dirbdama su tikrais savo srities profesionalais ir ramia širdimi galėtų savo skyrių rekomenduoti vėžiu susirgusiems artimiesiems: „Tikiu, kad taip yra ir kituose skyriuose, bet aš žinau tik savąjį, todėl tik apie jį ir galiu kalbėti. Mano skyrius tikrai turi aukščiausios kvalifikacijos personalą. O svarbiausia – nors visi specialistai dirba labai daug, labai intensyviai, jie sugeba išsaugoti meilę žmogui ir norą atliepti jų poreikius.“

Personalui tenka sugerti įvairias pacientų emocijas – baimę, sutrikimą, nerimą, netikėjimą… Pašnekovė pastebi, kad emociškai ypač sunku būna tiems pacientams, kurie visai neseniai išgirdo diagnozę. Pamačiusi išsigandusias akis, ji stengiasi su žmogumi pagal galimybes pabūti ilgėliau, paaiškinti, kas jo laukia, koks bus gydymas. Mat baimę labiausiai kelia nežinomybė. Kuo daugiau aiškumo, tuo mažiau baimės.

„Labai gera matyti, kaip per pokalbį žmogus nurimsta, atsipalaiduoja, suminkštėja. Vadinasi, pavyko bent šiek tiek sumažinti jo stresą. Labai dažnai pacientai nenori apsunkinti artimųjų jiems guosdamiesi ir kenčia tyliai, vieni. Tokiais atvejais slaugytojas būna tas žmogus, kuris išklauso, kas pacientui kelia nerimą, pasiūlo priemones fiziniam skausmui ar diskomfortui malšinti“, – pasakojo Ieva.

Kaip nepaskęsti savigailoje

Kaip moteris jaučiasi po tokių pokalbių, kai pacientai jai atveria savo skaudulius? Pašnekovė pripažįsta, kad būna visko. Stebuklingo recepto, kaip visada jaustis laimingai, nėra. Akimirkos, kai, regis, tuoj palūši, kai darosi labai sunku ir liūdna, šiame skyriuje aplanko kiekvieną specialistą.

„Tokiais momentais, jeigu reikia, išsiverkiame, išsiventiliuojame, išsikalbame, pasidaliname savo emocijomis su kolegėmis. Be galo džiaugiuosi, kad kartu su manimi dirba tokie nuostabūs žmonės, su kuriais visada galima nuoširdžiai pasikalbėti. Kita vertus, kai, užsisukusi savo savigailos rate, pamatau žmogų, kuris tikrai stipriai kenčia, bet paklaustas, kaip laikosi, šypsodamasis atsako „puikiai“, pagalvoju, kad aš net neturiu teisės skųstis“, – dėstė slaugytoja.

Žmonėms, kurie lengviau bei paprasčiau žvelgia į situacijas, lengviau ir gyventi, ir atlaikyti gydymo procesą.

Dar vienas įkvėpimo šaltinis – sėkmės istorijos. Pasak Ievos, ji pažįsta ne vieną pacientą, kuris su liga gyvena 15–20 metų, per tą laiką sukuria šeimą, dirba. Labai gera tokį žmogų sutikti po daug metų ir išgirsti, kad jis gyvena visavertį gyvenimą. „Tai sukelia netgi euforiją“, – atviravo moteris.

Priimti ligą ir išmokti su ja gyventi

Sėkmės istorijos dar kartą įrodo, kad vėžys nėra nuosprendis. Tai lėtinė liga, kurią reikia gydyti. Ji gali tęstis metų metus ir su ja tikrai galima ilgai ir laimingai gyventi. Žinoma, gydymas turi šalutinių reiškinių, tačiau dabar yra vaistų, kurie sušvelnina nemalonius simptomus. Dėl to gydymas nebėra toks baisus kaip anksčiau. Svarbu suvokti, kad vėžys – ne vienintelė sunki liga.

„Prisimenu vieną gyvenimišką pavyzdį. Turėjome pacientę – vyresnio amžiaus moterį, kuri buvo nusiteikusi gana pesimistiškai, nuolat sakydavo, kad jai liko nedaug laiko gyventi. Ją atveždavo sūnus – maždaug 30 metų vyras. Tačiau kartą ji atvyko viena ir pasakė, kad sūnų palaidojo. Jam sustojo širdis. Tai labai vaizdžiai parodo, kad onkologinės ligos diagnozė nėra tokia fatališka. Gyvenimas pilnas įvairiausių netikėtumų: gatvėje gali partrenkti mašina arba tiesiog sustoti širdis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Paklausta, ko slaugytoja palinkėtų skaitytojoms, ji susimąsto, o tuomet pataria neleisti ligai jūsų atriboti nuo gyvenimo ir žmonių. Tiesiog gyventi toliau. Ji pastebi, kad iki šiol vėžio gėdijamasi, stengiamasi nuslėpti savo ligą. Ji vis dar stigmatizuojama. Tačiau neleiskite ligai iš jūsų atimti orumo. Net kai dėl gydymo pasikeičia išvaizda, nereiškia, kad tampate brokuotos ir turite slėptis nuo pasaulio.

Pozityvumo galia

„Sergant galima savęs gailėti ir laidoti pirma laiko, pasiduoti ir laukti paskutinės gyvenimo dienos, o galima, kiek įmanoma, mėgautis ir džiaugtis gyvenimu. Nenoriu atrodyti taip, lyg nesuprasčiau situacijos – žinau, kad išgirdus tokią diagnozę, džiaugsmas neapima. Reikia laiko susitaikyti su liga ir suvokti, kad su ja galima gyventi. To iš visos širdies ir linkiu“, – svarstė slaugytoja.

Užuot sukus galvoje įvairiausius ateities scenarijus, mąstant apie blogiausias pasekmes, Ieva pataria atsigręžti į dabarties akimirką ir išsikelti mažus tikslus. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną įvykdyti mažą užduotį – pasigaminti skanią vakarienę, susitikti su drauge, pasikalbėti telefonu su artimaisiais, ištverti vieną chemoterapijos kursą, negalvojant apie visą gydymo planą. Ir sau pasakyti: įveiktas vienas kursas priartina prie gydymo pabaigos. „Tokiais mažais žingsneliais lengviau eiti pirmyn nei sau išsikėlus grandiozinius tikslus“, – teigė pašnekovė.

Ieva sutinka, kad gydymo procese labai padeda pozityvumas. Žmonėms, kurie lengviau bei paprasčiau žvelgia į situacijas, lengviau ir gyventi, ir atlaikyti gydymo procesą. Visiems būna labai sunkių dienų po chemoterapijos, bet galima pasirinkti, su kokiomis mintimis tas dienas išbūti. Į situaciją visada galima žvelgti iš dviejų pusių. Galima skųstis, kad taip blogai, jog beveik mirštate. Tuomet bus dar sunkiau. O galima sau pasakyti: taip, man dabar labai blogai, bet tai laikina, rytoj bus geriau. Su tokiomis mintimis išbūti sunkume bus daug lengviau, įsitikinusi pašnekovė.

Inga Saukienė