Gyventi be baimės: kaip suprasti ir valdyti krūties vėžio atsinaujinimo riziką

Pasibaigus krūties vėžio gydymui, moterys atsikvepia – fizinė kova su liga baigėsi. Tačiau prasideda kita – vidinė kova, dažnai lydima nerimo, kad vėžys sugrįš. Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos chemoterapijos centro vadovė, gydytoja onkologė chemoterapeutė Aušra Bankauskaitė-Arnašienė tikina, kad šis kylantis nerimas dažnai būna gerokai didesnis, nei reali ligos atsinaujinimo rizika.

Gydytojos teigimu, vėžio atkryčio rizika priklauso nuo kelių veiksnių. Dalis jų būna aiškūs jau nustatant diagnozę, dalis priklauso nuo ligos atsako į gydymą. Taigi, nuo pat pirmų apsilankymų pacientė priskiriama tam tikrai rizikos grupei: žemai, vidutinei arba aukštai. Šis vertinimas lemia tiek gydymo intensyvumą, tiek stebėjimo planą po jo.

Kaip nustatoma rizika

„Vieno rodiklio, nulemiančio ligos atsinaujinimo riziką, nėra. Riziką vertiname pagal 3–5 veiksnius“, – aiškina pašnekovė.

Pirmiausia vertinamas naviko tipas – ar jis turi estrogenų ir progesterono receptorių raišką, o gal yra HER2 teigiamas ar trejopai neigiamas. Atsižvelgiama į naviko dydį – pavyzdžiui, jis gali būti 1, 2 ar 5 cm skersmens ir pan. Svarbu, ar yra pažeisti limfmazgiai, t. y. ar vėžys jau išplito į limfmazgius.

Dar vienas rodiklis, pagal kurį nustatoma ligos atsinaujinimo rizika, yra naviko proliferacijos indeksas KI67. Šis rodiklis rodo, kiek naviko ląstelių šiuo metu aktyviai dauginasi. Jis nustatomas mikroskopiškai tiriant naviko audinį. Kuo didesnis KI67 procentas, tuo daugiau ląstelių yra dalijimosi fazėje, vadinasi, navikas auga greičiau ir yra agresyvesnis. Mažesnis KI67 rodo lėtesnį naviko augimą ir paprastai geresnę prognozę.

„Mažiausios rizikos paciente laikoma ta, kurios navikas yra iki 2 cm, nepažeisti limfmazgiai, navikas turi stiprią hormoninių (estrogenų ir progesterono) receptorių raišką, o KI67 mažesnis nei 10 proc. Didžiausios rizikos moteris – ta, kuri turi trejopai neigiamą naviką, didesnį nei 2 cm, su limfmazgių pažeidimu, o KI67 – didesnis nei 25 proc.“, – teigia A. Bankauskaitė-Arnašienė.

Pasak pašnekovės, kuo didesnė atkryčio rizika, tuo agresyvesnis gydymas skiriamas.

„Stebėsenos planas priklauso nuo atkryčio rizikos. Tarptautiniai protokolai numato, kad per pirmuosius dvejus metus po gydymo pacientės turi būti stebimos kas 3–6 mėnesius, vėliau – kas 6–12 mėnesių. Kiekvienai pacientei sudarome individualų planą“, – aiškina gydytoja onkologė chemoterapeutė A. Bankauskaitė-Arnašienė. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip elgiasi skirtingų tipų navikai

Hormonų receptoriams jautrus ir HER2 neigiamas vėžys turi geriausią prognozę todėl, kad šie navikai paprastai auga lėčiau ir gerai reaguoja į hormoninį gydymą, leidžiantį ilgai kontroliuoti ligą. O trejopai neigiamas ir HER2 teigiamas vėžys laikomi agresyvesniais, nes jų ląstelės greičiau dauginasi. HER2 teigiamam navikui būtina biologinė (taikinių) terapija, o trejopai neigiamas dažnai gydomas tik chemoterapija, kartais derinant su imunoterapija.

„Kita vertus, nors stiprią hormonų receptorių raišką turintys ir HER2 neigiami navikai turi geriausią prognozę, jų atveju ligos atkryčio rizika yra ilgiausia. Trims ketvirtadaliams pacienčių, kurioms liga atsinaujina, tai nutinka po penkerių metų, o apskritai tokio tipo vėžys gali atsinaujinti net po 10 metų. HER2 teigiamų ar trejopai neigiamų navikų atsinaujinimo rizika yra didžiausia per pirmuosius 3–5 metus po gydymo. Vėliau ji gerokai sumažėja“, – pasakoja gydytoja.

Stebėsena po gydymo priklauso nuo rizikos

Pasak pašnekovės, atkryčio rizikos laipsnis šiek tiek koreguoja stebėsenos planą po gydymo. Mažos rizikos pacientėms dažnai pakanka kasmetinės mamogramos, apžiūros ir pokalbio, o didelės rizikos atvejais atliekama kompiuterinė tomografija bei kiti tyrimai.

„Stebėsenos planas priklauso nuo atkryčio rizikos. Tarptautiniai protokolai numato, kad per pirmuosius dvejus metus po gydymo pacientės turi būti stebimos kas 3–6 mėnesius, vėliau – kas 6–12 mėnesių. Kiekvienai pacientei sudarome individualų planą, įvertinę jos riziką ir gretutines ligas. Vienas pacientes galime ramia širdimi paleisti metams, o kitas norime matyti dažniau“, – sako A. Bankauskaitė-Arnašienė.

Amžiaus ir gretutinių ligų įtaka

Amžius, anot jos, nelemia ligos atsinaujinimo rizikos, tačiau turi įtakos naviko agresyvumui. Jaunesnių moterų navikai paprastai būna agresyvesni – trejopai neigiamas ir HER2 teigiamas vėžys dažniau diagnozuojamas iki 50 metų amžiaus. O geresnės prognozės hormoniniai navikai dažniau išsivysto vyresnėms nei 65 metų moterims.

Gretutinės ligos neturi tiesioginės įtakos ligos atsinaujinimo rizikai, tačiau gali daryti poveikį ligos eigai. „Jeigu dėl gretutinių ligų negalime skirti viso gydymo, tai apriboja mūsų galimybes pasiekti geriausią rezultatą, garantuojantį mažiausią ligos atsinaujinimo riziką“, – aiškina onkologė.

Pavyzdžiui, HER2 teigiamą naviką turinčiai pacientei prieš operaciją dažnai taikomas chemoterapijos ir biologinės terapijos derinys, kurio tikslas – iki galo pasiekti patologinį atsaką. Tačiau kai kurioms moterims dėl gausios kardiovaskulinės patologijos toks gydymas negalėtų būti skiriamas.

Atkryčio baimė dažnai nepagrįsta

Pasak A. Bankauskaitės-Arnašienės, yra pacienčių, kurios po gydymo vis dar jaučiasi nesaugiai, nerimauja dėl ligos atsinaujinimo ir savo iniciatyva kas kelis mėnesius atlieka tyrimus – gerokai dažniau, nei rekomenduojama pagal stebėsenos planą. O tai nei normalu, nei sveika.

Pašnekovės teigimu, didžiausias nerimas pacientėms kyla iš karto po intensyvaus ir ilgai trukusio gydymo: „Tos, kurios metus ar pusantrų buvo gydytojų prižiūrimos ir perėjo visas gydymo stadijas nuo chemoterapijos iki hormoninio gydymo ar taikinių terapijos, staiga išgirsta: dabar susitiksime po pusmečio. Tai sukelia natūralų nerimą – o ką dabar reikės daryti, kaip pasirūpinti savimi?“

Tuomet gydytoja nuramina – gydymas baigtas, o moteris gali jaustis sveika. Sudaromas aiškus planas, kada ir kokie tyrimai bus atliekami, tačiau pabrėžiama: labai svarbu klausytis savo kūno. Jei kas nors kelia įtarimą ar nerimą, visada galima kreiptis anksčiau ir pasitarti. Taigi, svarbu nepasiduoti baimei ir pasitikėti savo gydytojais.

Daug tyrimų – nebūtinai geriau

„Moksliniai tyrimai rodo, kad tokie tyrimai kaip rentgenas ar echoskopija, kai nėra jokių požymių, nepadeda greičiau aptikti ligos. Jie turėtų būti daromi tik tada, kai atsiranda simptomų. Dar daugiau – klinikiniai tyrimai rodo, kad be simptomų atliekami tyrimai gali sukelti daugiau žalos nei naudos. Moteris pradeda gyventi laukimo režimu. Pirmiausia ji laukia tyrimo, tuomet – rezultato ir galiausiai – vizito pas gydytoją, kad jis interpretuotų rezultatą. Šis laukimas didina psichologinę įtampą, baimę ir stresą“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, statistiškai ligos atsinaujinimo rizika svyruoja nuo 1 iki 25 proc. ir priklauso nuo naviko tipo. „Tai reiškia, kad 75 proc. pacienčių mes tiriame dažniau nei reikia, be realios naudos jų sveikatai, sukeldami joms papildomą psichologinę įtampą ir stresą. Žinoma, kai navikas agresyvus arba išplitęs, atkryčio rizika didesnė, bet šios pacientės ir tiriamos dažniau. Jei navikas yra geros prognozės ir mažos stadijos, pertekliniai tyrimai nenaudingi“, – įsitikinusi gydytoja.

Vieno rodiklio, nulemiančio ligos atsinaujinimo riziką, nėra. Riziką vertiname pagal 3–5 veiksnius.

Ką turi žinoti pacientė

Kalbant apie vėžio atsinaujinimo riziką, būtinas ir pačios pacientės indėlis. „Visose tarptautinėse rekomendacijose pabrėžiama, kad labai svarbi pačios pacientės savitikra. Kartą per mėnesį moteris turėtų apžiūrėti abi krūtis – ir sveiką, ir gydytą, patikrinti, ar nepasikeitė krūties forma, ar neatsirado neaiškių darinių“, – primena onkologė.

Bet koks naujas simptomas, kuris neišnyksta per kelias dienas, turėtų būti signalas kreiptis į gydytoją. „Skausmas, dusulys, silpnumas, bėrimas, sausas kosulys – jei tai tęsiasi ilgiau nei savaitę, verta pasitikrinti. Nereikėtų ilgiau besitęsiančių simptomų nurašyti pervargimui, neišsimiegojimui, skersvėjams ar kondicionieriui“, – įspėja A. Bankauskaitė-Arnašienė.

Tokiais atvejais pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris gali atlikti papildomus tyrimus ir, kilus įtarimui, nusiųsti pacientę pasikonsultuoti su specialistais anksčiau nei pagal numatytą grafiką. Tokioms pacientėms visada veikia žaliasis koridorius.

Taigi svarbu stebėti save, įsiklausyti į kūną, tačiau neignoruoti jokių pokyčių. Sveikas rūpestis savimi – suvokimas, jog šiuo metu esu sveika, bet budri, kad nepraleisčiau nieko svarbaus – turėtų tapti siekiama vidinės pusiausvyros būsena.

Inga Saukienė