Būti ar … nesigydyti

Diagnozavus ankstyvąjį krūties vėžį ir išoperavus naviką, kai kurios pacientės tolimesnio gydymo atsisako: juk nesijaučia sergančiomis, o daugelis tokiu atveju skiriamų terapijų pasižymi ne itin maloniais šalutiniais poveikiais.

Specialistai pabrėžia, kad norint tikrai įveikti onkologinę ligą, vien operacijos neužtenka, o ne vienerius metus mokslus krimtę gydytojai pacientėms gali padėti daugiau nei socialinių tinklų „ekspertai“.

„Negalima išgydyti ligonio, kuris mano, kad yra sveikas“, – dar 19–ame amžiuje pastebėjo šveicarų filosofas Anri Frederikas Amjelis.

Navikas – tik ledkalnio viršūnė

Gydytojas patologas Darius Dasevičius neabejoja, kad prieš priimant sprendimą, tęsti onkologų parinktą gydymą ar ne, reikėtų įvertinti, ar šalutinis gydymo poveikis šiandien nėra geriau už atsinaujinusią ligą rytoj.

Patologai – tarsi pilkieji kardinolai, kurie su pacientais tiesiogiai nebendrauja, tačiau viską žino apie jų ligą. Ar taip ir yra?

Turbūt reikia pradėti nuo to, kad mes esame vienas iš tyrimų grandies elementų, diagnostinės komandos nariai. Pajutusi įtarimą, kad kažkas negerai arba jausdamasi puikiai, bet reguliariai tikrindamasi sveikatą, pacientė (arba pacientas) apsilanko pas mamologą. Jei mamologas kažką įtartino krūtyse suranda, gali būti atliekama biopsija (imamas audinio mėginys), kuri siunčiama į patologijos laboratoriją, o ten dirbantys patologai sprendžia, ar pokyčiai audinyje yra piktybiniai ar nepiktybiniai. Skirtumas tarp piktybinių ir nepiktybinių navikų yra aiškus, tačiau pasitaiko ir ribinių atvejų, kuomet gerybiniai navikai gali „apsimesti“ piktybiniais ir atvirkščiai, šie gali neturėti įprastų, aiškiai matomų piktybiškumo požymių. Taip pat yra ir įvairūs navikus imituojantys pokyčiai krūties audinyje. Todėl patologo užduotis yra ištirti biopsinę medžiagą ir patvirtinti arba paneigti piktybinio naviko įtarimą.

Jei navikas yra piktybinis, patologai nustato jo tipą, piktybiškumo laipsnį ir žymenis, kurių buvimas arba nebuvimas darinyje padeda prognozuoti ligos eigą ir parinkti gydymą. Remdamiesi patologų atliktais tyrimais, gydytojai chirurgai, chemoterapeutai  ir radioterapeutai – specialistai, gydantys krūties navikus – sprendžia, nuo ko pradedamas gydymas ir koks bus.

Iliustracija sukurta naudojant DI

Ankstyvos stadijos vėžys – ar tai reiškia, kad navikas labai mažas, ar kad jis mažiau piktybinis?

Svarbus ir piktybinio naviko dydis, ir tai, ar jis yra vietinis, ar jau išplitęs (metastazavęs). Jei kalbame apie ankstyvąją krūties vėžio stadiją, tai piktybinis darinys būna tiktai krūtyje, arba išplitęs tik į artimiausius limfmazgius. Dera paminėti, kad net ir maži piktybiniai navikai gali būti labai agresyvūs ir kelti gerokai daugiau grėsmių nei apimtimi didesni, tačiau kitokio tipo piktybiniai dariniai. Yra situacijų, kai tik patologas pagal tai, ką mato per mikroskopą, gali prognozuoti, kaip piktybinis navikas elgsis.

Kartais naviką ir aplink jį esančius audinius tenka dar kartą tirti net operacijos metu. Kodėl?

Kai šalinamas krūtyje, vizualiai matomoje kūno dalyje, esantis piktybinis darinys (dažniausiai ne tik jis, bet ir pažasties limfmazgiai), stengiamasi tai padaryti su kiek įmanoma mažesne kraštų zona.

Išgirdus vėžio diagnozę, derėtų labiau klausyti savo gydytojo – specialisto.

Nors dažniausiai gydytojas chirurgas žino, kur tiksliai yra navikas, pasitaiko tokių darinių, kurių nelabai gali nei apčiuopti, nei pamatyti, todėl sunku nustatyti jų ribas. Siekiant nustatyti, ar navikas pašalintas pakankamai radikaliai, gali prireikti papildomo patologijos tyrimo. Per operaciją pašalintas piktybinis darinys su aplinkiniais audiniais siunčiamas į patologijos laboratoriją, kur dirbantys specialistai gali pasakyti, ar išoperuoto audinio kraštai yra be naviko. Patologams konstatavus, kad audinio pašalinta nepakankamai, gydytojas chirurgas tęsia operaciją. Tokiu ekstra tyrimu galima įvertinti ir sarginių limfmazgių būklę – ar navikas yra į juos išplitęs, ar ne.

Kokia tikimybė, kad pašalinus nedidelį ir, atrodytų, net neagresyvų naviką, galima ilgai ir laimingai gyventi nesirenkant medikų siūlomo gydymo?

Krūties piktybiniai navikai (dažniausiai krūties karcinomos) turi galimybę plisti vietiškai ir metastazuoti, net jei ir buvo pilnai pašalinti. Kaip ledkalnio viršūnė – pašalinamas darinys, bet tai, kas kelia grėsmę  pacientės sveikatai ir ką gali pamatyti tik patologai bei kiti diagnostikos specialistai, lieka.

Gydytojas patologas D. Dasevičius neabejoja, kad prieš priimant sprendimą, tęsti onkologų parinktą gydymą ar ne, reikėtų įvertinti, ar šalutinis gydymo poveikis šiandien nėra geriau už atsinaujinusią ligą rytoj. Asmeninio albumo nuotr.

Ar tik Lietuvoje internete rasta informacija pacientės neretai pasitiki labiau nei gydytojais?

Problema yra ne informacijos prieinamumas, o informacijos patikimumas. Galima rasti visko, tačiau neturint tinkamo, išsilavinimo sunku tai teisingai interpretuoti. Domėtis reikia, bet išgirdus vėžio (piktybinio naviko) diagnozę, derėtų labiau klausyti savo gydytojo – specialisto, kuris visuomet remiasi naujausia informacija apie piktybinius navikus ir savo pacientams parenka optimaliausią gydymą.

Vakarų Europoje, Skandinavijos valstybėse žmonių pasitikėjimas gydytojais (jų išsilavinimu ir pastangomis padėti pacientui) yra didesnis nei Lietuvoje. Aktuali ir kita problema – socialiniuose tinkluose esančios informacijos prilyginimas mokslu ir tyrimais paremtai informacijai. Socialiniuose tinkluose rasta informacija gali labiau atliepti paties žmogaus lūkesčius, tačiau prasilenkti su realiais moksliniais duomenimis apie ligą, todėl tokia informacija turėtų būti atsargiai vertinama.

Gydytojas nėra priešas

Onkologas chemoterapeutas Aleksandras Petrauskas pabrėžia – kiekviena pacientė turi laisvę pasirinkti gydytis ar ne, bet ji turi suprasti, kad gydytojas nėra jos priešas, jis nori jai padėti. Tik medikai „vertina žmogaus sveikatą globaliai – ne tik tai, kas yra dabar, bet ir tai, kas bus po metų, po kelių. Pacientas dažniausiai galvoja, kad jei dabar jaučiasi gerai, kam tą gerumą gadinti, kada bus problema, tada ją spręsime. Bet tada ją spręsti bus gerokai sunkiau. Onkologas neturi tikslo kaip nors pacientui pakenkti, o iš patirties žino, kad kartais tas vienadienis gerumas laikinas, jis nori, kad ir tas paciento rytojus būtų geras“.

Kodėl skiriamas papildomas gydymas – juk navikas pašalintas, o moteris jaučiasi sveika?

Krūties vėžys yra labai heterogeninis susirgimas. Turime hormonams teigiamą krūties vėžį, trigubai neigiamą, HER2 teigiamą naviką, kurie biologiškai labai skirtingai elgiasi ir turi skirtingą potencialą metastazuoti. Ir kiekvieno susirgimo eiga skirtinga.

Taip, iš esmės, kai navikas yra visiškai pašalinamas, pacientės yra sveikos, bet yra labai didelis bet… Dabartiniais tyrimo metodais galime matyti tik tam tikrus židinius, kur vienoje vietoje susikaupę šimtai tūkstančių ląstelių, kol tai pasiekia penkis milimetrus, centimetrą. Tada traktuojame, kad liga yra progresavusi, metastazavusi ir parenkame visai kitokią gydymo taktiką.

Kai pacientei atliekama operacija, visų tų mikroskopinių pakitimų, vienos, dviejų, šimtų ląstelių, kurios potencialiai galėjo nuo pirminio židinio atplyšti ir kažkur nuklysti, mes deja, jau nebepagausime. Adjuvantinis gydymas reikalingas, nes jei yra pavienių ląstelių, dar nesuformavusių matomo darinio, tai mūsų tikslas jas pagauti ir sunaikinti, neleisti daugintis. Taip arba labai nutoliname ligos progresavimo laiką, arba apskritai užkertame tam kelią.

„Adjuvantinis gydymas reikalingas, nes jei yra pavienių ląstelių, dar nesuformavusių matomo darinio, tai mūsų tikslas jas pagauti ir sunaikinti, neleisti daugintis“, – aiškina onkologas chemoterapeutas A. Petrauskas. Asmeninio albumo nuotr.

Moterys dažnai klausia, kodėl jos turėtų vartoti kažkokius vaistus, bet viskas remiasi moksliniais tyrimais. Kadangi krūties vėžys yra dažniausia moterų onkologinė liga, daryta labai daug tyrimų, kas nutinka toms pacientėms, kurios skirtų medikamentų nevartojo ir toms, kurios juos vartojo. Mokslo įrodyta, kad pacientės, kurios atsisakė tolesnio gydymo, labiau rizikuoja, kad vėžys atsinaujins. Todėl akivaizdu, kad saugiau nerizikuoti. Taip, teoriškai pacientei gali pasisekti ir liga negrįš be jokio papildomo gydymo, bet tokia tikimybė maža.

Ar dažnai Lietuvoje pacientės renkasi savigydą ir nenori klausyti specialistų patarimų?

Deja, susiduriame su tuo. Manau, svarbiausia pacientėms kiekvieną kartą paaiškinti, kodėl skiriamas toks gydymas, kuo jis pagrįstas. Mūsų tikslas – galvoti ne tik apie dabartinę pacientės gyvenimo kokybę. Taip, gal gydydamasi ji jausis prasčiau, bet visa tai padės jai gerai jaustis ilgiau, nereikės vargti, kai liga atsinaujins. Taip, mes gyvename laisvoje šalyje, jos turi teisę prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Bet ir dabar turime aktyviai gydomų pacienčių, kadaise nenorėjusių hormonų terapijos, ir sugrįžusių jau su metastazavusiu vėžiu, kai jau reikia gerokai agresyvesnio ir nepertraukiamo gydymo. Bet džiaugiuosi, kad tai nėra dažnos istorijos.

Mokslo įrodyta, kad pacientės, kurios atsisakė tolesnio gydymo, labiau rizikuoja, kad vėžys atsinaujins.

Net nesakyčiau, kad tai mūsų šalies problema – labiau žmogiška prigimtis, noras viską daryti savo galva. Tai būdinga viso pasaulio pacientams, gal tik tie procentai šiek tiek skiriasi. Prisiminkite tą patį „Apple“ įkūrėją Steve‘ą Jobsą, kuris sirgdamas kasos vėžiu iš pradžių pasirinko natūralius gydymo metodus. Taip, paskui jis grįžo prie tradicinės medicinos, bet tinkamiausias gydymo pradžios laikas buvo praleistas. O atrodo, kad žmogus ir pinigų, ir proto turėjo pakankamai.

Jurga Staučienė