Mityboje kur kas svarbiau, ne ką iš raciono išbraukti, o kuo jį papildyti

Maistas – mūsų gyvybės pagrindas. Jis padeda organizmui normaliai funkcionuoti, suteikia energijos ir kovoja už mūsų sveikatą net tada, kai patys tam nebeturime jėgų. O jų dažnai nelieka stojus į kovą su vėžiu. Apie tai, ką reikėtų žinoti apie mitybą sergant, kalbamės su gydytoja onkologe chemoterapeute, gyvensenos medicinos specialiste, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektore Lina Paulauskiene.

Susirgus onkologine liga, maitinimosi rekomendacijos priklauso nuo ligos etapo. Kitaip tariant, vienokie mitybos tikslai bus tik išgirdus diagnozę, iki prasidedant aktyviam gydymui, kitokie – aktyviai gydantis, dar kitokie – išgyvenant ligos remisiją.

Dalis pacientų dėl tam tikrų šalutinių gydymo poveikių kurį laiką negali valgyti įprastai. Gydytojai tokiais atvejais individualiai pataria, kaip koreguoti valgiaraštį, kokius maisto produktus, jų konsistenciją pasirinkti, kaip pritaikyti mitybos režimą ir kokių papildomų priemonių naudoti, siekiant padėti organizmui, kad šis pajėgtų kovoti su liga. Ligos ir sudėtingo gydymo išvargintas žmogus, menkai valgydamas, rizikuoja labiau nusilpti, netekti svorio, ir tai gali komplikuoti gydymą, todėl būtina stebėti mitybą ir, esant reikalui, konsultuotis su sveikatos priežiūros specialistais.

Kaip tvirtina gydytoja L. Paulauskienė, dauguma susirgusiųjų onkologine liga yra įsitikinę, kad jiems gydytojai ką nors griežtai uždraus ar apribos, tačiau šis požiūris neteisingas. Būtina atminti, kad kovojant su vėžiu, nėra vienos universalios, visiems be išimties tinkamos tiesos. Gydantis svarbu klausyti savo organizmo, jo siunčiamų signalų bei sveikatos priežiūros specialistų individualiai teikiamų rekomendacijų, mat kiekvieno paciento ligos istorija, net ir sergant to paties organo vėžiu, net ir taikant tokį pat gydymą, yra unikali, skirtinga. Didžiųjų su vėžio tyrimais ir gydymu susijusių organizacijų mokslininkų rekomendacijos skelbia, jog susirgus onkologine liga, aktyviai gydantis ir išgyvenant remisiją patariama laikytis tų pačių gyvensenos ir mitybos rekomendacijų, kokios yra skirtos onkologinių ligų prevencijai. Kitaip tariant, būtina dažniau rinktis augalinės kilmės produktus: visų grūdo dalių gaminius, vaisius, daržoves, ankštines kultūras, riboti raudonos ir perdirbtos mėsos, perdirbtų produktų, saldžių gėrimų vartojimą. Planuojant valgiaraštį, kur kas svarbiau orientuotis į tas maistines medžiagas, maisto produktus, kuriuos rekomenduojama įtraukti, suvartoti papildomai, o ne tik į tai, ką reikėtų riboti. Konsultacijos mitybos klausimais su specialistais turėtų būti tęstinės, pritaikytos esamiems poreikiams ir keičiamos pagal besikeičiančią žmogaus situaciją.

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Lina Paulauskienė primena: susirgus onkologine liga, aktyviai gydantis ir išgyvenant remisiją patariama dažniau rinktis augalinės kilmės produktus: visų grūdo dalių gaminius, vaisius, daržoves, ankštines kultūras, riboti raudonos ir perdirbtos mėsos, perdirbtų produktų, saldžių gėrimų vartojimą. LSMU nuotr.

Visos struktūros augalinis maistas – kas tai?

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pagrindinių veikliųjų medžiagų, veikiančių ląstelių lygmeniu, kitaip tariant, mažinančių oksidacinį stresą ir lėtinio uždegimo procesus organizme, apsaugančių ląsteles nuo pažaidos, palaikančių tinkamą žarnyno mikrobiotą, yra tik visos struktūros augalinės kilmės maiste. Tai skaidulos ir bioaktyvios fitocheminės medžiagos. Jei ne svarstysime, kaip racione padidinti jų kiekį, o tik rūpinsimės, kad valgiaraštyje būtų kuo mažiau cukraus, druskos, riebalų, tai tų medžiagų mūsų patiekaluose savaime tikrai neatsiras. Ir priešingai – kuo daugiau organizmas per dieną gaus sveikatai palankių medžiagų, tuo mažiau suvalgysime netinkamo maisto. Ypač svarbu kasdien suvartoti pakankamai baltymų, pirmenybę teikiant augalinės kilmės baltymams. Jei savijauta ir situacija leidžia, visos struktūros augalinės kilmės maistas, pasak gydytojos, turėtų sudaryti maždaug 80 proc. viso dienos raciono. Taip geriausiai pasirūpinsime savo žarnyne esančiomis gerosiomis bakterijomis, vadinamąja mikrobiota, kuri daro didžiulį poveikį mūsų sveikatai, imuninei sistemai ir ligų kontrolei. Žarnyno gerosios bakterijos, fermentuodamos tirpiąsias skaidulas, gamina įvairius sveikatą palaikančius metabolitus, veikiančius visas organų sistemas. Likusius 20 proc. derėtų skirti kokybiškam gyvūninės kilmės maistui, iš kurio organizmas gaus reikalingų baltymų, vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų.

„Visos struktūros augalinės kilmės maistas – tai kuo mažiau perdirbtos ar apdorotos daržovės, vaisiai, uogos, ankštinės kultūros, grūdai, riešutai, sėklos ir įvairūs prieskoniai. Jei daržoves verdame ar kepame, jų konsistencija turėtų išlikti kramtoma – taip nesunaikinsime ląstelienos. Jei renkamės vaisius ar uogas, sveikiausia jas valgyti natūralias, nesirinkti sulčių, termiškai apdorotų tyrelių, džemų, uogienių, mat kuo labiau suardytas maistas, tuo mažiau jame lieka skaidulų ir kitų bioaktyvių medžiagų ir tuo daugiau neigiamo poveikio gliukozės metabolizmui“, – tvirtina L. Paulauskienė.

Mityboje svarbu siekti įvairovės, tad kiekvienoje prieš tai nurodyto augalinio maisto kategorijoje reikėtų ieškoti kuo įvairesnių produktų.

Jos teigimu, puikiai tinka šaldyti produktai, mat šaltis daržovėse, vaisiuose ar uogose išsaugo daug vertingų medžiagų. O džiovintą produkciją vertėtų valgyti saikingai, nes džiovinant iš vaisių ar uogų išgarinus vandenį, lieka didelė cukrų koncentracija. „Ypač naudingos raugintos daržovės ar vaisiai, nes tai – natūraliai fermentuoti produktai, papildantys mūsų žarnyną probiotikais. Tačiau rauginimo nereikia supainioti su marinavimu – šis konservavimo būdas nėra palankus sveikatai“, – pastebi pašnekovė.

Iliustracija sukurta naudojant DI

Mityboje svarbu siekti įvairovės, tad kiekvienoje prieš tai nurodyto augalinio maisto kategorijoje reikėtų ieškoti kuo įvairesnių produktų. Yra tyrimų, rodančių, kad daugiau nei 30 skirtingų augalinės kilmės maisto produktų komponentų suvartojimas per savaitę yra tiesiogiai susijęs su geresne mikrobiotos būkle. Be to, verta atkreipti dėmesį į spalvas lėkštėje. Daržoves, vaisius, uogas ir kitą augalinį maistą, anot gydytojos, reikėtų rinktis kuo įvairesnių spalvų: pavyzdžiui, žalios (brokolis, salotos, žirneliai, špinatai, cukinija), mėlynos (mėlynasis kopūstas, mėlynasis svogūnas, baklažanas, mėlynė, juodieji serbentai, aronijos uogos), oranžinės (morka, moliūgas), raudonos (pomidoras, paprika) ir pan. Kiekviena spalva nurodo esant vis kitos rūšies polifenolių – prieš uždegimą veikiančių fitocheminių medžiagų, kurios turi antioksidacinį poveikį ir palaiko žarnyno mikrobiotą.

Ar organizmui naudingos grūdinės kultūros? O gal tai – tik paprasčiausias angliavandenių šaltinis?

L. Paulauskienės teigimu, viskas priklauso nuo to, kokios tai kruopos ir kaip paruoštos. Pavyzdžiui, baltieji ryžiai, manai, kuskusas, pūsti grikių ar ryžių trapučiai, sausučiai, duoniukai, visi kepiniai iš baltųjų miltų bus mažai vertingi ir neigiamai veiks gliukozės metabolizmą (tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad kartais, kai patiriami šalutiniai gydymo poveikiai, kurį laiką gali būti rekomenduojama riboti visų grūdo dalių ir skaidulinių medžiagų vartojimą). Grūdai, kurie yra rafinuojami, šlifuojami (baltieji ryžiai, baltų miltų gaminiai), netenka iki 90 proc. visų skaidulų, vitaminų, mineralų ir fitocheminių medžiagų, tad organizme veikia kaip paprastasis angliavandenis – cukrus.

Nepaprastai vertingos yra visų grūdo dalių kruopos, papildančios organizmą skaidulų, bioaktyvių ir kitų vertingų medžiagų bei palaikančios stabilią energijos apykaitą. „Iš visagrūdžių kruopų – rudųjų, juodųjų, raudonųjų ryžių, neskrudintų grikių, bolivinės balandos, sorų, valgomosios rietmenės (japoninės soros) – ir jų derinių virkime košes. Tačiau košės nereikėtų pervirti, priešingu atveju ji pateks į perdirbtų produktų kategoriją. Sveikiausia ir organizmui naudingiausia, kai maistas, kurį valgome, yra išlikęs kramtomos konsistencijos. Nepervirtuose grūduose išlieka nepažeista skaidulų struktūra, reikalinga produktyviam žarnyno mikrobiotos darbui bei stabiliai gliukozės apykaitai. Tačiau jei nuolat valgoma pervirta košė, pagardinta, tarkime, uogiene ar medumi, iš tokio patiekalo organizmui nebus jokios naudos – tai bus tik eilinė greita angliavandenių ataka, sukelianti gliukozės ir insulino šuolius, palaikanti uždegimo lygį organizme. Kas kita, jei grūdiniame patiekale išliks visos struktūros kruopos, jei į tokią košę įmaišysime baltymų, pavyzdžiui, sėklų, riešutų, jei pagardinsime geraisiais riebalais, pavyzdžiui, avokadu, šaukštu kokybiško alyvuogių aliejaus, jei užsibarstysime cinamono, kakavos miltelių, įdėsime uogų (nesaldžiam variantui puikiai tiks daržovės, grybai, maistinių mielių dribsniai, įvairūs prieskoniai ir pan.) – tokiu atveju turėsime kompleksinį patiekalą iš sudėtinių angliavandenių, baltymų, gerųjų riebalų, skaidulų, bioaktyvių fitocheminių medžiagų, kuris taps puikiu pasirinkimu dienos pradžiai“, – akcentuoja gydytoja.

Iliustracija sukurta naudojant DI

Pasak pašnekovės, nereikėtų pamiršti ankštinių kultūrų: pupelių, avinžirnių, žirnių, lęšių. Jų idealiu atveju reikėtų stengtis bent po truputį suvalgyti kasdien. Jei nėra įpročio jų vartoti, į racioną rekomenduojama įtraukti palaipsniui, nuosekliai didinant kiekį. Ankštinės kultūros – puikus augalinės kilmės baltymų šaltinis, turintis ir organizmui reikalingų skaidulų. Per dieną valgant tiek grūdinių, tiek ankštinių kultūrų, organizmas gaus visų jam reikalingų amino rūgščių, iš kurių sintetins baltymus.

Lėkštės turinys – kompozicija iš produktų įvairovės

Kaip tvirtina L. Paulauskienė, maždaug pusę patiekalo lėkštėje turėtų sudaryti pasirinkta daržovių įvairovė, likusi pusė turėtų būti dalinama dar perpus – viena dalis skirta baltymams: gyvūninės kilmės (pavyzdžiui, mėsa, žuvis, kiaušiniai) arba dažniau augalinės (ankštinės kultūros, sėklos, riešutai), kita – grūdinėms kultūroms: visų grūdo dalių kruopoms, makaronams, duonai ir pan. Patiekalo reikėtų nepamiršti pabarstyti sėklomis, prieskoniais, labai vertingi yra sėklų, grūdų daigai bei daigintos ankštinės kultūros (pavyzdžiui, spindulinės pupuolės).

Kalbant apie prieskonius – jų yra labai daug ir įvairių. Tai ne tik pipirai, česnakas, svogūnas, bet ir ciberžolė, kuminas, peletrūnas, kalendra, kakava, cinamonas ir t. t.

Siekti valgyti kuo įvairesnį maistą, anot gydytojos, nėra sudėtinga, tiesiog reikia į lėkštės turinį žiūrėti ne į kaip konkretaus pavadinimo patiekalą, o stengtis viską sukomplektuoti iš kuo įvairesnių maisto produktų kategorijų, bent tris ketvirtadalius lėkštės skiriant augalinės kilmės produktams. Pabandykime suplanuoti vienos dienos pietų meniu: paruoškime skirtingų daržovių. Dalis jų gali būti pakeptos ar garintos (saldžiosios bulvės, morkos, paprikos, cukinija, poras ir pan.), dalis šviežių (pavyzdžiui, pomidoras, agurkas, kopūstas, brokolis, labai svarbu žalios lapinės daržovės, įvairūs žalumynai). Būtinai apšlakstykime kokybišku alyvuogių aliejumi ir barstykime mėgstamų prieskonių. Išsivirkime trijų spalvų bolivinės balandos ar neskrudintų grikių, produktus užbarstykime kelių rūšių pamaltų sėklų mišiniu ar traiškytais riešutais, šaukšteliu maistinių mielių dribsnių. Pasirinkime baltymų dalį: jei tai mėsos ar žuvies gabalėlis, šalia puikiai dera ir bent vienas valgomas šaukštas virtų avinžirnių ar pupelių. Puikus pasirinkimas bus ir kiaušinis, kelios avokado riekelės – svarbu ne maisto gausa, o įvairovė“, – vardija pašnekovė.

Reikia į lėkštės turinį žiūrėti ne į kaip konkretaus pavadinimo patiekalą, o stengtis viską sukomplektuoti iš kuo įvairesnių maisto produktų kategorijų.

Remiantis naujausiomis rekomendacijomis, mėsos, ypač raudonos (kiauliena, jautiena, ėriena) L. Paulauskienė pataria vartoti saikingai, neviršijant 350 g per savaitę. Perdirbtos mėsos produktų (rūkyti, vytinti gaminiai, dešrelės, kumpeliai ir pan.) rekomenduojama nevartoti visai ar vartoti itin retai. Mažinant raudonos mėsos suvartojimą, to nereikėtų daryti ją keičiant balta mėsa (t. y. paukštiena), geriau didinti ankštinių kultūrų vartojimą.

Kaip teisingai perskaityti produktų etiketes?

Anot L. Paulauskienės, kuo trumpesnis produkto sudedamųjų dalių sąrašas, tuo gaminys sveikesnis. Ingredientų sąrašas sudaromas pagal sudedamųjų dalių kiekį produkte, t. y. kas nurodytas sąrašo pirmoje vietoje, to produkte yra daugiausia.

„Įsivaizduokime, kad renkamės duoną. Sveikiausia, jei ji bus iškepta tik iš visų grūdo dalių miltų. Tačiau jei etiketėje bus nurodytas miltų mišinys, pavyzdžiui, kvietiniai miltai, visų grūdo dalių ruginiai miltai, duona jau nebus visagrūdė. Svarbu įvertinti, koks duonoje esantis cukraus kiekis nurodytas maistingumo lentelėje. Jo turėtų būti mažiau nei 5 gramai 100-ui gramų produkto. O skaidulų kiekis turėtų būti didesnis nei 5 gramai 100-ui gramų produkto. Puiku, jei duona iškepta su natūraliu raugu. Kalbant apie produkto ingredientus, žymimus E raide ir skaičių kombinacija – kuo jų produkte mažiau, tuo iš esmės organizmui sveikiau. Tačiau reikia nepamiršti, kad E raide gali būti žymimi ir natūralūs priedai, pavyzdžiui, pektinas (E 440), kurkuminas (E 100), iš burokėlių gautas betaninas (E 162), paprikų ekstraktas (E 160c) ir daugybė kitų. Kita vertus, sintetiniai priedai gali būti nurodomi pavadinimu, be E raidžių. Taigi, kai tiksliai nežinome, ką viena ar kita sudedamoji dalis reiškia, mažiau apsiriksime, jei rinksimės produktą, kurio sudėtinių dalių sąrašas yra trumpas“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak gydytojos, verta atkreipti dėmesį į žalią „Rakto skylutės“ ženklą ant produktų pakuočių. Jis nurodo, kad gaminys yra sveikesnis už kitus tos pačios grupės gaminius, nes jame yra mažiau riebalų, cukraus ir druskos, o grūdų turinčiuose gaminiuose išsaugota daugiau maistinių skaidulų, nėra transriebalų ir saldiklių. Simbolis „Rakto skylutė“ yra Europos Sąjungoje registruotas prekių ženklas, kurį Švedijos Nacionalinė maisto agentūra (ženklo savininkė) leido naudoti Lietuvoje. Jis padeda vartotojams greičiau rasti maistingesnius maisto produktus parduotuvių lentynose.

Iliustracija sukurta naudojant DI

„Noriu akcentuoti, kad svarbu atkreipti dėmesį ne tik į produkto etiketę, bet ir į gamybos būdą. Kaip ir minėjau aukščiau, pūstų grūdų trapučiai, duoniukai dėl pokyčių gaminant yra mažos maistinės vertės, nors juose ir nėra jokių priedų ir cukraus. Baltų miltų makaronų ar rafinuotų miltų duonos etiketėje cukraus kiekis bus nurodytas minimalus, tačiau tokio produkto poveikis organizmui iš esmės toks pat, kaip ir kitų paprastųjų angliavandenių“, – tvirtina L. Paulauskienė.

Aistė Veismanaitė