Badauti negalima drausti

Kol neužklumpa liga, likęs laikas atrodo begalinis, todėl planus sveikiau gyventi galima nuolatos atidėlioti ateičiai. Žadėti, kad nuo kito pirmadienio (o nuo Naujųjų Metų tai tikrai) mesi rūkyti, kasdien nueisi mažiausiai 10 000 žingsnių ar išbandysi mokslininkų taip liaupsinamą protarpinį badavimą.

Deja, onkologinės ligos užklumpa nelaukdamos nei pirmadienio, nei juolab Naujųjų, o daugelis pacientų pažadus skuba įgyvendinti tik išgirdę žemę iš po kojų išmušančią diagnozę. Specialistai neslepia – susirgus radikaliai pakeistas gyvenimo ar mitybos būdas ne visada duoda trokštamų vaisių. Ir net gali pabloginti situaciją.

Svarbiausia tinkamai atsirinkti informaciją

Nacionalinio vėžio instituto Medikamentinės onkologijos centro vadovė doc. dr. Birutė Brasiūnienė pabrėžia – medikai pacientus skatina atsakingiau maitintis, atsisakyti žalingų įpročių ir daugiau laiko skirti fiziniam aktyvumui. Deja, susirgus keisti gyvenimo būdą gerokai sudėtingiau. ,,Pirmasis šokas organizmui jau yra vėžio diagnozė, antras – gydymas, o kai supanikavęs pradedi badauti, krosus bėgioti, daryti tai, ko niekada anksčiau net sveikas būdamas nedarei, organizmas iš viso nebežino, kaip reaguoti“, – sako patyrusi onkologė.

Anot gydytojos, tų kraštutinumų, į kuriuos puola vėžio diagnozės išgąsdinti pacientai, yra įvairių, tačiau viena amžinų temų yra svorio reguliavimas. ,,Sergant onkologine liga tiek per daug, tiek ir per mažai kilogramų gali tapti rimta problema. Onkologijoje yra du poliai: kacheksija (išsekimas) ir antsvoris. Kacheksija gali prasidėti vėžiui progresuojant, organizmui silpstant, tačiau laikinas išsekimas gali būti diagnozuotas ir dėl įvairių psichologinių priežasčių, vaistų ar procedūrų netoleravimo. Visais atvejais stengiamės pacientui padėti.“

Pastaruoju metu daugėja mokslinių tyrimų, nagrinėjančių badavimo poveikį onkologiniams pacientams. Vis dėlto tokios rekomendacijos yra bendro pobūdžio, būtina individuali gydančio gydytojo konsultacija, atsižvelgiant į ligos stadiją, paciento amžių, šalutines ligas. Iliustracija sukurta naudojant DI

Antsvoris, pasak specialistės, jau savaime gerokai padidina riziką sirgti tam tikrais vėžiais – gimdos kūno, krūties, inkstų. Maža to, pradėjus gydyti onkologinę ligą, antsvorio jau turintiems pacientams svoris gali dar labiau šoktelti dėl premedikacijai skiriamų vaistų, kai kurių priešvėžinių vaistų, keičiančių metabolizmą, didesnio skysčio vartojimo ir panašiai, tuo tikrai nesumažindamas ir taip milžiniško psichologinio krūvio, kurį patiria onkologiniai ligoniai. Svorio sureguliavimas palengvina ir sveikimo procesą.

Ne vienas pacientas augančius kilogramus ir net vėžį bando įveikti griebdamasis šiuo metu madingo badavimo. Deja, anot gydytojos, nors badavimas savaime tikrai nėra blogas dalykas, bėdos kyla, kai jo imamasi su niekuo nepasitarus, neįvertinus nei ligos stadijos, nei savo būklės. Ypač, jei to niekada nebandėte anksčiau.

,,Kai viena jauna moteris papasakojo, kad pirmo chemoterapijos kurso metu badavo, aš ją mandagia forma net pabariau. Bet išsikalbėjome, ir paaiškėjo, kad dar prieš susirgdama vėžiu protarpinį badavimą ji praktikavo jau keletą metų. Tai čia skirtingi dalykai. Jei tai yra įpročiai, prie kurių organizmas jau pripratęs iki ligos – protarpinis badavimas, sveika mityba, jei priešvėžinį gydymą toleruojate neblogai, svarbu informuoti savo gydantį onkologą ir galite tęsti, – sako gydytoja. – Juk čia kaip ir su bėgiojimu. Sunku pradėti bėgioti, kai jau tau nuo chemoterapijos ir taip silpna, bet visai kas kita, jei bėgiojai ir prieš išgirsdamas diagnozę – tada kūnui ši rutina jau yra pažįstama. Bet pasitarti vis tiek reikia – gal gydytojai pasakys, kada geriau krūvį sumažinti, ar kuriam laikui ko nors visai atsisakyti.“

Žinoma, pradėti sveikiau gyventi niekada ne per vėlu. Svarbiausia, anot B. Brasiūnienės, jau einant vėžio gydymo keliu neužsiimti saviveikla – prieš ko nors imantis pasitarti ne su kaimynais ar bičiuliais iš socialinių tinklų, bet su specialistais. Ir išmokti tinkamai atsirinkti informaciją.

,,Kaip pastebime iš praktikos, kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jis geba labiau atsirinkti, kas jam tinka. Jeigu nežino, kaip reguliuoti svorį, klausia arba savo gydytojo, arba eina pas dietologą. Labai svarbu pasitikėti gydytojais, kalbėtis su jais, tartis. Liko neatsakytų klausimų – grįžk dar kartą, eik su artimaisiais. Normalu, kad stresinėje būsenoje esantis žmogus ne viską, ką gydytojas jam pasako, išgirsta. Oficiali statistika – realiai išgirsta tik apie šešiasdešimt procentų. Užsienyje ligoniai ateina su klausimų sąrašais, taip yra įprasta. Kaip ir pakartotinės konsultacijos pas onkologą tam pačiam klausimui pasiaiškinti ir priimti sprendimą.

B. Brasiūnienės patarimas: jau einant vėžio gydymo keliu neužsiimti saviveikla – prieš ko nors imantis pasitarti ne su kaimynais ar bičiuliais iš socialinių tinklų, bet su specialistais. Asmeninio albumo nuotr.

Deja, kai paciento sveikatos raštingumas dėl įvairių priežasčių ar būklių nėra didelis, šiandien tikrai sunku susigaudyti, kas yra teisinga, kas ne. Lengviausiai informacija pasiekiama internetu.

Savo ligonius mokau – visada žiūrėkite, kas rašo patarimą. Net specialistų komentarus reikia mokėti pasirinkti. Viena, kai skaitote, ką, tarkime, apie badavimą parašė gydytojo licencijos neturintis mitybos specialistas ar bendromis temomis apie dietas galintis patarti jūsų šeimos gydytojas, ir visai kitaip reikėtų vertinti dietologijos mokslus baigusį specialistą gydytoją, nuolat konsultuojantį onkologinius ligonius, suprantantį, kaip tai veikia jūsų kūną per chemoterapiją. Be to, viena yra bendri principai, kita – ar tai tinka konkrečiai jums asmeniškai. Yra ir skirtingi vėžio kelio etapai – kai sergi ir negauni chemoterapijos, kai ją gauni ar kai jau eini sveikimo keliu. Tai yra visiškai skirtingos situacijos ir, pavyzdžiui, nutarus praktikuoti protarpinį badavimą, į tai svarbu atsižvelgti.“

Anot medikės, itin atsargiai reikėtų vertinti informaciją socialiniuose tinkluose. Net ir tą, kuria dalinasi kiti onkologiniai ligoniai. ,,Jei pats jautiesi geriau, kai daliniesi savo patirtimi ir kitus išklausai, tai gerai, socialiniai tinklai savotiškai padeda, nes esi ne vienas, sulauki palaikymo, o tai labai svarbu gydantis. Bet kiti pacientai pasakoja, kad prisijungę prie įvairių vėžio grupių paskui pusę dienos jaučiasi ligoniais, nes prisiskaito, kas neva gali būti, nors to patys nepatiria ir gal niekada nepatirs. Tai čia ir yra atsakymas – ne eiti ten, kas kelia stresą, o išgirstus teiginius, dėl kurių neramu, visada tikslintis su savo gydančiu onkologu“, – neslepia docentė.

Iliustracija sukurta naudojant DI

Kodėl tik susirgus tampama sveikuoliais

Kodėl užklupus onkologinei ligai kai kurie pacientai pameta galvas ir, su niekuo nepasitarę, puola į sveikos gyvensenos kraštutinumus, tarsi bandytų net patys save įtikinti, jog staigiai susirgus įmanoma taip pat staigiai ir pasveikti?

Apie tai pasakoja Nacionalinio vėžio instituto psichologė Gertrūda Klimavičiūtė-Dvilevič:

„Gyvename nuolat skubėdami ir patys pradedame tikėti, kad turime daug laiko – jei kas ir galėtų su ta sveikata atsitikti, tai nežinia, kada tai nutiks, o gal man ir visai nieko neatsitiks, todėl apie tai pagalvosiu rytoj. Net vyravo toks klaidingas įsitikinimas, kad jei jau ir serga, tai tik seni žmonės, pensininkai.

Badavimas savaime tikrai nėra blogas dalykas, bėdos kyla, kai jo imamasi su niekuo nepasitarus, neįvertinus nei ligos stadijos, nei savo būklės.

Kad sveikata – labai trapi, susimąstome tik ligai užgriuvus mus pačius arba artimiausius žmones. Vėžys – didžiulis sukrėtimas, liga, kelianti daugybę iššūkių. Ramiai gyvenęs žmogus netikėtai įmurkdomas į ledinį vandenį, todėl karštligiškai bando išsikapstyti, grįžti į sausumą, atgauti stabilumą. Sveiką protą tokioje situacijoje išsaugoti sunku, o supanikavus griebiamasi bet kokio šiaudelio. Net jei tai spiritu užpilta rupūžė ar badavimas. Nes kažkam padėjo. Ar bent nepakenkė. Nors, kaip sako chemoterapeutai, dažniausiai tokie karštligiški bandymai ką nors daryti gali ir labai smarkiai pakenkti. Kai tau iš po kojų dingsta kietas pagrindas, griebi tą šiaudą ir negalvoji, – žmogiška pirminė reakcija į tai, kas nutiko. Tik pirminei panikai nurimus ir supratus, kad tie atsitiktinai sugrabalioti šiaudeliai neišgelbės, pradedama galvoti, kaip gyventi toliau. Tada atsiranda informacijos atranka, einama ir pas specialistus, komunikuojama, ieškoma atsakymų į rūpimus klausimus.

Į kraštutinumus puolame labai stipriai išsigandę. Iš vienos pusės, griebęsi sveikos mitybos patikime, kad vėl galime kontroliuoti savo gyvenimą. Negaliu kontroliuoti ligos, jos gydymo, bet galiu kontroliuoti tai, ką suvalgau ar ko nesuvalgau. Galios pajautimas yra gerai. Gerai ir tai, kad pacientas pradeda atidžiau rinktis maistą, kad nebesijaučia bejėgis prieš ligą. Tiesa, iš praktikos galiu pasakyti, kad tokie žmonės, kurie per maistą bando atgauti prarastas galias, badavimo dažniausiai nesirenka, tik sveikesnę mitybą.

Ar gali ligoniui padėti jo artimieji? Be abejo! Kai žmogus susiduria su onkologine liga, artimieji jam turėtų padėti, dalyvauti gydymosi procese, tuo sunkiu keliu eiti kartu. Artimasis turi būti ir tas sąmoningas, sveikas protas, nes ligonis neretai vadovaujasi emocijomis. Labai padeda, kai artimieji, tarkime, pradeda laikytis tos pačios dietos kartu, gyventi sveikiau, o ne palieka ligonį kapstytis vieną.

„Apie tai, kad sveikata – labai trapi, susimąstome tik ligai užgriuvus mus pačius arba artimiausius žmones“, – sako psichologė Gertrūda Klimavičiūtė-Dvilevič. Asmeninio albumo nuotr.

Kokie žmonės, užklupti ligos, dažniausiai puola į kraštutinumus? Turbūt tie, kurie ir taip dažniau išgyvena nerimą – turintys nerimo sutrikimą arba tiesiog nerimastingi. Toks žmogus arba ieško stabilumo, arba yra linkęs į greitus, impulsyvius sprendimus, nori greitų atsakymų ,,čia ir dabar“ į egzistencinius klausimus, daro bet ką, kad tik darytų. Deja, išgirdus onkologinę diagnozę tas nerimas gali užplūsti net stipriausią asmenybę.“

Badauti, drausti negalima

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojas gydytojas Voldemaras Giedrimas neabejoja, kad tiek protarpinis badavimas, tiek ir ilgesnis badavimas gali duoti daug naudos sveikatai, tačiau irgi pabrėžia: nė vienas specialistas nerekomenduoja imtis badavimo impulsyviai, nepasitarus su gydytojais. Ypač sergant onkologine liga:

Protarpinis badavimas yra profilaktinė priemonė, padedanti išlikti sveikesniems ir gyventi ilgiau – tam tikras ilgaamžiškumo veiksnys. Protarpiniu vadinamas badavimas, kai ilgesnę paros dalį nevalgome. Populiarus variantas – 16 valandų nevalgyti ir 8 valandas palikti mitybai. Tiesa, ir per jas nederėtų užkandžiauti be saiko – rekomenduojami 2–3 sotūs valgiai. Santykis galėtų būti ir kitoks – pavyzdžiui, 18 ir 6 valandos.

Tokie karštligiški bandymai ką nors daryti gali ir labai smarkiai pakenkti.

Kam protarpinis badavimas gali netikti? Jei kūno indeksas yra mažesnis negu 18,5 (tai reiškia, kad žmogus sveria per mažai, neturi riebalinio audinio). Jei yra širdies, inkstų ar kepenų nepakankamumas, širdies ritmo sutrikimai, ūmios infekcinės ligos. Negalima badauti besilaukiančioms ar krūtimi maitinančioms moterims.

Amžius yra svarbus veiksnys. Vyresni žmonės dažniau serga lėtinėmis uždegiminėmis ligomis, kurios gali sudaryti palankesnę biologinę terpę navikams vystytis. Badavimas mažina uždegimą, o vėžiui labai nepatinka, kai nėra uždegimo. Bet aiškiausiai viską matome iš laboratorinių kraujo tyrimų ir po klinikinės konsultacijos, suteikiančios galimybę pritaikyti badavimo praktiką pagal konkretaus asmens būklę.

Nieko labai blogo nenutiktų, jei sveikas žmogus nevalgytų 16 valandų per parą, dauguma žmonių tai puikiai gali pakelti. Bet aš visada pabrėžiu, kad būtų gerokai ramiau ir saugiau prieš tai darant pasitarti su specialistu.

„Tik įvertinus paciento būklę ir prižiūrint gydytojui, ilgesnio badavimo taikymas gali būti laikomas saugia ir potencialiai naudinga strategija“, – atkreipia dėmesį gydytojas V. Giedrimas. Asmeninio albumo nuotr.

Pastaruoju metu daugėja mokslinių tyrimų, nagrinėjančių badavimo poveikį onkologiniams pacientams. Autoritetinguose mokslo žurnaluose publikuojamuose straipsniuose teigiama, kad badavimas yra nepalankus navikinėms ląstelėms, nes jos pasižymi padidėjusiu gliukozės poreikiu, o šį šaltinį apribojus, jų metabolizmas sutrinka. O sveikos ląstelės geba geriau prisitaikyti prie energijos stokos, nes aktyvuojasi autofagijos procesai – fiziologinis ląstelių apsivalymo ir atsinaujinimo mechanizmas.

Kai kurie naujausi tyrimai rodo, kad trumpalaikis badavimas (18–24 val.) prieš chemoterapiją ar spindulinę terapiją gali padidinti navikinių ląstelių jautrumą gydymui, kartu sumažindamas sveikų ląstelių pažeidžiamumą. Vis dėlto tokios rekomendacijos yra bendro pobūdžio, būtina individuali gydančio gydytojo konsultacija, atsižvelgiant į ligos stadiją, paciento amžių, šalutines ligas.

Ilgalaikis badavimas yra atskira intervencinė praktika, o asmenų, kuriai ji tinka, ratas yra gerokai siauresnis. Ši praktika reikalauja išankstinio organizmo paruošimo, įskaitant laboratorinius kraujo tyrimus (hematologinius, biocheminius, elektrolitų balanso) ir, prireikus, instrumentinius tyrimus, pavyzdžiui, elektrokardiogramą. Tik įvertinus paciento būklę ir prižiūrint gydytojui, ilgesnio badavimo taikymas gali būti laikomas saugia ir potencialiai naudinga strategija.

Jurga Staučienė