Reguliariai sportuojant – geresni gydymo rezultatai, mažesnė ligos atkryčio rizika

Daugybė įrodymų byloja, jog sportas yra labai veiksmingas tiek prieš laukiantį onkologinį gydymą, tiek per gydymą, tiek išgyvenant remisiją. Būdamas fiziškai aktyvus, vėžiu sergantis pacientas stiprina ne tik kūną, bet ir stiprėja emociškai – būna geresnės nuotaikos, pozityvesnis, tad jam kovoti su onkologine liga, ją valdyti tampa gerokai paprasčiau. Apie visa tai kalbamės su Nacionalinio vėžio centro Chirurginės onkologijos centro vadovu docentu dr. Audriumi Dulsku, „The Biomechanics Method“ laikysenos korekcijos specialistu, pilateso mokytoju, asmeniniu treneriu, kvalifikuotu CETI (Cancer Exercise Training Institute) specialistu Deimantu Vaitkevičiumi ir sergančiųjų onkologinėmis ligomis fizinio aktyvumo specialiste, lektore Virginija Grigaite-Petkevičiene.

Geresni gydymo rezultatai

Kaip teigia doc. dr. Audrius Dulskas, sportuoti gydantis vėžį ir po vėžio gydymo – labai svarbu, nes tai tiesiogiai susiję su geresniais gydymo rezultatais, mažesne ligos atkryčio ir naujų vėžio atvejų rizika. Anot jo, naujausias tyrimas, paskelbtas The New England Journal of Medicine, rodo, kad reguliari fizinė veikla po adjuvantinės chemoterapijos, sergant storosios žarnos vėžiu, gali labai pagerinti pacientų savijautą ir padeda sveikti.

„Tyrimo rezultatai kalba apie tai, kad pacientai, kurie dalyvavo struktūrizuotoje 3 metų trukmės judėjimo programoje, turėjo ilgesnį laikotarpį be ligos atkryčio, palyginti su tais, kuriems buvo pateiktos tik bendros sveikatos rekomendacijos. 8 metų trukmės pacientų stebėjimo duomenys parodė, kad reguliariai sportavę pacientai geriau jautėsi fiziškai, turėjo daugiau energijos ir išsaugojo geresnę gyvenimo kokybę. Jų išgyvenamumas siekė daugiau nei 90 proc., o mažiau aktyvių – apie 83 proc.“, – pasakoja A. Dulskas.

Gydytojas priduria, kad šis tyrimas – tik vienas iš galimų pavyzdžių, kalbant apie fizinės veiklos naudą organizmui susirgus vėžiu. Ir tai visiškai nepriklausomai nuo naviko tipo, lokacijos.

Onkochirurgas pabrėžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas naudingas ne tik sveikstant ar jau įveikus ligą, bet ir prevenciškai, mat jis teigiamai veikia absoliučiai visas organizmo sistemas: gerina širdies ir kraujagyslių veiklą, laikyseną, stiprina raumenis, imuninę sistemą, padeda sureguliuoti svorį. Maža to, sportuojantys žmonės paprastai turi mažiau žalingų įpročių, rečiau rūko, vartoja mažiau alkoholio, sveikiau maitinasi.

Reguliarus fizinis aktyvumas naudingas ne tik sveikstant ar jau įveikus ligą, bet ir prevenciškai, mat jis teigiamai veikia absoliučiai visas organizmo sistemas: gerina širdies ir kraujagyslių veiklą, laikyseną, stiprina raumenis, imuninę sistemą, padeda sureguliuoti svorį.
Iliustracija sukurta naudojant dirbtinį intelektą.

Mažina šalutinius gydymo poveikius

Gydytojas visiems savo pacientams pataria kuo daugiau reguliariai judėti. Tinkamai parengtas fizinio aktyvumo planas, taikant medikamentinį, chirurginį gydymą ar spindulinę terapiją, gali netgi padėti sumažinti šalutinius gydymo poveikius, pavyzdžiui, nuovargį, raumenų, sąnarių ar kaulų skausmus, silpnumą, pykinimą ir pan.

„Po operacijų specialūs laikysenos korekciniai, širdies ir kraujagyslių sistemos stiprinimo, jėgos bei ištvermės pratimai yra būtinybė, mat dėl jų didėja paciento darbingumas, sumažėja nerimo ir depresijos simptomai, pagerėja miego ir apskritai gyvenimo kokybė“, – mankštinimosi privalumus vardija A. Dulskas.

Anot jo, jei operacija buvo radikali, jei žaizdos sunkiai ir ilgai gyja, sportuoti kurį laiką gali būti sudėtinga. Nepaisant to, vis tiek labai svarbu stengtis palaikyti fizinį aktyvumą.

„Sprendimas visiškai nejudėti paprastai turi labai blogų pasekmių. Tie, kam nors kartą gyvenime teko susilaužyti ranką ar koją, puikiai pamena, kaip po kelių savaičių nuėmus įtvarą ar gipsą, raumenys toje galūnės vietoje buvo sunykę, labai sunkiai pajudinami. Pabandykime įsivaizduoti, kas laukia mūsų kūno, jei gydydamiesi gulėsime lovoje ir visiškai nejudėsime. Ilgainiui nusilps visi raumenys, bus sunku nueiti net ir nedidelį atstumą, atlikti elementarius judesius. Žinoma, pradėti sportuoti gydantis, ypač jei prieš susirgdamas žmogus nebuvo fiziškai aktyvus, reikia pamažu. Geriausia visada prieš tai pasikonsultuoti su gydytoju bei su treneriais, kurie dirba su onkologiniais ligoniais“, – pastebi A. Dulskas.

Doc. dr. A. Dulskas visiems savo pacientams pataria kuo daugiau reguliariai judėti. Laura Žvirgždė photography nuotr.

Fizinė veikla turėtų būti pritaikyta individualiai

Tam pritaria ir kvalifikuotas CETI specialistas Deimantas Vaitkevičius. Treneris dažnai girdi klausimą, kokias sporto šakas patartų rinktis onkologiniams ligoniams. Anot jo, galima rinktis bet kokį patinkantį sportą ar tęsti iki ligos lankytas treniruotes, tačiau būtina atsižvelgti į fizines galimybes bei aplinkybes konkrečiu momentu.

„Pooperaciniu laikotarpiu fizinė veikla turėtų būti pritaikyta individualiai žmogui, atsižvelgiant į vėžio lokaciją, operacijos tipą, žaizdų sugijimą. Juk vienaip pacientas jausis, kai jam operacija buvo atlikta, pavyzdžiui, dubens srityje, ir visai kitaip, kai pašalinta krūtis, dalis pažasties limfmazgių ir pan. Be jokios abejonės, reikia nepamiršti, kad su vėžiu kovojančio žmogaus imuninė sistema gerokai trapesnė nei sveiko, tad gydantis rekomenduojama kurį laiką vengti žmonių susibūrimų, o tai reiškia, kad ir komandinių, kontaktinių sporto šakų, tokių kaip krepšinis, futbolas, imtynės, kovos menai ir pan.“, – aiškina D. Vaitkevičius ir priduria, kad ankstyvas pooperacinis laikotarpis, kol nesugijusios žaizdos, mažiau tinkamas ir baseinui, ypač jei šis viešas ar sporto klube. Susilaikyti laikinai rekomenduojama ir nuo didelių svorių kilnojimo, itin daug jėgos reikalaujančių, sunkiai sukontroliuojamų agresyvokų pratimų, galinčių traumuoti ligonį.

Kaip dažnai ir kiek intensyviai?

 Treneris pabrėžia, kad gydantis, ir ypač po operacijų, fizinis aktyvumas turėtų būti ne tik reguliarus, bet ir labai tikslingas. Kodėl? Nes galimi įvairūs raumenų skausmai, pastarųjų disbalansas, laikysenos pokyčiai, limfinės sistemos sutrikimai. Svarbu atminti, kad netreniruojami, sunykę, sutrumpėję raumenys turi tiesioginės įtakos sąnarių bei raiščių paslankumui, jų mobilumui, tad visiškai nesportuojant, bet kokie, net ir patys elementariausi judesiai ilgainiui gali tapti itin sudėtingi. Diskomfortą didina ir tie atvejai, kai fizinis aktyvumas yra chaotiškas.

Remiantis naujausiomis rekomendacijomis, sportui per savaitę reikėtų skirti nuo 2,5 iki 3–3,5 valandos vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba nuo 75 iki 100 minučių didesnio aerobinio intensyvumo užsiėmimų. Drąsiai galima šias skirtingo intensyvumo veiklas derinti, pavyzdžiui, kasdien po 20 minučių aktyviai vaikščioti, o 10 minučių skirti bėgimui. Bent du kartus per savaitę rekomenduojama skirti raumenų jėgos lavinimo bei pusiausvyros lavinimo ir lankstumo pratimams, juos kaitaliojant tarpusavyje. Reikėtų pradėti nuo minimalaus krūvio ir jį palaipsniui didinti, tuo pat metu atidžiai stebint kūną, kaip šis reaguoja į vienus ar kitus judesius.

„Kokius pratimus reikėtų rinktis pirmiausia? Vieno teisingo atsakymo į šį klausimą tikrai nėra ir nebus – viską lemia konkreti paciento situacija“, – pabrėžia D. Vaitkevičius ir primena, kad nereikėtų užsiimti saviveikla, geriau pasikonsultuoti su specialistu, kuris tikrai patars, nuo ko pradėti geriausia.

„Iš pradžių svarbu atstatyti sąnarių, kurie buvo paveikti po operacijos, judesio amplitudes visomis kryptimis. Pasiekus normos ribas, galima pamažu pereiti prie jėgos pratimų, mat kūną veikiant mechaninei jėgai, stiprėja ne tik raumenys, bet ir kaulinė sistema. Pirmi teigiami pokyčiai turėtų pradėti jaustis jau po pirmų sportavimo savaičių: žmogus bus ne toks įsitempęs, išlaisvės jo judesiai, atsiras daugiau jėgų ir energijos kitokiai veiklai, pagerės ir nuotaika, kas taip svarbu gydantis“, – akcentuoja treneris.

Sportas chemoterapijos ir spindulinės terapijos metu

Pasak D. Vaitkevičiaus, jei žmogus po chemoterapijos ar spindulinės terapijos jaučia silpnumą, negerumą, jei jį pykina, intensyviau sportuoti tądien ar net kelias dienas po procedūros geriau nereikėtų. Pirmiausia būtina atsigauti, jei reikia, atstatyti skysčių pusiausvyrą organizme. Jokiu būdu negalima dar labiau savęs nualinti.

Tinkamai parengtas fizinio aktyvumo planas gali netgi padėti sumažinti šalutinius gydymo poveikius.

„Svarbu stebėti savo pulsą, kraujospūdį, kitus organizmo parametrus – tai padaryti galima naudojantis išmaniosiomis technologijomis arba tiesiog labiau klausantis kūno. Jei po chemoterapijos bloga, nerekomenduojama pulso didinti daugiau nei 20 dūžių jo ramybės būsenos atžvilgiu. Tačiau jei po minėtos procedūros jėgų visgi yra, vaikščiojimas, ir ypač didesniais žingsneliais, kvėpavimo pratimai ir kita lengvo pobūdžio mankšta labai rekomenduotina. Svarbu atminti, kad adjuvantinio gydymo metu ištvermės treniruočių intensyvumas turėtų siekti apie 40–50 proc. maksimalaus širdies susitraukimų dažnio, nes chemoterapija neigiamai veikia tiek širdies bei kraujagyslių sistemą, tiek plaučius. O po radioterapijos seanso bent porą valandų reikėtų pabūti ramiai, kad spinduliuotė būtų tikslinga ir mažiau išsisklaidytų po organizmą“, – pastebi treneris.

 Geriausia ne farmakologinė priemonė sergant vėžiu – sportas

Tuo įsitikinusi sveikatinimo trenerė, lektorė Virginija Grigaitė-Petkevičienė. Anos jos, optimalus fizinis aktyvumas pastebimai pagerina gyvenimo kokybę ir pagreitina sveikimą nepriklausomai nuo to, patinka pacientui sportuoti ar ne.

„Deja, bet nėra vieno stebuklingo, universalaus patarimo, kuris tiktų visiems ir paskatintų daugiau judėti. Tad įvertinus žmogaus fizinį pasirengimą, reikia tiesiog „atrasti“ tokius pratimus, kurie duoda daugiausia naudos – judėti neturi būti nei per lengva, nei per sunku“, – teigia trenerė ir priduria, kad pradėti sportuoti niekada nevėlu, netgi jau esant lovos ligoniu.

Treneris D. Vaitkevičius primena, kad nereikėtų užsiimti saviveikla, geriau pasikonsultuoti su specialistu, kuris tikrai patars, nuo ko ir kaip pradėti sportuoti. Asmeninio albumo nuotr.

V. Grigaitė-Petkevičienė ragina nepamiršti, kad gamta davė tiek organų ir jų sistemų, kiek reikia išgyvenimui.

„Visi organai turi atlikti savo funkciją, niekas: nei inkstai, nei širdis, nei imuninė ar endokrininė, nei kitos sistemos negali sustoti ir pailsėti nuo darbo. Tačiau savo raumenis mes patys dažnai apleidžiame ir nenaudojame jų pagal paskirtį. Kadangi raumenys yra susiję su visais organais ir jų sistemomis, tais atvejais, kai raumenys nedirba ar dirba nepakankamai, kiti organai taip pat nustoja būti stiprūs. Svarbu žinoti, kad raumenys su kitomis organizmo sistemomis bendrauja per miokinus, specialias chemines medžiagas, kurias išskiria kiekviena dirbanti raumens ląstelė. Tam tikri miokinai tiesiogiai dalyvauja naikinant vėžines ląsteles. Pavyzdžiui, miokinas SPARC naikina žarnyno vėžines ląsteles, onkostatin-M – krūties vėžio. Kiti miokinai stiprina imuninę sistemą, mažina uždegimą, naikina laisvuosius radikalus“, – pasakoja su onkologiniais ligoniais ne vienus metus dirbanti trenerė.

Ji pažymi, kad vėžys ir raumenys fizinio krūvio metu kariauja ir dėl tų pačių maistinių medžiagų – amino rūgšties glutamino ir gliukozės.

„Glutamino reikia tiek raumeniui, tiek navikui augti bei didėti, jį galima laikyti savotiška statybine medžiaga. Tad jei reguliariai darysime jėgos ir ištvermės pratimus, glutaminą sunaudos tvirtėjantys raumenys, jo nebeliks navikui. Lygiai tas pats nutinka ir su gliukoze – ją kaip energijos šaltinį iš visų organų suvartoja dirbantys raumenys. Tad kuo daugiau raumens ląstelių turės darbo, tuo mažiau energijos liks vėžinėms“, – pasakoja V. Grigaitė-Petkevičienė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, jog norint išties sau padėti ir sustiprinti sveikatą, nepakanka vien aerobinių pratimų (greito ėjimo ir pan.), būtini ir jėgos, ištvermės reikalaujantys pratimai.

Raumenys stiprėja tik stiprinami

„Žmonės, ypač sirgdami, bijo, kad sportuodami sau pakenks. Bijo kelti didesnį svorį, intensyviau pajudėti, atlikti pratimus su pasipriešinimu. Tačiau kelti sunkiau paprastai negalima tik laikinai – kol gyja žaizdos po operacijos. Dažnai tenka girdėti skundžiantis, kad pacientas visai neturi jėgų sportuoti, net atsistoti. Tačiau jei nebandysi atsistoti, tai ir nepavyks. Raumenys stiprėja tik stiprinami. Judėti galima netgi iškart po operacijos, dar gulint lovoje, pavyzdžiui, lankstyti rankas, kojas. Yra sukurta net tam tikrų specialių metodikų, pavyzdžiui, KAATSU, leidžiančių imituoti jėgos pratimus. Svarbu tik pasitarti su gydytojais, ar nėra kokių nors kontraindikacijų šiai veiklai pradėti, tarkime, išsiplėtusių venų, tinimų, limfodemos. Jėgos pratimus iš dalies gali kompensuoti tempimo pratimai. Kalbant apie kryptingą fizinį aktyvumą, tuos 5, 7 ar 10 kasdienių pratimų reikia atrasti patiems ir po maždaug mėnesio nepamiršti pakeisti naujais, konsultuojantis su sporto specialistais (beje, pasikonsultuoti šiais išmaniųjų technologijų laikais galima ir nuotoliu), bandant, kas labiausiai kūnui priimtina ir reikalinga“, – teigia V. Grigaitė-Petkevičienė.

Pašnekovė priduria, kad visi žmonės skirtingi, skiriasi jų ligos istorijos, savijauta, pomėgiai, įpročiai, dienos ritmas. Nepaisant to, fizinis aktyvumas turi tapti natūraliu įpročiu – tokiu kaip kasdien valytis dantis ar praustis po dušu. Be jokios abejonės, pirmos treniruotės, ypač niekada anksčiau nesportavusiems, gali būti nemalonios, varginančios, netgi skausmingos. Tačiau nereikia pasiduoti šiam diskomfortui, nes jis – laikinas.

Pirmi teigiami pokyčiai turėtų pradėti jaustis jau po pirmų sportavimo savaičių.

Sunkesniems ligoniams – sportuoti reikėtų daugiau

„Kuo prastesnė sveikata, tuo labiau reikia ją stiprinti. Pradėti geriausia nuo tokios jėgos pratimo variacijos, kuri leistų pratimą padaryti ne daugiau kaip 10–15 kartų, vėliau būtų per sunku. Vienai treniruotei reikėtų pasirinkti po vieną pratimą visoms raumenų grupėms, kad stiprėtų rankos, kojos, nugara, pilvas, krūtinė, pečiai. Pratimus galima palengvinti arba pasunkinti. Pavyzdžiui, daromi atsispaudimai (šis pratimas stiprina rankas ir pečių juostą). Jei sunku be sustojimo atlikti 10–15 atsispaudimų nuo grindų, lengviau bus juos atlikti nuo sofos krašto. Dar lengvesnis atsispaudimų variantas bus atsispaudimai rankomis atsirėmus į sieną. Naudingi pratimai su kamuoliu, gumomis, svarmenimis. Kalbant apie aerobinę veiklą, tarkime, apie spartų vaikščiojimą, šis turėtų būti įvairus: į kalną, nuo kalno, pasistiebus, keturiomis, aukštai keliant kelius, pirmyn ir atbulai, įvairia danga, su posūkiais ir pan., kad kuo daugiau dirbtų visas kūnas“, – aiškina V. Grigaitė-Petkevičienė.

„Žmonės, ypač sirgdami, bijo, kad sportuodami sau pakenks. Judėti galima netgi iškart po operacijos, dar gulint lovoje. Svarbu tik pasitarti su gydytojais, ar nėra kokių nors kontraindikacijų šiai veiklai pradėti“, – teigia fizinio aktyvumo specialistė V. Grigaitė-Petkevičienė.  Asmeninio albumo nuotr.

O kaip PASKUI?

Labai intensyviai sportavusiam ir susirgusiam onkologine liga žmogui, V. Grigaitė-Petkevičienė pataria sporto nemesti. Tačiau fizinį krūvį, pasak jos, peržiūrėti tikrai verta, ypač jei pradedami jausti vienokie ar kitokie ligos simptomai ar juo labiau pradėtas intensyvus gydymas. O išgyvenant remisiją, rekomendacijos fizinei veiklai būtų tokios pat, kokios buvo ir iki ligos – galima sportuoti labai savęs nevaržant, gyventi įprastą gyvenimą.

„Aišku, nereikėtų persistengti, tačiau šis patarimas galioja ir niekada onkologine liga nesirgusiems žmonėms. Būtina atminti, kad tiek fizinio aktyvumo stoka, tiek jo perteklius, organizmui ne padeda, o tik kenkia“, – pastebi su onkologiniais pacientais dirbanti trenerė.

Aistė Veismanaitė