Raudono lūpdažio ir šypsenos galia

Kai pasaulio likimu žaidžia kruvinos bepročių rankos, gyvenimas, bent jau gamtoje ir kalendoriuje, keista, bet tęsiasi. Dordonės vynuogynai tarsi nežino, kad visai netoliese vyksta karas, – jie puošiasi pirmųjų žibuoklių žiedais, pievose aplink geltonuoja laukiniai narcizai, nepadoriai ryškiai ir taikiai šviečia saulė. Net mano mylima magnolija atsigavo po žiemos, tiesa, žydi kažkaip taupiai ir liūdnai, bet vis tiek – žydi, pranešdama, jog išgyveno.

Gamta tarsi primena mums – dabar kaip niekada reikia visur, kur tik įmanoma, ieškoti gyvenimo džiaugsmo ir grožio trupinių, reikia kaupti jų atsargas, nes dar prireiks – ir sau, ir kitiems padalinti.

„Būti teisingu hedonistu, ieškančiu grožio, džiaugsmo, šviesos apraiškų ir, svarbiausia, skleidžiančiu tą šviesą, – ne gėda, o būtina“, – įsitikinusi E. Umbrasaitė.
Jokūbo Jarmalavičiaus nuotr.

XXX

Prancūzai mėgsta įvairiose gyvenimiškose situacijose kartoti tokį posakį: à la guerre comme à la guerre (liet. kare kaip kare). Kareiviams jis turi žiaurią reikšmę – visos priemonės pateisinamos, siekiant pergalės. Mums, civiliams, tai reiškia: reikia mokėti prisitaikyti prie pasikeitusios realybės ir visos priemonės pateisinamos, kad išgyventume tiek fiziškai, tiek, kas labai svarbu, morališkai.

Nekalbu apie prisitaikėliškumą, bailumo padiktuotus poelgius ar išdavystes, be kurių joks karas, deja, neapsieina. Kalbu apie tai, jog, norint išgyventi šalia vykstančio karo siaubą, reikia mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai – koncentruotis į gėrio trupinius, palaikyti savo ir savo artimo ūpą, padėsiantį eiti per tamsumas, matyti ar bent stengtis įžiūrėti tą banaliąją šviesą tunelio gale, ištiesti, kai tik gali, pagalbos ranką, ir taip, reikia švęsti kiekvieną laimės, pergalės, džiaugsmo, taikaus gyvenimo akimirką – nebūtina šampanu laistyti, tiesiog giliai širdyje dėkojant švęsti.

Ir iš savo nelengvos, bet įdomios, viltingos ir, nenustebkite, bet kartais netgi džiugios (kai išgirsdavau geras sveikatos naujienas) kelionės per vėžį galiu pasakyti – karas turi daug asociacijų su vėžiu, tai irgi karas, tik čia kovojama už individualią savo paties gyvybę, o ne už tūkstančių ar milijonų išlikimą. Todėl ir sirgdama vėžiu sau nuolat kartodavau ir primindavau: à la guerre comme à la guerre, t. y. norint išgyventi tą kelią per vėžį, galioja panašios priemonės, kaip anksčiau ir išvardinau.

Daugelis rašo ar sako – dabar net gėda gerai gyventi, kažką švęsti, kai karo draskoma Ukraina ir jos žmonės kenčia, balansuoja ant išlikimo ribos. Ore pakibęs klampus egzistencinio liūdesio ir beprasmybės debesis. Jis užkloja ir mane – vis dažniau. Ne viena diena prasėdėta tiesiog žiūrint į vieną tašką ir beviltiškai mąstant – kas dabar bus. Bet tada suimu save tarsi Miunhauzenas už kasytės ir tempiu iš to juodo debesies į paviršių, į šviesą, į gyvenimą. Nes neturiu teisės pasiduoti – nuskendusi liūdesio bedugniame šulinyje ir nerimo pelkėje nepadėsiu nei sau, nei kitiems.

XXX

Taip, tas beprasmybės, negalėjimo padėti ar daugiau padėti jausmas toks žlugdantis, grįžtantis it bumerangas netikėčiausią akimirką ir smogiantis į paširdžius taip, kad norisi tik verkti, o nemoku. Bet sustabdau save ir einu dirbti juodžiausių darbų – juose gali išsilieti, išsikeikti, gal net išsiverkti nuo aštrių chemikalų garų. Šveičiu geležiniu šepečiu balandžių storai, riebiai, smardžiai apvarytą savo galerijos Isižake (Issigeac) terasą ir siunčiu tiek juos, tiek Putiną ten, kur aniems vieta… Atrodo, net jiems, taikos simboliams, tiesiog nusiš…kt ant viso pasaulio ir taikos…

Karas turi daug asociacijų su vėžiu, tik čia kovojama už individualią savo paties gyvybę.

Pro šalį einanti trapi prancūzė moterytė sako: „Tau reikia Saint Marc, šventojo Marko, tik jis padės.“ Ji, aišku, turi omeny prancūzų labai mėgstamą efektyvią valymo priemonę, bet šių dienų kontekste jos frazė taip fantasmagoriškai suskamba, kad mane apima isteriškas juokas ir atsakau jai: taip, šventųjų pagalba visam pasauliui dabar tikrai nepamaišytų. Ji pasijuokia drauge ir pritaria, kad belieka laukti stebuklo. Baigsiu šveisti ir eisiu į Šv. Felicijaus bažnyčią padiskutuoti su Dievu, gal išmelsiu tą stebuklą.

Verčiu save ar bandau kasdien šypsotis, prisipažinsiu netgi – godžiai gaudau kiekvieną progą nusišypsoti ar pasijuokti. Man ne gėda šypsotis. Nes kad ir per ašaras, bet šypsosi net Ukrainos moterys, po kelių parų šaltyje ir tamsoje su mažais vaikais pagaliau pasiekusios saugią vietą ir duodamos interviu apie tai, ką jiems teko išgyventi. Žiūriu į jas ir, nubraukusi ašarą, nevalingai šypsausi – net tvyrant šitam aukščiausio laipsnio nužmogėjimui, chaosui jos ir jų vaikai, katinai, šunys bent dabar saugūs, daugybė žmonių jiems atveria širdis, glėbį, namus, spindi vilties nepasiduoti tamsai žarija.

XXX

Vis galvoju, kokiomis keistomis aplinkybėmis gyvenimą išvydo mano pastarųjų metų knygos… „Lūpdažio pamokslai“ pasirodė prieš pat pandemiją, o „Hedonistės užrašai“ dar labiau ne vietoje ir ne laiku – prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, tikram žiauriam nusikaltimui prieš žmoniją… O galbūt abi knygos kaip tik pasirodė tada, kai jų ir reikia, kai tamsoje norisi matyti nors truputį šviesos, kai norisi perskaityti mintis, kurios padrąsins, galbūt net trumpam prajuokins. Nes psichologai pataria – kritinėse ar ribinėse situacijose jokiu būdu nenustoti gyventi, nepasiduoti juodoms mintims, panikai. Net patys ukrainiečiai, po pirmo šoko dabar sakosi perėję į kažkokią neapibrėžtą išgyvenimo instinktų padiktuotą būseną, kai tuo pačiu metu ir baisu, bet jau nebebijai, kai žinai, kad turi keltis ir eiti, kai retomis akimirkomis gali sau leisti netgi humorą ar nuoširdžią šypseną, kaip per naktį pasaulio superherojumi tapęs Volodymyras Zelenskis, nes tik tai kartais ir gelbsti visiško absurdo akivaizdoje žvelgiant mirčiai į akis.

Panašiai jaučiausi ir prieš keliolika metų sirgdama agresyviu krūties vėžiu, kai net mano chemoterapeutė klausdavo, ar aš kartais nevartoju antidepresantų, o gal nesuprantu, kad galiu mirti, ir pernelyg nerimtai žiūriu į situaciją, nes nuolat šypsausi. Tada ir atsakiau, kad vėžys mane išmokė šypsotis šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau arba rytojaus gali išvis nebūti. Ir dabar, iš laiko perspektyvos, galiu pasakyti – šypsena, kartais galbūt net dirbtinė, išgelbėjo mane nuo sielos tamsos kelionėje per vėžį, o ta sielos tamsa – labai pavojinga, veikia panašiai kaip ir vėžio žnyplės, žudo lėtai, užgesina bet kokį vidinį žibintą, atima jėgas priešintis fiziškai.

Manekenė Gunilla su vualiu. 1956 m.

Vis prisimenu skaitytojų laiškus, kaip jiems „Lūpdažio pamokslai“ padėjo ištverti pandemijos sukeltą juodą nerimą ir karantinus. Aišku, dabar COVID, palyginti su karu ir atominės bombos grasinimais, atrodo kaip blogas juokas, kuris tik prisisapnavo.

XXX

Bet net ir šiame karo absurdo spektaklyje laukiu Godo, laukiu stebuklo ir viliuosi –„Hedonistės užrašai“ jau pirmosiomis savaitėmis šokę į perkamiausių knygų dešimtuko viršūnes ir net pirmąją vietą (ačiū Jums, skaitytojai), pasitarnaus tam pačiam tikslui: pakels mums moralę, kaip sako prancūzai, kalbėdami apie ūpą, nusiteikimą, bendrą būseną ir visokias trapios žmogiškos sielos vibracijas.

Žiūriu į knygą puošiančias nuotraukas ir pateisinu joje propaguojamą hedonizmą. Nes garsaus prancūzų fotografo Georgeʼo Dambier nuotraukose, darytose praėjus vos keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo, šypsosi, koketuoja, gyvenimu džiaugiasi būtent pokario moterys, tarsi suteikdamos mums viltį: bet koks karas kada nors baigiasi, ir kad jau du kartus nugalėjo teisioji pusė, net jei ir teko už pergalę sumokėti siaubingą kainą.

Nes hedonistas – tai ne tas, kuris kaip koks Karalius Saulė sako: „Po manęs nors ir tvanas“, ar geria šampaną iš auksinių indų, kai kiti šalia kenčia ir badauja. Tikras hedonistas dėkingas už kiekvieną gyvenimo akimirką, jis sugeba tamsoje įžiūrėti šviesą ar bent jos ieškoti ir, svarbiausia, pats ją skleisti, jis žino, rožės, kaip ir gyvenimas, turi spyglius, bet moka būti dėkingas ir už rožes, ir už jų sukeliamą skausmą. Nes dabar kaip niekada suvokiame: reikia vertinti nebe kiekvieną dieną, o kiekvieną valandą, kurią dar turime. Ir mes, moterys, turime nuolat prisiminti – esame daug stipresnės nei manome ar atrodome. Mes esame tikros amazonės ir karės, jei tik gyvenimo grimasos ar, neduok Dieve, karas ar liga to iš mūsų pareikalauja. Taip, reta kuri kariaujame tikrais ginklais. Bet yra vienas slaptas ir galingas ginklas, kurį turime beveik kiekviena, – raudonas lūpdažis.

XXX

Skamba neįtikėtinai, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais raudonas lūpdažis tapo patriotizmo ir pasipriešinimo ženklu. Vienas kareivis amerikietiškam žurnalui „Vogue“ 1941 metais rašė: „Jei moterys nustotų puoštis ir dažytis, tai galutinai numuštų mums, kariams, bet kokį ūpą ir turėtų būti vertinama kaip išdavystė.“ Atrodytų, kai mažiausiai turėjo rūpėti puoštis, dažytis, atrodyti gražiai, nes aplink siautėja mirtis ir sproginėja bombos, raudonos lūpos tapo normalaus, taikaus gyvenimo vilties, moteriško solidarumo ir moteriškos jėgos simboliu. Raudonomis lūpomis jos siuntė oro bučinius į karą vykstantiems vyrams, suteikdamos vilties, kad parnešę taiką jie bus išbučiuoti šiomis lūpomis. Tomis pačiomis lūpomis jos siuntė simbolišką neapykantos, pasipriešinimo ir būsimo pralaimėjimo žinutę savo vyrų priešams.

Mat Adolfas Hitleris nekentė dažytų lūpų, todėl moterys kine, reklamoje ir kasdienybėje buvo raginamos dažytis kuo ryškiau. Makiažo revoliucionierė Elizabeth Arden karo metais sukūrė lūpdažį simboliniu pavadinimu „Pergalinga raudona“ ir daugelis kosmetikos kompanijų pasekė jos pavyzdžiu. Nenuostabu, kad amerikiečių moterų, dirbusių karinėse gamyklose ir gaminusių ginklus frontui, lūpos buvo ryškiai raudonos, o lūpdažių bendram naudojimui būdavo kiekviename gamyklos persirengimo kambaryje. Be abejo, raudonai lūpas dažė ir karo kankinamos Europos moterys – kuo ilgesnis karas, tuo ryškesnis lūpdažis, ne veltui atsirado šis posakis.

Manekenė Capucine Paryžiaus kavinės „Cafe de paix“ terasoje. 1953 m.

XXX

Nežinau, koks Hitlerio sielos brolio Putino požiūris į raudonas lūpas. Ir prakeiktame kare nieko nėra gražaus. Nebent trapi viltis ir tikėjimas, kad tamsą vis tiek nugalės šviesa… Todėl net visame šiandienos chaose tikiu – drąsa, meilė, gėris ir raudonos lūpos nugalės, nepasiduokime, visais įmanomais ginklais kovokime prieš tamsą!

Nesijuokite, bet raudonos lūpos, kurios išdrįso šypsotis, mane jau kartą sėkmingai išvilko iš vėžio fronto moralinių sutemų. Jos tapo mano vienintele puošmena, kai praradau krūtį, plaukus, blakstienas, antakius, kai nuo chemijos sudegė venos ir, atrodytų, nebeliko jokio pasitikėjimo savo moteriškumu. Bet būtent raudonu lūpdažiu paryškintos lūpos išmokė mane vėl pamilti save pačiame žemiausiame moteriško grožio ir savivertės kryčio taške.

Todėl šiandien, kaip ir visada, renkuosi stebėti gyvenimą iš šalies ir stengiuosi matyti, rinkti į širdį net menkiausius vilties, šviesos, tikėjimo žmogumi trupinius.

XXX

Štai sekmadienio rytą į mano galeriją užsuko toks lengvai išprotėjęs modiljaniškos išvaizdos benamis (o jų Isižake beveik nebūna): tvarkingas, mandagus ir orus. Jis neprašė išmaldos, o prisistatė esąs menininkas – ir pasiūlė už kiek negaila įsigyti jo kūrinį. Paaiškino piešinius – tai gyvūnų valdovas, žiūrėdama į jį galiu iššaukti savo toteminį gyvūną, kuris mane saugos. Dar pridūrė, jeigu laikyčiau paveikslą prieš žvakę, tai gyvūnų karalius atgytų ir galima būtų su juo net užsiimti meile. Širdyje žvengiau iš tokio erotinio šios situacijos posūkio, bet kiek įmanoma rimtu veidu rinkausi labiausiai man patinkantį paveikslėlį, tokį kažkokį tarp Damiano iš „Maneskinų“ ir velnio. Išsirinkau, daviau pinigų, dar šokolado dėžutę ir sausainių. Pakalbėjome, paklausiau, iš kur jis, pasisakė esąs italas, bet jau 35 metus klaidžiojantis po prancūzų kraštus. Kiek tokių išprotėjusių modiljanių po Ukrainos karo ir, tikiu, Ukrainos pergalės blaškysis po Europą, liūdnai pagalvojau….

Viena pirmųjų JAV supermodelių Doriana su nepatenkintu katinu. 1957 m.

Kokie vėjai užpūtė į Isižaką, nespėjau paklausti – pradėjo rinktis lankytojai. Išlydėdama žiūriu – basnirčias į rožinius kroksus įsispyręs, o lauke toks ledinis vėjas. Sakau, nori kojinių. Jis, oj ne, merci, jau seniai atpratau ir nebenešioju. Ir išėjo.

Pasakoju draugei ryto nuotykį, toji juokdamasi sako: džiaukis, kad kojinių nedavei. Kodėl, nustembu? Tu ką, Hario Poterio istoriją pamiršai – kas duoda Dobiui kojinę, tas tampa jo šeimininku. Taip su šypsena, kuri tokia reta šiomis išprotėjusiomis karo dienomis, ir tęsiau darbą.

XXX

Galvodama apie klajoklį italą net šventvagiškai pagalvojau, gal šitas karas mums, žmonijai, yra paskutinis žmogiškumo egzaminas: jei neišlaikysime, galutinai žlugsime, jei ne fiziškai, tai morališkai? Bet, atrodo, mes sugebame jį išlaikyti – tokios per normalių žmonių pasaulį nuvilnijusios pagalbos, vilties, gerumo, dosnumo bangos seniai nesame matę, tad stebėdama visa tai dar noriu tikėti žmonija, žmogiškumu, pergale.

Šypsena, kartais galbūt net dirbtinė, išgelbėjo mane nuo sielos tamsos kelionėje per vėžį.

Išeidinėju iš darbo, o Isižako babytė stabdo mane – palaukite, aš jums laukinių narcizų priskyniau, tuoj atnešiu, šešis kilometrus ėjau miškais jų ieškodama, kaip ten gražu – pievos geltonos geltonos tarp medžių kamienų. Padėkojau, pakalbėjom apie karą ir viltį, ir išsiskyrėme… Tik grįžusi namo pamačiau, kad visai atsitiktinai megztinio mėlis ir geltona pavertė mane Ukrainos vėliava!!! O babytė tiesiog norėjo mane paguosti, pralinksminti, na, ir, žinoma, sutrumpinti savo vienatvės valandas ir bent su kuo pasidalinti nerimu dėl viso šalia vykstančio chaoso.

Atsikratykime gėdos jaustis gyvi, tiesiog gyventi, jis nei kare, nei ligoje, nei kitoje kritinėje situacijoje nepadės. Liūdėti ir gedėti būtina, bet tai neturi užsitęsti. Atvirkščiai, būkime maži kasdienybės didvyriai tiesiog nepasiduodami panikai, eidami į darbus, į savanorius, ištrūkdami į gamtą, parodą, koncertą, meno ar knygos glėbį, apkabindami šalia esančius, paguosdami, jei reikia, savą ar svetimą.

Nes, pasikartosiu, būti teisingu hedonistu, ieškančiu grožio, džiaugsmo, šviesos apraiškų ir, svarbiausia, skleidžiančiu tą šviesą, – ne gėda, o būtina. Nes à la guerre comme à la guerre, kare kaip kare. Ir nepamirškime raudono lūpdažio galios.

Erika Umbrasaitė
Rašytoja ir žurnalistė

Georges Dambier nuotraukos (juodai baltų nuotr. autorius)

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.