Kai rytas – dovana

„Esu penkiasdešimt dvejų metų klaipėdietė, kuri būdama penkiasdešimt vienerių išgirdo krūties vėžio diagnozę“, – taip trumpai prisistato šio straipsnio autorė.

Kodėl rašau žurnalui „Rožinis gyvenimas“?

Beveik metai prabėgo nuo intensyvaus gydymo, kurio metu pirmą kartą susidūriau su puikiu specializuotu leidiniu, suteikusiu ne tik specifinių žinių apie ligą ir jos gydymą, bet ir drąsinančių istorijų, kurios leido suvokti, kad negalima nuleisti rankų, kad gyvenimas nesibaigia ties diagnoze.

Dalis draugų ragino ir dabar teberagina neskaityti nei žurnalo, nei feisbuko paskyrų vėžio tema. Kodėl? Turbūt dauguma jų mano, jog informacijos gausa tik apsunkina, išblaško ir taip jau nesaldžią susirgusiojo kasdienybę. Bet aš manau, kad būtina kuo daugiau žinoti apie savo ligą. O ir psichologija – ne paskutinėje vietoje.

Juk susirgusiųjų istorijos – tai tarsi mokykla, leidžianti suvokti: esi ne vienas ir yra būdų kapstytis ir dirbti su savimi. Didžiausia baimė sėdi mūsų galvoje. Jeigu su ja susitari, tada kelias į pasveikimą daug lengvesnis. Aš esu individualistė ir nemėgstu jokių grupinių terapijos seansų ar bendrų veiklų. Tačiau, perskaičiusi visus tris žurnalo „Rožinis gyvenimas“ numerius, panorau pasidalinti savo istorija. Taip pat atsinaujino pomėgis kurti eiles, jis stipriausiai suvešėjo būtent gydymosi laikotarpiu. Troškau pasidalinti, kaip pati įvardinu, savo krykštavimais ir minčių šviesa, tai tarsi rankos tiesimas likimo sesėms… O gal kam patiks, o gal ką ir nuramins.

„Neužsisklęskime skausme ir vienatvėje. Kad ir kaip likimas pokštaus, raskime jėgų kilti ir eiti“, – kviečia ligą įveikusi L. Elertienė. Asmeninio albumo nuotr.


Kaip sutikau žinią apie ligą?

Yra tekę skaityti, jog psichologiškai žmonės vėžio diagnozę priima per penkis etapus: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. Esu laiminga, nes pirmųjų keturių etapų pereiti neteko. Gal padėjo chirurgo patekta informacija, kad tai pirma stadija (po operacijos patikslinta į IIA), ir šis faktas suteikė drąsos.

2020 metų vasaros pradžios žinia, žinoma, sukrėtė, privertė susimąstyti, iš dalies pakeisti mitybos įpročius, bet nepykau ant likimo, neneigiau informacijos… Gal ir nubraukiau pirmąsias ašaras, bet daugiau iš baimės dėl ateities ir vienatvės. Prasidėjęs gydytojų kabinetų varstymo maratonas neleido atsipalaiduoti ir sugniužti.

Šokas ištiko, kai buvo nustatyta patogeninė mutacija FANCL (genas, priskiriamas didelės rizikos genų grupei) ir genetikė rekomendavo šalinti visą krūtį. Štai tada ir reikėjo gerokai padirbėti su savimi, nes iš tiesų buvo sunku priimti šią žinią: kaip čia dabar – pirma stadija, o reikia šalinti visą krūtį…

Ką teko patirti, išgyventi?

Sunku buvo įsivaizduoti save be krūties, kad ir su dirbtiniu implantu, o ir ateitis buvo visiškai neaiški. Kankino dar viena problema, kaip pasakyti artimiesiems: sūnui, kuris baiginėjo doktorantūros studijas Anglijoje, ir garbaus amžiaus sulaukusiam tėvukui. Apie tai, kad sergu, iki tol žinojo tik kelios draugės.

Drąsiai išgyvenus vienatvėje visą vasarą, artėjant operacijos laikui, širdį spaudė suvokimas, kad privalau pasakyti artimiesiems. Bet kaip… Šioje situacijoje padėjo pokalbis su psichologe – ji pabrėžė, jog artimieji privalo žinoti apie mano būseną ir išgyvenimus. Kai pranešiau jiems apie tai, labiausiai buvo gaila ne savęs, o apsiverkusio tėvuko. Bet artimųjų ašaros tuo metu labiausiai ir siutino. Norėjosi ne ašarų, o tvirto palaikymo.

Didžiausia baimė sėdi mūsų galvoje. Jeigu su ja susitari, tada kelias į pasveikimą daug lengvesnis.

Turėjo praeiti pora mėnesių po operacijos, kad pati išdrįsčiau atvirai kalbėti apie savo ligą. Kai išdrįsau, tai tarsi kažkas galvoje nutrūko, išlaisvėjo. Atsirado drąsa dalintis, drąsa nebebijoti prašyti pagalbos, nebijoti dažniau sakyti gerus žodžius ir dėkoti visiems, kurie šalia.

Atgavus jėgas po operacijos ir spindulių terapijos, galvoje pradėjo dėliotis ketureiliai, kurie neapleidžia iki dabar. Tai tarsi būdas šlovinti išaušusį rytą, t. y. naują gyvenimą, kurį saulei patekėjus kiekvienas ir pasitinkame. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip mes tą rytą – gyvenimą – pasitiksime.

Ko norėčiau palinkėti

Skaitydama žurnalą „Rožinis gyvenimas“, moterų pasisakymus feisbuke krūties vėžio grupėse, nejučia save pagaunu galvojant, kad tarp tiek daug skausmo yra ir nepaprastai daug vilties bei šviesos. Stiprios mūsų moterys – kovojančios, verkiančios, bet nenuleidžiančios rankų. Puikūs mūsų gydytojai ir visas personalas, prisidedantis, kad mes sveiktume, kad turėtume informacijos, gautume reikalingų vaistų, kad liga būtų suvaldyta ir mes galėtume gyventi.

Neužsisklęskime skausme ir vienatvėje. Kad ir kaip likimas pokštaus, raskime jėgų kilti ir eiti. O jeigu kam rankos ir nusvyra, paverkime, bet neilgai… Po kiekvienos nakties ateina rytas, o kiekvienas išaušęs rytas – tai dovana.

Loreta Elertienė

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.