Gyvenimo kasdienybė chemoterapijos fone

„Nuo chemoterapijos aš susirgsiu – prie manęs ištisai kibs kitokios ligos ir infekcijos.“ „Kol man bus taikoma chemoterapija, mano gyvenimas bus smarkiai sutrikdytas, negalėsiu įprastai gyventi.“ „Mano vėžys turi būti labai blogas, jei gydytojas paskyrė chemoterapiją.“ Tokių ir dar daug kitokių baime bei nerimu paženklintų minčių sukasi dažnos moters, išgirdusios žinią apie skiriamą chemoterapiją, galvoje.

Chemoterapija – tai gydymas, kai naudojami vaistai, naikinantys sparčiai besidalijančias vėžines ląsteles ir neleidžiantys joms augti bei gaminti daugiau ląstelių. Daugelis chemoterapinių vaistų turi šalutinių poveikių, kurie gali būti sunkūs. Tačiau jei gydytojas rekomenduoja pacientui chemoterapiją, paprastai tai reiškia, kad tokio gydymo nauda gali būti didesnė už bet kokį patiriamą nepageidaujamą vartojamo vaisto poveikį.

Chemoterapija jau seniai laikoma onkologinių ligų gydymo pagrindu. Šiandien, tiksliosios vėžio medicinos eroje, yra naujesnių gydymo metodų ir chemoterapijai priskiriamų preparatų, galinčių tiksliau paveikti vėžio ląsteles. Mokslininkai atrado, kad chemoterapinius vaistus galima efektyviai naudoti kartu su kitais vaistais, kad jie ligai suduotų dar stipresnį smūgį. Paprasčiau tariant, chemoterapija šiandien yra daug geresnė nei anksčiau. Vis dėlto apie šį vėžio gydymo būdą girdime nemažai klaidingos informacijos.

Socialiniuose tinkluose į bendraminčių grupes susibūrę onkologiniai pacientai besidalydami asmenine ligos patirtimi, pavyzdžiui, kaip organizmas toleravo paskirtą gydymą, kokių šalutinių poveikių jie patyrė ar su kokiomis papildomomis infekcijomis susidūrė sirgdami, ką darė ir ko, atvirkščiai, – vengė, neretai vieni kitus gali gerokai suklaidinti. Ir visai ne iš blogos valios. Pirmiausia, kiekvieno paciento situacija yra labai individuali, tad tai, kas nutinka vienam, nebūtinai ištiks ir kitą. Antra, tokių istorijų objektyvumui ir patikimumui įtakos visada turi ir žmogaus išgyventos emocijos.

Anot gydytojų, tai kad žmonės kalbasi, dalijasi ir ieško informacijos nėra blogai. Tačiau visi tokie pokalbiai labai lengvai gali pavirsti į įvairius mitus, legendas, pramanus ir niekuo nepagrįstas baimes. Ypač kai kalba pasisuka apie chemoterapiją ir jos šalutinius poveikius. O jei dar už lango ir šaltasis metų sezonas, gausus įvairių viršutinių kvėpavimo takų, žarnyno ir kitokių virusų. Apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja onkologe chemoterapeute Skaiste Tulyte.

„Pacientai dėl tam tikram laikui nukelto onkologinio gydymo neturėtų nerimauti – vėžys tikrai neprogresuoja taip sparčiai, kad per savaitę ar dvi, kol pacientas sveiksta nuo peršalimo ar gripo, nutiktų kažkas itin blogo ir situaciją pakeistų iš esmės“, – ramina gydytoja onkologė chemoterapeutė S. Tulytė. Edmundo Paukštės nuotr.


Ar tiesa, kad po chemoterapijos ciklo galima karščiuoti?

Tikrai taip. Po gydymo chemoterapija gali išsivystyti vadinamoji febrilinė neutropenija (būklė, kai kraujyje pavojingai sumažėja baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų – neutrofilų), kurie dalyvauja kovojant su infekcija, pasireiškiančia karščiavimu, kai kūno temperatūra pakyla iki 38 °C, ir šaltkrėčiu. Tačiau karščiavimą, kaip žinia, šaltuoju metų sezonu, gali sukelti ir gausybė mūsų aplinkoje cirkuliuojančių virusų. Kalbant apie karščiavimą, svarbūs keli dalykai. Pirmiausia, kiek praėjo laiko nuo paskutinio chemoterapijos kurso. Jei chemoterapiniai vaistai buvo išgerti ar suleisti į veną prieš 7–10 dienų, labai tikėtina, kad staiga prasidėjusį karščiavimą lėmė chemoterapinis gydymas. Jei laiko praėjo daugiau, gali būti, kad pacientas tiesiog pasigavo kokį nors virusą. Bet kokiu atveju, labai svarbu stebėti savo savijautą ir sekti kitus atsirandančius simptomus. Jei papildomai prasidėjo dar ir sloga, skauda gerklę, vargina sausas kosulys, tikėtina, kad tai bus virusas. O burnos gleivinės išopėjimas, greičiausiai, bus nulemtas leukocitų trūkumo, kurį sukėlė chemoterapija.

Sukarščiavus nebūtina skubėti darytis kraujo tyrimo, svarbiau iš pradžių numušti temperatūrą.

Netiesa. Kraujo tyrimą būtina pasidaryti ir patartina, kaip įmanoma skubiau. Idealu, jei tai padaryti pavyksta per pirmą parą, kai pakilo temperatūra. Prasidėjęs karščiavimas dėl peršalimo, gripo ar kitokio viruso ir dėl febrilinės neutropenijos sunkiai diferencijuojamas be kraujo tyrimo, o pasekmės gali būti labai skirtingos. Geriausia pasiskambinti savo gydytojui ir pasitarti, kaip elgtis. Kuo greičiau bus atliktas kraujo tyrimas, tuo mažiau neigiamų pasekmių galima tikėtis. Jei pacientui tiesiog virusinė infekcija, liga gali komplikuotis ir bus sudėtingiau pasveikti. Jei karščiavimą sukėlė febrilinė neutropenija, ši būklė gali baigtis netgi ir labai rimtai: gali išopėti gleivinės, prasidėti plaučių uždegimas, galimas netgi sepsis. Febrilinė neutropenija gydoma antibiotikais.

Chemoterapija šiandien yra daug geresnė nei anksčiau.

Jei onkologinis pacientas peršalo, pasigavo gripą ar kokią kitą virusinę infekciją, jis gali vartoti tokius pat vaistus, kaip ir vėžiu nesergantys asmenys.

Ir taip, ir ne. Labai priklauso nuo konkrečios konkretaus žmogaus situacijos. Susirgus visada reikėtų pasitarti su gydančiu gydytoju, netgi jei reikia tik numušti temperatūrą. Pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims tinka ne visi antibiotikai. Taip pat labai svarbu įvertinti gretutines lėtines paciento ligas, jei jis tokių turi, kitus vartojamus vaistus, kad žmogus patirtų kiek įmanoma mažiau šalutinių vaistų poveikių ar apskritai jų išvengtų.

Chemoterapija paprastai skiriama kursais, juos kartojant tam tikrais laiko intervalais. Ar tiesa, kad karščiuojant, jaučiant kitokius virusinės infekcijos simptomus chemoterapija bus stabdoma, nukeliama kuriam laikui, kol pacientas pasveiks?

Tiesa. Aišku, visada stengiamasi, kiek tai įmanoma, išlaikyti gydymo cikliškumą, tačiau gyvenime pasitaiko įvairių situacijų. Kad onkologinis gydymas būtų tęsiamas, pacientas privalo visiškai pasveikti. Ir tai taikoma ne tik chemoterapijai, bet ir kitiems gydymo metodams. Chemoterapija neskiriama ir su aktyvia antibiotikų terapija, kai gydoma kokia nors bakterinės kilmės infekcija. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai pacientui yra paskirta ilgalaikė antibiotikų terapija, pavyzdžiui, žmogus susirgo Laimo liga. Tuomet tęsti ar kuriam laikui stabdyti chemoterapiją, sprendžiama individualiai, įvertinus daugybę dalykų: kaip pacientas reaguoja į gydymą, kokia jo bendra būklė, ar yra tikimybė vaistams tarpusavyje sureaguoti, kiek toksiškas jų poveikis bus organizmui ir pan. Kitaip tariant, vertinama gydymo nauda ir rizika.

Depositphotos nuotr.

Pacientai dėl tam tikram laikui nukelto onkologinio gydymo neturėtų nerimauti – vėžys tikrai neprogresuoja taip sparčiai, kad per savaitę ar dvi, kol pacientas sveiksta nuo peršalimo ar gripo, nutiktų kažkas itin blogo ir situaciją pakeistų iš esmės.

Pasitaiko atvejų, kai pacientas tikina, kad jam tik menkutė sloga ir nieko daugiau, klausia, o kodėl onkologinis gydymas nukeliamas. Net ir teturint tą „menkutę slogą“ verta kelias dienas palaukti, nes gal prisidės gerklės skausmas, kosulys, karščiavimas, kiti simptomai.

Susirgus visada reikėtų pasitarti su gydančiu gydytoju, netgi jei reikia tik numušti temperatūrą.

Ar tiesa, kad prieš pradedant onkologinį gydymą, pirmiausia reikėtų apsilankyti pas gydytoją odontologą ir susitvarkyti dantis?

Tiesa. Visos dantų rovimo, implantavimo, dantų šaknų tvarkymo procedūros turėtų būti atliktos iki onkologinio gydymo. Tai reikalinga tam, kad nepadidėtų infekcijos, kraujavimo rizika. Be to, yra tam tikrų vaistų, pavyzdžiui, biologinės terapijos, kuriuos vartojant negalimos jokios intervencijos. Aišku, gyvenimas kartais pateikia žmogui siurprizų, būna, kad dantis ima ir supūliuoja ar suskausta pradėjus onkologinį gydymą. Tokiu atveju gydymas kuriam laikui stabdomas.

Aistė Veismanaitė

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.