Mitai ir tiesa apie chemoterapiją: ką turi žinoti kiekviena pacientė

Išgirdus vėžio diagnozę, bene vienas pirmų kylančių klausimų yra susijęs su dažniausiai skiriamu gydymu – chemoterapija. Pasak gydytojų, dažna pacientė, baimindamasi nepageidaujamų šios terapijos reiškinių, norėtų jos išvengti. Kiek ši baimė pagrįsta? Kaip parenkamas chemoterapinis gydymas? Kaip jis veikia, kokius nepageidaujamus reiškinius sukelia ir kaip su jais kovoti, – kalbiname dviejų gydymo įstaigų gydytojas chemoterapeutes.

Lendrinos istorija: baimė nepasitvirtino

Žinią apie chemoterapiją su baime sutiko ir 66 metų Lendrina Krasauskienė iš Ignalinos. Antros stadijos krūties vėžys jai buvo diagnozuotas atsitiktinai – praėjusių metų pavasarį moteris nusprendė pasitikrinti pagal Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programą. Kaip parodė operacija, vėžys jau buvo išplitęs į šalia esančius limfmazgius.

„Po operacijos man buvo skirta raudona chemija. Visko buvau prisiskaičiusi apie chemoterapiją ir jos šalutinius poveikius, todėl labai bijojau. Iš pradžių baisiausia buvo netekti plaukų. Tačiau dar prieš gydymą, užsukusi pas draugę, pasimatavau peruką. Pamačiusi, kad jis man tinka, nusiraminau. Vis dėlto per pirmą chemoterapiją pasiprašiau šalmo (galvos odą vėsinančio įrenginio, padedančio išsaugoti plaukus – red.), tačiau antrą kartą nusprendžiau jo nebeprašyti. Kai po antros chemoterapijos pradėjo slinkti plaukai, aš juos nusikirpau ir užsidėjau peruką“, – pasakojo moteris.

Taip pat Lendrina skaitė, kad po chemoterapijos pykina, tad vėlgi su baime laukė, kada tai prasidės.

„Kaip nėra pykinimo, taip nėra. Kitą rytą po pirmos chemoterapijos atsikėliau ir išvažiavau į mišką grybauti. Buvau pilna jėgų. Taip pat jaučiausi ir po visų kitų dozių. Nors buvau gavusi vaistų nuo pykinimo, nepanaudojau nė vienos dozės. Iš viso turėjau keturias raudonas ir dvylika baltų chemijų. Beje, baltos man buvo sulašintos greičiau. Kai pasiskundžiau gydytojai, kad labai dažnai reikės važinėti, man patrigubino dozes ir jas sulašino per keturis kartus. Gydytoja nerimavo, kad organizmui bus didelis stresas, bet jis atlaikė puikiai. Gal šiek tiek daugiau sąnarius paskaudėjo, bet man juos ir taip paskauda. Vienintelis tikras nepageidaujamas poveikis, kurį patyriau, – dingo apetitas ir krito svoris“, – dėstė pašnekovė.

„Vienintelis tikras šalutinis poveikis, kurį patyriau, – dingo apetitas ir krito svoris“, – komentuoja patirtus nepageidaujamus chemoterapijos reiškinius L. Krasauskienė. Asmeninio albumo nuotr.

Nuo pat pirmos iki paskutinės chemoterapijos ji pati vairuodavo automobilį iš Ignalinos į Vilnių ir atgal. Tarp chemoterapijų gana aktyviai sportavo, mat turi stuburo išvaržą ir sportas jai būtinas. Tiesa, iš pradžių buvo perspėta, kad dėl išoperuotų limfmazgių tins ranka, ir kurį laiką vengė ją kelti, net skalbinius padžiauti prašydavo vyro. Tačiau kartą pabandžiusi pakelti ranką ir supratusi, kad viskas yra gerai, nustojo ją saugoti.

Medikamentinis gydymas keičiasi

Anot Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Chemoterapijos su dienos stacionaru skyriaus vedėjos, gydytojos onkologės chemoterapeutės dr. Birutės Brasiūnienės, mitai medicinoje gyvuoja tol, kol mokslas ir praktika neatneša naujų žinių jiems paneigti. Gydytojos pastangomis neseniai pasirodė knyga „Medikamentinės vėžio terapijos raida: istorija, faktai ir prisiminimai“, kurioje kaip tik ir pasakojama, kaip keitėsi vėžio gydymas. B. Brasiūnienė – šios knygos sudarytoja.

Įrodyta, kad chemoterapijos nauda vis dėlto yra daug didesnė už jos sukeliamus nepageidaujamus reiškinius.

Pasak jos, medikamentinis vėžio gydymas, ypač kalbant apie senąją chemoterapiją, iš tiesų buvo sunkus: pacientas patirdavo daugiau nepageidaujamų reiškinių, nebuvo tiek efektyvių priemonių jiems gydyti, gydymo rezultatai netenkino. Tačiau šiandien situacija labai pasikeitusi.

Gydytoja B. Brasiūnienė pristato savo sudarytą knygą „Medikamentinės vėžio terapijos raida: istorija, faktai ir prisiminimai“. Edmundo Paukštės nuotr.

„Apžvelgdami vėžio gydymą per kelis dešimtmečius, matome, kaip jis keitėsi, tobulėjo, atsirado naujų vėžio gydymo būdų. Kasmet vėžio gydymas papildomas naujais inovatyviais vaistais, jie tampa kompensuojami, atsiranda galimybių pasiūlyti pacientams dalyvauti naujų vaistų klinikiniuose tyrimuose ar pacientų paramos programose. Dėl šios priežasties gerėja gydymo rezultatai, ilgėja gyvenimo trukmės vidurkis, sėkmingiau pavyksta kovoti su nepageidaujamais reiškiniais (arba jų yra labai mažai), o ir patys pacientai turi daugiau galimybių edukuotis šia tema ir tokiu būdu sau padėti“, – pasakojo B. Brasiūnienė.

Kaip veikia chemoterapija

Pasak NVI onkologės chemoterapeutės dr. Linos Daukantienės, vaistai vėžiui gydyti skirstomi į keturias pagrindines grupes – tradicinę chemoterapiją, biologinę (taikinių) terapiją, imunoterapiją ir hormonų terapiją. Visos šios medikamentinio vėžio gydymo rūšys yra persipynusios, kokią rūšį pasirinkti ir kaip jas derinti, sprendžia gydytojas chemoterapeutas.

Iš šių gydymo rūšių chemoterapinis gydymas yra pats seniausias, tačiau vis dar svarbiausias dėl efektyvumo. Jokia kita gydymo rūšis jo neišstūmė, nors, kai šio amžiaus pirmame dešimtmetyje buvo atrasta biologinė terapija, tikėtasi, kad ji pakeis chemoterapiją. Taip neįvyko, tačiau biologinė terapija papildė chemoterapijos efektyvumą. Taikomas chemoterapinio ir biologinės taikinių terapijos vaistų derinys dažnai mažiau toksiškas nei tarpusavyje derinami chemoterapiniai vaistai.

„Įrodyta, kad chemoterapijos nauda vis dėlto yra daug didesnė už jos sukeliamus nepageidaujamus reiškinius. Yra tokių auglio rūšių, kurioms tinka vienintelis gydymo būdas – chemoterapija. Prieš operaciją ji skiriama norint sumažinti auglį, kad būtų galima atlikti krūtį tausojančią operaciją, taip pat siekiant išnaikinti tikėtinas mikrometastazes ir cirkuliuojančias vėžines ląsteles, kurios nematomos instrumentiniais tyrimais. Vaistai su krauju aplanko kiekvieną organizmo ląstelę, todėl per vieną procedūrą veikiami visi vėžio židiniai. Po operacijos chemoterapija gali būti skiriama, kai didelė tikimybė, kad yra likę metastazių ar cirkuliuojančių vėžinių ląstelių. Metastazavus ligai chemoterapija tampa pagrindiniu gydymo metodu“, – aiškino L. Daukantienė.

Kokius klausimus užduoda pacientės

Pasak Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologės chemoterapeutės Aušros Bankauskaitės, pirmas klausimas, kurį dažniausiai užduoda pacientės, vis dar susijęs su baime, kad aplinkiniai sužinos apie moters ligą. Tas klausimas skamba labai paprastai: ar aš prarasiu plaukus?

„Kai pradedame kalbėti apie chemoterapiją, to klausia du trečdaliai pacienčių. Joms rūpi ne tiek patys plaukai, kiek aplinkinių nuomonė. Dažna moteris sako nenorinti, kad į ją kiti žiūrėtų kaip į ligonę ir jos gailėtųsi. Mat, vis dar vyrauja mitas, kad vėžys – mirtina liga, nors iš tiesų su vėžiu galima gyventi net ne kelerius, o keliolika metų. Tokiu požiūriu persiėmusios ir pačios moterys. Jeigu jos išdrįsta paklausti apie gydymo prognozę, dažnai klausimas skamba su baimės ir nusivylimo intonacija, tarsi pačios sau skelbtų nuosprendį.

Antras klausimas būna apie pykinimą ir vėmimą. Tai vėlgi iš senų laikų atėjęs mitas. Kad ir kokį filmą žiūrėtumėte apie vėžiu sergantį herojų, susidaro įspūdis, kad jis gyvena virš klozeto. Taip, dauguma chemoterapinių vaistų sukelia pykinimą. Bet per dešimtmečius jau sukurtos schemos, kaip pykinimą suvaldyti“, – vardijo pašnekovė.

Trečias klausimas susijęs su galimybe išvengti stiprios chemoterapijos arba apskritai vietoj jos gauti kitokį šiuolaikinį gydymą.

Shutterstock nuotr.

Kodėl chemoterapijos neišstūmė kiti gydymo būdai

Koks bus paskirtas gydymas, priklauso nuo diagnozuoto vėžio tipo ir išplitimo. Gali būti skiriama chemoterapija, biologinė (taikinių) terapija, hormonų terapija ar jų deriniai. Vis dėlto daugiau nei puse atvejų krūties vėžio gydymas pradedamas nuo chemoterapijos, siekiant maksimaliai sunaikinti ligą ar kontroliuoti simptomus. Vėliau, priklausomai nuo vėžio tipo, gali būti skiriamas palaikomasis gydymas hormonų terapija, biologine terapija ar jų deriniu. Konkretus gydymo planas ir galimi variantai su kiekviena paciente aptariami individualiai, vadovaujantis tarptautinėmis rekomendacijomis.

„Chemoterapija veikia visas besidauginančias ląsteles. Kadangi vėžinės ląstelės dauginasi greičiausiai, jos ir gauna daugiausia vaisto. Biologinė terapija turi turėti taikinį – vietą, prie kurios ląstelėje kabinasi, t. y. receptorių ar receptoriaus mutaciją. Jeigu taikinio nėra, biologinė terapija neveiksminga. Populiariausias krūties vėžio taikinys – HER2 receptorius – sudaro tik nuo 15 iki 30 proc. visų krūties vėžio atvejų. Taigi, biologinė terapija tinka tik kas trečiai pacientei. Beje, ji, kaip ir bet kuris kitas vėžio gydymas, taip pat turi savo nepageidaujamų reiškinių“, – teigė gydytoja.

Kalbant apie chemoterapijos stiprumą, jis priklauso nuo to, koks tikslas keliamas. Ankstyvo krūties vėžio atveju siekiama pacientę išgydyti. Tuomet chemoterapija skiriama maksimaliomis dozėmis, kelių vaistų deriniu, kad būtų pasiektas didžiausias efektas, tuo laikotarpiu aukojant gyvenimo kokybę. Kai kalbama apie išplitusią ligą, tikslas yra ne išgydyti, bet pailginti gyvenimą kuo mažiau bloginant jo kokybę. Tokiu atveju pasirenkama nuosaikesnė chemoterapija, skiriama pacientės geriausiai toleruojama dozė.

Pacientės skirsto chemoterapiją į „raudoną“ ir „baltą“. Toks skirstymas atsiradęs nuo lašančio tirpalo atspalvio. Vadinamoji raudona chemija – keli dažniausiai krūties vėžiui gydyti skiriami medikamentai. Balta chemija – visi likę medikamentai, kurie yra bespalviai. Raudonos chemijos bijoma dėl jos sukeliamo pykinimo ir bendros blogos savijautos. Tai dažniausiai pacienčių grupėse aptarinėjamas gydymas, todėl, pasak pašnekovės, moterys neretai ateina jau susidariusios išankstinę nuomonę ir bijančios šio gydymo, nors iš tiesų raudona chemija minėtus simptomus sukelia ne visoms pacientėms.

Kai atsiranda nepageidaujami reiškiniai

Nepageidaujami chemoterapijos reiškiniai skirstomi į ūmius ir lėtinius. Prie ūmių priskiriami jau minėti pykinimas, vėmimas, viduriavimas, plaukų slinkimas, gleivinių pažeidimai ir pan. Jie visi po gydymo išnyksta. Plaukai atauga tokie pat gražūs ir tos pačios spalvos, nagai taip pat atsistato. Estetinis išorinis vaizdas sugrįžta jau po pusmečio.

„Taip, gydymas chemoterapija yra toksiškas, agresyvus, bet yra labai daug priemonių, kaip tuos nepageidaujamus reiškinius palengvinti“, – sako onkologė chemoterapeutė L. Daukantienė. Edmundo Paukštės nuotr.

Beje, kaip pabrėžė L. Daukantienė, ne nuo visos chemoterapijos plaukai slenka. Be to, šiandien juos išsaugoti padeda vadinamieji galvos šaldymo aparatai. Specialia įranga atvėsinus galvą, paviršiniai odos kapiliarai susitraukia ir į svogūnėlį patenka mažiau vaisto, todėl jis mažiau pažeidžiamas.

„Nuo pykinimo taip pat yra labai daug įvairių vaistų – nuo tablečių iki injekcijų. Jeigu pasireiškia neurotoksinis poveikis, vėlgi turime priemonių, kaip mažinti nervų pakenkimą. Jeigu vaistai turi toksinį poveikį širdžiai, skiriami vaistai širdies raumeniui pastiprinti. Kraujodarai nusilpus, taip pat yra vaistų kaulų čiulpams stimuliuoti, kad jie pagamintų reikiamą kiekį kraujo. Taigi, visiems nepageidaujamiems reiškiniams malšinti yra įvairiausių priemonių“, – teigė gydytoja.

Pasak A. Bankauskaitės, sudėtingesnė situacija su lėtiniais nepageidaujamais reiškiniais, kurie išsivysto dėl kaupiamojo efekto – kuo daugiau chemoterapijos dozių, tuo didesnė šių reiškinių tikimybė. Deja, jų sąrašas gana ilgas. Labiausiai varginantis nepageidaujamas reiškinys – atsiradęs galūnių tirpimas dėl smulkiųjų nervinių galūnėlių pažeidimo.

„Todėl su kiekvienu chemoterapijos ciklu moterų klausiame, ar neatsiranda dilgčiojimas arba tirpimas galūnėse. Tai viso pasaulio problema – polineuropatija pasireiškia kas penktai ar kas šeštai moteriai, gydomai tam tikros rūšies chemoterapiniais vaistais. Jai atsiradus gali būti skiriami tam tikri maisto papildai, nors ir nėra mokslinio pagrindimo, kad jie tikrai padeda. Taip pat rekomenduojame kineziterapines, fizioterapines procedūras, stengiamės koreguoti gydymą, kad sumažintume ilgalaikių nepageidaujamų reiškinių atsiradimą. Yra priemonių, padedančių apsisaugoti ar sumažinti nepageidaujamus reiškinius, nors ir ne visada pavyksta jų išvengti “, – aiškino pašnekovė.

Pasak onkologės chemoterapeutės A. Bankauskaitės, pirmas klausimas, kurį dažniausiai užduoda pacientės, vis dar susijęs su baime, kad aplinkiniai sužinos apie moters ligą. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip parenkamas gydymas

Sušvelninti nepageidaujamus reiškinius padeda ir tai, kad chemoterapinis gydymas, nors egzistuoja tam tikros jo schemos, parenkamas individualiai – atsižvelgiant į naviko ypatumus ir pacientės sveikatos būklę.

Vis dar vyrauja mitas, kad vėžys – mirtina liga, nors iš tiesų su vėžiu galima gyventi net ne kelerius, o keliolika metų.

„Pooperacinė medžiaga tiriama gydytojų patologų, kurie pateikia išsamų aprašą – koks naviko dydis, kiek pašalinta limfmazgių, ar buvo juose metastazių ir kiek, kokie naviko estrogenų receptoriai, koks jo piktybiškumo laipsnis, dauginimosi greitis, ar nustatytas HER2 genas, kuris blogina prognozę, ir pan. Gydymas parenkamas atsižvelgiant į šį aprašymą. Jeigu auglys buvo nedidelis, mažai piktybiškas, nebuvo išplitęs, turi stiprius estrogeno receptorius, gali pakakti vien hormoninio gydymo. Jeigu auglys agresyvesnis, manoma, kad jis galėjo išplisti, parenkamas stipresnis gydymas – chemoterapija.

Gydymas skiriamas vadovaujantis tiek tarptautiniais, tiek Lietuvos ir net gydymo įstaigos standartais. Tai gali būti vieno vaisto terapija arba vienas kitą papildantys vaistų deriniai. Deriniai ne iš piršto laužti – tai išsamių mokslinių tyrimų rezultatas, siekiant išgauti didžiausią efektyvumą ir saugumą. Vaistai derinami atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveiką ir galimą toksinį poveikį“, – pasakojo L. Daukantienė.

Skiriant gydymą atsižvelgiama ne tik į vėžio piktybiškumą, bet ir į pacientės ypatumus – jos amžių, sveikatos būklę, gretutines ligas, vartojamus vaistus, kurie nederėtų su chemoterapiniais vaistais. Vienokį gydymą gauna 30-metė, kuri neturi lėtinių ligų ir nevartoja jokių vaistų, ir kitokį – 80-metė, kuri vartoja tris vaistus nuo kraujospūdžio, vieną – nuo cukraligės ir dar vieną – nuo podagros. Vyresnio amžiaus žmonėms skiriamos mažesnės dozė, nes jų organizmo gebėjimas detoksikuotis yra mažesnis nei jauno žmogaus.

Koks bus paskirtas gydymas, priklauso nuo diagnozuoto vėžio tipo ir išplitimo.

„Taigi, nors gydymas yra standartizuotas, standartai turi ne vieną variantą. Todėl gali būti dvi moterys, kurioms abiem nustatytas tos pačios stadijos ir tokio paties dydžio aukšto piktybiškumo krūties vėžys. Atrodytų, turėtų būti panašus gydymas, bet jis gali skirtis vien todėl, kad auglių savybės yra visiškai skirtingos. Vienai gali užtekti keturių chemoterapijų, kitai reikės aštuonių, o po jų dar metus laiko teks gydytis biologine terapija“, – pabrėžė gydytoja chemoterapeutė.

Pašnekovė pasidžiaugė, kad šiandien moterys pas specialistą ateina jau pasidomėjusios galimu gydymu, pasiskaičiusios mokslinių straipsnių. Jos žino, kad šiandien ši liga nėra mirties nuosprendis, nes yra labai daug kovos ginklų su ja.

„Taip, gydymas yra toksiškas, agresyvus, bet, kaip jau minėta, yra labai daug priemonių, kaip tuos nepageidaujamus reiškinius palengvinti. Kai žmogus iš karto, kai kilo problema, pasisako, paskyrus vaistus situaciją įmanoma suvaldyti. Net jeigu dėl nepageidaujamų reiškinių negalime baigti visos suplanuotos gydymo programos, tenka sumažinti dozes ar atsisakyti vieno vaisto, visada yra kitas pasirinkimas“, – patikino L. Daukantienė.

Inga Saukienė

Jeigu manote, kad žurnalo „Rožinis gyvenimas“ leidyba yra prasminga ir naudinga veikla, padėkite mums augti – palaikykite mus platformoje „Contribee“.