Trys akistatos su vėžiu nepalaužė kretingiškės: svarbiausia – nutildyti baimę

„Esu labai laiminga už 21-erius pastaruosius gyvenimo metus“, – ištarė Aldona Kerpytė, Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė. Jau 21 metus jos gyvenimo pakeleivis – vėžys. Pirmą kartą išgirdusi piktosios ligos diagnozę, ji save laidojo. Kaip ir dar du kartus, ligai sugrįžus. O šiandien Aldona, atšventusi 60-metį, nesigaili nė vienų su sunkia diagnoze praleistų metų.

„Žinau, kad dabar liga remisijos stadijoje, ir to pamiršti negalima. Tiksliau, neišeina pamiršti. Nes man reikia nuolat tikrintis, gydytis. Bet tuomet, kai mane užklupo vėžys, net nebūčiau išdrįsusi pagalvoti, jog po šitiek metų dar būsiu gyva ir kitiems pasakosiu apie savo gyvenimo kelią. Turbūt taip, kaip jaučiausi anuomet, jaučiasi visi šią diagnozę išgirdę ligoniai – tarsi mirtis būtų jau čia pat“, – svarstė A. Kerpytė.

Liga ją užklupo pačiame jėgų žydėjime – Aldonai buvo 39-eri. Tai buvo aktyviausias, sėkmingiausias laikas: puikiai klostėsi karjera ir darbas Kretingos M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje, kultūriniame miesto gyvenime, veikla Sąjūdyje.

„Dalyvavau visur, kur tik galėjau. Tik vienu metu pajutau didžiulį nuovargį. Lyg ir neturėjau kuo skųstis, nieko neskaudėjo, bet jaučiau, kad kažkas negerai. Praradau vidinį džiaugsmą, o nuovargis kamuodavo nuo pat ryto. Pasižiūrėjusi į veidrodį matydavau tik papilkėjusį veidą, jokio sveiko rausvumo“, – prisiminė kretingiškė jausmą, tarsi būtų kamavęs perdegimo sindromas.

Žinia apie ligą prilygo perkūnui giedrą dieną. Palydėjusi draugę į Vilnių pas gydytoją Aldona ir pati paprašė apžiūros. O kai ją patikrino – nebenorėjo išleisti namo. Tikra darboholike save vadinusi A. Kerpytė vis viena dar ištrūko į namus sutvarkyti reikalų, o tuomet grįžo darytis operacijos. Po jos buvo pasiųsta pas onkologus į Santariškes. „Gydytoja pasakė, kad reikia profilaktiškai atlikti chemoterapiją. Tik vėliau susivokiau, kad niekas jos profilaktiškai netaiko“, – Aldona vis dar bandė susigaudyti, kas jai nutiko.

Liga pakeitė A. Kerpytės gyvenimo kryptį: buvusi bibliotekininkė savo gyvenimą paskyrė pagalbai onkologiniams ligoniams.


Ko labiausiai gailėsiuosi?

Onkologai nuo jos neslėpė: situacija rimta, trečios stadijos kiaušidžių vėžys. Ir rekomendavo grįžti gydytis į Klaipėdą, arčiau namų.

„Ištiko didelis šokas. Atrodė, gyvenimas dar turi tęstis, o čia – vėžys, chemoterapija… Prieš 21 metus tai kvepėjo mirtimi“, – sunkias akimirkas prisiminė moteris.

Tuo labiau kad prieš 10 metų ji buvo palaidojusi pusseserę, mirusią nuo vėžio. Aldona ją lankė iki pat mirties.

„Pati būdama tikinti, jai sakiau: gal vertėtų ieškoti ramybės Dievo namuose? Ji atsakė nemokanti net melstis. Bet, pamenu, ir pati tuomet pamaniau: jei pačiai taip nutiktų, kažin, kokiomis maldomis melsčiausi ir ieškočiau ramybės. Nuėjau į Kretingos bažnyčią pabūti, pamąstyti. Ir savęs paklausiau: ko aš labiausiai gailėsiuosi, taip anksti išėjusi? Ko dar nepadariau savo gyvenime?

Pasiekimai, studijos, karjera – viskas gerai, neturiu ko gailėtis. Ir pagalvojau: turbūt labiausiai gailėsiuosi, kad per mažai mylėjau. Nes mes visada esame skolingi meilės ar dėkingumo vienas kitam, gero žodžio, laiko. Pagalvojau: tikrai mažai mylėjau, mažai laiko skyriau artimiesiems, visur dalyvavau, bet visur pralėkiau kaip vėjas. Mažai buvo laiko pabūti kartu be kažkokio plano ar tikslų, ramiai, priimant vienas kitą. Būdama darboholikė niekada nemokėjau pasakyti „ne“ – kitaip tariant, pildžiau visų lūkesčius, o kai reikėdavo ką nors pasakyti apie savo asmeninį gyvenimą, neturėdavau kuo pasidalinti. Supratau, kad turiu išmokti būti su savimi, kiek man dar liko. Nusiraminau ir pasakiau: Dieve padėk“, – pasakojo A. Kerpytė, anuomet išsiuntinėjusi laiškus artimiesiems ar draugams ir taip atsiprašiusi už netinkamą žodį ar elgesį. Kaip pati sako, išrišo paslaptį apie savo ligą – paleido žinią visiems.

Išgydžius baimę, kūnas sveiksta lengviau

Kartu Aldona suprato vieną dalyką: visur buvo pilna statistikos, kiek žmonių suserga vėžiu ir kiek miršta, tačiau mažai kalbama apie tai, kaip laikosi tie, kurie dar gyvena.

„Supratau, kad man reikia rasti žmonių, su kuriais kartu galėtume įveikti ligą, pasikeisti mintimis, sustiprinti vienas kitą viltimi. Ėmiau klausinėti gydytojų, klausiau ir chemoterapeuto Alvydo Česo, gal yra kokia ligonių bendruomenė. Jis atsakė, kad buvo kelios moterys, norėjusios kurti tokią grupę, bet mirė. Sako, imk pati ir kurk. Aš tik ranka numojau: jau tiek visko prisiorganizavau ir dar laukia „chemija“ – kur jau ten man“, – prisiminė Aldona.

Atsidūrusi ligoninėje ji sutiko vyrą, kuriam taip pat buvo ką tik nustatytas vėžys.

„Tai štai, sakom, ir prasideda mūsų onkologinės ligos gydymosi universitetai. Jis turėjo Šventąjį Raštą, nutarėm paskaityti. Radome atitinkamų Dievo žodžių, kurie mus labai nuramino. Na ką, sakom, eikim tuo keliu, kuriuo Dievas veda. Tik jis žino, kas iš to išeis“, – nelengvą gydymo kelio pradžią prisiminė kretingiškė.

Pernai Aldona vėl tapo studente – įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti dvasinio konsultavimo.

Chemoterapiją ji priėmė labai sunkiai. Jai einant prie pabaigos pas Aldoną užsuko pora moterų, išgirdusių, jog kretingiškė ieško kitų ligonių ir nori kurti grupę. „Sakau, nenoriu nieko kurti, man pačiai dar reikia pagalbos. Bet noriu žinoti, kaip žmonės gyvena su ta liga“, – pasakojo A. Kerpytė.

Taip prasidėjo ligonių bendruomenės užuomazgos, atvedusios Aldoną iki ten, kur ji yra dabar.

Vienai iš tų moterų – Mildai – tuomet jau buvo nustatytas ketvirtos, paskutinės, stadijos krūties vėžys. Jai buvo pasakyta, jog neištvers daugiau kaip poros mėnesių. O ji išgyveno dar 16 metų! Antroji – Žibutė – gyvena iki šiol. Aldona mano, kad tai – ne tik gydytojų pastangų, bet ir ligonių bendrystės nuopelnas.

„Mes pradėjome kalbėti, kaip gyventi su vėžio liga. Sukūrėme Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją „Zunda“. Pradėjome dalyvauti gydytojų seminaruose, konferencijose, ieškoti statistikos. Tiesa, vėliau to atsisakėme, nes pliki skaičiai kartais gniuždo ir atima viltį. Supratome, kad reikia kai ko daugiau. Ką pasakyti ligoniui, kuris ką tik susirgo, galbūt panikuoja, yra neviltyje? Sugalvojome, jog svarbiausia – pasakyti: nemirkite anksčiau laiko. Nes kai sužinai tą diagnozę, pats save imi laidoti. Ir aš turėjau tokių minčių, svarsčiau, kur mane palaidos, kokios bus mano įkapės ir panašiai“, – prisiminė kretingiškė.

Pasak jos, dar daug ligonių ar jų artimųjų tarpusavyje nedrįsta kalbėtis apie ligą, kai kurie slepiasi, užsidaro, o kitų artimieji net supyksta. Bet dažniausiai visi – tiek namiškiai, tiek ligoniai – išgyvena abipusį gedulą, išankstinį gedėjimą.

„Po diagnozės gyvenimas neabejotinai keičiasi, laukia labai didelės permainos, kartais apima labai didelės viltys, kurios ne visada išsipildo“, – neslėpė triskart vėžiui į akis žiūrėjusi, tačiau jo taip ir neišsigandusi Aldona.

„Manau, kad paties vėžio gal ir nebijojau. Bijojau gydymo proceso, mirties nuo jo, nes ne visada įmanoma suvaldyti skausmą. O pats vėžys, jeigu jo labai bijai, įspraudžia žmogų į kampą, vienatvę, depresiją ir ten numarina. Išsigydžius baimę, nurimus, ir kūnas sėkmingiau sveiksta“, – įsitikinusi A. Kerpytė.

Antroji diagnozė – lyg cunamis

Vėžiu sergančių moterų bendruomenę įkūrusios moterys suprato, kad joms visai nereikia domėtis statistika, gydymu – tegu tai lieka gydytojams. O joms pačioms reikia ieškoti vilties, džiaugsmo kelio, kuris padėtų įveikti baimes.

Pirmieji jų susitikimai vykdavo Kretingoje pas pranciškones seseris: moterys suprato, koks svarbus buvimas kartu, bendros visų patirties išgyvenimai, kai kiekvienas naujas atėjęs žmogus išsipasakoja savo istoriją, gyvenimą, ir visi kartu palaiko, dalijasi patirtimi, kad jis sutvirtėtų. „Nes daugeliu atvejų matom, kad reikia gydyti ne tik vėžį, bet ir keisti savo gyvenimą – regim, kokių išgyvenimų yra patyręs tas žmogus, kiek streso, kokia palūžusi jo dvasia“, – atskleidė kretingiškė.

Svarbiausia – pasakyti: nemirkite anksčiau laiko.

Būnant tarp likimo draugių ir draugų atrodė, kad jai viskas gerai. Tačiau netikėtai Aldona krūtyje apsičiuopė augliuką. Kaip paaiškėjo – labai piktybišką.

„Tai man buvo kaip cunamis: dabar tai jau tikrai viskas, mano dienos suskaičiuotos, – neslėpė A. Kerpytė. – Frotinį rankšluostį priverkiau. Ir visoms rekomenduoju verkti. Nes su ašaromis išėjo skausmas, atėjo palengvėjimas. Supratau, kad nepakeisiu tos situacijos – gyvensiu tiek, kiek gyvensiu. Tada ir vėl man padėjo dvasiniai dalykai: atsidaviau į Dievo rankas, pasakiau jam, kad gydytų mane ne kaip noriu aš, o kaip nori Jis. Priėmiau tą situaciją ir vėl atgavau ramybę.“

Žinia apie bendruomenę pasklido toli

Jos laukė operacija, po to – chemoterapija, bet šįkart ji nebebuvo tokia alinanti kaip pirmąkart. Aldoną labai palaikė artimieji ir žinia, kad už ją meldžiasi bendruomenė, broliai pranciškonai, seserys pranciškonės: „Kai žinai, kad kažkas apie tave galvoja, kad esi reikalingas, kad mus vienija tik bendra patirtis ir bendras gėris – tai labai palaiko.“

Jai vėl pavyko įveikti ligą. O tada su bendruomenės nariais susiorganizavo kelionę autobusu į Italiją šventojo Pranciškaus keliais. „Išvažiavom kaip į paskutinę gyvenimo kelionę. O ten pasijutome kaip kitame pasaulyje – maudėmės jūroje, perukus pasidėjusios ant kranto, – visiškai pamiršome, kad esame ligoniai. Iš kelionės grįžom su dar kitokiu džiaugsmu širdyje, kuris apėmė suvokus, kas yra dvasinė sveikata, ramybė, tikėjimas, pasitikėjimas. Kai grįžom – niekas nenorėjo išlipti iš autobuso. Artimieji mūsų laukė, o mes nenorėjome skirstytis“, – apie bendruomeniškumo jėgą pasakojo Aldona.

Žinia apie šią bendruomenę, pasivadinusią „Vilties piligrimais“, pasklido toli – į susitikimus ėmė atvykti ligoniai iš kitų miestų, net iš kaimyninės Latvijos. Visiems naujai atėjusiems žmonėms Aldona su bendraminčiais paliudydavo: galima gyventi su šia liga. Svarbiausia – branginti gydytojus ir jų klausyti, neieškoti šarlatanų.

„Vėžys, jeigu jo labai bijai, įspraudžia žmogų į kampą, vienatvę, depresiją ir ten numarina. Išsigydžius baimę, nurimus, ir kūnas sėkmingiau sveiksta“, – įsitikinusi A. Kerpytė. I. Kašauskaitės nuotr.


Trečias susitikimas su liga

Būnant tarp ligonių praėjo dar devyneri vėžio tylos metai, kol A. Kerpytė ir vėl ėmė pastebėti, kad keičiasi jos nuotaikos, atsiranda vis daugiau pilkumos. Nors tyrimai buvo geri, jos pačios intuicija sakė, kad yra blogai. Gydytojai atrado keturias metastazes. Iš pradžių dar buvo sunku suprasti, kuris vėžys atsinaujino: krūties ar kiaušidžių. Paaiškėjo, kad pastarasis. O tai reiškė, kad diagnozė – sunkesnė.

„Tai buvo lyg dūris dideliu peiliu į širdį. Galvojau, kas dabar bus, ko dabar laukti?“ – trečią susidūrimą su vėžiu prisiminė moteris.

Gydytojai pašalino metastazes, Aldona vėl perėjo chemoterapiją. Tyrimai parodė, kad vėžys – dėl genetinės mutacijos, yra apie 60 proc. tikimybė, kad jis atsikartos. Bet štai dabar jau beveik 10 metų Aldonos liga tyli.

Po diagnozės gyvenimas keičiasi, laukia labai didelės permainos.

„Gyvenu, mintimis įsikibusi į tuos procentus, kad ji neatsikartos. O jeigu atsikartos – na ką, gydysimės dar kartą. Bet dabar aš jau esu laiminga už šituos 21 pragyventus metus. Dabar man 60 – niekada netikėjau, kad Dievas man duos tiek metų. Metų, pripildytų prasmės, džiaugsmo. Aišku, buvo ir kančios, teko matyti daug kitų ligonių skausmo. Bet džiaugsmas dabar kitoks – džiugina paprasti, bet gilūs dalykai. Tai džiaugsmas, kurio niekas negali sugriauti“, – įsitikinusi Aldona.

Vienintelis centras Baltijos šalyse

Liga pakeitė ir A. Kerpytės gyvenimo kryptį: buvusi bibliotekininkė savo gyvenimą paskyrė pagalbai onkologiniams ligoniams. O pernai vėl tapo studente – studijuoja dvasinį konsultavimą  Klaipėdos universitete.

„Prisimenu, kai man pirmąkart skyrė chemoterapiją, mano palatoje buvo kelios moterys, kurios skaičiavo paskutines dienas. Matydavau, kaip prašydavo savo vyrų kažką padaryti, ir šie atsisakydavo. Kitas atėjęs apiburnodavo žmoną: guli čia, o kas valgyti man padarys? Mačiau, kokį skausmą tos moterys išgyvendavo supratusios, kad gyvenimą nugyveno beviltiškai – paaukojusios tam, kuris jų visiškai nevertina.

Išėjau tuomet į koridorių ir pasakiau: „Dieve, jei mane paliktum gyvą, galėčiau rūpintis tokiais žmonėmis.“ Neturėjau jokio supratimo, kaip tai daryti, bet pasakiau“, – prisiminė Aldona.

Idėja, tuomet iš nevilties šovusi galvon, šiandien – realybė. A. Kerpytės, didžiulės ligonių bendruomenės, pranciškonų vienuolių ir dar daugybės kitų pastangomis Klaipėdoje šalia pagrindinių ligoninių iškilo erdvus, šviesus ir modernus Šv. Pranciškaus onkologijos centras. Visų sergančiųjų namai ir užuovėja.

„Tai nėra centras tik tikintiesiems ar katalikams – jis atviras visiems. Tai nėra hospisas, čia nėra jokio gydymo. Tačiau visi onkologiniai ligoniai gali gauti dvasinę ir psichologinę, kitokią pagalbą, dalyvauti įvairiuose kūrybiniuose užsiėmimuose, bendruomenės susitikimuose, ieškoti ramybės – kitaip tariant, susiorientuoti naujame gyvenimo kelyje. Susinešame vaišes, geriame arbatą, bendraujame – ir verkiame kartu, ir džiaugiamės. Ligoniai labai vertina tai, ką čia gauna, sako, būtų stogas nuvažiavęs. Ir gydytojai pritaria tokiai mūsų veiklai, patys čia siunčia ligonius“, – pasakojo vienintelio tokio centro Baltijos šalyse direktorė.

Meilė, kuri lieka amžinai

A. Kerpytė prisiminė dvi moteris, kurios, pabuvojusios šiame centre, išvyko į Vilnių. Vieną dieną ji sulaukė skambučio: abi – sostinės onkologų rankose, ir jokio gydymo nebėra. Moterys pasipasakojo, kad vilkėdamos Vilties bėgimo (šio bėgimo metu renkamos aukos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui – Red.) marškinėlius jos lanko kitus ligonius ir guodžia juos kalbėdamos apie viltį, apie tai, kad galima gyventi su liga. Pačios skaičiuodamos paskutines dienas, jos dar sugebėjo stiprinti kitus. „Kodėl jie taip bijo mirties, o mes nebebijom? – paklausė Aldonos viena jų ir pati atsakė: – Todėl, kad Šv. Pranciškaus onkologijos centre mes radome kitą prasmę, mes esame naujai įsiprasminę žmonės, kurių viltys pranoko žemiškąjį gyvenimą.“

Per daugybę metų, kuriuos praleido tarp sergančiųjų piktybinėmis ligomis, A. Kerpytė prisipažino į amžinybę išlydėjusi daugybę draugais tapusių likimo sesių ir brolių.

„Teko dalyvauti ne vienose laidotuvėse, kurios liko kaip šviesus prisiminimas, kaip dėkingumo šventė artimiesiems, meilės palikimas. Tai meilė, kuri lieka gyva artimuosiuose, bendruomenėje. Kai žmogus miršta kūnu, bet vidumi išsidalina – ir lieka amžinai gyventi mumyse“, – šviesiai kalbėjo A. Kerpytė.

Ką ji dabar, turėdama tiek patirties, pasakytų sau, tai 39 metų moteriai, ką tik sužinojusiai diagnozę?

„Pasakyčiau: nebijok, pasitikėk, Dievas tave myli. Priimk pagalbą. Labai dėkoju gydytojams, visai susibūrusiai bendruomenei, broliams pranciškonams, sesėms pranciškonėms, artimiesiems, draugams. Mano gyvenimas prisipildė meilės. Kad meilė gydo – tai tikra tiesa“, – trumpai pasvarsčiusi atsakė Aldona.

O save ar pradėjo mylėti labiau? „Dabar nebevadinčiau savęs darboholike – atradau ribas ir išmokau pasakyti „ne“. Po darbo nebėra darbo. Saugau sveikatą“, – šyptelėjo ji.

Lina Šaltė
Algirdo Kubaičio nuotr.

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.