Onkologo darbo žavesys – čia išmokstama vertinti gyvenimą

Būna įvairių profesijų atstovų, su kuriais bendraujant neapleidžia jausmas – žmogus yra tobulai savo vietoje. Jei kalbėtume apie gydytojus, tai prof. dr. Elona Juozaitytė man būtų viena iš jų. Nuosekliai dirbanti, besigilinanti į savo sritį, besidominti naujovėmis, atsakinga, pareiginga – mano supratimu, būti gydomiems tokios medikės pacientams išties yra dovana. Nesvarbu, kad diagnozė, dėl kurios į ją kreipėsi, skamba iš tiesų grėsmingai.

Grėsmingai, nes prof. Elona Juozaitytė – LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė. Ligos pavadinimas – vėžys – ją išgirdusiajam išmuša pagrindą iš po kojų, o medikams kartais tampa lygtimi su daugeliu nežinomųjų, nuo kurios sprendimo sėkmės neretai priklauso žmogaus gyvybė. O tą sėkmę lemia daugybė veiksnių – apie juos ir sukosi mūsų su profesore pokalbis.

„Jei nori būti tarptautinio lygmens profesionalas, privalai ne tik žinoti, kas vyksta, bet ir su savo tyrimais dalyvauti tarptautiniuose projektuose“, – įsitikinusi prof. E. Juozaitytė. Aliaus Koroliovo nuotr.


Onkologijoje gydymo naujovės tampa kasdienybe

Prieš porą mėnesių prof. E. Juozaitytė dalyvavo tarptautiniame ASCO (angl. American Society of Clinical Oncology – Amerikos klinikinių onkologų draugijos) kongrese, kuriame paprastai būna pristatomos krūties vėžio gydymo naujovės. „Kas naujo šiais metais?“ – pradėdama interviu teiraujuosi pašnekovės.

„Naujienos plaukia iš įvairių kongresų, nes pastaraisiais metais jie vyksta virtualiai, taigi galime dalyvauti daugelyje, nepriklausomai nuo vietos. O dėl krūties vėžio gydymo kol kas didžiausia naujiena – CD4/6 inhibitoriai: pristatomi vis naujų tyrimų rezultatai, įrodantys labai pozityvius pacienčių išgyvenamumo rodiklius. Tai labai geros naujienos, nes onkologijos srityje pasiekti, kad kokie nors nauji vaistai nulemtų reikšmingus išgyvenamumo rezultatus, nėra taip paprasta. ASCO kongrese buvo apibendrinti CD4/6 inhibitorių ilgalaikių klinikinių tyrimų rezultatai“, – pasakojo prof. E. Juozaitytė.

Onkologija tampa sritimi, kur nauji pasiekimai ir atradimai – kasdienybė.

Pasak pašnekovės, naujienų yra ir daugiau, nes onkologija tampa sritimi, kur nauji pasiekimai ir atradimai – kasdienybė: „Kasdien sužinome ką nors naujo, ir dėl to galima sakyti, kad onkologai turi mokytis visą gyvenimą. Svarbu tas naujienas sekti ir siekti, kad jos būtų pritaikomos Lietuvoje.“

Jai pačiai sužinoti naujienas, regis, padeda dalyvavimas tarptautinių organizacijų – Europos radioterapeutų onkologijos draugijos (ESTRO), Europos onkologų draugijos (ESMO) – organizuojamuose renginiuose. Pati pašnekovė tikina, kad šiuo atžvilgiu ji niekuo nesiskiria nuo kolegų, mat visi esą dalyvauja čia paminėtų pagrindinių draugijų veikloje.

„Jei nori būti tarptautinio lygmens profesionalas, privalai ne tik žinoti, kas vyksta, bet ir su savo tyrimais dalyvauti tarptautiniuose projektuose“, – įsitikinusi pašnekovė, o savo teiginį sutvirtina pasakojimu apie jų klinikoje atliekamus radiobiologijos tyrimus ir dalyvavimą praktiškai visus žymiausius Europos protonų centrus jungiančiame projekte INSPIRE (angl. INfraStructure in Proton International REsearch). Kauniečiai mokslininkai analizuoja kelių krūties vėžio ląstelių linijų, apšvitinamų fotonais, radiorezistentiškumo problemą ir jau spėjo labai gerai užsirekomenduoti, apie jų darbus skelbta projekto naujienlaikraštyje.

Studijos LSMU artėja prie tarptautinių standartų

Su kitais autoriais parašyta monografija „Krūties vėžys“ bei „Onkoginekologijos vadovas“; išleista knyga „Piktybinių navikų spindulinė terapija“; ji yra vadovėlio „Onkologija šeimos gydytojui“ sudarytoja ir viena autorių; vadovėlių „Onkoginekologija“, „Homeostazės reguliacijos ir jos sutrikimų biochemija“, „Šeimos medicinos pagrindai“, „Onkologija ir hematologija“ viena iš autorių – profesorės parašytų, sudarytų, drauge su kitais autoriais parengtų knygų sąrašas atrodo įspūdingai.

„Matote, aš jau seniai dirbu akademinėje srityje, o mūsų visų darbo tikslas – ne tik gydymo praktika, bet ir mokslas bei mokymas“, – priežastis, paskatinusias parengti tiek vadovėlių, pakomentavo prof. E. Juozaitytė.

Pasak profesorės, dabar situacija labai pasikeitusi, studentams prieinami užsienio šalių vadovėliai, duomenų bazės, o anksčiau buvo mokomasi iš tų mokymosi priemonių, kurias parengdavo ir išleisdavo klinikos ar katedros mokslo darbuotojai.

„Dabar mes visi priartėjame prie vieno standarto, kad mūsų studentai būtų edukuojami kaip ir kituose pasaulio universitetuose. Turime ir daugybę užsienio studentų, kurie grįš dirbti į savo kraštus, studijuos rezidentūroje, tad ir jų paruošimas turi būti toks pat, kokį jie gautų kitose šalyse“, – įsitikinusi pašnekovė.

Prof. E. Juozaitytė drauge su kolegomis dr. V. Atkočiumi ir dr. E. Janulioniu pirmininkauja  Lietuvos spindulinės terapijos sąjungos suvažiavime.

Tuo patikėti labai nesunku, nes eidama į susitikimą su profesore klinikų kieme sutikau būrelį angliškai kalbančių studentų. Nepasitikslinau, gal jie skubėjo būtent iš mano pašnekovės paskaitos, nes dėstymas universitete – viena iš prof. E. Juozaitytės veiklų.

Beje, tiek regint išleistų knygų temas, tiek skaitant apie kitus profesorės darbus, natūraliai kyla klausimas – kokia gi pagrindinė jos veiklos sritis?

„Krūties vėžys yra mano klinikinio ir mokslinio domėjimosi kryptis, seku šios srities naujienas, stebiu, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje. Mano specialybė onkologijos srityje yra radioterapija, klinikinio darbo pradžia buvo spindulinė terapija ir iki šiol ji yra mano domėjimosi objektas. Moksliniai tyrimai, kuriuose pati dalyvauju, nukreipti į krūties vėžio tyrimus, į spindulinę terapiją ir radiobiologiją, mūsų Onkologijos mokslo laboratorijoje atliekami įvairių navikų prognozinių prevencinių veiksnių tyrimai“, – pasakojo Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė.

Įvykiai, nulėmę specialybę: egzamino bilietas, mokytojų rekomendacijos ir ligos

Nei onkologija, nei radioterapija, tiesą sakant, nebuvo studentės Elonos svajonės. Mergina domėjosi neurologija, priklausė studentų neurologų būreliui. Iki šio pasirinkimo ją privedė net keli tarsi atsitiktinai sukritę veiksniai.

Dabar kalbantis ir mintimis grįžus į studijų metus, pašnekovė netikėtai prisimena nutikimą, kurį, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, būtų galima vertinti kaip ženklą apie būsimą jos posūkį į krūties onkologiją. Studijuodama tuometiniame Kauno medicinos universitete (KMI, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) šeštame kurse ji laikė vidaus ligų egzaminą, per kurį studentams reikėjo analizuoti įvairias klinikines situacijas.

„Ištraukiu bilietą, o ten – situacija apie krūties vėžį. Labai išsigandau, nes onkologija tuo metu nebuvo dėstoma taip plačiai kaip inkstų, plaučių, širdies ar kitos ligos. Na, bet man pavyko visai neblogai išsivynioti iš tos situacijos, gavau gerą įvertinimą ir dar sulaukiau vienos garsios profesorės pagyrimo, kad puikiai išanalizavau atvejį, kaip vėliau sužinojau, labai panašų į Salomėjos Nėries”, – prisiminė pirmąjį, tegul ir teorinį, susidūrimą su krūties vėžiu prof. E. Juozaitytė.

Likimo pirštą galime įžvelgti ir posūkyje į onkologo radioterapeuto specializaciją. Tiksliau, iliustraciją posakiui: „Niekada nesakyk niekada.“

„Kai mokiausi KMI, spindulinė terapija buvo visai kitokia: rentgeno terapijos aparatai toli gražu nepriminė dabartinių, teko ranka braižyti brėžinius, skaičiuoti, kokią dozę paskirti. Man ta disciplina pasirodė labai neįdomi, galvojau: koks klinicistas gali rinktis tokią nepatrauklią sritį?“ – stebėjosi tuometinė studentė Elona.

Bet tarp jos mokytojų pasitaikė Violeta Ragaišienė.

„Kai daktarė Violeta, dirbusi galvos navikų srityje, nušvietė, kas ten iš tiesų vyksta, kokius stebuklus jau tada darė spindulinė terapija, pakeičiau savo sprendimą ir pasirinkau onkologo radioterapeuto specializaciją“, – prisimena pašnekovė.

Daktarė V. Ragaišienė buvo ne tik E. Juozaitytės mokytoja, bet ir viena pirmųjų jos pacienčių. Deja, tuometinės radioterapijos ir kitų gydymo metodų galios buvo kur kas silpnesnės nei dabar, ir krūties vėžys įveikė garsią radioterapeutę, sulaukusią vos penkiasdešimt trejų metų.

Per kelis dešimtmečius spindulinė terapija pasikeitė neatpažįstamai

„Per mano darbo laiką spindulinė terapija labai pasikeitė, pasidarė labai tiksli. Anksčiau taikantis į piktybinį naviką būdavo apšvitinami ir sveiki audiniai, dėl to neretai pasitaikydavo komplikacijų. O dabar galime gydyti tiksliai, kiek įmanoma labiau tausojančiai. Gydymo rezultatai gerėja, nes tiksliai į naviką galima nukreipti didesnę dozę, nebijant pakenkti šalia esančių audinių. Anksčiau buvo vadinamosios paliatyvios spindulių dozės, o dabar jos tampa labai radikalios. Šiuolaikiški linijiniai greitintuvai leidžia per kompiuterinę tomografiją pamatyti tą taikinį, naviką, ir į jį pataikyti. Anksčiau, būdavo, viską suplanuoji, bet žmogus kvėpuoja, ir, pavyzdžiui, krūtis kilnojasi, tad atsiranda paklaidos tikimybė. Dabartinės technologijos leidžia prisitaikyti prie šios situacijos. Sakykime, anksčiau švitindami kairę krūtį turėjome būti labai atidūs, kad nepakenktume širdies, plaučių. Dabar švitinimą galime derinti su įkvėpimu ir iškvėpimu: kai žmogus įkvepia, krūties navikas atsitolina nuo plaučių, širdies ir tą akimirką į jį nukreipiamas spindulių pluoštas“, – apie milimetro tikslumu atliekamas procedūras pasakoja pašnekovė.

Per mano darbo laiką spindulinė terapija labai pasikeitė, pasidarė labai tiksli.

Onkologinės ligos sėkmingai gydomos, žmonės gyvena ilgai, todėl tampa aktualu užtikrinti, kad sunkią ligą įveikęs žmogus gyventų kokybiškai, kad nekentėtų nuo gydymo paliktų šalutinių reiškinių.

Klausantis tokių Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovės pasakojimų pradeda atrodyti, kad turėdami tiek žinių, tokias gydymo galimybes onkologai galėtų įveikti kiekvieną vėžį. Bet realybė kol kas tokia, kad ši liga vis dar pasiglemžia daugybės žmonių gyvybę. Kokie veiksniai nulemia tokią situaciją – pačių pacientų delsimas, nėra reikalingų vaistų, naviko specifika?

„Čia turbūt nulemia visas kompleksas, vienos priežasties nėra. Iš tiesų onkologijoje vyksta labai daug revoliucingų atradimų, kurie labai keičia ir klinikinę praktiką, ir gydymo rezultatus. Bet net turėdami savo rankose absoliučiai visas gydymo galimybes negalėtume sakyti, kad kiekvienas, susirgęs onkologine liga, pasveiks. Tas vėžys labai keičiasi, ir jei atrodo, kad taikinių terapija ligą įveikė, staiga pasirodo, kad metastazės jau kitokios, atsparios taikytam gydymui. Pagaliau liga kartais tampa rezistentiška absoliučiai viskam. Daug kas priklauso ir nuo pačios ligos, nuo jos išplitimo, įvairių klinikinių ir genetinių charakteristikų. Juk ne veltui dabar po išsamaus genomo tyrimo pacientui galima skirti individualizuotą gydymą. Bet būna, kad net atlikus išsamų genomo tyrimą nelabai pavyksta kontroliuoti ar įveikti ligą. O kartais liga laimi, nes diagnozuojama jau išplitusi. Bet net jei ir neįmanoma jos visiškai nugalėti, yra galimybių tiksliau prognozuoti jos eigą, užtikrinti ligoniui ilgesnį kokybišką gyvenimą“, – pašnekovė ragino nepasiduoti jokiose situacijose.

Gydymo parinkimas – tarsi lygtis su keliais nežinomaisiais

Klausantis profesorės, onkologinės ligos gydymo kelias man pradėjo panėšėti į lygtį su daugybe nežinomųjų, atsakymus į kuriuos vieną po kito turėtų pateikti tyrimai.

„Ne, taip nėra, tvarka ir patvirtinti gydymo metodai egzistuoja, – sklaido mano įsivaizdavimus prof. E. Juozaitytė. – Yra išdiferencijuoti ne tik krūties vėžio, bet ir kitų navikų molekuliniai profiliai ir parengti gydymo algoritmai. Didžiosios pacientų dalies navikai paklūsta tai tvarkai. Bet tikrai pasitaiko ir tokių atvejų, kai mums, onkologams, reikia eiti gilyn ir aiškintis, kodėl jie neklauso gydymo. Tada išplitusios ligos gydymas iš tiesų primena lygties ar rebuso sprendimą.“

Tokie sudėtingesni atvejai, kai negalima pritaikyti jokių gydymo gairių, būtent ir skatina gydytoją gilintis, aiškintis, ieškoti informacijos apie panašius klinikinius atvejus, tartis su kolegomis Lietuvoje bei užsienyje. Verčia mokytis ir tobulėti. O finale, sėkmės atveju, visas darbas gali virsti straipsniu mokslo žurnale. Bet tokiais atvejais, prisipažįsta pašnekovė, ne paskelbtas straipsnis kelia gydytojui didžiausią džiaugsmą, o dar viena išgelbėta gyvybė. Nors neretai pats išgelbėtasis nesupranta, ko tie medikai taip džiūgauja, nes lieka net nesužinojęs, iš kokios grėsmingos situacijos jam pavyko ištrūkti.

Laimė – tai, kad esi sveikas

„Onkologo darbas pirmiausia yra patrauklus tuo, kad jį dirbdamas kiekvienas išmoksta vertinti gyvenimą. Kai matai, kad ir jaunam žmogui gali nutikti didelė bėda, tada kiekvieną dieną pasidžiaugi, kad tau viskas sekasi puikiai, jei sveikata gera, jei sveiki artimieji. Kartais žmonės kažkur laimės didelės ir nesupranta, kad ta laimė patiriama čia ir dabar“, – teoriškai žinomas, bet praktiškai vis pamirštamas tiesas primena pašnekovė.

Onkologai, kasdien regėdami žmones, susiduriančius su didelėmis problemomis, mato, kaip jie džiaugiasi, atrodytų, smulkmena: galėjimu atsisėsti lovoje, pačiam pavalgyti. Kažkam didžiulė laimė išlipti iš lovos ir tikėtis, kad pareis namo savomis kojomis.

„Tada labai supranti tuos niuansus, kuo skiriasi laimė ir nelaimė, išmoksti vertinti tai, ką turi čia ir dabar. Sveikata tampa labai svarbi, kiti dalykai nublanksta“, – kasdien onkologų gaunamas pamokas apibendrina Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė.

Jos nuomone, būtent šios patirtys verčia kolegas rinktis sveiką gyvenseną: „Mūsų klinikoje daug žmonių, kurie ne tik patys stengiasi sveikai gyventi, bet ir skatina kitus. Tokie gyvenimo būdo pokyčiai svarbūs ne tik bandant išvengti ligų. Nuo žmonių emocijų, nuo jų streso, pykčio, nuo gyvenimo būdo pokyčių kartais keičiasi net ir onkologinės ligos prognozė. Dalis susirgusių žmonių yra tikri kovotojai: išgirdę diagnozę jie mobilizuojasi, keičia gyvenseną, pradeda sportuoti, kartais, atrodo, tarsi naujai pabunda gyvenimui. Iš tos įtemptos darbo, stresų atmosferos pereina visai į kitą, ir šie pokyčiai turi teigiamos įtakos jų sveikimui, jų ligos prognozei. O dalis žmonių yra labai pikti, jiems viskas negerai, dėl to kenčia ir namiškiai, ir gydytojai… Ir ta ligos prognozė tada yra tokia, kokia yra…“

Vienas iš prof. E. Juozaitytės laisvalaikio pomėgių – kelionės.  Dolomitinėse Alpėse. Asmeninio albumo nuotr.

Profesorė primena – moksliškai įrodyta, atlikta daugybė tyrimų apie vėžį ir fizinį aktyvumą: nuo hormonų priklausančioms onkologinėms ligoms, tarp jų – ir krūties vėžiui, daug įtakos turi antsvoris, mitybos režimas, fizinis aktyvumas. Gydymo rezultatai pasikeičia po gyvenimo būdo pokyčių.

Poilsis po darbų – sportas ir namų ruoša

Pati pašnekovė irgi pakeitė savo gyvenimo būdą nelaukdama rimtesnių signalų.

„Anksčiau, būdavo, namo einu su rūpesčiu galvoje – ką vakare dar reikia paskaityti, pagalvoti, parašyti. Pastaruoju metu stengiuosi to nedaryti. Na, kartais tenka ilgiau užtrukti darbe, bet grįžusi stengiuosi uždaryti duris ir pamiršti visus rūpesčius. Labai mėgstu šeimininkauti, ruošti valgyti, tai vakare man tampa tokiu atsipalaidavimu. Lėtai kažką darai, mintys nukrypsta į kitą pusę“, – atskleidė kasdienius pomėgius pašnekovė.

Atsikvėpti nuo darbų, palaikyti formą jai padeda ir sportas – kasrytinė, ne trumpesnė nei valandos mankšta, šeštadieniais, sekmadieniais – trys valandos šiaurietiško ėjimo Baltijos pakrante ar Druskininkų takais.

„Net jei reikia kur nors skubėti, tada geriau anksčiau keliuosi, bet mankštos nepraleidžiu. Po jos ir dirbti daug lengviau“, – patikina pašnekovė, o aš po šio atsakymo svarstau, ar čia sportas profesorės darbštumo ir veiklumo paslaptis, ar būtent tvirta valia ir disciplina padeda ir darbuose, ir rytais, kai tenka rinktis – miegas ar mankšta.

Pasveikus sunkumai išblėsta iš atminties, lieka džiaugsmas, kad išgyvenai.

„Ir darau tą su noru, ne per jėgą. Prieš gerą dešimtmetį, kai jau supratau, kad reikia kažką daryti, pradėjau sportuoti su gerais treneriais. Ir vėliau reguliariai lankiausi sporto salėje, tik per pandemiją, kai viskas užsidarė, buvome priversti sportuoti namuose“, – pašnekovė džiaugiasi prieš gerą dešimtmetį paklausiusi kolegės patarimų ir kreipusis į jos rekomenduotus trenerius, o dabar rekomendacijomis dalijasi su kitais. Tik pacientams savo nuomonės neperša.

„Žmogus prie to turi prieiti pats, paklausti, ką jam reikėtų daryti, nes tada atsiranda ir motyvacija, ir supratimas, vardan ko visa tai darai. O tiesiog taip prieiti ir kišti savo nuomonę aš asmeniškai nemėgstu. Reikia gerbti žmogaus pasirinkimą – vienokį ar kitokį“, – įsitikinusi medikė.

Pavakarys prie Baltijos jūros. Asmeninio albumo nuotr.


Patarimas pacientams – pasitikėti gydytojais

Paklausta, o ką visgi galėtų patarti pacientams, pašnekovė trumpam susimąsto.

„Turbūt vienas iš patarimų – pasitikėti gydytojais. Mūsų Lietuvos onkologų kompetencija puiki, tą pripažįsta ir užsienio medikai, kai kartais reikia kitos nuomonės. Pasitikėjimas labai svarbu“, – įsitikinusi prof. E. Juozaitytė.

Profesorė po jos doktoranto Domo Vaitiekaus sėkmingo disertacijos apgynimo 2021 m. pavasarį. Asmeninio albumo nuotr.

Tokį patarimą išprovokavo šių dienų kontekstas, kai visagalis internetas vis dažniau tampa pagrindiniu informacijos apie ligą šaltiniu, prie kurio dar prisideda draugų, kaimynų nuomonės. Žmonės gauna daug informacijos, bet neatskiria pelų nuo grūdų, visos žinios padrikos, o gydytojo kabinete prasideda nieko gero nežadantys debatai, kai pats pacientas imasi spręsti, koks gydymas jam tinka, o koks – ne.

„Dar palinkėčiau pacientams ryžto kovojant su liga, nusiteikimo, kad dabar sunku, bet ateityje bus geriau. Pasveikus sunkumai išblėsta iš atminties, lieka džiaugsmas, kad išgyvenai, esi sveikas“, – tokia optimistine nata ir baigiame pokalbį su prof. E. Juozaityte.

Vaida Samuolytė

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.