Žydinčios amazonės krūtys

Mano jaunos, standžios gražios krūtys, papuoštos auksu ir gėlėmis, kabo mūsų su Jurgiu miegamajame, ir kas rytą aš su jomis pasisveikinu – kartais tik mintyse, o jei labai gera nuotaika, tai ir garsiai. Džiaugsmingai, be gailesčio, netgi su pasididžiavimu, kad 35-erius savo moteriško gyvenimo metus galėjau puikuotis gražia krūtine, o paskui nutiko tai, kas nutiko.

Džiaugsmingai kalbuosi su šiuo meno kūriniu ir todėl, kad tai mano pergalės ir gyvenimo simbolis. Mat, jau daugiau kaip penkiolika metų mano krūtys, tapusios menu – atliejomis keraminiame bareljefe – kas rytą primena, kad vis dar esu gyva ir iš tiesų mylinti gyvenimą, nors ir amazonė.

Prieš daug metų viena mano kūno puošmena nutarė mane išduoti ir susirgti – po ilgų svarstymų teko su ja atsisveikinti amžiams. Man buvo sukakę tik 35-eri metai, ir mano krūtys buvo dar pakankamai gražios. Supratusi, kad tuoj neteksiu vienos iš jų, ir nuverkusi posmelį kitą (kartais tie posmeliai užtrukdavo tik minutę, o kartais ilgas valandas kelias dienas iš eilės), visgi nutariau ne sielvartauti, o mokytis mylėti save iš naujo ir ieškoti grožio gyvenime po to, pavyzdžiui, įamžinti savo krūtis atminimui ir paversti jas menu.

„Auginu žilus plaukus ir nesiruošiu klausytis, ką neigiamo apie juos sakys kiti. Turiu palaikančiųjų armiją ir žinau, jog ir pati sau esu graži tokia, kokia esu“, – ir šiuo atveju Erika nesirengia paisyti kitų nuomonės ar kitiems priimtinų grožio standartų. Elsa Emilie Martin nuotr.

xxx

Keista, operacijos dienos, prabėgus tiek metų, beveik neprisimenu. O juk galvojau, niekada nepamiršiu nei chemoterapijos siaubo, nei sveikimo po dviejų operacijų, kūno ir sielos skausmų ar nepatogumų. Viskas praeina, ir viskas pasimiršta. Patikėkite – blogi prisiminimai dingsta kažkur pasąmonės kloduose, laimei, net ir per ligą mes sukaupiame gerų patirčių, kurios išlieka – dabar guodžiu savo likimo seses, einančias kovos už gyvenimą keliu.

Bet labai gerai prisimenu tą šaltą ankstyvo pavasario dieną, kai keramikė Jūratė Strelkauskytė mano prašymu darė krūtų atliejas. Jos keramikos darbai man labai patinka – tokie spalvingi ir erotiški. Taigi, nutariau, kad bus graži atsisveikinimo su krūtimis dovana tiek man pačiai, tiek Jurgiui.

Taip pat nusprendžiau – darysiu dvi kopijas – vieną padovanosiu chirurgui Sauliui Bružui, kuris mane išgelbėjo iš mirties nasrų. Jis, skirtingai nei prieš tai buvę du jo kolegos, kažkokio stebuklo ar intuicijos apšviestas suprato – tas mažas mažas žirnelis dešinėje krūtyje slepia ne šiaip fibromą, kaip rodė pirmieji tyrimai, o labai piktą, nors ir ankstyvą vėžį.

Kai po tausojančios operacijos paaiškėjo, kad vėžys vis dėlto prisėjęs būsimų galimų židinių visoje krūtyje, ir geriausia išeitis – mastektomija, jis taip ilgai įkalbinėjo: „Vaikeli, darome iškart atstatomąją operaciją“. Bet aš užsispyrusiai kartojau: nebenoriu daugiau ligoninių, randai vis tiek bus ant pilvo ar nugaros, žiūrint iš kur bus imama oda, noriu tiesiog atsikratyti ligos ir gyventi toliau.

Nutariau ne sielvartauti, o mokytis mylėti save iš naujo ir ieškoti grožio gyvenime po to, pavyzdžiui, įamžinti savo krūtis atminimui ir paversti jas menu.

Po pusės metų chemijos buvau tokia liauna it lapelis, sugrįžusi į savo jaunystės 36 dydį, nebeturėjau nė lašelio riebalo – viską, mane maloniai nustebindamas, išdegino raudonasis velnias. O tai reiškė, kad turėčiau pastorėti ir sukaupti riebalų naujai krūčiai suformuoti – tokia perspektyva manęs neviliojo, tuščiagarbiai prisipažinsiu. Po ilgo gydymo bei operacijos buvau labai silpna, net neturėjau jėgų pagalvoti apie kelias valandas truksiančią atstatomąją operaciją, o gal ir ne vieną bei sveikimą po jos.

Prisimenu, kaip jis tėviškai švelniai žiūrėdamas ištarė: „Vaikeli, tu tokia jauna, tau vos trisdešimt su viršum, visas gyvenimas prieš akis, tave paliks vyras, aš tiek visko prisižiūrėjau per savo karjerą – palieka net nespėjus grįžti iš ligoninės”.

Išdidžiai, nors, prisipažinsiu, truputį bijodama būti palikta, kaip kokia išbrokuota prekė, atsakiau: „To neįvyks, o jei įvyks, toks vyras nevertas nei manęs, nei mano likusios vienos krūties. ” (Man taip patikdavo, kad su savo chirurgu galėjau nuolat svaidytis juodo humoro strėlėmis, ir mes vienas kitą puikiai suprasdavome ir sumažindavome visą situacijos dramą). „Be to, – ištariau – pažįstu net dvi moteris, kurios sutiko savo gyvenimo meilę ir ištekėjo net ir būdamos amazonės“.

Bet grįžkime prie linksmesnių dalykų nei operacijos ir vyrų išdavystės. Tikrai neįsivaizdavau, kad atsisveikinimas su krūtimis gali būti toks smagus. Jeigu kas būtų mus su Jūrate nufilmavęs, išeitų visai neblogas trumpas juokingas siužetas YouTube’ui. Ji pasitiko mane savo gražiame senoviniame name ant kalvos, iškilusios virš Užupio. Kvepėjo kava ir smilkalais.

„Uždėsiu tau ant krūtų apverstus gėlių vazonėlius, nupjautais dugnais, o tada pripilsiu gipso, – pasakojo, ką yra sumaniusi. – Taip nejudėdama turėsi sėdėti su gėlių vazonėliais ant krūtų, kol gipsas sustings“.

Kai nustojome isteriškai juoktis iš makabriškai tragikomiškos situacijos, nusirengiau iki pusės, patogiai įsitaisiau krėsle ir stengiausi nejudėti, nors ant krūtų bėgantis gipsas buvo šaltas ir kuteno. Viskas truko gal pusvalandį, o aš, bandydama numalšinti nemalonų vėsos ir kutulio jausmą, fantazavau, kaip vazonėliuose esančios gipsinės mano gražių krūtų atliejos bus perkeltos ant molio ir taps nuostabiu paveikslu-bareljefu, pavadintu „Žydinčios krūtys“.

Erikos Umbrasaitės ir Aleksandro Pogrebnojaus nuotrauka tarptautinei parodai „Krūties bičiuliai“. Rankin nuotr.

Jau mačiau, kaip jos kabės mūsų su Jurgiu miegamajame, bet neliūdins. Tai bus žavus jaunystės bei nelabai smagaus mūsų gyvenimo etapo prisiminimas, kurį stengėmės ištverti su kuo daugiau šypsenų, nes gyvenimas per trumpas, kad visą laiką, kuris liko, praverktum. Panašus jausmas turbūt ištinka, sulaukus gilios prasmingos senatvės, kai būna gera nostalgiškai vartyti jaunystės nuotraukas: gali gailėtis prabėgusio laiko, o gali būti dėkingas, kad tokį smagų gyvenimą, nors ir su smegduobėmis, nugyvenai.

Labai gerai prisimenu ir paskutinį vakarą prieš operaciją – Jurgis surengė fotosesiją, įamžinusią mano gražiąsias krūtis. Nors stengiausi šypsotis mano akys tose nuotraukose liūdnos. Jurgio veidas neišdavė emocijų, nors gerai pažinodama jį mačiau – jam irgi labai liūdna. Kad ir kaip stengėmės juokaudami lengvinti atmosferą prieš didįjį išsiskyrimo su krūtimi faktą, vis tiek tai – atsisveikinimo, palydėtuvių vakaras, po kurio viskas bus kitaip ir teks mokytis gyventi bei mylėti save bei vienas kitą iš naujo. Laukė kelias su daug nežinomų posūkių ir klaustukų.

Buvo liūdna, bet nebuvo apgailestavimo ar abejonių, juk tai mūsų abiejų sprendimas –pašalinti išdavikę ir bent jau kol kas nepakeisti jos niekuo kitu, nes buvome abu pernelyg pavargę nuo ligoninių, chemoterapijų, o dar laukė metai biologinės terapijos. Norėjosi kuo greičiau susigrąžinti normalų gyvenimą. Mes abu tikėjome, kad mūsų meilė didesnė už krūtį–išdavikę. Jurgis nepaliauja man to sakyti ir dabar, nors šiaip nėra saldžialiežuvis, daugiažodžiautojas.

xxx

Nuo tos krūtų gėlių vazonėliuose ir fotosesijos dienos prabėgo penkiolika metų. Tada dar nežinojau, kad aš, amazonė, ateityje jausiuosi sau graži. Dabar iš laiko perspektyvos jau galiu pasakyti: taip, esu graži net po to, kai vienas grožio, gyvybės, moteriškumo, erotiškumo simbolis, turintis išsaugoti ir pratęsti gyvybę, žavėti ir gundyti vyrus, man tapo mirtinu ir paliko tuštumą bei išraiškingą kovos randą.

Ir kitų sakomi komplimentai tai patvirtina, jei kartais pritrūksta tikėjimo. Juos sako ir tie, kurie net nežino mano istorijos ir net neįtaria, o kiti, žinantys, niekaip negali nuspėti, kuri mano krūtis tikra, o kuri užpildyta kai kuo tuščiame liemenėlės kaušelyje.

„Esi krištolinė statulėlė su plieniniu stuburu”, – kažkada pasakė draugė, perskaičiusi mano knygą „Vienos krūties istorija“.

Nežinau, iš kur ir kada tas plieninis stuburas atsirado, turbūt gyvenimas paspardė ir užgrūdino, bet koks egzistencinis palengvėjimas savo pačios laimei – visada buvau iš tų, kuriai iš tiesų mažiausiai rūpėjo, ką žmonės pasakys, ir kuri nevertino savęs pagal kilogramus, centimetrus ar tam tikrų kūno dalių kiekį – vis tiek niekada neatitikau idealų. O tokiais atvejais, kaip sako prancūzės, jei neturi idealaus kūno ar proporcingų veido bruožų, pamilk savo trūkumus bei paversk juos išskirtinumu ir neatremiamu šarmu.

Dar iki krūties vėžio mane visada erzino kalbos apie moteriškumo praradimą, subjaurotą kūną ir kitos nesąmonės, pavyzdžiui, kaip turi pasistengti gerai atrodyti, sulieknėti, būti seksualesnė ir t.t.

Kažkada perskaičiau Sofijos Loren frazę: „graži moteris yra ta, kuri jaučiasi esanti graži“. Ir nutariau ja vadovautis. Galbūt todėl, kad nebuvau klasikine gražuole ir labai gerai suvokiau – visuomet bus už mane gražesnių, jaunesnių, protingesnių, turtingesnių ir visokių -esnių, todėl turiu save priimti ir mylėti tokią, kokia esu, nes esu vienintelė ir nepakartojama. Beliko tuo įtikinti ir visus aplinkinius. Krūties pašalinimas tapo išbandymu šiai mano „gražios ir unikalios pačiai sau“ teorijai, bet egzaminą, manau, išlaikiau.

Galbūt todėl, kad vaikystėje, net ir būdama išsiskyrusių tėvų vaikas, visgi gavau didelę dozę meilės, per tą meilę buvau išmokyta mylėti save, žiūrėti į savo švelniai, o ne baudžiančiai ar pedantiškai ieškant priekabių. Kai kūnas sustreikavo ir „pasipuošė“ randais, supratau – dabar arba niekada – jei nepamilsiu savęs iš naujo, gyvenimas neteks spalvų bei skonių, o aš, ištikus ligai, labai troškau gyventi pilnai, spalvingai, įdomiai ir kuo ilgiau.

Ar galima išmokti meilės sau netobulai, jei nepatyrei meilės ankstyvame gyvenimo etape? Nežinau, tikiuosi, kad taip. Mano viena draugė, kurios vaikystė buvo pažymėta netektimi, smurtu ir nemeile, visą gyvenimą to mokosi ir jau daug metų yra sugalvojusi vieną būdą, kaip tą meilę sau sustiprinti – kas vakarą jos mobiliajame pasirodo užrašas „Nepamiršk būti sau gera ir švelni“. Manau, kad tai geniali idėja.

Krūties pašalinimas tapo išbandymu šiai mano „gražios ir unikalios pačiai sau“ teorijai, bet egzaminą, manau, išlaikiau.

Dar, galvoju, didžiausias meilės sau išbandymas, egzaminas yra ta akimirka, kai tu pasijunti visišku gyvenimo nevykėliu, bet visgi randi jėgų tada save mylėti, o ne spardyti – spardančiųjų visada atsiras ir taip, nebūtina pačiai mazochistiškai prie jų jungtis. O jauna, susirgusi agresyvia liga, galinčia baigtis labai liūdnai – mirtimi, būtent tokia ir jaučiausi – visiška „lūzere“. Todėl jau nuo pat pradžių nutariau į save žiūrėti su meile, švelnumu, tarsi iš šalies, kaip į geriausią draugę ar vaiką, kuriam turiu padėti pereiti per šį gyvenimo pamėtėtą košmarą.

Pamilau save iš naujo ir pasijutau graži galbūt ir todėl, kad po ilgų slapstymųsi miegamajame, Jurgiui griežtai pareikalavus, pagaliau pasirodžiau visame gražume. Jis paglostė ir šyptelėjęs pasakė juodu humoru apibarstytą frazę: „Visuomet žinojau, kad gyvenu su išskirtine moterimi: dvi krūtis visos turi, o vat vieną ne kiekviena. Gal galime tai vertinti kaip erotiškai pikantišką detalę? Mums, sakyčiau, netgi pasisekė – kitos poros turi prisigalvoti visokių pipirų”.

Humoras, saviironija, atvirumas, nesislapstymas ir savęs pačios priėmimas bei antrosios pusės palaikymas tokioje situacijoje gelbsti porą. Ir kalbėjimas: man skauda, aš bijau, ar aš tau vis dar patraukli, o kaip tu pats jautiesi? Kalbėjimas, ne zyzimas. Ir jokiu būdu ne „didvyriškas“ kankinės tylėjimas, paslėptas po skraiste – „apsimeskime, kad nieko neįvyko“.

Mes pačios dažnai kompleksuojame, net turėdamos sveiką nesudarkytą kūną – tai dėl celiulito, tai dėl metų, tai dėl pigmentinių dėmių, tai dėl kilogramų. Esame pačios sau didžiausios inkvizitorės, o vyrai dažniausiai net nepastebi mūsų trūkumų, nes myli visumą, arba netgi dievina tuos netobulumus. O tie, kurie siekia idealo, tai arba nuolat tobulina ir gražina savo moteris, bet nežinau, ar padaro jas laimingomis, kol galų gale pakeičia senesnį mylimosios modelį jaunesniu, tobulesniu… Iki kito karto… Mes turėtumėte mažiau galvoti apie randus ir trūkumus, o dažniau medituoti apie mano jau minėtą Sofijos Loren frazę – „graži moteris ta, kuri jaučiasi graži“. Nes tokia moteris švyti, o juk, leiskite pajuokauti, aitri šviesa apakina, taigi, ir lengvai apakę aplinkiniai nebemato tų mūsų tikrų ar įsivaizduojamų trūkumų.

„Net ir per ligą mes sukaupiame gerų patirčių, kurios ir išlieka,“ – prisimena Erika. Elsa Emilie Martin nuotr.

xxx

Labai gerai suprantu moteris, kurios iškart po mastektomijos atstato krūtį. Bet mes su Jurgiu nutarėme to nedaryti. Ankstyvas, bet agresyvus krūties vėžys mums buvo toks šokas, kad aš turbūt pirmą kartą gyvenime nebenorėjau būti jauna ir graži, o svajojau, kaip tai siaubingai benuskambėtų, pasenti, nes senatvė man buvo lygi žodžiui – gyventi. Gyventi ilgai ir laimingai arba bent jau kokius dešimt metų, kol sūnui sukaks aštuoniolika.

Kai pavargdavau teisintis, kodėl vis dar esu amazonė, kai plastikos chirurgija taip pažengusi šiais laikais, pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavau: sulaukusi penkiasdešimtmečio, pasidovanosiu sau dvi naujas gražias krūtis pas šarmingą plastikos chirurgą, nes ir toji, vieniša likusi, juk jau bus praradusi savo pirmykštį žavesį.

Viršijau nusistatytą sau minimumą – ačiū medikams ir Visatai – išgyvenau daugiau nei dešimt metų ir pagaliau sulaukiau penkiasdešimtmečio. Neišsigandau, sakyčiau, net džiaugiausi šia skaičių kombinacija, nes juk mano naujas gyvenimo tikslas po vėžio ir buvo – sukaupti savo sąskaitoje kuo daugiau gimtadienių.

Gimtadienio proga prisiminiau sau ir kitiems juokais duotą pažadą pasidovanoti naujas krūtis. Apžiūrėjau draugę su naujomis atstatytomis krūtimis po krūties vėžio diagnozės –neblogai. Bet ne, ačiū, nenoriu. Nes jau taip įpratau būti amazone, kad estetiškai tai nei manęs, nei Jurgio nebetrikdo. Tiek pastangų it sunkiausių plytų paklojau, kad pamilčiau save ir savo naują kūną, kad net nebenoriu jo keisti. Vienintelis erzinantis dalykas, dėl kurio galbūt ir norėčiau dviejų naujų tvirtų krūtų: fizinis nepatogumas, kūno asimetrija, kurią jaučiu. Kokia likimo ironija! Man visuomet patiko asimetrija: papuošaluose, dizaine, architektūroje. Deja, kūne ji ne tokia jau pageidautina, nes visų pirma nepatogi, bet žmogus prie visko prisitaiko, kai nori gyventi, o ne graužtis dėl to, ko neteko.

Taigi, penkiasdešimtmečio proga nutariau: man reikia permainų, bet ne naujų krūtų, o naujos plaukų spalvos – natūralios, tai yra žilos. Nes, kaip nebūtų keista, kai kažkada jau buvau pražilusi, jaučiausi sau pati labai graži, stilinga, toks visai dar nesenas haskis, žydromis akimis. Tiesa, kai kurios moterys vis palinčiuodavo – tu per jauna būti žila, ak, mes, amžinos savęs bei savo gentainių kritikės ir inkvizitorės. Bet dauguma gyrė, ypač vyrai – įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių – tai mane maloniai nustebino, nesitikėjau.

Vienas draugas pasakė juokingą, bet labai malonų komplimentą – su žilų plaukų šukuosena aš jam atrodžiau, kaip intelektuali ir prabangi bei pasakiškai turtinga moteris. Jei jau būti visai tiksliai, jis pasakė angliškai, daug tiesmukiškiau ir juokingiau: „Intelectual rich bitch, like a gallery owner from New York“ (intelektuali turtinga kalė, kaip kokia galerijos Niujorke savininkė :). Man toks komplimentas labai tiko ir patiko, bet kažkuriuo etapu nusibodo ir užsimaniau vėl tapti brunete. Todėl dabar vėl grįžtu prie savo seno naujo projekto – auginu žilus plaukus ir nesiruošiu klausytis, ką neigiamo apie juos sakys kiti. Turiu palaikančiųjų armiją ir žinau, jog ir pati sau esu graži tokia, kokia esu.

Tiesa, naujų krūtų ir naujų plaukų klausimu, kaip visada, pasitariau su Jurgiu. Jis užtikrino, kad žila jam buvau labai graži, stilinga – jis vėl nori mane tokią matyti. O štai naujų krūtų projektą sukritikavo – pareiškė nenorįs, nes nuo žodžių operacija ir ligoninė, net jeigu tai ir prabangi plastikos klinika, jam darosi silpna ir baisu dėl manęs. Žinoma, jei aš pageidauju, nes tai mano kūnas, tad mano ir galutinis sprendimas turi būti.

Taigi, naujos krūtys palauks gal šešiasdešimtmečio progos. O kol kas tegyvuoja ir toliau mano amazonės žydinčios krūtys, virtusios menu, įrodymu man ir visam pasauliui, kad gyvenimas tęsiasi! Mylėkime save visokią, nes tik taip mes galėsime mylėti kitus, žydėkime, dažykime raudonai besišypsančias lūpas, daugiau verkime iš juoko nei iš sielvarto, prisiminkime, kad po tamsios audros visuomet nušvinta saulėtas rytas, o po žiemos visada ateina pavasaris. Linkiu visiems dar daug daug pavasarių!

Erika Umbrasaitė
Rašytoja ir žurnalistė

1 Komentaras

  • Lilija
    2 mėn. ago Reply

    Optimizmas tavęs niekada neišduos. Žydėk, gražioji amazane!

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.