Kunigas Ričardas Doveika: kas yra vėžio diagnozė – skriauda ar malonė?

Nors šiandien dėl medicinos mokslo pažangos vėžio diagnozė nėra mirties nuosprendis, tai vis dar didžiulis sukrėtimas šią žinią išgirdusiam žmogui ir jo artimiesiems. Esmė ta, jog kelionės į išgijimą pradžioje nežinai, kuo ši liga baigsis.

 Kita vertus, net tose situacijose, kurios, remiantis bendra statistika, atrodo beviltiškos, įvyksta stebuklai. Kas šių stebuklų dedamosios – medicinos pasiekimai, Dievas ar pats žmogus? Apie tai ir kalbamės su kunigu Ričardu Doveika.

Pirma reakcija išgirdus vėžio diagnozę dažniausiai būna šokas, baimė, pyktis ir klausimas – už ką tai man? Ar dažnai jį girdite?

Išgirdęs vėžio diagnozę, pirminę reakciją žmogus išreiškia labai asmeniškai, savyje. Šis išgyvenimas yra toks intymus ir asmeninis, kad turbūt niekada negalės būti papasakotas kitam. Kitas žingsnis jau susijęs su sąmone: žmogus bando save surinkti, ir, įjungęs protą, ieškoti, į ką galėtų atsiremti. Atsiremti galima į šeimą, sutuoktinį, geriausią draugą arba draugę, į savo tėvus, taip pat ir į religinę plotmę bei Dievą.

Manau, situacijos paveikslą lemia keli dalykai. Pirmiausia tai atjauta, ateinanti iš kitų žmonių, artimųjų, draugų. Taip pat labai svarbus ir mediko padrąsinimas. Gydytojas mums perteikia medicinos mokslo, gydymo metodikos ir technologijų taikymo žinią. Ši žinia tampa aušra sergančiam. Taigi viskas kartu – medicinos sritis, vaistai, operacija, chemoterapija, šeimos ir aplinkinių paguoda, atjauta, supratimas, padrąsinimas, solidarumas – leidžia žmogui atsitiesti nepakeičiant tikrovės įvykių. Šiuo atveju kartais jam net nereikia girdėti jokių aplinkinių žodžių, užtenka jausti jų artumą ir žinoti, kad galės atsiremti.

Taigi ligonio artimiesiems taip pat patikėta svarbi užduotis saugoti savo vidinę, širdies ramybę, nesutrikti, nepasiduoti panikai kartu su skaudžią žinią išgirdusiu žmogumi, nelaidoti jo pirma laiko, o teigti: mes drauge, atsiremdami vienas į kitą, Dievui padedant ir medikams globojant, ištversime šią patirtį.

Kunigas R. Doveika: „Kai turi vertybinį mąstymą, sugebi pripažinti paprastą tiesą – ši situacija yra labai skausminga, labai keistai išreikšta Dievo meilės man forma.“ Butauto Barausko nuotr.


Tokioje situacijoje dažnai kyla ir abejonė Dievo teisingumu – ar tikrai esu vertas tokios bausmės?

Taip, kyla natūralus klausimas – kur tokią akimirką būna Dievas? Atsakymas yra. Kitas dalykas, ar žmogus pakankamai brandus priimti atsakymą, nes jis įpareigos, kaip ir įpareigoja gydytojo atsakymas. Jeigu žmogus priima mediko siūlomą gydymą, tai kilsteli jo gyvenimo kokybę, nes atsiranda galimybė spręsti problemas. Lygiai taip pat, žmogui atradus drąsos priimti atsakymą į klausimą „Kur būna Dievas tą akimirką, kai aš patiriu tokį sukrėtimą?“, jo gyvenimo kokybė kilstelėjama aukštyn. Kodėl kalbu apie įpareigojimą? Mediko atsakymai įpareigoja žmogų pasitikėti ir atsiduoti medicinai. Šeimos narių atsakymas, kad mes būsime kartu ir ištversime, kelia pasitikėjimo santykiais kartelę. Atsakymas, ateinantis iš Dievo, vėlgi įpareigoja pasitikėti. Dievas tuo metu būna ant kryžiaus. Jis puikiai žino, kas yra skausmas, ką reiškia kentėti, būti apleistam, kai tavęs išsižada, būti nepelnytai pasmerktam. Bet Jis supranta, kad tai yra netvarkos našta. Dažnai svarstoma, kodėl vėžys šiandien nusineša tiek gyvybių, gyvenimų, likimų. Jis nesirenka nei amžiaus, nei lyties, nei socialinės padėties. Ar tai tik nėra modernaus pasaulio rykštė už netvarką – už apnuodytą gamtą ir gyvūniją, apnuodytą maistą, kurį valgome? Tačiau žmogui sunku pripažinti, kad jis pats įkliuvo į savo paspęstas pinkles.

Taigi kas yra vėžinis susirgimas – Dievo bausmė ar mūsų dabartinės civilizacijos elgsenos pasekmė? Klausimas rimtas, nes jis parodo, kad Dievas toje situacijoje būna ant kryžiaus, šalia žmogaus, visada ištiesęs jam savo ranką. Ar žmogus turi drąsos priimti tokį atsakymą? Ar tiki, kad tai, kas mane sukūrė, yra labai arti manęs ir turbūt geriau mane supranta negu artimieji, kurie patys dabar sutrikę, patys patiria didžiulį sukrėtimą, jiems skaudu matyti savo brangų žmogų po chemoterapijos netekusį plaukų, negalintį pasikelti iš lovos, pasikeitusia odos spalva ir žvilgsniu, jie jaučia nuolatinį nerimą, kaip pavyks gydymas. Visa tai reikalauja stiprybės. Vieni išveria, kiti palūžta, treti įžengia į savo kryžiaus erdvę. Tačiau labai svarbu suvokti, kad atsirėmimas į savo vidinį, dvasinį pasaulį, susitaikymas su savo kančia, liga, diagnoze, yra sveikimo proceso dalis.

Svarbu suvokti, kad atsirėmimas į savo vidinį, dvasinį pasaulį, susitaikymas su savo kančia, liga, diagnoze, yra sveikimo proceso dalis.

Tikintys žmonės ne tie, kurie tik deklaruoja tikėjimą, o tie, kurie iš tiesų juo remiasi, įžengia į maldos pasaulį, prašo melstis kitų žmonių, nes mes, katalikai, tikime užtarimo maldos galia, tikime šv. Mišių aukos vaisiais, Ligonių patepimo sakramentu. Žmogus atneša savo gyvenimo tiesą į vidinę bažnytinę erdvę, ir tai labai stipru: kai meldžiamės šv. Mišiose su visa bendruomene, kalbame užtarimo maldą būdami arti to žmogaus, kuriama ne tik pasitikėjimo kultūra, bet ir atsiskleidžia bažnyčios kaip Dievo tautos tikrovė.

Būtent tai padeda atrasti dvasinę ramybę ligoje?

Žmogus, atsirėmęs į visas savo tikroves, puikiai žino, kad jo ir medikų pastangos, organizmo reakcija į gydymą, šeimos ir artimųjų palaikymas, religinės bendruomenės malda yra ramsčiai, kolonos, į kurias jis gali remtis. Tikintysis žino, kad skaudžiausios patirtys mums tampa galimybe savo skausmu ir kančia prisidėti prie bendrojo bažnyčios gėrio, kitų žmonių gėrio. Kai mes sakome – aukoti savo kančią, aukoti savo skausmą, suteikti jam prasmę, kalbame ne apie fizinį skausmą. Pastaroji problema šiandien išsprendžiama mediciniškai, bet kančios klausimas nepavaldus medicinai, vaistams, nepavaldus technologijoms, nepavaldus artimųjų buvimui.

Žmogaus santykis su kančia yra vidinis jo apsisprendimas, kuris gali būti dvejopas: išgyventi ją pašvenčiant arba atmesti ir tapti jos įkaitu. Šis apsisprendimas parodo tolimesnį ligonio santykį su savo tikrove. Tai nereiškia, kad priimant kančią reikia pasiduoti, nuleisti rankas. Ne. Bet tai nėra ir kitas kraštutinumas – maištas ir savo ligos ar galimybės išgyti neigimas, kai žmogus pradeda ieškoti sau įkapių. Kalbu apie žmogų, kuris įžengia į savo tikrovę ir tiki, jog priimta pagalba jam padės, bet jeigu organizmas duos atsakymą, kuris bus toks, kad pamažu manęs mažės, tikintysis sugebės šioje kančioje rasti prasmę. Savo kančia jis tarsi pašventins aplinką, suteikdamas prasmės kitam prie jo pasilenkti, išmokti mylėti už nieką. Tokiu būdu kančia pasitarnauja tam, kad kilstelėtų kito žmogaus gyvenimą aukštyn.

„Ligonio artimieji turėtų ne pasiduoti panikai, o teigti: mes kartu, atsiremdami vienas į kitą, Dievui padedant ir medikams globojant, ištversime šią patirtį“, – pataria kunigas R. Doveika. Butauto Barausko nuotr.

Tikinčiam žmogui išėjimas iš šiandienos egzistencijos nėra išnykimas, ištirpimas, nustojimas būti. Tai –įžengimas į amžinąjį gyvenimą. Krikščionybė yra tuščio kapo religija, todėl mes tikime, kad esame nemirtingi, kad mums dovanojamas gyvenimas po mirties, kad kūno perkeitimas turi natūraliai įvykti per žemės, mirties patirtį, per tikrovę, kurios negalima ignoruoti ir apeiti. Ši tikrovė neišvengiamai paliečia ir šventuosius, ir paprastus žmones, ir turtingus, ir vargšus. Mirtis turbūt yra teisingiausia kiekvieno patirtis. Tačiau patiriant iššūkius, ligas, sukrėtimus, didžiausiu žmogaus ramsčiu tampa lobynas, kurį jis sukaupia savo kasdienybėje, gyvendamas taikoje su savimi, rūpindamasis savo sveikata ir gerove.

Neretai galima išgirsti, kad žmonės dėkoja ligai sakydami, kad ši pakeitė jų vertybes, kad jie visiškai kitaip pamatė ir pradėjo vertinti gyvenimą. Kodėl tai sunku padaryti be ligos?

Norėčiau atskirti požiūrį ir vertybes. Sukrėtimai tikrai keičia mūsų požiūrį. Mes tikrai kitaip pradedame vertinti kasdienybę, santykius, darbą, dieną, egzistenciją, būtį. Bet ar tai pakeitė mano vertybes? Vertybės yra nekintančios – arba jas turi, arba ne. Tu negali jų įgyti per vieną dieną, joms išugdyti reikia laiko – per šeimos ritualus, auklėjimą, kartojimą, lavinimą. Vertybės yra geri įpročiai, kurie formuoja mano buvimą šiame pasaulyje. Jos tampa mano charakterio, asmenybės atpažinimo dalimi, todėl būtent vertybės formuoja mano požiūrį, o ne atvirkščiai.

Kai žmonės sako, kad liga jiems atvėrė akis, yra tikra tiesa, nes iššūkiai ir sukrėtimai keičia požiūrį.

Taigi mano požiūris visada yra vertybinis. Aš, kaip tikintis žmogus, ir būdamas sveikas, ir išgirdęs vėžio diagnozę, nei į Dievo langus daužysiu, nei gyvenimą prakeiksiu, nei įkapių ieškosiu. Mano vertybės padės išlaikyti teisingą santykį su gyvenimu ir mirtimi, su savo laikinumu, trapumu, taip pat su nemirtingumu ir gyvenimu po mirties. Jeigu man reikalingas sukrėtimas, kad, pakeitęs požiūrį, aš pamatyčiau, kas man yra vertybė, o kas – ne, suprasčiau, ar turiu vertybių (galbūt buvau apie jas visiškai pamiršęs), neįgalinau jų savo gyvenimu. Taigi kintančio požiūrio akivaizdoje aš išdrįstu pažvelgti į savo vidinę erdvę ir pamatyti, ar esu tuščias indas, ar jame vis dėlto yra tam tikrų vertybių. Gal jos buvo užgesusios dėl mano požiūrio į gyvenimą, apėmusio mane kaip cunamis ir skatinusio vartoti, linksmintis, nesisaugoti ir pan. Kai įvyksta sukrėtimas, suvokiu, jog ankstesnis mano požiūris, per kurį žvelgiau į pasaulį ir santykius su savimi, nepadeda išspręsti problemos.

R. Doveika. Asmeninio albumo nuotrauka.

Todėl, kai žmonės sako, kad liga jiems atvėrė akis, yra tikra tiesa, nes iššūkiai ir sukrėtimai keičia požiūrį, o tai savo ruožtu gali tapti pradžia formuojant vertybes. Tai didžiulė dovana, tačiau pačios vertybės nekinta. Jei man kažkas yra vertybė, aš niekada jos neišsižadėsiu, o jeigu atrodo, kad pakeičiau vertybes, galbūt tai, ką jomis laikiau anksčiau, net nebuvo vertybės. Jeigu žmogus išaugo sąžiningas, jis toks visada ir išliks, kaip ir mylintis visada išliks mylintis. Būtent vertybės kintančių gyvenimo aplinkybių akivaizdoje formuoja mūsų požiūrį.

Sukrėtimai, kurie iš esmės keičia gyvenimą, skatina žmogų kelti klausimus apie gyvenimo prasmę, Dievą. Ir tuomet žmogus, ieškodamas atsakymų, atranda: kaip gerai, kad laiku visa tai įvyko, kad dar galiu sąmonėti ir suprasti, jog visas tas lobis, į kurį rėmiausi gyvenime, tebuvo smėlis po kojomis. Tvirta žemė buvo visiškai šalia, bet nežengiau žingsnio jos link, nes tai buvo nemadinga, nepatogu, nevertinga, vis delsiau ir atidėliojau. Galiausiai čia ir dabar atsidūriau egzamino akivaizdoje – turiu ar neturiu vertybes, esu tuščias ar pilnas?

Vadinasi, kai gyvenimas ima lyg smėlis byrėti tarp pirštų, atsiveria galimybė augti, džiaugtis kiekviena diena ir būti už ją dėkingam net ir tokioje situacijoje?

Tuomet galima iškelti egzistencinį klausimą – šis sukrėtimas nuskriaudė ar išgelbėjo? Sužlugdė ar atvėrė naujų galimybių? Leido išmokti sąmoningai gyventi ar ir toliau tik egzistuoti? Kai turi vertybinį mąstymą, sugebi pripažinti paprastą tiesą – ši situacija yra labai skausminga, labai keistai išreikšta Dievo meilės man forma. Galbūt buvau apsaugotas nuo savo ankstesnio gyvenimo, nes taip, kaip gyvenau, buvo nevertinga gyventi? Ir tam, kad galėčiau susikurti pilnavertį, sąmoningą šiandienos gyvenimą ir likusį laiką gyventi, o ne egzistuoti, man reikia sugrįžti į save, susirinkti save? Taigi tai skriauda ar malonė? Kiek reikia turėti nuolankumo, kad pripažinčiau, jog vis dėlto tai malonė? Ir nesvarbu, kiek liko, – keleri metai, pusmetis, keli mėnesiai, mėnuo… Nesvarbu kiek, svarbu – kaip.

Ačiū už pokalbį!

Inga Saukienė

1 Komentaras

  • Stanislava
    8 mėnesiai ago Reply

    Dėkoju už pamokančias mintis. Susigyvenau su liga, gydytojų maloniu dėmesiu ir patarimais. Pirmą kartą įveikta liga duoda pasitikėjimo ir stiprybės, ir šį kartą nepasiduoti ir ištverti visus sunkumus gydimosi metu. Maldos, Dievo ir Gailestingosios Marijos užtarimas su gydytojų pagalba tepadeda man įveikti ligą. 💕

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.