Tapytoja I. Grušaitė: tikrovė yra tokia, kokią ją pasirenkame matyti

Šio žurnalo numerio viršelio autorę – tapytoją Indrą Grušaitę – drąsiai galima vadinti  viena iš nedaugelio menininkų, nesusitaikiusių su greitėjančiu kūrybos ir vartojimo tempu. Pašnekovė susikūrė unikalų pasaulį, kuriame egzistuoja savos vertybės, savos taisyklės ir maksimalus pozityvumas. Pasak jos, tai padaryti gali kiekvienas.

Žvelgdami į I. Grušaitės paveikslus tarsi atsiduriame pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“ pasaulyje, kuris nepaklūsta mums žinomiems dėsniams. Čia neįmanoma tampa įmanoma: žuvys gali skraidyti, katė sėdėti valdovo soste, oras būti tirštas ir kupinas mistinių būtybių. Kaip pati menininkė pabrėžia, šis pasaulis – pozityvus, nes blogis, jos nuomone, nenusipelno būti vaizduojamas mene. Ji neturi tikslo atskleisti visuomenės skaudulių ir ydų, tokią funkciją sėkmingai atlieka kinas, teatras, žiniasklaida, o tapybą norisi palikti šviesai.

Net jeigu menininkė perteikia žmogiškas ydas, jas tik švelniai pašaržuoja. Šio šaržo tikslas – priminti tas mūsų žmogiškos būties vertybes, kurios mums bėgant kasdienybėje kažkur pasimeta ar pasimiršta.

Štai viršelio paveikslą tapytoja pavadino „Vakaro žinios“. Pažvelkite atidžiau – kokią žinutę asmeniškai jums perduoda raudonai apsirėdžiusi figūra, besiklausanti išorėje skambančių varpų? Turbūt labai norėtųsi pamatyti, kaip ji nusmaukia nuo akių galvos apdangalą ir išdrįsta apsižvalgyti, kad pati nuspręstų, kuria kryptimi nori eiti, užuot besiblaškiusi tarp varpų. Menininkė tarsi kviečia drąsiai žvelgti į gyvenimą ir kurti jį klausant ne išorinių varpų, o širdies balso.

Taigi su „Rožinio gyvenimo“ viršelio autore kalbamės apie tai, kaip ji jaučiasi susikurtame pasaulyje, kas jai gyvenime yra svarbu ir kas padeda šiuolaikiniame pasaulyje gyventi savo pasirinktu tempu.

„Visada turime galimybę susikurti savo pasaulį, net jeigu jis baigiasi ties mūsų kiemo riba. Svarbiausia – jį kurti“, – sako tapytoja I. Grušaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Norint tapti profesionaliu tapytoju, paprastai tapyti tenka nuo vaikystės. Kada Jūs pasirinkote šią profesiją?

Tiesą sakant, aš net nesirinkau. Tikiu, kad gimdamas gauni tam tikrą duotybę. Man ji pasireiškė gana anksti. Piešia visi vaikai, bet jau darželyje pastebėjau, kad piešiu geriau už kitus vaikus. Jie irgi pastebėjo ir vis prašydavo manęs nupiešti jiems tai mergaitę, tai šuniuką ar kitą objektą. Taip po truputį pradėjau vis labiau tikėti savo galimybėmis.

Esu kilusi iš giminės, kurioje įprasta ką nors gražaus sukurti savo rankomis. Kūrybingumas būdingas mums visiems, todėl niekas nelaikė mano piešinių ypatingu dalyku. Mano tėvas buvo auksinių rankų žmogus, labai nagingas, dėdė – žinomas dailininkas. Natūralu, kad turėjau tinkamą terpę augti kaip menininkė.

Vėliau prasidėjo dailės būreliai, dailės mokykla. Savo tikslo siekiau tikslingai ir į tapybą stojau sąmoningai. Jei nebūčiau iš karto įstojusi, būčiau bandžiusi, kol įstosiu. Visą laiką daug dirbau, o ir dabar dirbu beveik kasdien.

„Vakaro žinios“

Kiek menininkui reikia įkvėpimo, o kiek valios kasdieniam darbui?

Kai girdžiu sakant, kad tapoma tuomet, kai įkvėpimas apima, visada pajuokauju – kai esi jau ne studentas, o profesionalas, nei įkvėpimo, nei iškvėpimo nereikia, imi teptukus ir išeini į savo alternatyvų pasaulį. Tačiau valios man taip pat nereikia, nes tapymas man – smagi atsvara kasdienybei. Aišku, turiu buitinę rutiną – sodą, daržiuką, gėlynus. Vasarą aplinkoje nemažai darbo, o ir žiemą yra kas veikti, prižiūrint didelį namą, nes aplinka man labai svarbi, o namai turi būti tvarkingi.

Atlikusi buitinių darbų ritualus einu tapyti ir dirbu, kol laiko kojos ir sąnariai. Dar prieš keletą metų sugebėdavau dirbti po 13–14 valandų, tačiau su amžiumi pradeda apie save priminti keliai, nugara, bet ir dabar man ne problema išstovėti prie molberto po 10 valandų. Ir man tai nėra darbas, nors sakau, kad dirbu. Aš kuriu savo pasaulį.

Menininkė tarsi kviečia drąsiai žvelgti į gyvenimą ir kurti jį klausant ne išorinių varpų, o širdies balso.

Be galo džiaugiuosi galėdama tapyti namuose, savo aplinkoje. Būtų sunku kasdien keliauti į kokią nors svetimą vietą. Man sunku išbūti nejaukioje aplinkoje, be to, ji turi būti mano stiliaus, negalėčiau dirbti primestoje vietoje, turėčiau ją pakeisti. Mano stilius labai vintažinis, visos modernios detalės, pavyzdžiui, buitinė technika, namuose paslėptos ir ištraukiamos tik tuomet, kai reikia.

Iš kur tokia trauka senovei ir senoviniams daiktams?

Trauką praeičiai jutau nuo vaikystės. Seni buteliukai, senovinių daiktų dalys man buvo lyg brangiausias lobis, kurį saugodavau. Paaugliai klijuodavo savo kambariuose atlikėjų nuotraukas, o aš iš žurnalų kirpdavau ir klijuodavau įvairius etnografinius motyvus, muziejinius drabužius ir kitus senovinius daiktus, nesvarbu, kokios jie kultūros.

Asmeninio albumo nuotr.

Sovietmečiu senovinių daiktų aplinkoje nebuvo, kad ir kaip troškau jų įsigyti. Tik papūtus naujiems vėjams galėjau įsigyti, ko širdis geidžia, ir susikurti savo vintažinę buitį. Tačiau tapyboje, kaip ir buvau mokyta, lyg tikra ekspresionistė plačiais spalvingais potėpiais tapiau Vilniaus etiudus, gamtos vaizdus. Giliai užslėpiau potraukį dekoratyvumui, smulkioms detalėms. Tuo metu menininkui tai buvo neleistina. Žodis „gražus“ mene buvo nepriimtinas, pasibaisėtinas ir nevartotinas.

„Pažadų karalienė“

Tačiau su asmeninio gyvenimo pokyčiais, – skyrybomis, kurios visada būna sukrėtimas, o galbūt ir su atėjusia branda, – manyje pabudo vidinė drąsa daryti tai, ką noriu. Ir pasidarė nebesvarbu, jei kiti mane smerkia ar laiko netikra menininke. Įsigijau akrilo dažų, labiau atitikusių mano poreikius, ir pradėjau tapyti įvairias dekoratyvias kompozicijas, bandyti istorinius stilius, ir mane užkabino. Nuvykusi į Luvrą susipažinau su italų, mažųjų olandų menu ir likau sukrėsta minties, kad ir aš taip galiu. Palaipsniui susikūriau savo techniką, kuri reikalauja daug laiko, kruopštumo, bet aš tai darau mėgaudamasi. Panirdama į šį procesą visiškai prarandu laiko pojūtį. Išeinu į savo kuriamą pasaulį.

Kokią žinutę perduodate savo kūryba?

Visi mano paveikslai – apie gyvenimą ir jo prieštaravimus. Tarkime, žiūrite į natiurmortą, apipintą brangenybėmis, ir šalia to lobio pamatote peliuką ar paukštelį, aiškiai nusivylusį, nes ten nėra maisto. Tai atspindi prieštaravimą, kas yra tikra vertybė. Jokiu būdu nenoriu neigti, kad žmonių kūriniai nieko verti. Jie parodo žmogaus rankų meistriškumą ir verti būti pasimėgavimo objektais. Bet visada sugretinama gamtos, kūrinijos svarba. Jeigu žvėrelis neturi ko ėsti, tie lobiai nieko verti.

Mano paveiksluose visi peizažai, indai, daiktai, net žmonės yra pačios sugalvoti, suprojektuoti ir nupiešti. Aš nieko neimu iš tikrovės. Žinoma, jie sudaryti iš mums pažįstamų elementų – daiktų, augalų, gyvūnų detalių, bet tokio objekto, kurį pamatėte paveiksle, tikrovėje nerastumėte. Kita vertus, visi žvėreliai nutapyti labai kruopščiai. Jie labai konkretūs, tačiau gyvena išgalvotame pasaulyje.

Tai paralelinis pasaulis. Jame dauguma vertybių, egzistuojančių anapus išgalvoto pasaulio, t. y. įprastoje tikrovėje, netenka savo vertės. Ten skraido paslaptingi padarėliai, nešantys ir saugantys sapnus ar prisiminimus, gyvūnėliai įgauna žmogiškų savybių. Pavyzdžiui, stebėdami saulėlydį kalbasi katinas ir zuikis. Vienas prabangiai apsirengęs, kitas – valstietiškai. Atrodytų, jie neturėtų, apie ką kalbėti, bet peizažas tokio grožio, kad net tokios priešybės randa bendrą kalbą.

„Dama ir drakonėlis“

Pakalbėkime konkrečiau, koks pasaulis yra pagal Indrą Grušaitę? Kuo jis skiriasi nuo tikrojo?

Tikrasis pasaulis Indrą nuvylęs, ypač su amžiumi. Kai tampi vyresnis, jau pasodinai, ką norėjai, pasiekei, išauginai, pradedi žvelgti plačiau, domėtis, kas vyksta aplink. Bet labiausiai mane trikdo tempas. Jis toks greitas, kad nebespėjama nei pagaminti, nei įvertinti kokybės. Greitas vartojimas užvaldė visas sritis – ne tik ekonomiką, politiką, bet ir kultūrą, meną. Tai tarsi bėgti uždarame rate, kai nėra kada nei sustoti, nei pasigrožėti, nei sukurti ką nors tikrai vertingo.

Tapymas man – smagi atsvara kasdienybei.

Todėl man patinka būti savo susikurtame pasaulyje, kuriame viskas vyksta labai lėtai, iš esmės ten visai nėra laiko. Tai – išskirtinė mano paveikslų savybė. Nors stilistiškai galima surasti elementų, primenančių vieną ar kitą laikotarpį, iš esmės mano paveikslai – sustingusio laiko epizodai. Žvelgiant į paveikslą kaip į visumą neįmanoma nustatyti, koks laikas jame užfiksuotas.

„Pagundų medis“

Mano pasaulis visada pozityvus, niekada nėra agresyvumo, net jei ir vaizduojamos žmogaus ydos. Pavyzdžiui, esu nutapiusi karūnuojamą princesę, bet vietoj jos galvos – tuščias stiklo burbulas, o aplinkui – patarėjai, kurie mąsto už ją. Paveiksle tarsi ir parodoma yda, bet labai švelniai, su lengva ironija.

Taip pat Indros pasaulis būtinai paslaptingas. Čia skraido visi – nuo žuvų iki anapusinių padarėlių. Sparnuota būtybė – pasikartojantis mano paveikslų motyvas. Nors pati esu vandens žmogus, – gyvenime man labiau patinka plaukioti, sapnuose aš iki šiol skraidau. Taip aukštai kaip jaunystėje nebepakylu, bet žinau tą gerą nesvarumo ir skrydžio jausmą. Todėl ir visi mano padarai skraido – gyvenimas vyksta ore.

Asmeninio albumo nuotr.

O kas Jums padeda gyventi šiame pasaulyje, palaikyti vidinę pusiausvyrą, patirti džiaugsmą?

Pirmiausia, aišku, padeda mano tapybos pasaulis. Apimta niūrių minčių, susierzinusi ar nuliūdusi išeinu kurti. Kai mintys užimtos ne pykčiu, savigaila ar problemos sukimu, jos natūraliai nugaruoja. Tamsių minčių vietą užima šviesios ir vėl grįžusi į kasdienybę būnu jau visai kitokios būsenos.

Labai daug skaitau, tiesiog esu priklausoma nuo knygų. Net užmigti negaliu, kol knyga neiškrenta iš rankų. Jos taip pat puikus vaistas nuo blogų minčių. Geriausios ne tos protingos knygos, kurias reikia studijuoti, bet lengvo turinio, kurių siužetai įtraukia ir padeda užsimiršti. Labai patinka fantastika, mistika, mėgstu ir detektyvus gliaudyti. Būna, taip pasineriu, kad visiškai pametu laiko pojūtį, nepastebiu, kaip pusė nakties prabėgo.

„Arija mėnuliui“

Dar vienas būdas užsimiršti – fizinis darbas. Ypač mėgstu kapstytis lauke. Svarbiausia ne sėdėti ar gulėti ir žiūrėti į lubas, nesukti galvoje neigiamų minčių, nes tuomet jos dauginasi. Juk tikrovė yra tokia, kokią ją pasirenkame matyti. Ir visada turime galimybę susikurti savo pasaulį, net jeigu jis baigiasi ties mūsų kiemo riba. Svarbiausia – jį kurti.

Inga Saukienė