Gydytoja onkologė tinkamą gydymo sprendimą randa ir sapnuose

Kukli, šilta ir jautri – toks įspūdis susidaro pabendravus su Klaipėdos universiteto ligoninės gydytoja onkologe chemoterapeute Irmante Česnavičiene. Gausi Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) bendruomenė pernai gydytojai skyrė padėkos statulėlę už profesionalumą ir empatiją. Šiam apdovanojimui buvo pateikta daugiau nei tūkstantis kandidatų.

Kaip vertinate šį garbingą apdovanojimą?

Niekas nepasikeitė, kaip dirbome, taip ir toliau dirbame. Žinoma, smagu. Daug smagiau, kai įvertina pacientai, o ne administracija. Nesijaučiu nusipelniusi, nes dirbu tą patį darbą kaip visada. Ne visada pavyksta išvengti klaidų, ypač kai pacientų būna daug. Pacientų srautas didėja, o mūsų mažėja. Mūsų trys gydytojos dabar motinystės atostogose. Kai atėjau dirbti į ligoninės Chemoterapijos skyrių, situacija buvo panaši.

Kodėl pasirinkote tokią sunkią sritį?

Pasirinkau ne aš, o ji – mane. Tikra atsitiktinumų grandinė. Studijavau sporto mediciną Tartu universitete, Estijoje. Tėvynės šauksmas nugalėjo ir grįžau į Lietuvą. Labai norėjau grįžti į Klaipėdą, arčiau Palangos, kur užaugau. Tuo metu nebuvo kam dirbti Chemoterapijos skyriuje, pasiūlė susipažinti su nauju vedėju Alvydu Česu (dabartinis Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovas – aut. past.) – ir štai jau trisdešimt keleri metai čia dirbu. Nors iš pradžių daug kas bandė paprotinti, kodėl dirbu ten „kur visi miršta“. Paskui onkologijoje įvyko proveržis: atsirado naujų medikamentų, padidėjo pacientų išgyvenamumas. Niekada nesigailėjau dėl pasirinktos srities.

Gydytoja I. Česnavičienė su POLA bendruomenės skirta padėkos statulėle už profesionalumą ir empatiją. KUL nuotr.

Sporto mediciną turbūt neatsitiktinai buvote pasirinkusi? Ar skyrėsi studijos Estijoje ir Lietuvoje?

Lankiau lengvąją atletiką, tad sporto medicinos pasirinkimas buvo natūralus. Sovietmečiu labai norėjosi išvažiuoti mokytis kur nors toliau. Bet po antro kurso namų ilgesys nugalėjo, ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Estai iš pažiūros atrodo gana konservatyvūs, tačiau studijos ten ir Lietuvoje tuomet gerokai skyrėsi – jos buvo liberalesnės, artimesnės suomių kultūrai, dėstytojus vadinome vardais, tarpusavio santykiai taip pat buvo gerokai laisvesni.

Mano pastebėjimas, kad krūties vėžys – išsilavinusių ir jautrių žmonių bėda.

Daugelis pacientų Jus giria būtent už profesionalumą. Kiek Jums tai yra svarbu?

Niekada savęs nebandžiau pamatyti iš paciento pozicijų. Dabar jau ir komentarų nebeskaitau. Kai buvau jaunesnė, bandžiau skaityti, bet gana greitai atsisakiau šios minties, supratusi, jog tai ne man. Perskaičiusi blogą atsiliepimą bandydavau prisiminti pacientą, situaciją, apimdavo graužatis. Tai nėra maloni patirtis. Kartais pagalvoju, kaip politikai susitvarko su negatyviomis emocijomis. Gal juos tam paruošia psichologai? Mes medicinos mokslus baigėme, kai psichologiniam darbui su pacientais paruošdavo gyvenimas.

Net kai esi kaltas, reikia mokėti atlaikyti tenkantį emocinį krūvį ir padaryti atitinkamas išvadas. Priešingu atveju gali labai užsigraužti ir darbui tai nepadeda.

Kas Jums yra svarbu bendraujant su pacientais?

Jau eidamas į šį pastatą žmogus bijo aplinkos, diagnozės, gydymo… Stengiuosi, kad bent jau manęs nebijotų. Dabar su ligoninės psichologais įgyvendiname naują projektą, kaip pacientui tinkamai pranešti diagnozę, kaip pateikti informaciją.

Žmogus į mane kreipiasi pagalbos ir, jei galiu, padedu. Stengiuosi bendrauti taip, kaip norėčiau, kad su manimi kalbėtų: neformaliai, kaip lygus su lygiu. Pacientus vadinu vardais. Kreipinys pavarde mane erzina ir sukuria atstumą. Pacientas iš gydytojo tikisi sėkmingo gydymo ir žmogiškumo, ypač jauni žmonės, nepratę prie sovietinio gydytojų bendravimo. Jauni žmonės – šilti ir betarpiški, tad tikisi tokio bendravimo ir iš gydytojo.

Ar daug jaunų žmonių yra tarp Jūsų pacientų?

Dabar dominuoja jauni pacientai. Psichologiškai labai sunku gydyti savo vaikų amžiaus pacientus. Kai esi vyresnio amžiaus, turi būti pasiruošęs galimai ligai, nes supranti: kuo ilgiau gyveni, tuo didesnė rizika sirgti. O jauni žmonės tik vaikus pradeda auginti… Labai sunku.

Kaip susitvarkote su tenkančia emocine našta?

Padeda rutina, nes negali emociškai jautriai reaguoti į kiekvieną pacientą. Mano darbas yra padėti, o ne virkauti kartu su pacientu.

Kiekviename darbe yra istorijų, kurios įsirėžia į atmintį ir širdį…

Mano darbe jų yra pernelyg daug. Jei galėčiau, rašyčiau onkologo dienoraštį. Gal išsiliejus popieriuje būtų lengviau? Dabar pasiimu šunį ir vaikštau valandą, dvi.

Maloniai stebina Jūsų artimas ryšys su pacientais. Ir pati minėjote, kad vieni apie kitus gana daug žinote. Kaip užsimezga toks artimas ryšys?

Daugiausia gydau krūties vėžiu sergančias pacientes. Jų išgyvenamumas gerokai didėja. Ne viena pacientė suserga pakartotinai arba su šia liga susiduria kuri nors iš artimų giminės moterų – tokių atvejų turime nemažai. Kai kurios pacientės su manimi nuo pirmos mano darbo dienos. Tai kaip gali nesusipažinti artimiau?!

Su kolega Alvydu Česu. KUL nuotr.

Kaip reaguojate, kai pacientė po kurio laiko sugrįžta, nes liga atsinaujino?

Dabar ramiau, nes pagal statistiką žinau, jog taip nutinka. Blogiau būna, kai gydai pacientę – atrodo, situacija yra palanki, o po kelerių metų liga pradeda progresuoti. Tada save graužiu, kad gal ką nors reikėjo padaryti kitaip? Ramiau, kai liga atsinaujina po ilgesnio laiko. Malonu, kai pacientė vėl pasirenka gydytis pas mane – tai savotiškas mano darbo įvertinimas. Vadinasi, pasitiki manimi.

Ar Jums pasitaiko naktinių konsiliumų su savimi?

Oi, dar ir kiek! Būna ne tik pasitarimai su savimi. Kartais tinkamą gydymo sprendimą randu sapne. Dažnokai būna situacijų, kai galvoji galvoji, o pailsėjusios smegenys miegant pasiūlo išeitį. Pasitaiko naktų, kai, galvodama apie tinkamą gydymo taktiką, taip ir neužmiegu.

Kaip gydytojai išgyvena pacientų netektis?

Niekada neinu į pacientų laidotuves. Tai nepakeliama. Žinoma, tai ne visada išvengiama, nes serga ir miršta draugų, pažįstamų artimųjų. Gydytojui eiti į paciento laidotuves – blogiausia, kas gali nutikti.

Vėžio gydymo galimybių daugėja. Gal tai palengvina gydytojo darbą?

Krūties vėžys kurį laiką buvo nuošalyje, kalbant apie inovatyvų gydymą. Nors su kitais vėžiniais susirgimais nedirbu, matau, kaip pasikeitė kitų lokalizacijų vėžio gydymas ir pacientų gyvenimo trukmė. Gydant kitų lokalizacijų vėžį progresas gal buvo ryškesnis ir spartesnis nei krūties. Ačiū Dievui, atsirado naujų sprendimų ir krūties vėžiui gydyti.

Ar pastebite skirtumų tarp pacientų pagal vėžio lokalizaciją?

Taip, pacientai skiriasi, ir pagal lokalizaciją tas skirtumas – itin ryškus. Pastebėjau, kad krūties vėžiu dažniau serga išsilavinusios, smalsios, dažnai jaunos moterys. Šios pacientės į konsultaciją dažnai ateina jau pasiruošusios, pasidomėjusios, kas laukia.

Vienu metu net atrodė, kad krūties vėžiu serga vien mokytojos. Mano mama, uošvė – mokytojos. Galvojau: kas čia nutiko? Visos onkologinės ligos yra susijusios su stresu. Kas daugiau patiria streso? Jautrūs žmonės, o tarp pedagogų tokių yra nemažai. Mano pastebėjimas, kad krūties vėžys – išsilavinusių ir jautrių žmonių bėda.

Kaip keičiasi pacientai, palyginti su Jūsų darbo pradžia ir dabar?

Be to, kad pacientai gerokai jaunėja, keičiasi požiūris į vėžio gydymą. Pacientai tapo gerokai atviresni: nebeslepia ligos, savo patirtimi dalijasi socialiniuose tinkluose. Anksčiau vėžys buvo uždara teritorija, žmonės gėdijosi ligos. Dabar jaunos moterys neslepia nuslinkusių plaukų: pliką galvą papuošia tatuiruote, pasidaro gražią trumpą šukuoseną. Anksčiau nuslinkę plaukai buvo didesnė tragedija nei pats vėžys.

Nemažai žmonių ligą priima kaip iššūkį, bet neleidžia ligai savęs žeminti. Geriausias būdas, mano nuomone, neslėpti ligos. Kai žmogus susigūžia, jam tampa sunkiau.

Teko išklausyti daug istorijų, kaip liga privertė plačiau atmerkti akis, pamatyti žalesnę žolę, mėlynesnį dangų.

Kaip pastebite, ar požiūris į savo ligą turi įtakos gydymui?

Prisibijau pacientų, kurie perdėtai panikuoja. Kartais situacija nebūna tokia bloga, kaip žmogus ją įsivaizduoja. Gal tokiais atvejais suveikia biblinis pasakymas: ko bijosi, tas ir bus. Gal padidintas nerimas padaro savo?

Džiaugiuosi, kad dabar susitvarkyti su psichologine būsena padeda psichologai. Anksčiau žmogus, išgirdęs diagnozę, su psichologiniais iššūkiais turėdavo susitvarkyti pats, nes gydytojas per ribotą konsultacijos laiką nepajėgus visko aprėpti.

Kartais pacientai prisipažįsta ieškoję informacijos internete ir paskui gailisi. Ką ten gali rasti? Kad numirsi? Ar kad pasveiksi? Negalima kabintis už negatyvo, reikia ieškoti pozityvių dalykų. Panika žmogų gali užvaldyti labai greitai, net kai situacija yra palanki. Negalima gyvenimo atidėti vėlesniam laikui. Kartais pacientai galvoja: dabar gydysiuosi, o gyvensiu vėliau. „Vėliau“ gali ir nebūti. Reikia išmokti gyventi su onkologine liga, kaip ir su bet kuria kita lėtine liga.

Pacientams patariate neieškoti informacijos internete apie savo ligą. Gal turite daugiau kokių patarimų, pastebėjimų?

Pacientės mėgsta tarpusavyje dalintis išgyvenimais su likimo sesėmis. Atrodo, kas čia blogo? Esmė tokia, kad nė vienos situacija nebus tokia pati. Dabar ligos stadija neturi reikšmės. Svarbiau – biologinė ligos forma, jos agresyvumas. Kai kuriai nors iš likimo sesių ar net kelioms liga paūmėja, kitos labai išgyvena. Tenka pakartotinai apsilankyti ir pas psichologą. Bendravimas su panašaus likimo žmonėmis yra gerai, bet nesėkmių, netekčių ratas neturėtų pernelyg įtraukti.

Jeigu jaunas specialistas sugalvotų rinktis chemoterapiją, kaip apibūdintumėte šią sritį?

Mano vienturtis sūnus – jaunas specialistas, baigė rezidentūrą ir praėjusį rudenį atėjo dirbti į mūsų Chemoterapijos skyrių. Sūnus natūraliai pasirinko šią sritį, nors siūliau išbandyti ir kitą specializaciją. Pabandė, bet vis tiek grįžo prie chemoterapijos.

O mamos širdis džiaugiasi, kad sūnus atėjo dirbti į tą patį skyrių?

Dar marčios laukiu ateinant dirbti į mūsų skyrių. Jai liko metai rezidentūroje.

Šeimoje aptarinėjate darbo reikalus?

Namuose šitų temų neliečiame, bet prireikus pasitariame. Visi jauni specialistai tą praėjome: kai ko nors nežinai, eini pasiklausti vyresnio kolegos, nes trūksta klinikinės patirties. Gerai, kad mano vyras ne medikas, tad net jei pradėčiau kalbėti apie darbą – nieko nesuprastų.

„Ėjimas padeda geriau pažinti kraštą, atitraukia nuo kasdienybės“, – įsitikinusi gydytoja I. Česnavičienė. Asmeninio albumo nuotr.

Užsiminėte, kad dėl šunų persikraustėte gyventi į užmiestį. Kiek jų auginate?

Visada augindavome vienokios ar kitokios veislės šunį. Prieš karantiną nusprendėme pasiimti belgų aviganį, itin aktyvų, pasieniečių mėgstamą šunį. Per pandemiją bute auginti tokios veislės šunį – sudėtinga, tad persikėlėme gyventi į sodybą arčiau Palangos. Vėliau nebesinorėjo grįžti į miestą.

Sūnus kiek anksčiau buvo pasiėmęs iš prieglaudos šunį. Dabar sūnus su šeima gyvena tarp Kauno ir Klaipėdos, todėl augintinį palieka pas mus, tad namuose – du dideli ir aktyvūs šunys. Jie yra mano psichoterapeutai.

Kaip dar pailsite, pabėgate nuo sunkios kasdienybės?

Kelionėse kemperiu kartu su savo šunynu. 2010 metais nusipirkome pirmą kemperį. Jaunystėje keliaudavome su palapine, kol kartą Italijoje važiuodami automobiliu gražioje vietoje pamatėme stovintį kemperį. Paskui ir mes gana greitai įsigijome tokį. Patiko galimybė laisvai keliauti, sustoti kur nori ir nesukti galvos dėl nakvynės.

Daugiausia keliaujame po Europą. Vienu metu buvome labai pamėgę Graikiją. Į Italiją gali važiuoti nors 10 kartų ir visada rasi ką pamatyti. Svarbiausia – pakeisti aplinką. Buvo gyvenimo etapas, kai su vyru buvome pamėgę piligriminius žygius. Labai rekomenduoju visiems, kam reikia perkrauti galvas. Esame įveikę didesnę dalį žinomų piligriminių kelių. Man jie įdomūs pažintine prasme. Ėjimas padeda geriau pažinti kraštą, atitraukia nuo kasdienybės. Ten eini būti, o ne kuo greičiau įveikti tam tikrą atstumą.

Kalbantis su Jumis, labai ryškus orientyras gyventi „čia ir dabar“.

Matydama pacientų istorijas, stengiuosi taip gyventi. Arba bent jau nedejuoti. Kai jau knieti kuo nors pasiskųsti, pati save mintyse sudraudžiu. Iš pacientų tenka išgirsti: esu dėkingas savo ligai, nes atvėrė kitokį požiūrį į save ir pasaulį. Kai užsisuki savo mažame pasaulėlyje, tas supratimas apie laikinumą daug ką pakeičia. Pamatai, kad gyvenimas yra gerokai didesnis ir spalvingesnis. Teko išklausyti daug istorijų, kaip liga privertė plačiau atmerkti akis, pamatyti žalesnę žolę, mėlynesnį dangų.

Kas gyvenime Jums yra svarbu?

Artimi žmonės, nes supranti, kad būti kartu lieka vis mažiau. Pradedi vertinti kartu praleistą laiką. Tam įtakos šiek tiek turi ir pacientų istorijos. Jei reikėtų rinktis: vakarėlis ar likti namuose su šunimis ir vyru, pasirinkčiau pastarąjį variantą.

Sandra Lukošiūtė-Jokšienė