Stiprybės iš pacientų galima semtis ir semtis

„Mokslininkams išeiginių nėra. Mes pripratę taip gyventi, kad smegenys neišsijungia niekada“, – šypsosi Nacionalinio vėžio instituto (NVI) direktoriaus pavaduotoja mokslui ir plėtrai profesorė Sonata Jarmalaitė.

Klausantis, kaip šiltai genetikė kalba apie ką tik pasibaigusius projektus ir naujus tyrimus, net kyla lengvas pavydas, kad mokslininko darbas, ieškant mus labiausiai kankinančių ligų priežasčių, yra gerokai įdomesnis už nusikaltėlio pėdsakais sekančio detektyvo.

 Kai kuriems žmonėms pasidaro silpna vien išgirdus žodį „vėžys“. Kaip ilgainiui keitėsi Jūsų  požiūris į šią ligą?

Atrodo, tas mano požiūris pasikeitė per vieną dieną. Nuo karjeros pradžios atvažiuodavau pas kolegas į Nacionalinį vėžio institutą, bet kai pakvietė čia dirbti, nerimavau. Didžiulė empatija, užuojauta sergantiesiems, o negali jiems padėti čia ir dabar.

Bet pamačiusi tų žmonių akis, jų drąsą, nusiteikimą, labai greitai atsitiesiau, neliko stigmos. Jie nori viską žinoti, patys dalyvauja sveikimo procese. Tai yra bendruomenė, kurios nariai palaiko vienas kitą, keičiasi patirtimi. Būdama su jais supranti, kad savo darbu jiems padedi. Atsiranda motyvacija, o stiprybės iš pacientų galima semtis ir semtis.

„Kai kalbame apie paveldimas rizikas, labai svarbu su specialistu tartis, nes čia kaip su ta pusiau tuščia ar pusiau pilna stikline – kai sako, kad rizika susirgti yra 50 proc., vieni mato ligos grėsmę, kiti – didelę tikimybę nesusirgti“, – atkreipia dėmesį prof. S. Jarmalaitė. Vilmanto Raupelio (LRT) nuotr.

Su kolege dr. Rasa Sabaliauskaite gavote LRT metų atradimo apdovanojimą už inkstų vėžio tyrimus, padėsiančius mažinti sergamumą. Kuo ypatingas šis tarptautinio mokslininkų kolektyvo projektas?

Genominė analizė ir bioinformatiniai algoritmai buvo pritaikyti tokiems įprastiems tyrimams kaip vėžio epidemiologija, vertinanti sergamumo priežastis ir netolygumus. Kai į šią sritį atėjo genomika, tiesiog pėdsekio metodu vėžio genomą išanalizavusi ir ieškanti ten mutagenų įspaudų, galima labai tiksliai ir labai daug ką pasakyti. Kartais net tai, ko pats žmogus apie save nežino ar vengia sužinoti. Tiesa, kad tai pavyktų, turėjo išsivystyti ir ypač sudėtingi genominių tyrimų metodai, ir bioinformatikai padirbėti kartu su genetikais, kad atsirastų specifiniai algoritmai, kad genome būtų galima išskaityti mutagenų ir kancerogenų įrašus.

Visi projekto mėginiai buvo sekvenuojami Sengerio institute (Wellcome Sanger Institute), o visas batalionas bioinformatikų tuos duomenis analizavo. Neeiliniam projektui vadovavo neeilinis mokslininkas – pats instituto vadovas – seras Michaelas Strattonas.

Tik labai gaila, kad visą projekto grožį sugadino pandemija. Vos atsiradus pirmųjų tyrimų rezultatams, važiuodavome į konferencijas. Ten klausinėji, diskutuoji, gimsta daug idėjų. Kai viskas persikėlė į nuotolį, diskusijos tarsi apmirė. Jau nekalbant apie gerokai sudėtingesnes sąlygas rinkti ir siųsti mėginius.

Asmeninio albumo nuotr.

Kaip vyksta tokio lygio tyrimai? Tikrai ne senovinėse laboratorijose su daugybe kolbų bei mėgintuvėlių ir kažkokius skysčius pilstančiais mokslininkais…

Buvo nemažai ir to pilstymo… Pirmiausia mėginių kokybės kontrolė turėjo būti atlikta. Mes skyrėme iš savo mėginių DNR, matavome koncentraciją, siuntėme jiems, jie patys sekvenavo ir tada jau tik sekas analizavo. Genomikos mokslas yra švarus – stovi dideli instrumentai, viskas vyksta uždarose sistemose, tik mygtukus spaudome.

Buvo renkama ir labai daug klinikinės informacijos. Visų projekte dalyvavusių šalių gydytojai į tūkstantinę duomenų bazę keldavo duomenis apie pacientus. Iš to paties resurso, tikro aukso fondo, dar bus galima daug ką atrasti.

Lietuvoje turėjome tikrą svajonių komandą. Visų pirma, gydytojas Algirdas Žalimas ir kiti urologai rinko mėginius ir prisidėjo pildant klausimynus. Ir, žinoma, mūsų genetikės, vadovaujamos Rasos Sabaliauskaitės. Su tokia komanda vienu projektu tikrai neapsiribosime – tiriame prostatos vėžį, šlapimo pūslės vėžį, susidomėjome sėklidžių vėžiu.

Iki šiol žaviuosi tuo, ką atradau domėdamasi vėžiu – mūsų organizmas yra tobulas.

Inkstų vėžį tyrinėjame ir patys – jau surasta nemažai žymenų ankstyvajai diagnostikai, labai norėtųsi, kad jie būtų prieinami mūsų pacientams.

Į projektą Lietuva pateko būtent dėl inkstų vėžio. Ar lietuviškoji jo versija kuo nors ypatinga?

Ne, kaip ir visur, taip ir pas mus, šis vėžys – piktas, dažniausiai nustatomas tik tada, kai jau būna pažengęs. Tik Lietuvoje ar Čekijoje sergamumas juo kitas šalis lenkia kelis kartus.

Deja, tikslių priežasčių, kodėl taip yra, dar teks palaukti – esame tik tame taške, kai matome genetinį profilį, labai aiškų, labai konkretų, bet jį dar reikia iškoduoti. Tuos pėdsakus atsekti padės kitas projektas, užtruksiantis mažiausiai dar penkerius metus. Dar kokių dešimt metų reikės priežastims išgryninti. Dauguma vėžį sukeliančių priežasčių jau yra išaiškintos, o neatskleisti veiksniai paprastai yra kompleksiniai ir labai sudėtingi, juos rasti ir pašalinti nėra taip lengva. Ne visada būna taip paprasta, kaip, tarkime, nutiko aiškinantis, kodėl Balkanuose dažnai sergama inkstų uždegimu ar vėžiu. Paaiškėjo, kad bėdas kelia jų liaudies medicinoje plačiai naudojamos žolelės, turinčios kancerogeninės medžiagos.

Ateityje vis daugiau žinosime ir apie individualų atsparumą kancerogeninėms medžiagoms, ir apie poreikį vienoms arba kitom mitybinėms medžiagoms, galėsime viską suderinti taip, kad nesusirgtume.

Vėžys gali būti ir paveldimas. Daug kalbama apie Holivudo aktorės Angelinos Jolie pavyzdį, kai dėl grėsmės ji ryžosi dvigubai mastektomijai. Ar paskaitę istorijų iš žvaigždžių gyvenimo, žmonės nepuola darytis operacijų, kurių jiems nereikia?

Pasitaiko tokių gan tiesmukiškų interpretavimų – skauda skrandį, gal man vėžys, gal man jį išoperuokite. Nors pirmiausia užtektų mitybą sureguliuoti ar tyrimus padaryti.

Angelinos Jolie atvejis tikrai paskatino moteris pamąstyti apie riziką, gyvenant su paveldimomis mutacijomis. Buvo tokia banga padidėjusi – ir su profilaktinėmis mastektomijomis ir kiaušidžių pašalinimu. Pavyzdys kaip ir teigiamas, bet galima pašalinti organą, jau įvykdžiusį reprodukcines funkcijas, o juk kitų organų taip lengvai neišimsi… Net ir inkstų vėžio atveju, nors su vienu inkstu galima gyventi. Bet juk neturime visko savyje tiek daug, kad galėtume tiesiog išpjaustyti. Todėl geriau gal žiūrėti, ne kas ką išsipjovė, o kaip teisingiau gyventi, kad nesusirgtume.

Ypač, kai kalbame apie paveldimas rizikas. Labai svarbu su specialistu tartis, nes čia kaip su ta pusiau tuščia ar pusiau pilna stikline – kai sako, kad rizika susirgti yra 50 proc., vieni mato ligos grėsmę, kiti – didelę tikimybę nesusirgti.

Asmeninio albumo nuotr.

Iki šiol žaviuosi tuo, ką atradau domėdamasi vėžiu – mūsų organizmas yra tobulas. Kiek jis visokio šlamšto iš mūsų išfiltruoja ir po visko, ką jam blogo padarome, jis puikiai atsistato. Kiekvieną dieną tūkstančiai pažeidimų DNR molekulėse atsiranda, bet viskas yra išvaloma, pataisoma. Dažniausiai net nesužinome, kiek vėžinių ląstelių pats jau pašalino mūsų organizmas. Bet visos sistemos funkcionuoja sklandžiai tik dalį mūsų amžiaus, paskui jau reikia pagalbos. Todėl svarbiausia jį mylėti, pasikalbėti su juo, pasakyti, kad puikiai tarnauja. Kodėl moterys gyvena ilgiau? Jos yra jautresnės savo organizmui, labiau į jį įsiklauso, jį išgirsta.

Ar pati darėtės genetinius tyrimus?

Mes kaip tie batsiuviai be batų – pagalvojame, kad reikėtų išsitirti, bet niekaip rankos neprieina. Iš kitos pusės, kaip ir žinau savo genealoginę istoriją, paveldimų vėžių kaip ir nebuvo giminėje, pas mus labiau nuo širdies kraujagyslių ligų mirštama. Bet pagunda tikrai yra – geriau žinoti, negu nežinoti, čia gal jau mokslininko požiūris.

Dabar yra ir tokių poligeninės rizikos testų, parodančių riziką per tam tikrą laiką susirgti vienomis ar kitomis ligomis. Tarkime, man maistą reikia labai žiūrėti, jaučiu, jei būčiau anksčiau genetiškai išsityrusi, gal ir nebūčiau susirgusi gastritu ar panašiomis ligomis.

Deja, šie tyrimai siūlomi komerciniu pagrindu, todėl aš, kaip genetikė, nerimauju, kad prekyboje atsirandantys testai yra gerokai brangesni ir brukami visai ne tiems žmonėms, kuriems skirti. Man labai nepatinka, kai iš mano mylimos genetikos daromas verslas. Genetika turi padėti žmonėms.

 Nešatės darbų namo?

 Mokslininkams išeiginių nėra. Juo labiau kad man ir administracinio darbo kliūna. Tad ko nespėju padaryti, atsigriebiu savaitgaliais. Tos mokslinės mintys, straipsnių sakiniai dėliojasi ir ilsintis, kalbantis, o kartais ryte pabudus žinai tą geriausią frazę. Mes pripratę taip gyventi, kad neišsijungia smegenys niekada, nors ir turime ilgas atostogas.

Kodėl moterys gyvena ilgiau? Jos yra jautresnės savo organizmui, labiau į jį įsiklauso, jį išgirsta.

Mūsų šeimoje visi mokslininkai: vyras Rimantas Daugelavičius – biochemikas, sūnus Ignas – doktorantas informatikas, dukra Emilija toksikologijos studijas greitai baigs, turbūt irgi mokslo kryptį rinksis. Kitų kelių vaikai nelabai ir svarstė, augdami žaidė su mėgintuvėliais… Matau, kad ir mano doktorančių vaikai lygiai taip pat su jais žaidžia – gali pridėti gražiausių žaislų, bet tas mėgintuvėlis toks šarmingas daiktas…

Ir aš tokia buvau, nesiblaškiau, nes dar mokykloje žinojau, kad norėsiu būti genetike. Kažkaip pakliuvo į rankas savišvietos knygelė apie genetiką, ir nors nelabai ten ką supratau, bet ji taip sužavėjo, kad norėjosi viską išsiaiškinti. Kai dar studijavau, genetika buvo tokia chromosomų skaičiavimo lygyje. Molekuliniai mokslai ar žmogaus genomo tyrimai atėjo amžių sankirtoje, kai jau gyniausi disertaciją, dairiausi, kaip tęsti karjerą. Prasidėjo toks genetikos bumas, net uraganas, buvo taip gera augti kartu ir jausti, kokią tai naudą atneša žmonijai.

Netrūksta stereotipų, kad mokslininkas ir ypač mokslininkė – žmogus, gyvenantis nerealiame pasaulyje ir neturintis laiko šeimai…

Mokslo pasaulyje tikrai yra visokių žmonių. Gal ir mūsų šeima nėra standartinė – vargu ar daug kur pašnekesiai prie kavos būna apie chemines formules ar junginius, o mums tai įprasta.

Bet negaliu pasakyti, kad moteriai lengva eiti mokslininkės keliu. Todėl savo merginas – mano mokslinėje grupėje labai daug merginų, ir dabar labai sudėtingas metas, nes daugelis vaikučius gimdo, – ir suprantu, ir palaikau. Nes grįžti prie darbų, kad ir metus ar dvejus bėgiojus paskui mažylį, labai sunku, ir hormoniniai svyravimai smegenims nepadeda. Nors nėštumas kai kurioms tampa tiesiog įkvėpimo šaltiniu, jos gali šimtus idėjų sugeneruoti. Moterys moksle yra ypatingas akcentas.

Turite žmogų, kurio patarimus labai vertinate tiek gyvenimiškais, tiek profesiniais klausimais?

Pasibaigus sovietiniam laikotarpiui, buvo labai įspūdinga ištrūkti į užsienį – stažuotis Suomijoje.  Ten buvo tokių profesorių, savo srities žinovių, kurios ne tik genetikos žinias pagilino, bet ir paliko gilų įspūdį kaip mokslininkės. Tai, kaip jos vertina mokslą, vengia bet kokio netikslumo – viskas skaidru, gražu, dora, korektiška. Moksle tas skaidrumas, sąžiningumas yra ypatingai svarbu. Kaip ir noras kiekviename tyrime ieškoti to grūdo, kuris būtų žmogui naudingas. Visa tai paliko gilų įspaudą visai mano tolesnei karjerai.  Stažuotė truko trejus metus, paskui dar dirbome prie bendrų projektų, bet dukrai pradėjus eiti į mokyklą teko apsistoti Lietuvoje.

Kuo dažniau vadovaujatės – šaltu aštriu mokslininkės protu ar moteriška intuicija?

Kartais tiesiog žinau sprendimus, net nežinau, kodėl. Ar tai moteriška intuicija, ar ilgametė patirtis, ar dar kas nors? Nors mokslininkui reikia turėti ir lakią fantaziją, ir intuiciją, bet kartu būtina mokėti kritiškai vertinti ir priimti racionalius sprendimus.

Jurga Staučienė