Kiekvienas pasirenkame, kaip matyti savo situaciją

Ryžausi papasakoti savo ligos istoriją neslėpdama vardo ir pavardės. Ja viešai pasidalinti nusprendžiau dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, noriu perspėti jaunas moteris ir merginas – nemanykite, kad krūties vėžys – tik vyresnių moterų liga. Tad jei jums kyla bent mažiausias įtarimas, kad kažkas gali būti blogai – eikite ir tikrinkitės. Antroji, neslepiu savo vardo ir pavardės, nes gal kas nors perskaitęs norės man parašyti ir gauti šiek tiek palaikymo, kurio man taip pat labai reikėjo ligos pradžioje, tiesą sakant – ir dabar.

Netikėta žinia, likus mėnesiui iki 26 gimtadienio

Frazę „Jūsų situacija nestandartinė“ girdėjau ne iš vieno gydytojo. Iš tiesų, ligą apčiuopiau visai netyčia – nemažą guzą krūtinėje aptikau pernai kovo gale. Tuo metu, nemeluosiu, apie blogiausią scenarijų buvau pagalvojusi, tačiau mano amžius – 25 metai, atrodė, apsaugos nuo onkologinės ligos. Klydau. Daugiau nejaučiau jokių simptomų, tad ramiai gyvenau kaip gyvena bet kuris 25 metų žmogus: dirbau, rašiau baigiamąjį darbą, leisdavau laiką su šeima, draugais, kartais išgerdavau vyno su draugėmis.

Tikrintis sveikatos neskubėjau, nes turėjau dar daug ką padaryti. Nuoširdžiai maniau, kad tai gerybinis auglys ar koks uždegimas, kuris praeis. Tačiau situacija nesikeitė, tad visgi nusprendžiau apsilankyti pas gydytojus. Pirmą kartą nepavyko, nes atvykusi su siuntimu ir pralaukusi eilėje, iš gydytojo išgirdau: „Krūtų aš neechoskopuoju.“ Toks gydytojos požiūris mane nuoširdžiai nustebino. Kadangi jau buvo birželio pabaiga, nusprendžiau nebelaukti eilėse man priklausančios paslaugos, kreipiausi į privačią gydymo įstaigą. Liepos 15 d. vykau krūtų echoskopijos – net negalėčiau nusakyti, kokie įvairūs jausmai tą dieną mane buvo apėmę, bet buvo negerai. Dabar sakyčiau, kad tikriausiai vykau nujausdama, kad atsakymas nenuramins. Ir nenuramino. Atvykau tik krūtų echoskopijos, tačiau gydytojas vis klausė, ar mano šeimoje yra, buvo onkologinių susirgimų, o ir klausinėdamas pradėjo echoskopuoti ir tikrinti kitus organus (tarp kitko, dar ir kepenyse buvo rastas nedidelis darinys). Tuo metu supratau, kad kažkas negerai. Gydytojo komentaras: „Man labai nepatinka, ką matau, bet nenoriu tikėti, kad tokio amžiaus žmogui gali būti kas nors negero. Reikia skubiai atlikti biopsiją“ ramybės nepridėjo. Tą pačią savaitę, liepos 18 d. man buvo atlikta biopsija. Savaitė nerimo, baimės ir laukimo. Liepos 26 d., likus mėnesiui iki 26 gimtadienio, sužinojau, kad man reikės chemoterapijos, operacijos ir tolesnio gydymo.

O juk tą dieną su draugėmis turėjome šauti šampaną – pasidžiaugti, kad atsakymas yra ne toks, kokio bijojau. Deja, šampano taip ir neiššovėm.

„Manau, gydo ne tik vaistai, bet ir nusiteikimas, žmogaus ryžtas, tikėjimas tiek paties, tiek aplinkinių. Taip pat – juokas, aplinkinių meilė, dainavimas, šokis ir kiti maži dalykai, kurie kelia šypseną“, – įsitikinusi Monika Vilkelytė. Asmeninio albumo nuotr.

Auglys vardu Kasparas

Ką tuo metu jaučiau, labai sunku nusakyti žodžiais – ir pyktį, ir nerimą, ir liūdesį, ir nežinią, ir prarastą stabilumą dėl dabarties ir ateities, dėl savęs. Tuo metu sugriuvau. Gydytojas sakė: „Iki šiandien jūs gyvenote vieną gyvenimą, o nuo šiandien prasideda kitas. Jis bus kitoks, reikės laiko tai priimti.“

Ir jis man nemelavo. Ligą nustačiusio gydytojo dėka man jau nuo kitos savaitės prasidėjo įvairūs tyrimai, kurie buvo visiškai nauja patirtis gyvenime – iki tol niekuo nesiskundžiau, nebent kartą per metus susirgdavau covidu ar paprastu peršalimu. Viskas buvo baisu, svetima, atrodė, kad sapnuoju. „Kaip taip gali būti?“ buvo pagrindinis klausimas, kamavęs nuo ryto iki vakaro. Kartais dar ir dabar netikiu, kad tai mano realybė.

Netrukus po tyrimų, rugpjūčio 16 d. man buvo suleista pirma chemoterapija. Tai nutiko greitai, nes pasirinkau ne saugoti vaisingumą, o padėti sau. Ir kuo greičiau. Iš pradžių buvo paskirtos šešios chemoterapijos dozės ir papildomai biologinė terapija. Visa gydymo pradžia buvo tokia sunki, nes jaučiau tiek daug įvairių pojūčių kūne, ir buvo taip baisu, nes visi jie – tokie svetimi.

Augliui daviau vardą – Kasparas, nes yra tokiu vardu sukalbamas vaiduokliukas, kitaip sakant, tikiu, kad kaip auglys netikėtai atsirado, taip ir iškeliaus.

Sunkiausia ligos dalis – sąmyšis ir chaosas galvoje

Antrą kartą sugriuvau praradusi plaukus. Pradėjo jie man slinkti kitą dieną po 26 gimtadienio – rugpjūčio 27 d. Nelaukiau, kol visi plaukai iškris, – juos man nuskuto mama. Ar tai buvo jautru? Labai. Ar po viso šito jaučiausi stipresnė? Tikrai taip. Ir tikrai žinau, kad plaukai ataugs – visi taip sako. Tik tas jausmas, ką jauti viduje ir kaip išgyveni, matydama save kardinaliai kitokią dėl ligos, tikrai nepadeda galvoti apie „juk ataugs“. Norėtum, kad nereikėtų per visa tai pereiti, norėtum ramia širdimi džiaugtis gyvenimu.

Beje, pamiršau paminėti, kad man buvo atlikta biopsija ir iš darinio kepenyse – pasitvirtino metastazės. Tikrai nuoširdžiai nenorėjau žinoti stadijos, tačiau to nepasirinksi – nustačius metastazes, stadija jau tampa aiški.

 Aš manau ir visa širdimi tikiu, kad išlipsiu, kasdien sau tai kartoju.

Iki galo viską žinoti nebuvo ir nėra lengva – pradžioje tryškau pozityvu ir visus raminau, kad viskas bus gerai. Sunkiausia buvo nuraminti tėvus – aš vienintelis jų vaikas. Bet nenustojau kartoti, kad pasveiksiu, aš kovosiu, nes turiu dar tiek daug padaryti! Vėliau viskas kiek pasikeitė – šitų žodžių reikėjo ir vis dar reikia man. Kai sergi tokia liga, apie stabilumą ir tvirtumą gyvenime pamiršti – nebeturi jokių garantijų. Ir tą priimti labai sunku, nes atrodo, ką tik jas turėjai. O ir pagalvoju, kad turėjo viskas būt kitaip, negu yra dabar. Ir, aišku, puikiai suprantu, kad garantijų neturi niekas, net ir nesergantis onkologine liga. Tačiau kai esi sveikas, keldamasis ryte žinai, kad tas pats žadintuvo garsas erzins ir rytoj ryte.

Apskritai, gydydamasi ne kartą pagalvojau, kad sunkiausia ne pats gydymas. Žmonės išgirdę apie chemoterapiją įsivaizduoja, kad tai sunkiausia ligos dalis. Taip, ji sunki, nelengva, nepatogi – kiekvienam individuali ir skirtinga. Tačiau sunkiausia dalis yra tas sąmyšis ir chaosas galvoje, kurį turi susitvarkyti ir sudėlioti į vietas.

Gydo ne tik vaistai

Tikrai nesakau, kad atradusi ligą taip vėlai ir žinodama apie stadiją, netikiu, jog viskas bus gerai. Aš manau ir visa širdimi tikiu, kad išlipsiu, kasdien sau tai kartoju. Ir ne kartą. Ir apie tai galvoju, ir įsivaizduoju. Kartais ir vėl sugriūnu, bet susirenku save ir einu pirmyn su ta pačia mintimi: „Viskas praeis.“ Tiesiog labai didelė kaina.

Ar gyvenimą matau kitaip? Tikrai taip – tiek daug nerimo, bet ir džiaugsmo mažuose dalykuose dar niekada nepastebėjau. Ar tai blogiausias gyvenimo etapas? Nepasakyčiau. Iki tol gyvenime labai norėjau pokyčių, tačiau vis atidėliodavau – juk bus laiko, vėliau. O ir manau, kad kai žmogui viskas gerai, jis nesiims vienu metu visko keisti. Susirgusi pradėjau tvarkyti visas spragas, kurios, manau, labai prisidėjo prie ligos atsiradimo. Psichologė yra man sakiusi, kad siekiant pasveikti ir išvengti ligos atsinaujinimo ateityje labai svarbu suprasti ne kodėl man?, o dėl ko? Ar matau, dėl ko? Atsakymą suradau gana greitai. Bent jau taip manau.

Asmeninio albumo nuotr.

Be to, manau, kad gydo ne tik vaistai, bet ir nusiteikimas, žmogaus ryžtas, tikėjimas tiek paties, tiek aplinkinių. Taip pat – juokas, aplinkinių meilė, dainavimas, šokis ir kiti maži dalykai, kurie kelia šypseną. Geriausiai supranta tie, kurie yra tame pačiame kelyje. Kitiems tai gali būti kasdienybė ir smulkmenos, savaime suprantamos, tačiau mums jos reiškia kur kas daugiau. Kasdieniai smulkūs dalykai yra tos detalės, iš kurių susideda gyvenimas. Ir labai gaila, kad tai suprantame tik kai stovime viena koja čia, kita ten. Nes iki tol neįvertini ir nesupranti trapumo.

Liga pastūmėjo daug ką keisti, bet ir daug ką sugriovė

Vis dar gydausi – keliauju link operacijos, o chemoterapijas lyg ir baigiau (šią savaitę bus aišku). Labai jaudinuosi ir bijau, nes tai nauja patirtis, kurios rezultatas kurį laiką kasdien primins apie ligą. Apskritai, visa šita patirtis yra tokia baisi – pavyzdžiui, koks jaudulys ir nerimas jaučiamas kiekvienoje ląstelėje keliaujant į kontrolinius tyrimus, laukiant atsakymų ir skaitant laišką su jais. Tai yra nenupasakojama, atrodo, nori sulįsti kažkur ir išlįsti, kai kas nors pasakys, kad viskas gerai. Tuo metu nenori tyrimo atsakymo peržiūrėti vienas, nes: o jeigu blogiau? Jeigu kitaip, nei buvo anksčiau? O kas tada? Viskas labai trapu ir jautru, bet tikiu, kad laikinai. Per daug noriu gyventi ir per daug planų turiu susidėjusi, kad negyvenčiau. Noriu dar iš gyvenimo maksimumo. Visada to norėjau iš savęs, o dabar viskas šiek tiek keičiasi.

Turiu daug pamąstymų apie ligą ir išgyvenimų, bet juos taip sunku sutalpinti į puslapį ar rasti žodžius, kai galima rašyti laisva forma. Dar niekada nejutau tiek daug prieštaringų jausmų, kai esi ir dėkinga už ligą, nes ji pastūmėjo daug ką keisti, bet ir pyksti, nes daug ką sugriovė. Kur ir džiaugiesi, bet ir liūdi – visko labai daug. Daug nežinomybės, daug naujų terminų. Tačiau manau, kad kiekvienas pasirenkame, kaip matyti savo situaciją, ir tas pasirinkimas nemažai lemia, kaip situacija pakryps.

Monika Vilkelytė