Onkologijos skyriaus kasdienybė dviejų seserų akimis

Tylūs sveikatos sistemos herojai – taip dažnai galėtume vadinti tuos, kurie ne tik gydo kūną, bet ir laiko žmogų už rankos jam einant per sunkiausius gyvenimo etapus. Šių darbuotojų nesimato antraštėse, bet be jų subyrėtų visa sistema. Siekdama gerinti onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo paslaugų prieinamumą bei kokybę, prieš porą metų Sveikatos apsaugos ministerija atnaujino šiomis ligomis susirgusių pacientų srautų valdymo ir paslaugų organizavimo tvarką ir įteisino atvejo vadybos funkciją. Ja siekiama padėti pacientams greičiau gauti specializuotas paslaugas ir įveikti psichinio, fizinio, socialinio ar dvasinio pobūdžio sunkumus. Atvejo vadybininkai chemoterapijos dienos stacionare tampa tiltu tarp paciento, gydytojo ir žmogiškos vilties. Kalbiname Nacionalinio vėžio instituto (VULSK filialo) Medikamentinės onkologijos centro Chemoterapijos dienos stacionaro skyriaus atvejo vadybininkes seseris Jeleną Chaniutkienę ir Galiną Masalskają, kurios šį tiltą stato kasdien – ramiai, tyliai, bet su nepaprasta vidine jėga.

Iš aukso gaminių ir briliantų parduotuvės – į Chemoterapijos dienos stacionarą

Seserys dažnai kalbasi, viskuo dalijasi, tad Galina, pastebėjusi, jog seseriai įdomu klausytis apie darbą ligoninėje, kurioje ji dirbo jau kelis mėnesius, atsilaisvinus vietai, iškart pasiūlė Jelenai ateiti dirbti drauge.

„Keturiolika metų dirbau parduotuvėje, prekiavusioje aukso gaminiais bei briliantais, bet nesijaučiau ten reikalinga, nors viduje troškau būti kuo nors naudinga. Sykį sesuo prasitarė, kad jos darbovietėje reikalinga registratorė, ir aš nusprendžiau išbandyti šį darbą. Taip ir patekau į chemoterapijos skyrių“, – darbo pradžią ligoninėje prisimena Jelena.

Galina (dešinėje), pastebėjusi, jog seseriai įdomu klausytis apie jos darbą ligoninėje, kurioje dirbo jau kelis mėnesius, atsilaisvinus vietai, iškart pasiūlė Jelenai ateiti dirbti drauge. Rūtos Adamonytės nuotr.

Nors seserys neturėjo medicininio išsilavinimo, tai joms nesutrukdė dirbti ligoninėje, o noras padėti žmonėms motyvavo likti joje daugiau nei aštuonerius metus. Iš pradžių Galina penkerius metus dirbo slaugytojos padėjėja Lazdynų ligoninės operacinėje. Tada ir pajuto, kad įsivaizduoja save dirbančią tik medicinos įstaigoje.

Jelena pritaria sesei ir prisipažįsta, jog būtų norėjusi mokytis medicinos seselės profesijos, tik tuo metu nemanė, kad tai jai įmanoma. Šiandien lieka apgailestauti dėl anksčiau nepriimtų sprendimų ir mėgautis turimu darbu. O mėgautis darbu seserims tikrai pavyksta. Anot Jelenos, žodis „mėgautis“ gali skambėti keistai, kai jiedvi dirba su kančią patiriančiais žmonėmis, kuriems yra labai sunku, bet galimybė jiems padėti viską atperka.

Nuo „turgelio“ iki modernios įstaigos

Prieš tapdamos atvejo vadybininkėmis seserys pradėjo darbą dienos stacionaro skyriuje kaip registratorės. Darbo pradžioje jos susidūrė su nemenkais iššūkiais – skyriuje nebuvo nuolatinės registratūros, terminalo, vyko remontas, pacientų srautas vis didėjo.

Paklausta, kaip joms pavyko su visu tuo susidoroti, Galina sako: „Jelena su manimi turbūt sutiks, kad situaciją galima buvo apibūdinti taip – akys bijo, o rankos daro. Negalvojome, reikėjo ir darėme. Mūsų vadovė, tuometinio Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos skyriaus vedėja doc. dr. Birutė Brasiūnienė reorganizavo ir modernizavo visą skyrių, kad jis būtų kuo artimesnis pacientams ir kartu atitiktų šiuolaikinės onkologijos standartus. Jau vien dėl to norėjome būti skyriuje, jautėme, kad tobulėjame. Iš tiesų, pradžioje registratūra atrodė kaip turgelis – koridoriuje buvo pastatyti du stalai su kompiuteriais, o aplink surikiuotos kėdės, vaikščiojo žmonės. Dabar viskas modernu, gražu, sukurta patogiai pacientams. Dirbome, kūrėme, buvo įtraukti visi skyriaus darbuotojai. Esame mūsų Medikamentinio onkologijos centro komandos dalis ir tuo džiaugiamės.“

Pacientams linki nebepasimatyti skyriuje

Jelena teigia, kad onkologijos padalinyje kiekviena diena būna vis kitokia ir prabėga labai greitai. Be dokumentų tvarkymo vis atsiranda, ką nuraminti, paguosti, nors kai kuriuos pacientus guodimas ar šypsena erzina, jie ją priima kaip patyčią: „Tada mėginame prisiderinti prie pacientų – kuriuos reikia apkabiname, paguodžiame, nuo kitų atsitraukiame.“

„Skyrius didelis, žmonių srautas intensyvus, kiekvienas nori dėmesio. Būna pacientų, kurie ant mūsų net pyksta, nes negauna tuo momentu, ko jiems norėtųsi. Žiūrime atlaidžiai, emocijų tokiuose skyriuose daug, stengiamės dirbti ramiai ir, kiek galime, pagal savo kompetencijas. Daugiausia dėmesio skiriame bendrauti, rasti reikiamus žodžius – tai svarbiausia mūsų darbe. Kartais tenka pabūti ir psichologais“, – papildo seserį Galina.

Anot seserų, neperdegti ir nusiimti per dieną sukauptą krūvį tikrai ne visada lengva.

„Kartais pasitaiko ir ašarų. Kai kurie pacientai pyksta ant mūsų, nors mes vieni kitų net nepažįstame. Tiesiog turime ištverti žmogaus emocijas, nes jam juk žymiai sunkiau nei mums. Tikrai nenorėčiau pajusti to, ką jaučia sergantieji. Aišku, būna, kartais pernelyg jautriai imame į širdį jų pasakytus žodžius, galvojame apie juos visą dieną ar net savaitę. Bet vis tiek einame, dirbame“, – atvirauja Jelena. Atlaikyti iššūkius, anot jos, padeda tai, kad jiedviem su sese labai patinka jų darbas.

Depositphotos

„Tikime, kad kiekvienas darbas mūsų skyriuje yra prasmingas, net ir valytojos, kuri užtikrina švarą. Man smagu, kad kiekviena darbo diena yra savaip nauja, esame užimtos, nereikia galvoti, kaip prastumti laiką. Be to, džiugina, kai ateina pacientai padėkoti, pasidžiaugti, kad šiandien jų paskutinė chemoterapijos diena, kad pavyko operacija. Pasitaiko, eina žmogus koridoriumi, netikėtai apsikabina ir sako, kad nebepasimatysime, nes baigėsi aktyvioji jo ligos gydymo stadija, liko tik stebėsena. Kai kurie pacientai savo padėką išreiškia raštu. Labai tai vertiname“, – pasakoja Galina ir priduria, kad nuoširdžiai džiaugiasi už pacientus, linki jiems, kad nebepasimatytų skyriuje, o geriau kur nors mieste.

Galina sako, kad suvokia savo darbą kaip prasmingą, nes jis yra svarbi viso pacientų sveikimo mechanizmo detalė. Juk atvejo vadybininko darbas apima veiklas, palengvinančias darbą gydytojui. Ypač prasminga Galinai atrodo palaikyti ir padėti žmonėms, į skyrių atvykstantiems be artimųjų.

Kiekvieno darbas – vertingas

Paklaustos, ar jaučiasi kaip lygiavertės komandos narės, seserys choru atsako: „Be abejo!“ Jų teigimu, ir gydytojai, ir vadovė, ir koordinatorė, ir kitas personalas sudaro vieną komandą. „Kolektyvas yra draugiškas, palaikome vienas kitą. Mūsų skyriuje visi yra lygūs ir vertinami. Kaip minėjo Galina, ir valytojos darbas yra svarbus“, – tvirtina Jelena.

Specialistė patikslino, kad jųdviejų su seserimi neišeina vadinti slaugytojomis, nes jos neturi medicininio išsilavinimo, bet kiekviena turi priskirtus gydytojus, su kuriais dirba, ir daug funkcijų, kurias atlieka, iš tiesų, persidengia su slaugytojų.

Dirbti skyriuje motyvuoja tai, kad čia jaučiasi reikalinga, teigiamai vertinama tiek kolegų, tiek pacientų.

Galimybių mokytis ir kelti kvalifikaciją – apstu, tik dažnai tam pritrūksta laiko, nes darbo krūvis išties nemažas. Mokymai dažnai vyksta nuotoliu ir tai yra patogu, nes galima dalyvauti juose dirbant. Vyksta ir vidiniai mokymai, į kuriuos yra kviečiamos tiek slaugytojos, tiek atvejo vadybininkės.

Kalbant apie personalą, specialistės tikina, kad visada norisi, jog jo būtų daugiau, nes daugėja pacientų, gydytojų, skyrius ir visas centras plečiasi.

„Tiesa, ne visi atėję žmonės užsilieka, galbūt pajunta, kad šis darbas – ne jiems. Būna žmonių, kuriems čia dirbti neįdomu, nesiseka, o pasitaiko, kad ateina, tarkime, ką tik mokslus pabaigusių jaunuolių, jiems čia patinka ir jie lieka dirbti. Svarbu, kad jie būtų deramai vertinami, taip pat ir pinigine išraiška“, – įsitikinusi Jelena. Ją pačią dirbti skyriuje motyvuoja tai, kad čia jaučiasi reikalinga, teigiamai vertinama tiek kolegų, tiek pacientų.

Seseriai pritaria ir Galina, kuri pabrėžia, kad labai svarbus motyvacijos elementas yra ir pacientų dėkingumas: „Jie ateina ir sako, kad jiems padedame. Tikrai gera girdėti, kad mes, net neturėdamos medicininio išsilavinimo, galime padėti sergantiesiems. Esame laimingos būdamos viso to dalimi.“

Rūta Adamonytė