Dailininkė M. Plentauskaitė stengiasi negyventi nei praeitimi, nei ateitimi

Dailininkė Monika Plentauskaitė, kurios tapybos darbas puošia šio „Rožinio gyvenimo“ numerio viršelį, yra jauniausios menininkų kartos atstovė, tačiau jau spėjo atrasti savo kūrybos stilių ir tapti Baltijos šalių jaunųjų menininkų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ nugalėtoja. Jos paveikslai užburia moteriškumo įvaizdžiu, kurį išreiškia ne kūno formos, netgi ne veidas.

Kaip pasakoja pati menininkė, viršelio paveikslo tema užsimezgė netikėtai – žiūrėdama serialą „Draugai“, ji padarė stop kadrą su serialo herojės Reičelės, kurią vaidino aktorė Jennifer Aniston, šukuosena.

„Lizdas“, 2022 m.

„Tas serialas, ko gera, yra mano kartos, gimusios dešimtajame dešimtmetyje, ikona. Visgi paveikslas apie tai tiesiogiai nekalba. Jo pavadinimas – „Lizdas“ – sufleruoja apie talpyklą, apie namus. Ir apie plaukų simboliką. Plaukų kaip minčių ir patirčių verpeto, atrodančio it suneštas lizdas, ant kurio tupi dvi juodos varnos. Šie paukščiai yra mano vienas mėgstamiausių motyvų. Man varnos – nepaaiškinamo magiškumo turintys paukščiai. Tarsi tarpininkai tarp dangaus ir žemės, nutūpę ant minčių lizdo“, – dalijosi pašnekovė.

Solidarizuodamasi su krūties vėžiu sergančiomis moterimis, viršelyje vieną varną ji sutiko perdažyti rožine spalva, simbolizuojančia šią ligą. Su Monika kalbamės ne tik apie meną, bet ir apie gyvenimą, kuris šiuo metu jai taip pat teikia daug iššūkių.

„Paveiksluose atsisakau konkretybės ir išgryninu pavidalą iki simbolizmo, personažo išraiškos, kad žiūrintysis įkrautų vaizduojamąsias savo vizija, o galbūt ir susitapatintų su kūrinyje nutapytomis moterimis“, – sako dailininkė M. Plentauskaitė. Asmeninio albumo nuotr.

– Papasakokite, kodėl pasirinkote menininkės kelią?

– Dailė mano gyvenime atsirado labai natūraliai – nuo mažens mėgau piešti ir tapyti. Buvau iš tų vaikų, kurie niekada nenuobodžiauja būdami vieni, visada rasdavau ką pagražinti savo piešiniais: nuo namų kambarių sienų, knygų, žurnalų bei žaislų iki kiemo cemento ir lauko tvorų. Mano tėvai užsiima keramika, namie turi savo dirbtuves, tad gyvenimas su kūryba visada atrodė normalus dalykas.

Labai svarbus paleidimo jausmas – paleisti tai, ko negaliu pakeisti, ko negaliu kontroliuoti.

Įstojau į Kauno dailės gimnaziją jau penktoje klasėje. Vėliau, kai reikėjo rinktis specialybę, labai norėjau į tapybą, tačiau aplinka skatino rinktis pragmatiškesnę specialybę. Pamenu, puikiai išlaikiusi valstybinius bei dailės egzaminus, galėjau rinktis iš daugelio specialybių, todėl artimieji patarė pasirinkti „normalią“ profesiją, nes, anot jų, taip mažiau rizikos, lengviau. Esą, vėliau, jei norėsiu, galėsiu grįžti prie tapybos. Iš dalies jie buvo teisūs, tačiau visgi ėjau savo keliu ir pasirinkau tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Iki šiol dėl to nesigailiu – nors studijos reikalavo labai daug energijos, jos buvo naudingos. Studijų laikus prisimenu su džiaugsmu ir savotiška nostalgija.

„Virš“, 2022 m.

– Kaip jūs suprantate meno paskirtį ir ką Jums pačiai svarbu perteikti savo darbais?

– Įprasta būtų pasakyti, kad menas neturi konkrečios funkcijos – paskirties. Taip, menas nėra kuriamas atlikti funkciją. Tačiau žinau, ką menas gali. Jis gali byloti apie mūsų laiką, būti savotišku laiko metraštininku, gali atskleisti menininko vidinį ar išorinį pasaulį, gali kalbėti apie mūsų kasdienybę, apie jausmus, erzelius, pykčius ar džiaugsmus… Apie viską. Na, o man šiuo metu svarbi yra tapyba, arba, dar kitaip tariant, tepyba. Pastaruosius keletą metų mano vienas pagrindinių paveikslų leitmotyvų yra plaukai. Juos tapant man svarbus pats tapymo veiksmas ir potėpis – savotiškas rituališkumas, magiškumas.

– Plaukų tema labai simboliška, žinant, kad onkologinės ligos gydymo metu moterys kuriam laikui netenka plaukų. Kokią prasmę suteikiate plaukams?

– Plaukus pradėjau naudoti kaip tapatybės, kurioje glūdi kiekvieno mūsų DNR, simbolį, tačiau vėliau tai perėjo į rituališkas tekstūrų paieškas. Plaukai – it savotiškas raštas ar tapybinis tekstas. Plaukai, kaip simbolis, gali reikšti labai daug – gyvybę, grožį, atmintį, identitetą, emociją, o taip pat ir laikiškumą, kismą bei laikinumą… Tai tvirtybės ir trapumo ženklas.

„Emerald Green Ideas“, 2023 m.

Sakoma, plaukai geba talpinti informaciją, ją kaupti, archyvuoti, o nukirpęs plaukus tarsi jos atsikratai. Plaukams nuo seno suteikiamos magiškos, metafizinės reikšmės, tikima, kad tai yra sielos buveinė, kadangi jie auga „iš vidaus“. Norėčiau, kad visi žiūrintieji į mano tapytus paveikslus su plaukais juos asocijuotų su gyvybe ir gausa, o ne su ligomis ir liūdesiu. Mano paveikslai atrodo žaidybiniai, pasakiški, tačiau juose labai daug gyvenimo.

 – Jūsų moterys paveiksluose tarsi slepia veidą. Kas jos ir kaip suprantate moteriškumą?

– Mano paveiksluose moterys dažniausiai nuasmenintos, anoniminės. Reta jų turi vardą. Nors ir tapau sau žinomus asmenis bei pozuotojus, paveiksluose atsisakau konkretybės ir išgryninu pavidalą iki simbolizmo, personažo išraiškos, kad žiūrintysis įkrautų vaizduojamąsias savo vizija, o galbūt ir susitapatintų su kūrinyje nutapytomis moterimis.

O moteriškumo klausimas man visuomet atrodė keblus. Nežinau, kas yra moteriška, o kas – vyriška… Viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi viduje. Turbūt svarbiausia nejausti vidinio konflikto su pačiu savimi. Moteriškumas, ko gera, yra laisvė būti tokiai, kokiai norisi būti, o ne įsisprausti į visuomenėje nustatytus rėmus. Bet tai įvardinčiau jau ne moteriškumu, o tiesiog – žmogiškuoju pradu, neskirstant jo į biologines lytis.

– Iš tiesų, pirmiausia mes visi esame žmonės, gyvenantys savo gyvenimą. O kas Jums yra gyvenimas?

– Šiuo metu auginu vos kelių mėnesių sūnų, tad gyvenu apsupta buities chaoso, pieno nusitraukinėjimo ir nemigos naktų. Bandau derintis prie naujo vaidmens – būti mama. Viskas labai šviežia, o tapyba kol kas ilsisi ir studijos durys užrakintos…

Prieš gimstant sūnui mano gyvenimo rutina buvo susidėliojusi gan aiškiai ir viskas sukosi apie tapybą, beveik apsigyvenau studijoje, kurią kelerius metus turėjau buvusiame Lukiškių kalėjime (dabartiniame „Lukiškių kalėjimas 2.0“). Tai buvo be galo įdomi patirtis – būti apsuptai daugybės kitų menininkų bei muzikantų. Gyvi koncertai ir renginiai po langais buvo tapę kasdienybe, o kalėjimo sienos bylojo labai daug. Visgi terpentinai, skiedikliai, gruntai, dažai per nėštumą nėra rekomenduotini bei pati vidinė būsena ir mintys ruošėsi naujos sielos atkeliavimui į šį pasaulį, tad studiją teko palikti ir padaryti pauzę. Tapybos ilgiuosi, tačiau žinau, kad pauzės labai sveika kūrybai.

Palinkėčiau mėgautis šia diena ir niekada nepasiduoti iškilus iššūkiams

– Kokios vertybės gyvenime jums svarbiausios? Ir dėl ko labiausiai skauda?

– Ko gera, nenustebinsiu pasakydama, kad man svarbiausia yra šeima, namai, kūryba ir laisvė. O skauda dėl daugelio dalykų… Dėl karo, dėl neteisybės pasaulyje, ligų… Bet suprantu, kad ne viskas mano rankose, daugybės dalykų pakeisti negaliu. Todėl labai svarbus paleidimo jausmas – paleisti tai, ko negaliu pakeisti, ko negaliu kontroliuoti.

– Kas Jums yra laimė ir kada jaučiatės laiminga?

– Laimė man yra stabilumas, pilnatvės jausmas viduje. Esu emocionalus žmogus, per emocijas patiriu pasaulį, o jas valdyti padeda darbas studijoje. Tapyba – tai savotiška terapija, kuri reikalauja labai daug kruopštumo, laiko, valios ir nusiteikimo. Tapydama ir pavargstu, ir pailsiu vienu metu. Tam tikra prasme paleidžiu mintis ir jausmus.

Randu panašumų ir su mamos darbu, kuris tarsi atitraukia nuo realybės, kai tenka įnikti į kasdienius darbus: buteliukų plovimą, sterilizavimą, sauskelnių keitimą, maudynes, vaikelio migdymą ir pan. Tačiau šie darbai tampa patys svarbiausi, tai savotiška terapija, atitrūkimas nuo bėgančio pasaulio, k laikas tarytum sustoja. Kartais išsekina fiziškai, bet viduje žinau, kad šio laikotarpio pasiilgsiu – ypač matydama, kaip sparčiai auga sūnus…

– Kas jums padeda sudėtingose gyvenimo situacijose?

– Sudėtingose situacijose man padeda vidinis požiūris, kad viskas laikina. Tai suvokdama stengiuosi džiaugtis ir vertinti kasdienybę, kažko iš jos pasisemti. Svarbu nenugrimzti į nieko neveikimą, į perteklinį mąstymą, užsidarius tarp keturių sienų. Žinoma, sunkiose situacijose nieko nesinori, bet kartais reikia ir prisiversti, stumtelti save, ne laukti, kol kas nors iš išorės padės, o stengtis pačiai. Padeda kantrybė ir išlaukimas.

– Ko palinkėtumėte žurnalo skaitytojoms?

– Nors su krūties vėžiu artimoje aplinkoje susidurti neteko, tačiau su onkologija apskritai – taip. Spalio mėnuo man padovanojo sūnų, tuo pačiu atimdamas senelį. Tačiau suprantu, kad tai yra gyvenimo ciklo dalis ir niekas nestovi vietoje.

Žurnalo skaitytojoms palinkėčiau turbūt to paties, kaip ir savo artimiesiems: mėgautis šia diena ir niekada nepasiduoti iškilus iššūkiams. Taip pat palinkėčiau pastabumo detalėms, susitelkimo į „čia ir dabar“ būseną. Negyventi nei praeitimi, nei ateitimi.

Inga Saukienė