Tik susirgusi Jurgita iš tiesų pradėjo gyventi ir, paneigdama prognozes, gyvena jau 8 metus

Scenografę ir teatro kostiumų dailininkę, Vilniaus dailės akademijos dėstytoją Jurgitą Jankutę-Mirinavičienę krūties vėžys užklupo prieš aštuonerius metus. Pašnekovė prisipažįsta – tuo metu ji jautėsi taip pavargusi nuo gyvenimo, kad mirtis atrodė kaip išeitis iš visų kančių, juolab kad situacija buvo sudėtinga – liga trečios stadijos, po kurio laiko pakeista į ketvirtą. Gydytojai prognozavo, kad Jurgita išgyvens tik dvejus metus, tačiau moteris ne tik gyva, bet ir gyvena visavertį gyvenimą.

Vėžys užklupo pačiu nepalankiausiu metu

Prisimindama ligos pradžią, Jurgita pasakoja taip, tarsi tai būtų visiškai kitas gyvenimas, nė iš tolo nepanašus į tą, kurį ji gyvena dabar.

„Tuo metu buvau panirusi į keistą apatiją. Su vyru auginome dvi dukras. Vyresnėlei buvo vienuolika, mažylei – penkeri. Jaunėlė nuo pat gimimo ant smakro turėjo kraujagyslių darinį, kuris reguliariai padidėdavo, jį reikėdavo gydyti, bet operacijos dėl vaiko amžiaus dar nebuvo galima daryti. Man atrodė, kad tuo metu savo gyvenimo neturėjau, gyvenau dukros rūpesčiais. Ji negalėjo lankyti darželio, todėl aš būdavau su ja namuose. Mūsų ekonominė situacija tuo metu buvo prasta – dėl krizės šalyje nei aš, nei vyras, taip pat menininkas, nebegaudavom užsakymų, o mes buvome pasiėmę paskolą, pradėjome statyti namą, jis buvo neįrengtas. Sulaukdavau iš aplinkinių pastabų, kad pasirinkau netinkamą specialybę. Taigi, visapusiškai jaučiausi kalta: kad nemoku gyventi, kad esu menininkė, kad mano dukrytė gimė su šia liga, vadinasi, kažką ne taip dariau“, – dėstė moteris.

Šiandien Jurgita įsitikinusi – jeigu ne krūties vėžys, jeigu nebūtų priversta išgyventi visus su liga susijusius iššūkius, įveikti savo neviltį, kovoti už išgyvenimą, nebūtų turėjusi tokio gyvenimo, kurį turi dabar. Elenos Mirinavičiūtės nuotr.

Kai pirmą kartą apčiuopė guziuką krūtyje, Jurgita jo nesureikšmino, net nesusivokė iš karto. Atrodė, kaip jis atsirado, taip turėtų ir dingti. Nors dėl dukrytės pas gydytojus lankydavosi labai dažnai, savo sveikata visiškai nesirūpino. Galiausiai, primygtinai raginama mamos, Jurgita užsiregistravo pas gydytoją. Ją apžiūrėjęs medikas garsiai neįvardijo jokios diagnozės, tačiau labai griežtai pasakė, kad ji turinti patekti į Santaros klinikas rytoj. Jeigu pačiai nepavyks užsiregistruoti, leido kreiptis į jį – jis paskambins kolegoms ir paprašys priimti pacientę.

„Tuomet pradėjau kažką suprasti, tačiau vis dar buvau rami, kad nieko baisaus man nėra. Pasiskambinau į klinikas ir mane užregistravo po savaitės. Nepuoliau reikalauti greitesnio vizito laiko, nusprendžiau, kad savaitė nieko nepakeis, galiu palaukti. Tą dieną kaip tik sutikau kaimynę medikę ir pasipasakojau jai savo pokalbį su gydytoju. Išgirdusi, kad reikia pas gydytojus patekti „rytoj“, ji tuoj pat kažkam paskambino, ir aš atsidūriau Santaros klinikose kitą dieną“, – prisiminė pašnekovė.

Taip Jurgita iliustravo savo kelią per ligą.


Pirmieji žingsniai – lyg per rūką

Jurgitos ramybė sugriuvo tik tuomet, kai per echoskopiją išgirdo, kaip specialistė informaciją fiksuojančiai slaugytojai pasakė matanti daugybinį piktybinį darinį bei guzus limfmazgiuose. Ši žinia užliejo Jurgitą visu baisumu. Ji suprato serganti išplitusiu krūties vėžiu. Moteris iki šiol prisimena, kaip ėjo pas laukiantį vyrą, kuris viską suprato iš byrančių žmonos ašarų. Nieko sakyti jam daugiau nereikėjo. Tuo metu Jurgitai buvo 38-eri, bet atrodė kaip paauglė, nes dėl užleistos ligos krito svoris – svėrė vos 50 kg.

Kas vyko toliau, moteris prisimena tarsi per rūką. Augliai buvo per dideli, kad būtų galima operuoti, jiems sumažinti skirtos šešios chemoterapijos procedūros.

„Kadangi prisiskaičiau ir prisiklausiau apie chemoterapiją, laukiau labai baisių šalutinių poveikių, bet mano organizmas ją toleravo gerai. Man būdavo silpna, turėdavau susileisti vaistus, kurie atstato kraują, bet iš esmės galėjau visiškai normaliai funkcionuoti. Blogiau buvo su psichologine būsena. Jaučiausi taip, lyg krisčiau į nebūtį. Dabar galvoju, kad liga turbūt ir atėjo iš nevilties, kurioje gana ilgai mūsų šeima gyveno dar prieš jai atsirandant. Nejaučiau jokio noro gyventi, man atrodė, kad nereikia man to gyvenimo, nes jis manęs netenkino: jaučiausi nerealizavusi savęs profesijoje, nieko nesugebanti, neišmananti, nežinanti, kaip teisingai gyventi. Nuostabiausias dalykas, kad šioje būsenoje, kai jaučiausi palūžusi, palaikė ir neleido grimzti žemyn mane supantys žmonės – artimieji, draugai. Gavau tiek dėmesio ir palaikymo, kiek niekada gyvenime nebuvau gavusi. Nors pati neturėjau jėgų kovoti, jie visi supuolę mane palaikė, rūpinosi, padėjo, sakė man labai gražius žodžius, atsiprašė, kad negavau iš jų tiek palaikymo anksčiau, ir ragino – tu tik gyvenk, kurk, realizuokis“, – prisiminė Jurgita.

Nuostabiausias dalykas, kad šioje būsenoje, kai jaučiausi palūžusi, palaikė ir neleido grimzti žemyn mane supantys žmonės.

Gydantis – netikėtas darbo pasiūlymas

Tačiau tikrasis lūžis Jurgitos gyvenime įvyko besibaigiant chemoterapijai. Vis dar gyventi neapsisprendusi moteris panoro atsisveikinti su savo mylima Vilniaus dailės akademijos dėstytoja prof. Virginija Idzelyte. Prisiskynė tulpių ir nuėjo jai padėkoti.

„Tuo metu vyko studentų darbų peržiūros, kurios priminė man savas studijas. Staiga dėstytoja pasakė: „Vaikeli, tu neišeik! Aš turiu tau pasiūlymą – gal nori dėstyti kostiumo istoriją? Aš kaip tik ieškau žmogaus.“ Apstulbau – kaip gali man kažką siūlyti, kai nežinau, ar gyvensiu. Juolab kad po chemoterapijos neprisimenu ir paprastų dalykų, ką jau kalbėti apie dailės istoriją. Dėstytoja nenusileido – galėsime pradėti paskaitas kartu, o vėliau jas perimsiu. Galiausiai sutikau ir į man skirtą reabilitaciją po chemoterapijos jau išvykau su dėstytojos knyga“, – atviravo pašnekovė.

Naujos pradžios laukimas Jurgitai padėjo išgyventi dar vieną nemalonią žinią. Būdama reabilitacijoje, savo ligos istorijoje ji netyčia pamatė įrašą, teigiantį, kad serga ketvirtos stadijos vėžiu. Ši informacija Jurgitai buvo nauja, ji visiems sakydavo, kad serganti trečios stadijos vėžiu, ačiū Dievui, kad ne ketvirtos. Kaip vėliau išsiaiškino, stadija buvo pakeista po paskutinio išsamaus tyrimo, per kurį plaučiuose buvo rasta audinio pakitimų.

„Laimė, tuo metu turėjau greitai grįžti dėstyti. Tad pagalvojau – tiek jau to su tomis stadijomis, šiuo metu man reikia ruoštis paskaitoms. Iš pradžių istoriją dėstydavo Virginija, o aš pele keisdavau skaidres. Vėliau ji ėmė manęs prašyti ją papildyti. Galiausiai likau prieš auditoriją viena. Po kurio laiko Virginija prasitarė, kad jai reikia asistentės kurti scenografiją spektakliui Panevėžyje. Pakvietė prisijungti. Taip pradėjome kartu važinėti po teatrus. Prasidėjo aktyvus gyvenimas. Pirmojo darbo Panevėžyje metu man pašalino krūtį, taip pat atlaikiau spindulinę terapiją, tačiau neišsidaviau, kad sergu vėžiu, o dėstytoja taip pat mane saugojo. Atsimenu, grįžtu į teatrą po savaitės gulėjimo ligoninėje, o režisierius klausia: „Jurgita, girdėjau, ligoninėje gulėjai, čia kažkokia gripo komplikacija? Tikiuosi, dabar viskas gerai.“ „Viskas puikiai“, – atsakiau. Tuomet galvą dar slėpdavau po turbanu, dėl kurio sulaukiau netikėtų komplimentų: „Koks egzotiškas jūsų stilius, jūs labai stilinga.“ O aš širdyje šypsodavausi“, – dalijosi pašnekovė.

J. Jankutės-Mirinavičienės piešinys


Lūžis profesinėje karjeroje

Kai standartinis gydymas buvo baigtas, Jurgitai buvo atlikta pakitusio plaučių audinio biopsija. Paaiškėjo, kad tai ne piktybinis darinys. Šiuo metu moteris jaučiasi puikiai, visi tyrimai geri, atrodo, lyg nieko nebuvo. Apie ligą primena tik apsilankymai pas gydytojus – kas tris savaites jai tenka vykti į ligoninę biologinės terapijos.

„Gyvenu labai gerai ir iki šiol negaliu patikėti, kad tai vyksta su manimi. Sugrįžau į savo profesiją, dėstau Vilniaus dailės akademijoje. Jaučiuosi šimtu procentų realizuojanti savo pašaukimą, tarsi vėžys buvo kažkoks lūžis mano gyvenime. Dabar suprantu, kad iki ligos tiesiog bijojau gyventi. Bijojau eiti per gyvenimą ir pasukti už kampo, nes nežinojau, ką ten rasiu. Man atrodė, kad jeigu dar kas bloga nutiks, nebeturėsiu jėgų išgyventi. Kai vienas po kito pasipylė projektai, kurie, įdomiausia, tapo labai dideli, svarbūs, matomi, supratau, kad pagaliau išdrįsau eiti per gyvenimą ir, pasukusi už kampo, pamačiau, kad ten manęs laukia ne blogi, o daug gerų dalykų. Pasirodo, visai nebuvo, ko bijoti. Atsimenu, kaip Operos ir baleto teatre stebėdama baletą „Procesas“, kuriam kūriau kostiumus, galvojau: „Negi aš visa tai sukūriau?“ Tuo metu man kaip tik buvo padaryta plaučių biopsija, po kurios labai skaudėjo krūtinę, man buvo sunku kvėpuoti, tačiau viduje jaučiausi labai laiminga. Kostiumų dailininko darbas turi specifiką, kad tik pabaigoje pamatai visumą ir galutinį rezultatą, kai susijungia choreografija, scenografija, muzikinė dalis ir atsiranda kostiumai“, – atviravo pašnekovė.

Šiandien moteris įsitikinusi – jeigu ne krūties vėžys, jeigu nebūtų priversta išgyventi visus su liga susijusius iššūkius, įveikti savo neviltį, kovoti už išgyvenimą, nebūtų turėjusi tokio gyvenimo, kurį turi dabar.

„Kaskart, dirbdama prie projekto, galvodavau – šitą pabaigsiu ir jau galėsiu ramiai numirti. Bet tuomet atsirasdavo kitas projektas. Ir vėl sakydavau – na, gerai, dar šitą pabaigsiu. O jau tada būsiu viskuo patenkinta, dėkinga likimui ir Dievui, kad man pavyko įgyvendinti savo svajonę, ir galėsiu priimti finalą. Taip ir keliavau nuo vieno spektaklio prie kito“, – juokėsi Jurgita.

Palinkėčiau įveikti baimę bei pasitikėti Dievu ir tuo, ką Jis mums įdeda į širdį – mūsų svajones.

Laisvą nuo darbo laiką moteris praleisdavo šeimoje. Jaunėlė mamos ligos neprisimena – žino apie ją tik iš pasakojimų. Mat Jurgita stengėsi, kad jų kasdienybė nesikeistų. Vyresnėlė jau suprato, kas yra vėžys, ir labai dėl to išgyveno. Turbūt sunkiausias laikotarpis jai buvo – mamos operacija. Laukti šios procedūros buvo sunku ir pačiai Jurgitai: „Prieš operaciją tu judi, šokinėji, gali savimi pasirūpinti, o po operacijos mane varė iš proto gulėjimas, kai esi priklausomas nuo kitų.“

Dėkinga gydytojams

Reguliariai lankydamasi Santaros klinikose, Jurgita nevengia pakalbinti kitas moteris – galbūt sumišusias, sutrikusias, išsigandusias. Visada jas padrąsina savo pavyzdžiu – juk ji pergyveno visas medikų prognozes.

„Mano gydytoja onkologė Laura Steponavičienė po daugelio metų prasitarė: „Aš niekada nedrįsau jums to pasakyti, bet, mano nuomone, jums gyventi buvo likę dveji metai.“ Esu jai be galo dėkinga, nors gydydamasi labai priešindavausi jos nurodymams. Gydytoja kaip kareiviui man sakydavo – eik ten, daryk tai. Nepriimdavo jokių mano atsikalbinėjimų. Jeigu tik pradėdavau burbuliuoti, kad aš taip nenoriu, man šito nereikia, nukirsdavo kaip kardu. Prieštaravau daugybei dalykų, ypač krūties pašalinimo operacijai, bet gydytoja labai gerai paaiškino, ką turiu žinoti ir kodėl turėčiau ryžtis tokiai drastiškai operacijai. Vėlgi nukirto: jei nedarysiu operacijos, o darysiu kokią nors nesąmonę, bus tokios pasekmės, kad liga vystysis baisiuoju scenarijumi. Ir iš tiesų – operacijos forma pasirinkta teisingai, operacija pavyko. Gydytoja man buvo tarsi karvedys, ji liepiamąja nuosaka aiškiai sakydavo, ką turiu daryti. Man to labai reikėjo, nes pati tuo metu nieko daryti nenorėjau. Tai mane išgelbėjo. Apskritai man pasisekė, kad sutikau savo kelyje daug ryžtingų gydytojų, kurie mane nukreipė teisinga kryptimi“, – svarstė pašnekovė.

Sėkmingai praėjusi ligos kelią, šiandien Jurgita likimo draugėms linki ne panirti į niūrias mintis, o prisiminti savo svajones, pomėgius, leisti sau užsiimti malonia veikla ir labai atidžiai klausyti širdies.

J. Jankutės-Mirinavičienės piešinys

„Paprastai, kai reikia priimti kokį nors svarbų sprendimą, aš savęs klausiu, ko gyvenimo pabaigoje labiau gailėsiuosi – kad išsigandau ir nepadariau to, apie ką svajojau, ar kad žengiau į priekį, nors nežinodama, kaip bus. Svajonės parodo mūsų širdies troškimus ir kartais mažas žingsnelis savo troškimų link atveda prie didelių dalykų. Todėl palinkėčiau įveikti baimę bei pasitikėti Dievu ir tuo, ką Jis mums įdeda į širdį – mūsų svajones. Taip pat suteikia jėgų jų siekti“, – įsitikinusi Jurgita.

Inga Saukienė

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.