Pagrindiniai skirtumai: tarpusavio pasitikėjimas ir prieinami naujausi vaistai
-
- 19 rugsėjo, 2023
Yra tokia lietuvių liaudies patarlė – gerai ten, kur mūsų nėra. Ir dažnai išties esame linkę manyti, kad svetur yra geriau, kad ten galima daugiau užsidirbti, lengviau pragyventi, greičiau pasveikti. Ar tikrai gydymas kitur geresnis? Apie tai kalbamės su gydytojomis onkologėmis Rita Kupčinskaite ir Justina Kaukola.
Dirbti Prancūzijoje paskatino senelio pavyzdys
Kaip tvirtina Rita, ši šalis ją visada labai žavėjo savo kultūra, tradicijomis, gamta.
„Ne kartą teko joje atostogauti, kurį laiką mokiausi prancūzų kalbos, maža to, mano senelis gydytojas terapeutas prof. Juozas Kupčinskas Paryžiuje 1934–1935 metais tobulinosi ir rengė doktorantūros darbą reumato tema. Taigi, mintis, kad būtų įdomu ir naudinga kurį laiką ilgėliau pagyventi Prancūzijoje, man kilo visai natūraliai. Nusprendžiau išbandyti onkologės chemoterapeutės specialybę svečioje šalyje, juolab kad esu labai smalsi, norėjosi pasižiūrėti, kaip sveikatos apsaugos sistema veikia svetur. Dabar kartais pajuokauju, kad Prancūzija, matyt, manęs laukė, nes gyvenimo aprašymą nusiunčiau tik į vieną mane dominusią stambią regiono centro klinikinę ligoninę, kurioje specializuota onkologinė pagalba teikiama ne tik Prancūzijos, bet ir kitų šalių piliečiams, ir ši pakvietė mane darbo pokalbio. Sprendimui išvykti šeima pritarė, juolab kad sūnus dar buvo mažas, nelankė mokyklos, o vyras dirba IT srityje, tad jam nėra jokio skirtumo, iš kurios pasaulio vietos dirbti, – svarbu tik kad internetas būtų“, – atvirauja Rita ir priduria, kad persikraustymas į La Rošą prie Jono (La Roche Sur Yon) miestą, įsikūrusį vos 30 km atstumu nuo Atlanto vandenyno, didesnių nepatogumų šeimai nesukėlė.
„Prancūzija, matyt, manęs laukė, nes gyvenimo aprašymą nusiunčiau tik į vieną mane dominusią ligoninę, ir ši pakvietė mane darbo pokalbio“, – juokauja gydytoja onkologė R. Kupčinskaitė. Asmeninio albumo nuotr.
Bet iššūkių visgi būta. Rita darbą La Roše prie Jono Onkologijos ir hematologijos klinikoje pradėjo 2020 metais, netrukus pasaulį tikrąja to žodžio prasme suparalyžiavo COVID-19 pandemija.
„Prancūzijoje karantino laikytasi itin griežtai, tad prancūziško gyvenimo romantika buvo tikrai kitokia, nei įsivaizdavau iš pradžių. Neturėdami specialaus leidimo, negalėdavome nuo gyvenamosios vietos nutolti daugiau nei vieno kilometro atstumu. Daugybė suvaržymų buvo ir darbe“, – pasakoja Rita.
Pacientus konsultuoja labiausiai patyrę onkologai
Prieš išvykdama į Prancūziją Rita dirbo LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikoje, joje darbuojasi ir dabar. Paprašyta palyginti sveikatos apsaugos sistemas ir ypač onkologinį gydymą Prancūzijoje ir Lietuvoje, moteris atvira.
„Norėčiau pabrėžti, kad Lietuva turi puikių, kvalifikuotų, patyrusių gydytojų, gerą medicininę įrangą, tikrai nemažai patirties. Net patys prancūzai turi ko iš mūsų pasimokyti. Tačiau, žinoma, skirtumų tarp šių šalių sveikatos sistemų visgi yra. Pirmiausia, skiriasi vaistų prieinamumas ir kompensavimas. Europos vaistų agentūrai užregistravus naują vaistą onkologinei ligai gydyti, jis praktiškai iškart atsiranda Prancūzijos rinkoje, vadinasi, gydytojai jį gali skirti pacientui. O Lietuvoje vaistų kompensavimo procesas gerokai ilgesnis. Bet tai, manau, natūralu, nes Prancūzija – labai didelė, ekonomiškai stipri šalis, jų visai kitokios finansinės galimybės“, – kalba Rita.
Dar, anot gydytojos, labai skiriasi pacientų konsultavimas. Eilės pas gydytojus specialistus tikrai yra, ir kartais jos būna visai netrumpos, tačiau pats darbas organizuojamas kitaip.
„Mane nustebino (žinoma, gerąja prasme) tai, kad gydytojai onkologai Prancūzijoje pagal sukauptą darbo patirtį dirba kiek skirtingus darbus. Turintys daugiausia žinių – konsultuoja pacientus, parenka jiems gydymo planus, taktiką, skiria procedūras, vaistus. O mažiau patyrę, jaunesni gydytojai, pacientams taiko vyresnių, labiau patyrusių kolegų paskirtą gydymą, atlieka visas reikalingas procedūras. Šitoks darbo pasiskirstymas, mano galva, labai racionalus, nes gydytojai, turintys daugiausia žinių, siunčiami dirbti ten, kur jų labiausiai reikia, jie sprendžia sudėtingas klinikines problemas ir kartu atlieka mažiau rutininio darbo. O jaunimas, atsakingas už rutininį gydymą ir bendraudamas su skirtingais pacientais, gilindamasis į jų ligos istorijas, tobulinasi ir taip kaupia patirtį“, – pasakoja kaunietė.
Sveikatos, gyvenimo kokybės klausimai skiriant gydymą ir po jo, yra ypatingai svarbūs.
Konsiliumų tarp pacientų už gydytojo kabineto durų nebūna
Taip tvirtina Rita, paklausta, o koks gi Prancūzijoje yra gydytojo ir paciento tarpusavio santykis.
„Pasitikėjimas tarp gydytojo ir paciento yra abipusis, todėl kaimyno, draugo ar Google patirtimi nesivadovaujama. Savigydos Prancūzijoje mažai, ir tai labai džiugina. Visa sveikatos apsaugos sistema čia dirba pacientui, ir tik jam. Pavyzdžiui, jei ligonis sunkus, jei neturi galimybių atvykti į paskirtą procedūrą savarankiškai, socialinės tarnybos pasirūpina jo atvežimu. Konsultacijai skiriama mažiausiai 45 minutės, tad pacientai turi laiko užduoti rūpimus klausimus. Pacientai domisi savo liga, ieško apie ją informacijos, ir tai yra natūralu, nes onkologinės ligos diagnozė – patirtis, kuri iš pagrindų keičia žmonių gyvenimus. Todėl sveikatos, gyvenimo kokybės klausimai skiriant gydymą ir po jo, yra ypatingai svarbūs“, – tvirtina Rita.
Į Suomiją išvyko trumpam, liko ilgam
Justina į Suomiją padirbėti išvyko vos baigusi rezidentūros studijas.
„Tai nutiko prieš dvylika metų. Mokslams einant į pabaigą, pradėjau dairytis darbo Lietuvoje, ir tuometiniai pasiūlymai darbo apimties ir atlyginimo santykiu manęs visai nežavėjo. Kaip atsidūriau Suomijoje? Na, turėjau čia gyvenančių draugų, pabendraudavome tarpusavyje. Vilniaus universitete tuo metu kaip tik atsirado galimybė lankyti suomių kalbos kursus. Tad sprendimas ieškoti darbo šioje šalyje atėjo natūraliai. Atvažiavau padirbėti trumpam, tačiau likau visam laikui – sukūriau šeimą, mano vyras – suomis, pamažu įleidau šaknis ir esu tikrai patenkinta savo gyvenimu čia“, – atvirai pasakoja jauna moteris.
Gydytoju tikima ir pasitikima be išlygų
Justina šiuo metu dirba Helsinkio universitetinės ligoninės Onkologijos centre ir kartą per savaitę vyksta padirbėti į maždaug 100 kilometrų atstumu nuo Suomijos sostinės įsikūrusi Lahti miestelį, į Peijenės Hemės (Päijät-Häme) centrinę ligoninę.
„Kai atvykau dirbti į Suomiją, be didesnių finansinių galimybių mano širdį labiausiai pradžiugino gydytojo ir paciento tarpusavio santykis, kuris yra grįstas absoliučia pagarba. Gydytoju čia yra tikima ir pasitikima be jokių išlygų. Ir visai nesvarbu, kokios srities tai gydytojas: bendrosios praktikos, chirurgas, kardiologas, onkologas ar pan. Gydytojo profesija Suomijoje labai vertinama“, – pastebi pašnekovė.
Pasak gydytojos onkologės J. Kaukolos, Suomijoje gydytoju tikima ir pasitikima be jokių išlygų. Asmeninio albumo nuotr.
Išgirdusi klausimą, ar labai skiriasi sveikatos apsaugos sistemos, o ypač – onkologinis gydymas Suomijoje ir Lietuvoje, moteris šypteli: „Nežinau dabartinės situacijos Lietuvoje, nes dvylika metų gyventi svetur – tai ilgas laiko tarpas. Kalbant apie Suomiją, čia prieinami visi inovatyvūs vaistai. Vos tik sukuriamas ir Europoje registruojamas koks nors naujas vaistas ar gydymo būdas, labai greitai visa tai savo praktikoje galime taikyti ir mes“, – pasakoja Justina.
Pašnekovė priduria, kad Suomijoje gydytojas rezidentas (ir medicinos studentas) turi realią galimybę nuo pat pradžių dirbti su pacientais ir taip kaupti klinikinę patirtį.
„Medicinos studentai gali vasarą dirbti įvairiuose skyriuose ir taip susipažinti su būsima specialybe. Beje, toks darbas yra apmokamas. Rezidentas paprastai pradeda nuo lengvesnių užduočių: iš pradžių priima gydytojo onkologo jau stebimus pacientus, mokosi atlikti tam tikras procedūras, budėti skyriuje ir taip ilgainiui pradeda dirbti gydytojo specialisto darbus, tardamasis su jam priskirtu labiau patyrusiu kolega gydytoju. Taigi, baigęs rezidentūrą, jis yra visiškai pasiruošęs dirbti su pacientais“, – tvirtina Justina.
Daug dėmesio paliatyviajam gydymui
Anot pašnekovės, skirtumų turi ir pats darbo organizavimas, taip pat paslaugų pacientui pasiūla. „Konsultacija, jei tai pirmoji, trunka maždaug valandą. Pakartotinės konsultacijos būna kiek trumpesnės, joms būna skiriamas geras pusvalandis, 45 minutės. Ta valanda pirminei paciento situacijai aptarti labai reikalinga. Onkologinis pacientas yra kiek kitoks, nei susirgęs kokia virusine liga ar susižalojęs, ir jam reikia gydymo konkrečiu metu. Onkologijoje daug psichologijos, tokiems pacientams reikia labai daug palaikymo. Juos būtina išklausyti, leisti išsikalbėti, paklausti. Kalbant apie onkologiniams ligoniams bei jų šeimos nariams taip reikalingą socialinę, psichologinę pagalbą, Suomijoje tam skiriama itin daug dėmesio. Labai stipriai išplėtotas ir paliatyvusis gydymas. Pavyzdžiui, Helsinkio ligoninėje, kurioje dirbu, yra net atskira paliatyviosios medicinos poliklinika. Taip pat pacientams užtikrinama visa reikalinga pagalba namuose: atvykstama suleisti vaistų, pastatyti lašelinių, atlikti kitų procedūrų. Gydytojai onkologai netgi gali įgyti papildomą kvalifikaciją – paliatyviojo gydymo“, – pasakoja Justina.
Aistė Veismanaitė