„Aš atsisakau gydytis“, arba ligonių keliai ir klystkeliai

Diagnozė – vėžys. Tokia žinia bet kuriam žmogui išmuša žemę iš po kojų. Ir jei vieni net neabejodami pasikliauja mokslu paremta oficialiąja medicina ir gydytojais, kiti ima klaidžioti klystkeliais. Nors vėžio gydymo rezultatai gerėja, ligonių gyvenimo trukmė ilgėja, kai kurie pacientai pareiškia: „Aš atsisakau gydytis.“

Šoką sukėlė ne tik diagnozė

Kaunietė Renata buvo atšventusi keturiasdešimtąjį gimtadienį, kai išgirdo antros stadijos krūties vėžio diagnozę. „Žinoma, ištiko emocinis šokas“, – pasakojo tris vaikus auginanti moteris.

Antras šokas ištiko išgirdus gydytojų konsiliumo išvadas: Renatai bus reikalinga chemoterapija, spindulinis gydymas, operacija.

„Esu iš tų, kuriai rūpi ekologija, sveiki produktai, sveika gyvensena. Man ne tas pats, kaip elgtis su savo kūnu – visuomet stengiausi gyventi ir maitintis sveikai, sąmoningai rinktis tai, kas geriausia organizmui. Kitas dalykas – jaučiausi sveika, man nieko neskaudėjo, buvau kupina jėgų. Žinojau, kad gydymas nualins organizmą, man bus labai bloga ir sunku“, – prisiminė Renata.

Depositphotos nuotr.

Į pirmą chemoterapiją ji nuėjo, kaip sako pati, tarsi surišta. Po jos jautėsi taip blogai, kad nutarė atsisakyti chemoterapijos ir spindulinio gydymo – sutiko tik su operacija. Ir nutarė pati ieškoti alternatyvių galimybių gydytis.

„Mokslo neneigiu, tačiau man buvo sunku suvokti, kad tu jautiesi gerai, o gydymas tave paverčia kone daržove. Todėl mano viduje kilo didžiulis pasipriešinimas“, – prisiminė Renata.

Kaunietė ėmė gilintis į informaciją, ieškoti sirgusių žmonių istorijų, skaitė daug užsienietiškos literatūros. Užtiko nemažai istorijų, kaip žmonės įveikė vėžį alternatyviais būdais, kaip atrado savo metodus.

„Skaičiau ne tik apie tuos, kurie atsisakė oficialiosios medicinos, bet ir tuos, kurie nepripažįsta alternatyvių metodų. Tiek tarp vienų, tiek tarp kitų yra ir laimingai pasibaigusių, ir liūdnų istorijų. Gydytojai priešinasi alternatyviems gydymo metodams, nes jie nepatvirtinti moksliškai. Bet aš savo viduje negalėjau sutikti su oficialiuoju tradiciniu gydymu. Negalėjau eiti prieš save“, – pasakojo moteris.

Ji susirado privačių klinikų, kurios taikė netradicinius metodus, pagal tyrimus susidėliojo papildų planą. Kartu reguliariai lankėsi tyrimams pas gydytojus onkologus.

„Džiaugiuosi, kad gyvenu“

Kurį laiką viskas buvo gerai, tačiau po trejų metų liga sugrįžo, moters mintyse vėl sukeldama didžiulį nerimą: ką rinktis, kaip gydytis?

„Po sunkių apmąstymų nutariau pasiduoti ir gydytis pagal onkologų sudarytą planą, nors vidinis pasipriešinimas buvo didžiulis. Bet nutariau, kad vienu keliu jau ėjau – dabar bandysiu eiti kitu.

Nepaisant visko, nesigailiu, kad pirmą kartą atsisakiau gydytis. Turbūt būčiau labiau gailėjusis, jeigu būčiau ėjusi prieš save. Esu suaugęs žmogus, tad pati prisiėmiau atsakomybę už save“, – atviravo Renata.

Moteriai skirtus aštuonis chemoterapijos kursus organizmas sunkiai pakėlė: sutriko skrandžio, inkstų veikla, kentėjo kojos. Ne lengvesnis buvo ir spindulinis gydymas. Renata kentėjo ne tik fiziškai – emociškai buvo ne ką lengviau. Ramino tik viena, kad tai – laikina. Dabar, kai po gydymo praėjo jau metai, moteris prisipažino: „Džiaugiuosi, kad gyvenu, o ne egzistuoju.“

Ji neslėpė, kad liga padėjo jai užaugti – Renata pradėjo dar labiau domėtis žmogaus vidumi, psichologija, įvairiomis praktikomis. Pakeitė nemėgstamą darbą, ėmė labiau save saugoti, leidžia sau daugiau pailsėti. „Atsirado daugiau gyvenimo džiaugsmo. Gyvenu taikoje su savimi, nes žinau, kaip tai svarbu kūnui“, – pripažino kaunietė.

Onkologiniai ligoniai laimėtų, jeigu oficialioji ir alternatyvioji medicina papildytų viena kitą.

Jos manymu, onkologiniai ligoniai laimėtų, jeigu oficialioji ir alternatyvioji medicina papildytų viena kitą – jeigu būtų derinami tiek vieni, tiek kiti gydymo metodai.

Pasikliovė tik dviem dalykais

Nesąžiningi asmenys tiesiog manipuliuoja vėžiu sergančiais žmonėmis bei jų baimėmis, bandydami iš to užsidirbti. Tuo įsitikinusi Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė. Tris kartus vėžiu sirgusi kretingiškė pati ne kartą pajuto įvairių, kaip sako, gyduolių spaudimą atsisakyti oficialiosios medicinos paslaugų.

„Kai prieš 22 metus susirgau pirmą kartą, man paskambino nepažįstamas vyriškis ir primygtinai ėmė siūlyti neva stebuklingus papildus, ragino nesigydyti chemoterapija, kuri, jo žodžiais, mane nužudys. Buvo keista ne tik dėl to, ką jis siūlė, bet ir dėl to, kad tuo metu dar nedaug kas žinojo, jog sergu“, – pasakojo A. Kerpytė.

Tris kartus akistatoje su vėžiu buvusi A. Kerpytė visuomet pasikliovė tik dviem dalykais: gydytojais ir Dievu. Algirdo Kubaičio nuotr.

Vėliau viešumoje ne kartą nuskambėjusi jos istorija ėmė kaip masalas traukti įvairaus plauko pasipinigautojus – Aldona sulaukė dar ne vieno skambučio ar laiško su pačiais keisčiausiais pasiūlymais. Į visus juos ji turėdavo tvirtą atsakymą: ne. Tris kartus akistatoje su vėžiu atsidūrusi moteris visuomet pasikliovė tik dviem dalykais: gydytojais ir Dievu.

Ima ir juokas, ir liūdesys

„Buvau jau trečią kartą baigusi gydytis, kai paskambino vyriškis ir pradėjo sakyti neva matantis, kad man antrą kartą grįžta vėžys. Klausiu, kas jis toks. Sako, ekstrasensas, galiu jus išgydyti. Tai, sakau, prastas ekstrasensas, jeigu nematot, kad aš jau tris kartus pasveikau“, – pasišaipė iš jo Aldona.

Žinomos moters pavarde pasinaudojo ir apsukrus prekeivis: vieno miesto turguje jis pardavinėjo žolelių užpiltines, kurias reklamavo kaip tas, kuriomis neva buvo išgydyta A. Kerpytė.

„Kartą po krūties operacijos chemoterapijos metu į kabinetą atėjo moteris pageltusiu veidu ir pradėjo mums, kitoms ligonėms, priekaištauti, kam leidomės operuoti. Paklausus, kaip ji gydėsi, ėmė pasakoti, kad dėjosi kopūsto lapus ir taip išvariusi vėžį. O paklausus, kodėl ji dabar chemoterapijoje, atsakė, kad vėžį „suvarė“ į kepenis. Kitą kartą į ligoninę užsuko vyriškis ir pradėjo raginti nesigydyti chemoterapija. Neva savo žmonai neleidęs gydytis „chemija“, pagydęs ją savo surinktomis žolelėmis. Paklausiau, kur jo žmona dabar. Sako, mirė. Tai va, sakau, aš jau 16 chemoterapijų ištvėriau – ir gyva“, – prisiminė A. Kerpytė.

Išgirdus panašius vertelgų samprotavimus ją apima ir juokas, ir liūdesys: ligoniai ir taip bijo, nerimauja dėl gydymo, dėl ateities, o kažkas tuo naudojasi.

„Liūdna, kad žmonės nejaučia jokios atsakomybės už kito gyvenimą, gyvybę – jiems tai tik pajamų šaltinis. Prie melo prideda krislelį tiesos – ir taip paveikia ligonius, kurie kabinasi už bet kokio šiaudo. Ligoniams reikia turėti labai stiprią poziciją, kuo jie pasitiki. Suabejosi – gali pakliūti į manipuliatorių žabangas“, – įspėjo Aldona.

Jos vadovaujamame Šv. Pranciškaus onkologijos centre tokiems gyduoliams durys yra užtrenktos, kad ir kiek jie veržtųsi arčiau ligonių. „Yra medicina, ir yra tikėjimas – tik tai mane išgelbėjo“, – patikino A. Kerpytė.

Panašios tendencijos – ir užsienyje

„Atrodytų, daugėjant žinių apie onkologiją, tarp kurių – ir geros žinios apie vis geresnius gydymo rezultatus, vertinant šių dienų informacijos sklaidos galimybes ir didėjantį visuomenės išprusimą, tokių dalykų, kaip atsisakymas gydytis vėžį, turėtų mažėti. Bet išlieka panaši situacija, kaip ir prieš 10–20 metų: tokių pacientų, nors ir nedaug, bet pasitaiko tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“, – kalbėjo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Chemoterapijos skyriaus vedėja gydytoja onkologė-chemoterapeutė doc. dr. Birutė Brasiūnienė.

Itin apmaudu ir gaila, kai gydytis atsisako tie, kurių vėžio tipas yra jautrus chemoterapijai, gydytojai turi naujų inovatyvių vaistų ir tikisi gerų gydymo rezultatų. Priežasčių, kodėl pacientai pasirenka tokį kelią, pasak B. Brasiūnienės, yra daug, kaip ir būdų, kaip padėti segančiajam apsispręsti.

Dažniausios priežastys – psichologinės: vėžio, ligos ir būsimo gydymo baimė, šokas sužinojus diagnozę, bėgimas nuo realybės, neigimas, lengvesnių kelių ieškojimas siekiant įveikti šią bėdą. Svarbūs ir socialiniai faktoriai – vienišumas, gero kontakto su artimaisiais nebuvimas, izoliacija, išsilavinimas, neigiamos ar labai sudėtingos buvusios patirtys, kai sirgo artimieji, nerimas dėl profesinės savirealizacijos, šeiminiai įsipareigojimai – pavyzdžiui, reikia slaugyti ar prižiūrėti sunkiai sergančiuosius ir panašiai. Gydytis atsisakoma ir dėl labai senyvo amžiaus, tam tikrų psichinių būklių, sunkių kardiologinių ligų ar kitų patologijų, kai žmogus nebelinkęs priimti dar vieno gydymo.

Yra medicina, ir yra tikėjimas – tik tai mane išgelbėjo.

„Svarbus yra ir kontaktas su medicinos personalu, ar personalas turėjo pakankamai laiko paaiškinti apie ligą, būsimą gydymą, ar buvo atvykę artimųjų, kurie pagelbėjo susiorientuoti, o gal su pacientu, kuris konsultacijai atvyko vienas, per skirtą laiką nepavyko užmegzti adekvataus kontakto? Prancūzijoje, kur man teko dirbti, pirminei onkologinio paciento konsultacijai skiriama 1 valanda. Jei po šios konsultacijos pacientas dar abejoja dėl gydymo ar jam kyla neaiškumų, skiriama pakartotinė valandos trukmės konsultacija“, – pasakojo B. Brasiūnienė.

Pasak gydytojos, NVI veikia paciento mokykla, kur pacientai ir jų artimieji gali gauti papildomos informacijos apie ligą ir gydymą – tai padeda geriau suprasti ir pasiruošti tam, kas laukia.

Depositphotos nuotr.

Alternatyvūs metodai nepakeičia esminio gydymo

Kas nutinka su pacientais, kurie atsisako gydytis?

„Vieni jų niekada nesugrįžta pas gydytojus, kiti grįžta gerokai vėliau, ir tada jau gydome daugiau išplitusį vėžį ar rekomenduojame simptominį paliatyvų gydymą, o daliai, kurie persigalvoja ir grįžta pas mus neuždelsę, galima padėti – ir ši pacientų dalis didėja. Manau, tai yra gera tendencija“, – pastebėjo gydytoja B. Brasiūnienė.

B. Brasiūnienei itin apmaudu ir gaila, kai gydytis atsisako tie, kurių vėžio tipas yra jautrus chemoterapijai, ir galima būtų tikėtis gerų gydymo rezultatų. Asmeninio albumo nuotr.

Ką ji mano apie alternatyviąją mediciną? Gal alternatyvioji medicina galėtų papildyti oficialiąją, ir tuomet tokie pacientai nenusisuktų nuo įrodymais pagrįsto vėžio gydymo?

„Alternatyvioji medicina, suprantama kaip papildoma arba vadinamoji netradicinė medicina, kurios kai kurie metodai mums yra žinomi, padeda stiprinti paciento sveikatą – tai homeopatija, masažas,

akupunktūra, kitos kinezioterapijos priemonės ir panašiai. Šie metodai padeda ne tik stiprinti sveikatą, bet ir greičiau atsistatyti po operacijos, pagelbėja chemoterapijos metu ar padeda greičiau įveikti jos pašalinius reiškinius. Jie visi turi savo vietą ir laiką, kada gali padėti, bet šie metodai nepakeičia esminio patogenezinio vėžio gydymo – chemoterapijos, taikinių terapijos ar imunoterapijos“, – patikino B. Brasiūnienė.

Atsigręžti į gydytojus priverčia skausmas

Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos departamento vadovui Alvydui Česui teko ne kartą susidurti su pacientais, kurie atsisakė gydytis vėžį. Meškos paslaugą, pasak jo, padaro ir internetas, socialiniai tinklai, kuriuose žmonės atsiduria savotiškuose informacijos „burbuluose“.

„Žmonės turi įvairiausių baimių ir bijo, kad medikai nepadės įveikti ligos. Pradeda ieškoti kitų kelių, užsikabina už kažko ir galiausiai įklimpsta taip, kad įtiki tik ta vienintele tiesa: žolelės, grybai, meditacijos… Nebemato ir negirdi nieko kito, nes nebegauna kitokios informacijos, tik tokią, kokios nori. Galiausiai praranda bet kokį kritiškumą, sąmoningumą. O čia – kaip ir karo atveju – būtina žinoti informacijos patikimumą ir atsirinkti, kas yra kas“, – pastebėjo A. Česas.

Pasak jo, neretai tokiais atvejais tik skausmas priverčia vėl atsigręžti į gydytojus. Nes kol neskauda, tol žmonės medituoja ar gydosi savais metodais. „Bet kai jau skauda – gydytojau, padėk“, – pasakojo medikas.

Jis stebisi ir tokių ligonių artimųjų elgesiu. Sykį jam teko matyti jauną moterį, kuri atvyko su jau išopėjusiu augliu krūtyje. „Jauna, išsilavinusi moteris, auginanti vaikus, turinti vyrą. Bet nuo jos dėl pūvančių audinių sklido toks kvapas, kad nori nenori pagalvoji: ar artimieji to nejaučia ir nieko nepasako? Ar ji tokia stipri šeimoje, kad visi tyli užsičiaupę, ar atvirkščiai – ji niekam nerūpi?“ – svarstė A. Česas.

Kitus vedžioja klystkeliais

Pasak jo, pastaruoju metu pasipylė gausybė neatsakingų žmonių, kurie kitus nuveda klystkeliais.

Daliai, kurie persigalvoja ir grįžta pas mus neuždelsę, galima padėti.

„Prisiminkim, kiek neteisybės apie vakcinas buvo prisvaičiota – panašiai ir apie vėžio gydymą. Atsiranda koks žmogus ir pasiskelbia įveikęs vėžį meditacijomis ar žolelėmis. Pajunta, kad tos pasakos jam atveda vis daugiau sekėjų ir seka jas toliau. O žmonės, neretai net su aukštuoju išsilavinimu – bibliotekininkai, pedagogai, muzikai ar kitų socialinių specialybių atstovai – patiki juo. Tik jie nežino, kad tas žmogus praėjo visą gydymo kursą, gavo naujausius medikamentus, tik viešai apie tai nekalba“, – atskleidė A. Česas.

Jam apmaudu, kad net ir tarp turinčių medicininį išsilavinimą yra tokių, kurie kitus vedžioja klystkeliais, neigia medicinos pasiekimus, pasakoja neva reikia stiprinti imunitetą – ir vėžį galima įveikti.

A. Česas įsitikinęs, kad medikai turi būti psichologiškai pasiruošę: turi turėti kantrybės, ramybės, skleisti patikimumą, įtaigumą. Tuomet pavyksta įtikinti ligonius gydytis ir daryti tai, kas geriausia jų sveikatai. Algirdo Kubaičio nuotr.

„O aš tuomet klausiu: tai koks tas imunitetas, jeigu vėžys jau pralaužė jo barjerą? Jeigu žmonės prieš 100 metų gyveno išties sveikai – valgė šviežią, neperdirbtą maistą, daug judėjo, tačiau gyvendavo tik 30–40 metų, tai kodėl dabar gyvena 70 ar 80? Tik dėl įrodymais pagrįstos medicinos. Tik ji padėjo pailginti bendrą gyvenimo trukmę“, – argumentus pateikė gydytojas.

Jis neatmeta to, kad tie, kurie siūlo įvairiausius nepripažintus sveikatinimo būdus, yra suinteresuoti finansiškai.

„Nes dabar būti vadinamuoju influenceriu labai lengva: paskleidei žinią apie tai, kaip lengva įveikti ligą – ir renki sekėjus. To nepasakysi apie nuoseklų ir kantrų medikų darbą. Kai žmogus nueina klystkeliais, iš ten jį išvesti sunku, nes jis nori girdėti tai, ką nori, ir tikėti tuo, kuo nori. Tiesiog nepriima kitų argumentų“, – pasakojo gydytojas onkologas.

Pasak jo, tokių žmonių psichologinė būklė būna sunki, prie jų prieiti gana sudėtinga. Tačiau gydytojai ramiai, atsargiai, po truputį atveda juos prie tiesos – ir pamažu jie išlenda iš kiauto, pradeda gydytis.

„Medikai turi būti psichologiškai pasiruošę: turi turėti ir kantrybės, ir ramybės, skleisti patikimumą, įtaigumą. Tuomet pavyksta įtikinti ligonius gydytis ir daryti tai, kas geriausia jų sveikatai“, – įvertino A. Česas.

Lina Šaltė