Gyventi čia ir dabar – su šypsena! Tegul ir plika galva

Tokiu šūkiu gyvenime vadovaujasi mūsų pašnekovės – „Rožinio gyvenimo“ surengtos fotosesijos dalyvės. Moterys, kurios išgirdusios krūties vėžio diagnozę, nepasidavė, nenuleido rankų, bet pasirinko kovoti, mėgautis gyvenimu ir eiti per jį išdidžiai iškėlusios galvą. Tegul – ir pliką po chemoterapijos galvą. Plaukai, antakiai ar blakstienos pasidaro visai nesvarbu, kai bendrauji su šiomis žaviomis, stipriomis, optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiomis moterimis.

„Mylėkite gyvenimą ir mėgaukitės tuo, ką darote“, – pataria savo likimo bičiulėms Vilma.

Vilma

Šiandien aš kitokia, ne tik fiziškai, bet ir emociškai… Tikresnė, stipresnė, turbūt ir laimingesnė. Likus vos kelioms dienoms iki gimtadienio, išgirdusi vėžio diagnozę supanikavau, negalėjau patikėti, kad tai nutiko būtent MAN. Kai niekas nematė, daug verkiau, pykau ant savęs ir ant visų… Bet labai greitai supratau, kad nenoriu pasiduoti – tai ne mano kraujyje! Nusiteikiau kovoti.

Man diagnozuotas trečios stadijos HER2+ (agresyvios formos) krūties vėžys su metastazėmis limfmazgiuose pažastyje ir po raktikauliu. Atlaikau maksimalų taikytiną chemoterapijos ciklą, operaciją, laukiu histologinio tyrimo rezultatų bei dar vieno gydymo etapo – spindulinės terapijos. Lygiagrečiai iki vasaros vidurio man dar bus taikoma biologinė terapija.

Vilma. Violetos Ramanauskienės nuotr.

Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos dienos stacionare per pirmą chemoterapijos ciklą į mano rankas pateko šių metų pavasario „Rožinio gyvenimo“ numeris. Jame radau ne vieną padrąsinantį straipsnį, specialistų patarimų. Grįžusi namo puoliau ieškoti ankstesnių leidinio numerių. Juose radau daugiau įkvepiančių to paties likimo moterų istorijų, su viena iš herojų susisiekiau, gavau daug vertingų patarimų ir sulaukiau didžiulio palaikymo. Todėl ir aš sutikau pasidalyti savo istorija ir paraginti kitas moteris nepasiduoti ligos gniaužtams, jei tik jėgos leidžia – kiek įmanoma padėti sau jaustis geriau, tvirčiau, patraukliau, gražiau… Iš tiesų, aš nuo pat ligos pradžios neleidau sau jaustis sergančiai, kardinaliai pakeičiau požiūrį į daugelį dalykų: gyvenimo vertybes ir malonumus, atradau sveiką mitybą, kitokį, ramesnį fizinį aktyvumą. Pradėjau rengtis pačiais gražiausiais drabužiais, prisipirkau daugybę pačių gražiausių skarelių, o vasarą pirmąkart išdrįsau išeiti į žmones plika galva ir iki šiol neslepiu savo plikumo. Nėra nė vieno praeivio, kuris nepalydi manęs žvilgsniu ar šypsena, bet mano tikslas – parodyti, kad su vėžiu galima susidraugauti ir sirgti „gražiai“, nepaisant, kaip atrodai!

Mano tikslas – parodyti, kad su vėžiu galima susidraugauti ir sirgti „gražiai“.

Mielosios to paties likimo pakeleivės, viskas priklauso tik nuo Jūsų! Nuo Jūsų tikėjimo pasveikti, pastangų nepasiduoti, nusiteikimo kovoti, aplinkinių palaikymo (šioje vietoje aš esu Dievo apdovanota) ir, kas be ko, sveikatos stiprumo… Mylėkite gyvenimą ir mėgaukitės tuo, ką darote!

„Skambės keistai, bet aš esu labai laiminga“, – pasakodama savo istoriją prisipažįsta Diana.

Diana

Man 45 metai, turiu 23 metų dukrą ir šešiolikmetį sūnų. Dirbu skrydžių vadove (nežinau, ar dėl ligos galėsiu grįžti į šį daug streso keliantį darbą), dalijuosi savo patirtimi VGTU Antano Gustaičio aviacijos institute. Iki ligos gyvenau aktyviai, daug keliavau su vaikais ir darbo reikalais, labai daug dirbau. Mano liga nulemta genų (turiu BRCA1 geno mutaciją), manau, netausodama savęs prisidėjau prie šios tiksinčios bombos aktyvavimo. 2022 metų pradžioje atsirado guziukas virš kairės krūties. Pagalvojau, kad kažkur susitrenkiau, ir ilgą laiką niekur nesikreipiau. Net gavusi siuntimą iš šeimos gydytojos (kreipiausi ne dėl to), pasinaudojau juo tik po poros mėnesių. Per pirmą echoskopiją gydytoja pastebėjo kažką įtartino, bet mamografija ir dar viena echoskopija nieko blogo neparodė, tad man buvo rekomenduota ateiti po šešių mėnesių arba dar pasikonsultuoti NVI. Ir čia gydytoja jau per echoskopiją pasakė neabejojanti, kad navikas yra piktybinis. Biopsijos rezultatų sulaukiau tik po keturių savaičių. Paskambinęs chirurgas pranešė, kad man reikia šalinti krūtį ir visus limfmazgius, o po metų teks atsisveikinti ir su antra krūtimi, tada bus atlikta rekonstrukcija.

Kalbėjau su chirurgu gulėdama Santorino paplūdimyje. Verkiau ir supratau, kad mano gyvenimas jau niekada nebus toks, kaip buvo anksčiau. Paskambinau draugei. Mano isterija truko apie valandą. Paskui supratau, kad turiu du nuostabius vaikus, draugus, ir mano moteriškumas tikrai nepriklauso nuo to, bus man nupjautos krūtys ar ne. Grįžau iš atostogų likus dviem dienoms iki operacijos, kamuojama minties, kodėl negalima pašalinti abiejų krūtų per vieną operaciją. Ieškodama atsakymo į šį klausimą sulaukiau rekomendacijų kreiptis į Santaros klinikose dirbančią gydytoją dr. Daivą Gudavičienę. Taip ir padariau. Jau po valandos rinkausi implantų dydį… Nemoku apsakyti, kokia esu dėkinga Santaros klinikų medikų komandai.

Diana

Liepos viduryje man buvo atlikta dviguba mastektomija su rekonstrukcija, dvi savaites praleidau ligoninėje. Atsimenu, žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad mano gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo anksčiau, bet jis bus tikrai daug geresnis.

Jau ištvėriau keturias „raudonas“ chemijas, iš dvylikos „baltų“ liko dešimt, vėliau laukia švitinimas. Skambės keistai, bet aš esu labai laiminga. Tiesiog gyvenu, mėgaujuosi bendravimu su savo artimaisiais, neplanuoju ir niekur nebėgu. Tapau egoiste.

Skambės keistai, bet aš esu labai laiminga.

Diana

Tik tamsią naktį galima pamatyti žvaigždes

„Aš esu Ina, man 37 metai, esu darbuotojų saugos inžinierė, vasario mėnesį man buvo nustatytas krūties vėžys“, – taip savo pasakojimą pradeda dar viena mūsų organizuotos fotosesijos dalyvė.

Visą gyvenimą buvau sveika, nesirgau jokiomis ligomis, pas gydytojus lankiausi dažniausiai per planinius sveikatos patikrinimus. Naujųjų, 2022-ųjų išvakarėse man pakilo temperatūra. Pajuokavau, kad negeras ženklas sutikti Naujuosius sirguliuojant, ir net neįtariau, kokia teisi buvau.

Vieną dieną iš kažkur atėjo mintis ir nerimas, kad su manimi kažkas negerai, reikėtų pasitikrinti krūtis, nors neužčiuopiau jokio guziuko, nebuvo jokių krūties vėžio požymių. Mano krūtys visada buvo didelės, pilnos ir gražios. Šeimos gydytoja davė siuntimą echoskopijai. Pamenu, atėjusi į radiologo kabinetą tikėjausi, kad jis mane nuramins ir pasakys: „Viskas gerai“, bet gydytojas uždavė vieną vienintelį klausimą: „Kur tu buvau ir kodėl tik dabar atėjai?“ Patekusi pas krūtų chirurgę vyliausi, kad ji paneigs radiologo žodžius. Gydytoja apčiupinėjo ir echoskopu apžiūrėjo mano krūtis, tada pasodino mane priešais save, paėmė mano ranką, pažiūrėjo į akis ir tyliai bei ramiai pasakė, kad man vėžys. Paaiškino, koks gydymas manęs laukia, patikino, kad tai tikrai pagydoma, kad aš dar nemirsiu. Per ašaras ir emocijas negirdėjau pusės to, ką ji sakė, galvoje sukosi tas žodis „vėžys“. Išgirdus diagnozę toks jausmas, tarsi žemė slysta iš po kojų, o tu krenti nuo skardžio į bedugnę. Kyla milijonas klausimų „kodėl?“. Už ką man tai? Ką aš padariau ne taip?

Buvo visko – ir ašarų, ir nerimo, ir baimių, bet praėjus pirminei reakcijai, suvokus ir susitaikius su tau skirtu išbandymu, išgirdus gydytojų prognozes ir gydymo planą, suvoki, kad tai tavo „gyvenimo projektas“. Atsiranda didžiulis noras pasveikti ir nieko nepaisydama kimbi į darbą, leidiesi į šią kelionę. Viskas buvo ne taip baisu, kaip pasakojama ar rašoma interneto platybėse. Man pasisekė, mane gydo puikūs gydytojai, kuriais besąlygiškai pasitikiu, nuo pat pradžių mano pozicija buvo „jūs sakote, o aš vykdau“. Kas kartą eidama pas gydytojus pasiruošiu man aktualius klausimus, domiuosi savo liga, gydymu, pašaliniais poveikiais, aiškinuosi, kaip sau padėti ir palengvinti gydymą, kiekvieną žingsnį ar priemonę aptariu su savo gydytojais ir tik gavus jų pritarimą, tai vykdau. Mano gydymas: chemoterapija, operacija, švitinimas, biologinė ir hormonų terapijos. Eidama į chemoterapiją aš jau buvau surinkusi informaciją apie tai, kaip viskas vyksta, todėl didelės baimės nebuvo.

Arba gyveni čia ir dabar, su šypsena priimi visus gyvenimo išbandymus, arba tūnai baimėje, liūdesyje.

Po pirmos chemijos teko atsisveikinti su plaukais. Atsisveikinau be ašarų, su puodeliu arbatos ir mini fotosesija. Pamenu, pirmomis dienomis be plaukų buvo taip keista matyti save veidrodyje, labai šalo galva ir badėsi „ežiukas“. Teko rištis skaras arba dėvėti kepures, kad nešaltų galva. Dabar galvoju, kad taip dariau ir dėl to, kad iš pradžių negalėjau suvokti, kad žmogus veidrodyje – tai aš, o su kepure ar skara buvo lengviau priimti savo pasikeitimą. Su laiku apsipratau ir nesigėdydama vaikščiojau po namus plika galva ir su drauge vis pajuokaudavau, kad liga davė progą išbandyti naują įvaizdį. Po „baltos“ chemijos teko atsisveikinti su antakiais, blakstienomis ir nagais. Išmokau įvairiais būdas rišti skaras, piešti antakius, paryškinti akis, atradau ryškius lūpų dažus ir per visą gydymą jaučiausi graži. Gydydamasi chemoterapija dirbau, susitikinėjau su draugais, lankiausi koncertuose, gimtadieniuose, stengiausi gyventi įprastą gyvenimą. Kardinaliai pakeičiau mitybą, atradau vaikščiojimo malonumą, kasdien nueidavau 10–15 tūkstančių žingsnių. Tai man ne tik padėjo ištverti chemoterapiją, bet ir pagerinti fizinę bei emocinę būklę, atsikratyti antsvorio.

Ina

Šiuo metu jau esu po krūties operacijos, jau auga plaukučiai, antakiai ir blakstienos, neseniai pirmą kartą apsilankiau kirpykloje. Bet kai pagalvoji, tai tokia smulkmena, palyginti su didžiuliu noru dar pagyventi šioje žemėje.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet, manau, liga man suteikė daugiau gero nei blogo: išmokau džiaugtis mažais dalykais, mėgautis kiekviena diena, neatidėlioti to, ko noriu. Atsirado didžiulis pasitikėjimas savimi, vidinė stiprybė, noras šypsotis visiems ir visada. Gyvenimas nestovi vietoje, bet aš labai pozityvi, manau, viskas priklauso tik nuo mūsų ir mūsų požiūrio į ligą: tu arba gyveni čia ir dabar, su šypsena priimi visus gyvenimo išbandymus ir ieškai pozityvumo pačiomis juodžiausiomis akimirkomis, arba tūnai baimėje, liūdesyje ir nieko daugiau nematai.

Ina

Man patinka viena citata iš interneto platybių: „Kai ateina pačios juodžiausios Jūsų gyvenimo dienos, prisiminkite, kad tik tamsią naktį galima matyti žvaigždes.“

————–

Ta sekmadienio popietė buvo labai jautri. Susirinkome žinomų fotografų Olgos

Posaškovos ir Martyno Ambrazo namuose esančioje studijoje. Ina atvyko iš Kauno, Diana vilnietė. Gėrėme arbatą, ir kol grimo meistrė Jelena ruošėsi, kol Martynas derino šviesas, buvo labai daug klegesio.

Iš pat pradžių mūsų herojės buvo tokios tvirtos ir tokios gražios. Gaudėme kadrus. Su kiekvienu fotoaparato blykstelėjimu Diana ir Ina vis labiau atsipalaidavo, šypsojosi, flirtavo su kamera, atsitiesė ir nebedengė randų.

Supratau vieną dalyką – mes, moterys esame iš prigimties jautrios grožiui, solidarumui ir draugiškiems komplimentams. Atmosfera jau buvo pasiekusi gerų draugių vakarėlio lygį. Vėliau tiesiog apstulbau išvydus atsiųstas nuotraukas. Ten, kur mūsų herojės šiek tiek atskleidė kūno, jos buvo labiausiai pasitikinčios savimi. Taip – be plaukų ir blakstienų, taip, su delno dydžio randu, taip, su liga ir nemenkais iššūkiais, kurie dar galbūt laukia ligos kelyje, bet akyse toks tikrumas, pasitikėjimas savimi.

Drąsinkime, palaikykime vienos kitas, tai padės mums išgyventi daugybę negandų gyvenime!

Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė

Violetos Ramanauskienės, Olgos Posaškovos ir Martyno Ambrazo nuotr.