Onkologiją pasirinko užklupta artimo žmogaus ligos

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos gydytoja onkologė chemoterapeutė Skaistė Tulytė šiemet skaičiuoja 17-us savo darbo metus, tačiau mediko profesija jai taip ir netapo rutina. Ir kuo toliau, tuo labiau ji įsitikina: medicinoje sunku nubrėžti ribą, skiriančią darbą ir gyvenimą, ypač tokioje jautrioje srityje, kaip onkologija, kai už kiekvieno ligos atvejo slepiasi žmogus – neretai išsigandęs ir sutrikęs.

Pašnekovė atvirauja, kad onkologijos sritį pasirinkti paskatino artimo žmogaus liga, kaip tik užklupusi jos studijų metais, o chemoterapija, t. y. vėžio gydymas vaistais, labiausiai patraukė tuo, kad tai bene greičiausiai atsinaujinanti medicinos sritis. Juk vėžys – ganėtinai dažna liga, sergamumas ja auga, todėl mokslininkai labai aktyviai ją tyrinėja, dedama daug pastangų ieškant naujų gydymo būdų. Šiuo požiūriu chemoterapeutams itin patraukli sritis – krūties vėžys. Joje dirbti taip įdomu, kad, galima sakyti, medikai dėl jos net varžosi.

„Šiandien nuo naujo faktoriaus atradimo vėžinėje ląstelėje, poveikio jam mechanizmo išaiškinimo iki naujo preparato, keičiančio ligos eigą ir pacientų gyvenimo trukmę, sukūrimo praeina vos 5–10 metų. Šis nepaliaujamas visapusiškas tobulėjimas turbūt labiausiai mane ir patraukė“, – tikina S. Tulytė.

„Neatsiriboju nuo pacienčių problemų, net jeigu jos nesusijusios su gydymu. Mano manymu, netgi būtina suprasti, kas joms kelia nerimą, kuo jos gyvena“, – įsitikinusi gydytoja onkologė chemoterapeutė Skaistė Tulytė. Edmundo Paukštės nuotr.


Kodėl duoda savo telefono numerį

„Pirmais darbo metais mums buvo skiepijamas požiūris, kad reikia stengtis atsiriboti nuo pacientų, darbą palikti darbe, nesinešti jo į namus. Bet dabar, kai dirbu jau tiek metų ir turiu šeimą, kuri mane palaiko, aš neatsiriboju nuo darbo ir leidžiu sau ir namie pagalvoti, kokį gydymą būtų geriausia pritaikyti vienu ar kitu atveju. Neatsiriboju ir nuo pacienčių problemų, net jeigu jos nesusijusios su gydymu. Mano manymu, netgi būtina suprasti, kas joms kelia nerimą, kuo jos gyvena“, – įsitikinusi gydytoja.

Pasak pašnekovės, kai kiekvieną pacientę suvoki kaip atskirą asmenį, tai padeda ir skirti tinkamiausią gydymą, ir geriau kovoti su šalutiniais reiškiniais.

„Kiekvienas gydytojas pasirenka, ar duoti pacientui savo mobiliojo telefono numerį. Aš esu iš tų, kurie duoda, bet žmonės tikrai nepiktnaudžiauja – skambina ypatingais atvejais ir tik dieną. Manęs tai nevargina. Atvirkščiai, tuomet jaučiuosi, kad padariau viską. Žmogui iškilusi problema atrodo didelė, o aš ją galiu išspręsti labai lengvai, pavyzdžiui, patarusi nusipirkti paprastą, net nereceptinį vaistą ar tepalą. Arba žmogus delsia vykti į ligoninę, mano, kad pakentės iki pirmadienio, o aš jam pasakau, kad su tokia komplikacija jis turi skubiai vykti į ligoninę. Viskas, aišku, turi ribas, bet toks gydytojo santykis su pacientu abiem pusėms suteikia daugiau ramybės“, – pasakoja S. Tulytė.

Chemoterapija, t. y. vėžio gydymas vaistais, labiausiai patraukė tuo, kad tai bene greičiausiai atsinaujinanti medicinos sritis.

Per ilgus darbo metus gydytoja prikaupė tiek ligos istorijų, kad dar vienas naujas atvejis gali tapti tik statistiniu vienetu, panašiu į daugelį kitų. Žinant gydytojų darbo krūvius, pamatyti už jo konkretų žmogų ne visada gali būti lengva. Pašnekovės manymu, šiuo atveju gali padėti elementarus žmogiškumas, kuris kiekvieną iš mūsų skatina išklausyti kitą, jei reikia, paguosti ir palaikyti.

„Galbūt vienai pacientei didžiausia baimė kyla dėl šeimos, kas bus su jos mažais vaikais, kitai – dėl savo pačios egzistencijos, o trečia sugeba išsaugoti vidinę ramybę ir jai pagalbos reikės mažiau. Viena galbūt labai bijo šalutinių reiškinių, o kitai kelia nerimą visai kiti dalykai. Vienai galima patarti daugiau bendrauti su artimaisiais, neužsidaryti, kitai galbūt kaip tik reikia pabūti vienai, susivokti, kas vyksta, trečiai neįkyrėti su savo patarimais“, – svarsto gydytoja.

Kas apsaugo nuo perdegimo

Paklausta, kas jai svarbiausia darbe, ji išvardina tris principus. Pirmas susijęs su pagarba pacientės nuomonei ir pasirinkimui, jeigu ji nori gydytis vienaip ar kitaip. Tiesa, nebūtina vykdyti ir paklusti, reikia tiesiog įsiklausyti, kas jai svarbu, ir atrasti kompromisą. Antras principas – siekti kuo geresnio gydymo rezultato, suvokiant, kas būtent tai moteriai yra geriausia. Pavyzdžiui, mažų vaikų turinčiai moteriai svarbu kuo ilgiau išgyventi, vyresnio amžiaus moteriai galbūt svarbu, kad gydymas labai nesutrikdytų jos gyvenimo kokybės. Galiausiai trečias principas – nepakenkti, t. y. neskirti vaistų, kurie pernelyg stipriai suveiks, turės žalojančių šalutinių reiškinių.

S. Tulytė. Edmundo Paukštės nuotr.

Deja, vėžys – tokia liga, kai neįmanoma žinoti visų kintamųjų. Todėl būna ir taip, kad tenka susitaikyti su nesėkme ar, kas skaudžiausia, su pacientės netektimi.

„Netektis stengiuosi priimti kaip natūralų dalyką. Šiuo atveju svarbiausia, kad pagalba būtų suteikta laiku, pacientė nekęstų stipraus skausmo ir artimieji gautų reikiamą psichologinę paramą. Tačiau pastaruoju metu itin retai pasitaiko atvejų, kad gydymas visai nesisektų. Individualizuotas požiūris į gydymą ir pacientę leidžia parinkti iš karto efektyvų gydymą ir tuomet sėkme neabejojame. Be abejo, tas džiaugsmas, kad pasisekė, pacientei grąžina viltį gyventi, o gydytojui suteikia jėgų ir įprasmina kasdienį darbą. Vėl jautiesi stiprus padėti tiems, kuriems galbūt sekasi sunkiau, ar tokiam atvejui dar nėra sukurta pakankamai efektyvių gydymo metodų“, – nuramina pašnekovė.

Kai reikia atgauti jėgas, nusiraminti, sugrįžti į save ir pailsėti, ji stengiasi kuo ilgiau ir kokybiškiau pabūti su šeima. Artimiausi žmonės suteikia didžiausią palaikymą. Kitas ne mažiau svarbus jėgų šaltinis – pasivaikščiojimai miške, jogos užsiėmimai Vilniaus senamiestyje, daržininkystė.

„Pastaraisiais metais atrasti maži gyvenimo malonumai puikiai atpalaiduoja, saugo ir net gydo nuo protinio bei emocinio pervargimo“, – šypsosi moteris.

Perversmas gydant krūties vėžį

  1. Tulytė yra tas žmogus, iš kurio krūties vėžiu sergančios moterys išgirsta gydymo planą, ir jis, pasak pašnekovės, per jos darbo metus labai keitėsi. Ji dar atsimena rezidentūros laikus, kai pagrindinis gydymo būdas būdavo chemoterapija – reta pacientė prasprūsdavo jos negavusi. Chemoterapija būdavo plačiai skiriama tiek ankstyvoms krūties vėžio formoms, tiek metastazavusiai ligai gydyti.

Džiaugsmas, kad pasisekė, pacientei grąžina viltį gyventi, gydytojui suteikia jėgų ir įprasmina kasdienį darbą.

„Labai tiksliai prisimenu, kada įvyko lūžis. Tai buvo prieš vienuolika metų. Su kolegėmis lankėmės kitų valstybių vėžio gydymo centruose. Galima įsivaizduoti mūsų nustebimą, kai garbus Jungtinės Karalystės universiteto profesorius pristatė, kad gydymą galima pradėti nuo švelnesnių metodų ir rezultatai netgi geresni. Net turėjome galimybę pasikalbėti su tomis pacientėmis gyvai ir paklausinėti, kaip jos jaučiasi“, – pasakoja gydytoja.

Grįžus su šia žinia teko atlaikyti kai kurių kolegų pasipriešinimą – juk visi, taip pat ir ji pati, buvo mokyti, kad vėžys turi būti gydomas agresyviai. Buvo baisu, kad paskyrus silpnesnį gydymą nebus gauta norimų rezultatų.

Be to, ir modernių vaistų kelias į Lietuvą buvo duobėtas. Iš pradžių jie būdavo sunkiai prieinami, nors būtų suteikę šansą pailginti dalies moterų gyvenimą ar net leidę joms išgyventi. Pavyzdžiui, vaistas agresyviam vėžiui gydyti , kurį rekomenduojama skirti iš karto po operacijos, dėl biurokratinių trukdžių šiam pacienčių segmentui kurį laiką nebuvo kompensuojamas.

„Šiandien jau sunku ir įsivaizduoti, kad reikėtų spręsti, kuriai pacientei vaistą skirti, o kuri jo negaus. Vaistai prieinami visoms, nėra jokios taupymo politikos. Tačiau reikia suprasti, kad naujieji vaistai netinka visoms be išimties pacientėms, jie turi pasiekti tik tas, kurioms tikrai padės. Ir yra aiškios jų skyrimo gairės – mums nereikia sukti galvos, kada kurį vaistą skirti, kad gydymas būtų veiksmingas. Tuomet ir valstybė nepatiria daug išlaidų, nes vaistas tikslingai skiriamas konkrečiai grupei. Taigi šiandien moterys gali būti ramios, kad gaus visą reikalingą gydymą. Jeigu kartais ir tvirtinama, jog vėžiu sergantis pacientas gauna ne visus vaistus, kalbama apie trečios, ketvirtos ar penktos eilės vaistus. Pirmaeilis gydymas tikrai puikiai prieinamas“, – tikina pašnekovė.

Ar krūties vėžys išgydomas?

Gydymo naujovės, pasak jos, smarkiai pakeitė ir požiūrį į krūties vėžį. Anksčiau buvusi nepagydoma ir dažnai mirtina liga šiandien gali būti išgydyta.

„Ankstyvos stadijos krūties vėžiu sergančios moterys šiandien puikiai išgydomos. Pacienčių išgyvenamumas be ligos progresavimo ir bendras išgyvenamumas labai ilgas. Diagnozavus labiau pažengusią ligą, jau tenka pasukti galvą, kokį gydymo metodą geriausia pritaikyti, kad liga neatsinaujintų. Tuomet, nepaisydami visų naujovių, taikome agresyvesnį gydymą. Nustačius ketvirtą ligos stadiją, t. y. radus išplitimą į kitus organus, sėkmingi visiško pasveikimo atvejai yra pavieniai. Tačiau net ir tokiais atvejais, jeigu metastazių nėra daug, įmanoma visiškai pasveikti. Kitais atvejais visiško išgijimo negali būti, bet vartodamos šiuolaikinius vaistus – vieną tabletę per dieną ar vieną injekciją kas mėnesį – pacientės net pamiršta, kad serga. Jos dirba, užsiima kasdiene veikla ir liga jų visai nevargina“, – aiškina gydytoja.

Tiesa, pasak S. Tulytės, svarbu nesusikurti iliuzijos, kad gydymas moderniais vaistais visiškai neturi pašalinio poveikio. Kartais pacientės nustemba, kad jaučiasi blogiau nei tikėjosi. Mat pirmaisiais gydymo mėnesiais organizmas gali reaguoti audringai – vienos ar kitos organų sistemos pažeidimais, pykinimu, šleikštuliu, nuovargiu, silpnumu, nors šie simptomai ir silpnesni nei po chemoterapijos. Tačiau vėliau priprantama ir vaistas visai gerai toleruojamas.

„Todėl reikia turėti pakankamai laiko ir kantrybės išaiškinti pacientei, kad šalutiniai reiškiniai kinta, jie nėra visada vienodi, bus šviesesnių ir tamsesnių gydymo periodų“, – apibendrina pašnekovė.

Trys pacienčių grupės

Paklausta, kaip, žinant vizito trukmę, ji atranda laiko visa tai paaiškinti, S. Tulytė tikina, kad pirmai konsultacijai iš tiesų reikia skirti daug laiko – maždaug iki valandos. Panašiai ir antrajai, nes pacientės sugrįžta pabuvusios su savimi ir turi naujų klausimų.

Pasak jos, yra kelios pacienčių grupės. Vienos būna labai apsiskaičiusios ir gerai supranta pateiktą informaciją. Su jomis bendrauti lengviausia. Gali būti, kad jos anksčiau susidūrusios su gera šios srities patirtimi – galbūt sirgo artimieji ir liga buvo nugalėta.

Galima pasidžiaugti, kad krūties vėžį ženklinusi stigma mažėja.

Kita grupė pacienčių – tos, kurios taip pat skaito, bet neteisingai interpretuoja informaciją. Pavyzdžiui, mano, kad visi modernūs vaistai tinka visoms. Arba, jeigu girdėjo, kad šie vaistai turi mažai šalutinių reiškinių, mano, kad jų ir visai nėra. Statistiką apie išgyvenamumo trukmę taip pat gali suvokti tiesmukai: kad gyvens tiek, kiek parašyta. Tuomet gydytojai tenka aiškinti, kad kiekvienu atveju vaistas parenkamas individualiai, vaisto poveikis skirtingoms pacientėms gali skirtis ir niekas negali iš anksto pasakyti, koks bus konkretaus organizmo atsakas į gydymą.

Depositphotos nuotr.

Trečia grupė – tos, kurios pačios informacijos pernelyg neieško, bet šimtu procentu pasitiki gydytoju ir daro viską, kas joms patariama. Su jomis taip pat nesunku bendrauti, tačiau reikia labai detaliai viską išaiškinti, kad dėl tokio didelio pasitikėjimo jos nepraleistų svarbios informacijos. Beje, šioms pacientėms neretai visai gerai sekasi – pozityviai nusiteikusios, jos sėkmingai keliauja per gydymą.

Pasak pašnekovės, kiekviena pacientė pereina keletą psichologinių etapų, kurių pirmas – neigimas. Tačiau dažniausiai po jo vis dėlto ateina susitaikymas. Tik vienos jį pasiekia po kelių mėnesių, o kitoms prireikia metų ar net kelerių. Gydytojai būna skaudžiausia, kai ankstyva vėžio stadija sergančios moterys, kurios gali būti išgydytos, dėl ligos neigimo uždelsia kreiptis į gydytoją, laiku nepradeda gydytis, iš pradžių bandydamos taikyti alternatyvius metodus.

Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad krūties vėžį ženklinusi stigma mažėja. S. Tulytė pastebi, kad su mirtimi ši liga dažniau siejama tik iš pradžių, tačiau ilgainiui, su gydytojo pagalba įgavusios daugiau žinių, patirties ir pasijutusios geriau moterys apsipranta su mintimi, kad serga vėžiu, bet gyvena gana gerą ir kokybišką gyvenimą.

Inga Saukienė

 

1 Komentaras

  • Diana
    4 mėn. ago Reply

    Nuostabi, konkreti, jautri, profesionali gydytoja! Visada rami ir kelianti pasitikėjimą!
    AČIŪ JUMS, kad vis dar esu.

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.