Kai vėžio diagnozę išgirsta jauna moteris: trys skirtingos patirtys

Trys jaunos moterys gyveno aktyvų gyvenimą, kūrė ilgalaikius ateities planus ir nė negalvojo, kad gali turėti rimtų sveikatos bėdų. Krūties vėžio diagnozė privertė sustoti ir iš naujo permąstyti savo tikslus, prioritetus bei vertybes. Tačiau jos visos sutartinai teigia: vėžys nėra nuosprendis, o tikresnio, pilnesnio ir laimingesnio gyvenimo pradžia.

Didžiausias žemės drebėjimas gyvenime

Jurgitai Untulei vėžio diagnozė gyvenimą aukštyn kojomis apvertė kiek daugiau nei prieš metus. Dar ir šiandien ji sako, kad tai buvo galingiausias žemės drebėjimas jos gyvenime. Tačiau būtent dėl šios patirties šiandien ji jaučiasi daug laimingesnė.

„Kadangi giminėje buvo labai nelaimingų krūties vėžio istorijų, žinojau, kad vyro pastebėtas guzelis krūtyje yra ne juokai. Tad kuo skubiau ieškojau pagalbos. Man pasisekė – ką tik buvo pasibaigęs karantinas, atsiradę vietų pas krūtų chirurgus, tad pas gydytojus patekau gan greitai. Tiesa, save raminau, kad statistiškai devynios moterys iš dešimties išgirsta gerybinio darinio diagnozę, tačiau širdyje kirbėjo baugi nuojauta.

Išgirdus diagnozę, mano tikslas buvo kuo greičiau pradėti gydymą. Chemoterapija truko penkis mėnesius. Jos metu buvo nustatyta BRCA1 mutacija – paaiškėjo, kodėl tokiame ankstyvame amžiuje susirgau šia liga. Siekiant labai kilnaus tikslo – apsaugoti mane nuo vėžio pasikartojimo, buvo pateiktos griežtos rekomendacijos, t. y. šalinti krūtis ir kiaušides. Nusprendžiau vadovautis gydytojų rekomendacijomis ir pasirinkau radikalią krūties operaciją. Mano požiūris šiuo klausimu gana aiškus: geriau gyvensiu gyvenimą su dirbtinėmis krūtimis, nei gulėsiu karste su savomis. Neseniai man pašalinta ir antra krūtis. Ateityje rekomenduojama pašalinti ir kiaušides“, – pasakojo Jurgita.

Į ligą Jurgita žvelgė kaip į laikiną etapą, kuriame reikia stabtelėti ir susitelkti į vieną tikslą – išgyventi. Asmeninio albumo nuotr.

Nepaisant agresyvios vėžio formos, chemoterapinis gydymas buvo sėkmingas. Po operacijos ji išgirdo, kad pagal protokolą turėjusi sekti radioterapija netikslinga, nes atsakas po chemoterapijos – šimtaprocentinis. Tikslas pasiektas – vėžys sunaikintas. Daug šansų, kad mastektomija ir ateityje laukiantis kiaušidžių šalinimas užkirs kelią jo pasikartojimui.

„Manau, prie tokio sėkmingo rezultato prisidėjo ir tai, kad per chemoterapiją aš nesėdėjau sudėjusi rankų, stengiausi sau padėti ir įvairiais kitais būdais. Jau pirmą mėnesį pakeičiau mitybą – atsisakiau cukraus, visų kitų greitųjų angliavandenių, krakmolo. Vadovavausi požiūriu, kad ne tik gydytojai turi dirbti su manimi, bet ir aš pati privalau stengtis. Būdavo ir sunkesnių dienų, kai vos išlipdavau iš lovos, bet stengiausi, kaip įmanydama, tegu ir su ašaromis akyse. Keldavausi, padarydavau nusilenkimus saulei, keletą jogos asanų, prasijudindavau, ir savijauta pagerėdavo. Daug vaikščiojau gryname ore“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Susidūrus su tokia sunkia liga, gyvenimas tampa pilnesnis, tikresnis ir laimingesnis.

Ji stengėsi būti susikaupusi, pareigingai klausė gydytojų nurodymų, iš anksto susirašydavo jiems klausimus, kad kuo naudingiau išnaudotų vizitui skirtą laiką. Į ligą ji žvelgė kaip į laikiną etapą, kuriame reikia stabtelėti ir susitelkti į vieną tikslą – išgyventi, tam pasitelkiant visas įmanomas priemones.

Padėjo atvirumas ir pozityvumas

Jurgita nusprendė neslėpti nuo artimųjų savo ligos, nes žinojo: gydantis ir sveikstant reikės daug energijos, todėl negalinti jos eikvoti informacijai slėpti. Moteris negaili gerų žodžių savo vyrui – jam teko atlaikyti daugybę jos emocijų ir ašarų.

„Aš norėjau, kad artimieji būtų šiame mano gyvenimo etape. Supratau, jog jiems bus sunku, bet ir man nebuvo lengva. Tik prašiau, kad jie turėtų savo rate žmogų, su kuriuo taip pat galėtų pasišnekėti. Nors ir klausdavau, kaip jaučiasi, jie manęs neapkraudavo savo emocijomis, labai saugojo ir tausojo. Kita vertus, to man ypač reikėjo. Begalinę meilę ir rūpestį rodantys artimieji buvo stipri mano palaikymo komanda. Į klausimus, kaip jaučiuosi, niekada nežiūrėjau priešiškai. Netgi pati parašydavau visiems, kai po chemoterapijos pasijausdavau geriau. Toks mano atvirumas man itin padėjo. Nežinau, koks stiprus turi būti žmogus, kad atlaikytų vėžį vienas“, – svarstė moteris.

Iki ligos Jurgita dirbo medicinos psichologe ligoninės Psichiatrijos skyriuje su labai sunkiais pacientais. Juos mokė įžvelgti savo ligoje ir gerųjų pusių. Ši patirtis jai labai padėjo gydymosi kelyje nesidairyti į tai, kas gali būti geriau, o ieškoti, už ką gali būti dėkinga čia ir dabar.

Gydymo kelias nebuvo lengvas, tačiau moteris tikina šiandien esanti daug laimingesnė. Anksčiau vėžys jai siejosi su mirtimi, o dabar – su atkaklia kova, viltimi, nepasidavimu, susikaupimu ir dėkingumu už kiekvieną gyvenimo dieną. Susidūrus su tokia sunkia liga, gyvenimas tampa pilnesnis, tikresnis ir laimingesnis. Liga padrąsino kas dieną daryti tai, ką iš tiesų norisi. Todėl ji metė savo ilgametį darbą ir ėmėsi privačios praktikos, apie kurią svajojo eidama gydymo keliu.

Paklausta, kaip sekasi susigyventi su mintimi, jog chemoterapija smarkiai sumažino jos šansus susilaukti vaikų, moteris sako, kad apie tai pagalvojanti. Tačiau net šis prigimtinis moters poreikis nenusveria jos pačios gyvybės vertės: „Mes esame protingos būtybės ir suprantame, kad galime atnešti į šį pasaulį labai daug prasmės, daug gėrio ir nesukurdami naujos gyvybės.“

Vėžys privertė išsukti iš autostrados

Aurelija Griciūtė vėžio diagnozę išgirdo būdama 31-erių. Sporto srityje dirbanti aktyvi jauna moteris pirmuosius simptomus nurašė fiziniam krūviui. Galiausiai apčiuopė darinuką ir suprato, jog reikia kreiptis į gydytoją, bet prieš tai nusprendė pabaigti projektą, kuriame dirbo, ir dalyvauti kalnų dviračių stovykloje. Ji gyveno tokį intensyvų gyvenimą, kad sustoti buvo tas pats, kaip važiuojant autostrada užtraukti rankinį stabdį. Vis dėlto skausmas darėsi vis įkyresnis, tad galiausiai ji užsiregistravo pas gydytoją. Deja, vizito diena praėjusių metų kovą sutapo su karantino pradžia ir pas šeimos gydytoją ji nebepateko.

Aš neturėjau plano B, buvo tik planas A – gydytis ir pasveikti.

„Laukiau ramiai, gydyti savęs internetu nepuoliau, juolab kad giminėje visos moterys buvo sveikos ir ilgaamžės. O ir pirminė diagnozė po echoskopijos buvo nepiktybinis auglys. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis didėjo, per pusę metų nuo žirniuko dydžio išaugo iki abrikoso. Kai atėjo biopsijos rezultatai, jau buvau taip pavargusi nuo nuolatinio skausmo, kad iš pradžių net nesureagavau. O kai pagaliau pavyko įsisąmoninti diagnozę, galvoje kilo didžiulė sumaištis. Laimei, psichologė padėjo susidėlioti mintis“, – prisiminė pašnekovė.

„Judėjimas man buvo vaistas nuo prastos psichologinės savijautos“, – įsitikinusi Aurelija. Asmeninio albumo nuotr.

Jau po pirmos „raudonosios“ chemoterapijos auglys kiek sumažėjo, liovėsi skausmas. „Raudonoji“ buvo lašinama keturis kartus, toliau sekė „baltoji“ chemoterapija. Tačiau po septynių chemoterapijos dozių, nors buvo suplanuota dvylika, gydymą teko nutraukti dėl suprastėjusių kraujo rodiklių.

„Jaučiausi nusivylusi savimi, kad neįveikiau viso kurso. Tačiau visą gydymo laiką išlikau aktyvi. Kai tik galėjau, stengiausi ir dviračiu važinėti, ir daug vaikščioti. Kuo daugiau judi, tuo greičiau prašviesėja mintys, neprisigalvoji, ko nereikia. Judėjimas man buvo vaistas nuo prastos psichologinės savijautos. Mintis, kas būtų, jeigu būtų, nebuvo kilusi nė karto. Aš neturėjau plano B, buvo tik planas A – gydytis ir pasveikti. Mano visa aplinka stebėjosi, kad aš ir toliau eidavau į žmones, susitikdavau su draugais. Nenorėjau užsidaryti, o į gydymą reagavau labai racionaliai, kruopščiai atsirinkdavau patikimą informaciją. Puikus informacinis turinys, neleidžiantis pasiklysti, man buvo Krūties vėžio pacientų mokykla, nes joje informaciją gaudavau iš medikų, kuriuos sutikdavai ir gydymo kelyje. Taip pat besigydydama sutikau moterį, kurios ligos istorija buvo itin panaši į mano, bet gydymas jau pasistūmėjęs toliau. Apie ligą su ja dažniausiai ir kalbėdavausi, kad neapkraučiau šeimos narių. Mano manymu, labai svarbu turėti žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti“, – pasakojo Aurelija.

Šiandien visi šie sunkūs mėnesiai jau už nugaros. Moteris gyvena įprastą gyvenimą, džiaugiasi galėdama auginti 10 metų sūnų. Mat sužinojusi, jog turi BRCA1 geno mutaciją, ji neplanuoja turėti daugiau vaikų, kad neperduotų mutacijos palikuonims. Atlikta vienos krūties mastektomija jai netrukdė vasarą dėvėti maudymosi kostiumėlio be jokių įklotų: „Kūną pradedi vertinti kitaip, nesigėdiji jo netobulumų, o džiaugiesi, kad šiuo metu esi sveika. Todėl ir antros krūties mastektomijos laukiu ramiai, juolab kad tai tik laikinas etapas, nes ateityje planuoju krūtų atkūrimo operaciją.“

Išmoko gyventi šia diena

Tuo metu, kai išgirdo diagnozę, Aksana Tenienė jautėsi tarsi kylanti ant bangos. Svajojo apie gražią figūrą, tad dėjo daug pastangų, kad sulieknėtų, ir jai pavyko. Tačiau tuomet ji pastebėjo, jog krūtys skirtingo dydžio. Apsičiupinėjusi vienoje iš jų pajuto didelį sukietėjimą.

„Pamaniau, gal čia raumenys nuo sporto, bet nusprendžiau pasitikrinti, nors iki tos akimirkos, kai išgirdau, kad turiu gana didelį piktybinį auglį, net nesvarsčiau apie tokią diagnozę. Aišku, žinia sukėlė šoką, pasipylė ašaros, tačiau nei laikiau save vargše, nei klausiau, už ką man tai. Iš karto pradėjau strateguoti, ką turiu padaryti, ką užbaigti, ką esu kam nors prižadėjusi ir neištesėjusi. Didžiausią sopulį jutau dėl vaikų. Jie abu buvo per maži, kad liktų be mamos. Vis dėlto tą patį vakarą pranešiau žinią ir sūnums, ir vyrui, ir savo mamai, kad man nereikėtų apsimetinėti. Pasakiau vyrui, jog Valentino vakarą tikrai turime praleisti kartu, nes nežinia, kokie iššūkiai mūsų laukia“, – pasakojo 40 metų moteris.

Kitą dieną po mastektomijos Aksana įstojo į universitetą – kad įgautų žinių, kuriomis galėtų dalintis su kitais, ir būti naudinga. Asmeninio albumo nuotr.

Apie savo ligą ji pranešė ir draugams. Iki šiol juokiasi prisiminusi, kaip vienas bičiulis apibūdino Aksanos situaciją: „Tu tai priimk kaip normalų darbą. Po biopsijos tau pasakys, kokia stadija, ir skirs gydymą. Nuo chemoterapijos nuslinks plaukai, blakstienos, antakiai, tave pykins, viduriuosi, bus silpna. Tada auglį išoperuos ir viskas bus baigta. Atsiauginsi plaukus, blakstienas, atsigausi ir gyvensi toliau.“

Kitą dieną ji pasitrumpino plaukus, nusipirko akinius platesniais rėmeliais, kad dengtų antakius, keletą laisvesnio stiliaus drabužių ir nuvyko pas chemoterapeutą. Tačiau pasirodė, kad jos vėžio tipas gydomas ne chemoterapija, o hormonų terapija, kuri visų išvardytų šalutinių poveikių neturi.

„Kai paklausiau gydytojo, kokie namų darbai, patarė nesinervinti, sveikai maitintis ir sportuoti. Taigi pratęsiau savo lieknėjimo maratoną su kasdiene 30 min. mankšta ir pakeista mityba, pasižadėjau, ant nieko nepykti, džiaugtis gyvenimu, kiekvieną atžalų išdaigą ar vyro susierzinimą priimti su didžiule meile ir startavau į naują gyvenimo etapą. Tiesa, hormonų sukelta menopauzė pasireiškia didesniu nervingumu ir jautrumu. O dar prisidėjo karantinas – nuotolinis vaikų mokymasis, nuotolinis darbas, namų ruoša, berniukų namų darbai ir kt. Pradėjau jausti, jog ir balsą pakeliu, kartais reikia sustoti ir įkvėpti, kad visiškai nepratrūkčiau. Todėl sūnums paaiškinau: „Kai mama šaukia, tai ne mama, o vaistai. Negalvokite, kad ant jūsų pykstu, nusiraminusi jus pabučiuosiu ir atsiprašysiu“, – dėstė Aksana.

Namų darbai: nesinervinti, sveikai maitintis ir sportuoti.

Hormoninis gydymas jai skirtas penkeriems metams. Taip pat buvo atlikta vienos krūties mastektomija. Ji pati dėl to diskomforto nejaučianti, tačiau pastebi, kad žmonų žvilgsniai neretai nukrypsta į jos krūtinę. Paradoksas: kai žmogus vaikšto be vieno inksto ar kaulų, to niekas nemato, o krūtys – labai pastebima moters kūno dalis.

„Kalbant apie apatinį trikotažą, mūsų pramonė labai pažengusi, pasirinkimas įvairus. Bet tokioms moterims pritaikytų naktinių ar pižamų nėra, o juk taip svarbu vyro akivaizdoje išsaugoti orumą ir seksualumą. Taigi matau itin reikalingą nišą verslo idėjoms. Man net pačiai buvo kilusi mintis sukurti ką nors panašaus“, – svarstė pašnekovė.

Kaip vėžys pakeitė jos gyvenimą? Kitą dieną po mastektomijos ji įstojo į universitetą – studijuoja visuomenės sveikatą, kad įgautų žinių, kuriomis galėtų dalintis su kitais, ir būti naudinga. Šios studijos jai visą gydymosi procesą buvo tikra atgaiva. Anksčiau moteris mėgdavo kurti ilgalaikius planus, dabar juos gerokai susiaurino – stengiasi šiandien daryti geriausia, ką gali. Kartą išgirstas posakis „gyvenk savo dieną kaip paskutinę, šimtu procentų“ taip giliai ją persmelkė, kad iki šiol ji net grindis švariau išplauna ir, kaip pati sako, labai tuo mėgaujasi.

Inga Saukienė