Alvydas Česas: „Laikas priimti vėžį taip pat, kaip ir kitas ligas“

„Jeigu šiandien mes kalbame apie koronavirusą ir skiepus nuo jo, ateis diena, kai galbūt galėsime vakcinomis užkirsti kelią įvairiems navikams“, – viliasi gydytojas Alvydas Česas.

Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas buvo vienas tų, kurie prisidėjo prie šiuolaikinės chemoterapijos kūrimo ir atvedė ją iki pasaulinio lygio.

Gimtąjį uostamiestį A. Česas garsina toli už jo ribų – dalyvaudamas tarptautiniuose tyrimuose, su kolegomis atverdamas kelius medicinos naujovėms, skaitydamas paskaitas konferencijose, dalindamasis patirtimi ar net konsultuodamas pacientus užsienyje.

„Mes vis daugiau sužinome apie tai, kaip vėžys vystosi, jo kelius, kuriais eina, ir galime jį stabdyti. Jeigu visai nesunaikinti, tai sulėtinti“, – kalbėjo A. Česas.

Aukso medaliu mokyklą baigęs ir gydytojo kelią pasirinkęs A. Česas su žmona Jolanta, taip pat gydytoja, užaugino naują pamainą – du jų vyresnėliai vaikai pasirinko mediko kelią, o duktė netgi pasuko tėvo pėdomis ir tapo chemoterapeute.

Ir nors onkologijoje neišvengiamos netektys bei neviltis, gydytojas A. Česas apie jos ateitį linkęs kalbėti optimistiškai.

„Žmonės vis dar bijo vėžio diagnozės, nors iš tiesų su šia liga galima gyventi ne blogiau ar netgi geriau, negu sergant, pavyzdžiui, artritu. Visame pasaulyje medikai ir mokslininkai siekia, jog žmonės nemirtų nuo vėžio ar su juo gyventų, kaip kad sirgdami bet kuria lėtine liga“, – įsitikinęs A. Česas.

Su juo – pokalbis apie tai, kaip keitėsi chemoterapija ir chemoterapeuto vaidmuo, kur link žengia onkologija, apie gydymo galimybes Lietuvoje ir juodus pėdsakus, kuriuos onkologijoje paliko COVID-19.

Kai tapote chemoterapeutu, šios specialybės atstovų ligoniai bijojo turbūt labiausiai iš visų. Kodėl pasirinkote mokslo šaką, kuri tuomet buvo visiškai nepopuliari?

Tai lėmė daug sutapimų. Kai baigiau studijas tuometinėje Kauno medicinos akademijoje (dabar – LSMU), onkologijos rezidentūros dar nebuvo. Baigę pirminę rezidentūrą su žmona atvažiavome dirbti į Klaipėdą, iš kurios esu kilęs. Viena mano domėjimosi sričių buvo inkstų ligos. Ir užsikabinau už onkologijos.

Aš visada maniau, kad tik dirbdami komandoje su kitais specialistais galime nugalėti vėžį.

1994–1995 m. chemoterapija buvo paskutinė galimybė padėti onkologiniam pacientui, kuriam nebeliko jokių kitų pagalbos priemonių. Visi  bijojo chemoterapijos, pašalinių reiškinių, apskritai žodžio „vėžys“. Tuomet man pavyko išvažiuoti į užsienį – Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Ten išvydau tikrąją onkologiją, mačiau, kad pacientai, turėdami visas tuometines galimybes – medikamentines, chirurgines, radioterapines, gyvena ilgiau ir kokybiškiau. Supratau, kad reikia pabandyti sukurti tokią struktūrą Klaipėdoje ir Lietuvoje.

Onkologinė chemoterapija tada buvo podukros vietoje. Tuo metu tik chirurgai buvo laikomi tais, kurie gali įveikti vėžį. Bet man taip neatrodė. Aš visada maniau, kad tik dirbdami komandoje su kitais specialistais galime nugalėti vėžį. Ieškojau galimybių mokytis, rinkti informaciją – ją anuomet gauti nebuvo taip lengva, kaip dabar. Laimei, universitetai pradėjo ruošti specialistus, organizuoti podiplomines studijas, imtos steigti įvairių specialybių draugijos ir kt.

Šiuolaikinę onkologinę chemoterapiją kūrėme visi. Atsirado bendraminčių, su kuriais įkūrėme Chemoterapeutų draugiją. Dabar ji švenčia 20 metų jubiliejų. Augome mes patys, augo mūsų vaikai – kai kurie jų tapo gydytojais ir net onkologais. Viskas buvo įdomu ir svarbu.

Lūžis įvyko apie 2005–2010 m., kai buvo atrasta nemažai naujų gydymo metodų – taikinių terapijos, monokloninių antikūnų, kitų vaistų, kurie gerokai pailgina pacientų gyvenimo trukmę net ir sergant išplitusiu vėžiu.

Gydytojų Jolantos ir Alvydo Česų duktė Rugilė pasuko tėvo keliu – tapo onkologe chemoterapeute.

Kai prieš 27 metus pradėjau dirbti, onkologijos chemoterapijos srityje atsirasdavo vos vienas kitas naujas medikamentas per metus. Visi jie veikdavo navikines ląsteles, tačiau kartu veikdavo ir sveikąsias. Kaip per tą laiką pasikeitė medikamentų efektyvumas, rodo toks pavyzdys: nors vaistų plaučių vėžiui gydyti buvo daug, iki 2010-ųjų po išplitusio šios rūšies vėžio diagnozės daugiau nei metus gyvendavo tik tie pacientai, kurie dalyvaudavo klinikiniuose tyrimuose. Dabar po molekulinių genetinių tyrimų ligoniams galime parinkti patį tinkamiausią gydymą: taikinių terapiją, chemoterapiją ar imunoterapiją. Gydant visus standartiškai, kaip anksčiau, jie išgyventų ne ilgiau kaip metus. Bet kai tyrimai mums leidžia paskirti patį tinkamiausią gydymą, jie gali pragyventi ir trejus, ir penkerius, ir dešimt metų. Kitaip tariant, taip, tarsi gyventų sirgdami lėtine liga, – ilgai ir kokybiškai.

Daugelyje sričių atsivėrė visiškai kitokios gydymo galimybės, ir chemoterapeutai tapo bene svarbiausia onkologinės ligos gydymo grandinės dalimi. Dabar onkologas chemoterapeutas yra žmogus, vadovaujantis specialistų komandai, sprendžiančiai kiekvieno ligonio gydymo galimybes. Jis organizuoja ir koordinuoja, nuo kokio gydymo pradėti – spindulinės terapijos, chemoterapijos ar chirurgijos, kada kurį metodą įterpti. Tai didžiulė atsakomybė ir nelengva našta, bet šiuo metu mūsų gydymo rezultatai nenusileidžia daugelio Europos šalių rezultatams.

Ar galėjote pasvajoti apie tokias gydymo galimybes, kai pradėjote dirbti?

Nuo pat pradžių to norėjau. Vis svarstydavau, kodėl taip nėra? Jau daugiau kaip 20 metų dalyvauju klinikiniuose tyrimuose, mačiau, jog nauji ų preparatų galimybės vis geresnės, tačiau drastiško pokyčio nebuvo. Tik atsiradę biologiniai vaistai, taikinių terapijos kardinaliai pakeitė onkologinių ligų gydymą.

Visada galvodavau – ką padaryti, kad vėžį būtų galima vertinti kaip lėtinę ligą. Juk jeigu žmogus serga diabetu, gauna insuliną ar geriamu vaistus, jis gali kontroliuoti ligą. Diabetas neišgydomas, tačiau žmogus ir toliau gyvena kokybiškai. Jei turi padidėjusį kraujospūdį, tinkamai jį valdydamas, gali nepatirti infarkto ir dar ilgai džiaugtis gyvenimu.

Kalbant apie vėžį, mano svajonė visuomet buvo derinti ankstyvą diagnostiką ir galimą prevencinį gydymą, kad liga neišsivystytų. O jeigu išsivystytų, vėžį taip valdyti, kad jis taptų lėtine liga. Jau dabar yra keletas onkologinių susirgimų, kurie taip gerai kontroliuojami, kad pacientai po diagnozės gyvena 15–20 metų.

Turbūt dažnas pacientas, kuriam diagnozuotas vėžys, klausia: ar tai išgydoma? Ką į tai atsakote?

Atsakau, kad taip, išgydomas. Jeigu pacientui – 70 metų, jam nustatyta ankstyvos stadijos liga, jis išoperuojamas ir išgydomas, tikrai mažesnė tikimybė, kad vėžys atsinaujins. Tikėtina, jog žmogus mirs ne nuo vėžio, o nuo senatvės, kitų ligų.

Tačiau vėžinė liga – tai tam tikras žmogaus sisteminis kodas. Tarkim, išgydei , metastazių nėra, viskas gerai. Bet juk nepaveikiame to, dėl ko liga išsivystė. Nes vėžio programa užkoduota kamieninėse ląstelėse, ir jeigu sykį liga išsivystė, tik laiko klausimas, kada ji atsinaujins. Vieniems greičiau, kitiems – vėliau. Turiu pacienčių, kurias gydžiau dar savo karjeros pradžioje, ir tik dabar jos grįžo su atsinaujinusia liga.

Žinodami, kad liga užkoduota genuose, kamieninėse ląstelėse, mes galime sulėtinti jos vystymosi tempą. Mes vis daugiau žinome apie tai, kaip vėžys vystosi, jo kelius, kuriais eina, ir galime jį stabdyti. Jeigu visai nesunaikinti, tai sulėtinti. Tad stengiuosi nuteikti ligonius: net jei liga ir atsinaujins, nereikia rautis plaukų, o tik blaiviai įvertinti, kaip ją galima geriausiai kontroliuoti. Onkologai chemoterapeutai jau supranta, kad vien tik agresyvus gydymas nepadeda pasiekti palankių ilgalaikių rezultatų. Reikia kiek įmanoma geriau sumodeliuoti kompleksinį gydymą, suderinti įvairius metodus.

Stengiuosi nuteikti ligonius: net jei liga ir atsinaujins, nereikia rautis plaukų, o tik blaiviai įvertinti, kaip ją galima geriausiai kontroliuoti.

Dėl to, pavyzdžiui, ligonių, susirgusių krūties vėžiu, galimybės, lyginant prieš 15 metų ir dabar, – tarsi diena ir naktis. Net jei išplito metastazės, mes galime suteikti daugiau galimybių gyventi – ne metus, o penkerius, aštuonerius ir gal dar daugiau.

Nors vėžį įprasta laikyti baisia liga, ji tokia pat, kaip ir bet kuri kita. Štai žmonės, sergantys artritu, kenčia nuolatinius skausmus, jiems sunku judėti. Bet apie artritą nekalbama kaip apie baisią ligą. Aš galvočiau atvirkščiai: naviką galime išoperuoti, skirti spindulinę terapiją, po to daug metų taikyti hormoninį gydymą, kurį, beje, pacientai puikiai toleruoja. Jie gali dirbti, keliauti, būti fiziškai aktyvūs. Nesvarbu, kad serga vėžiu.

Manyčiau, laikas priimti vėžį taip pat, kaip ir kitus susirgimus. Šiandien onkologija yra viena iš labiausiai besivystančių mokslo šakų, kuriai pažinti ir tirti skiriama itin daug lėšų.

Per pandemiją beveik nieko negirdėjome apie kitas ligas, išskyrus COVID-19. O jos juk neišnyko, žmones ir toliau vargina įvairios ligos, įskaitant onkologines. Kaip Jūsų darbus ir gyvenimą pakeitė koronavirusas?

Pandemija labai apsunkino ir darbus, ir asmeninį gyvenimą.

Tačiau didžiausia problema onkologijoje – sustojo atrankinės patikros programos. Dėl to sulauksime daugiau užleistų ligos atvejų, nes nebuvo ir nebus išaiškinti ankstyvi vėžiniai ir ikivėžiniai susirgimai.

Kitas dalykas – dėl pandemijos visame pasaulyje buvo sustabdyta daugybė klinikinių tyrimų, nes juose negalėjo dalyvauti pacientai. Tai pristabdė mokslo progresą, dėl kurio galėjome greičiau gauti naujausias priemones ir įtraukti į praktiką. Pasaulio onkologijos bendruomenė jau kalba apie tai, jog reikėtų kuo greičiau sugrįžti prie klinikinių tyrimų dėl dviejų priežasčių: kad juose dalyvaujantys žmonės galėtų gauti geriausią numanomą gydymą ir kad būtų kuo greičiau patvirtinti nauji vaistai, kuriais galėtų gydytis visi, kam jų reikia.

Manau, kad dar praeis kiek laiko, kol pamatysime tikruosius pandemijos rezultatus.

„Kuo ilgiau žmonės gyvens, tuo labiau didės vėžio tikimybė. Tad onkologų chemoterapeutų poreikis bus didžiulis“, – mano A.Česas.


Kokios nuotaikos per pandemiją tvyrojo ten, kur gydomi onkologiniai ligoniai? Ar pagalba sergantiems nesustojo?

Onkologinės pagalbos teikimas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje nebuvo sustojęs nei dienai. Dirbo visi skyriai.

Buvo iššūkių, kai COVID-19 buvo diagnozuotas mūsų darbuotojams, nes dar nežinojome, kaip tinkamai apsisaugoti, ką dėvėti. Konsultuoti ligonių eidavome apsišarvavę akiniais, skydeliais, kaukėmis, prijuostėmis, pirštinėmis. Neslėpsiu – buvo nemažai baimės. Geriau pasijutome tik pernai gruodį, kai sužibo viltis, kad medikai bus paskiepyti nuo COVID-19. O šiandien jau tikrai jaučiamės tvirčiau, įgiję patirties ir pasitikėjimo.

Mūsų pacientai pateko tarp tų prioritetinių grupių, kurios nuo COVID-19 skiepijamos pirmiausia. Tačiau melagienos, netiesos skleidimas padarė daug žalos. Dabar, kai kviečiame savo ligonius skiepytis, sutinka vos 20 procentų! Nors ir žino, kad dėl COVID-19 jie patiria didelę komplikacijų ir mirties riziką. Daugelis pacientų atsisakymą grindžia tuo, neva vakcina buvo sukurta per greitai.  Bet mums, onkologams, puikiai žinomas tiek „Modernos“, tiek „Pfizer“ vakcinos pagrindas – mRNR. Šio tipo vakcinos jau keletą metų bandomos ir taikomos klinikiniuose tyrimuose onkologijoje ir kitose srityse. Jos neatsirado vakar – jos buvo sukurtos dar iki koronaviruso, ištyrinėtos su onkologiniais pacientais, nes mokslininkai bando surasti priešvėžinių skiepų raktą. Pavyzdžiui, puikiai žinome, kad vakcina nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV) jau galime apsaugoti moteris nuo infiltracinių onkologinių gimdos kaklelio ligų, kurių gydymas labai brangus ir sudėtingas. Vakcinavimas šiandien yra viena veiksmingiausių šios ligos prevencijos priemonių.

Šiandien mes kalbame apie koronavirusą ir skiepus nuo jo, bet ateis diena, kai galbūt galėsime vakcinomis užkirsti kelią įvairiems navikams.

Ar vakcinos, kurios jau taikomos onkologijoje, pasiteisino?

Kalbant apie skiepus nuo ŽPV, paskiepytųjų grupėje, palyginti su lyginamąja, kurioje tyrimų dalyviai arba nebuvo skiepyti, arba gavo placebo, onkologinė gimdos kaklelio liga išsivysto labai retai. Tai rodo neabejotiną vakcinos naudą.

Yra ir kitų onkologinių ligų, nuo kurių gali apsaugoti būtent vakcinos, nes jų priežastis – ne tik genetika, bet ir tam tikri išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, žinome, kad jei neišnaikinama skrandyje apsigyvenanti bakterija, sukelianti opaligę, nemenka tikimybė, jog ilgainiui išsivystys skrandžio vėžys. Užsikrėtus ŽPV berniukams, daug didesnė tikimybė susirgti burnaryklės vėžiu. Nustatyta dar daug panašių faktų.

PSO skelbia daug duomenų, pagrįstų didžiuliais klinikiniais tyrimais, metaanalizėmis. Visame pasaulyje siekiama, kad žmonės nemirtų nuo vėžio ar su juo gyventų kaip su lėtine liga. Galbūt ne už kalnų ta diena, kai turėsime skiepus nuo įvairių onkologinių susirgimų – galbūt ne visų, tačiau tai labai sumažintų tikimybę susirgti tam tikromis vėžinėmis ligomis.

Jei jau prabilote apie vėžio priežastis – kiek tikimybė susirgti šia liga priklauso nuo aplinkos ar gyvenimo būdo ir kiek – nuo genetikos?

Genetika nėra pagrindinė priežastis. Nors pastaruoju metu atliekama labai daug genetinių tyrimų, tiesiogiai genetika nulemia ne daugiau kaip 10–20 proc.

Vis dėlto vėžys labiau priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo, išorinių veiksnių, gamtos ir vandens užterštumo, tam tikrų mitybos įpročių. Šių veiksnių poveikis kaupiasi ilgai, kol žmogus jaunas, liga nesivysto, bet ilgainiui atsiranda tam tikrų pokyčių, kurie „užveda“ ligos mechanizmus.

Tačiau genetikos žinios mums neabejotinai svarbios – ateityje mes dar daugiau žinosime apie vėžį, nes vis daugiau darysime genomo tyrimų, vis daugiau matysime tam tikrų genetikos ir išorinių veiksnių sąsajų, kurios lemia sergamumą. Tada galbūt galėsime iš anksto skirti dėmesį tiems, kurie linkę sirgti ir kurie neatsparūs kenksmingiems veiksniams. Ir galėsime juos atrinkti į patikros programas.

Jolanta ir Alvydas Česai.

Šiandien nustatyta, kad tam tikros genų mutacijos 50–80 proc. didina tikimybę susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu. Tai žinodamos moterys, turinčios šią mutaciją, ryžtasi tiek krūtų, tiek kiaušidžių pašalinimui – kad nesusirgtų.

Kuo toliau, tuo labiau didės genetikos mokslo įtaka, tad galėsime atrinkti tikslinius pacientus ir iš anksto užkirsti ligai kelią.

Kaip Lietuvos onkologija atrodo pasaulio kontekste? Ar neatsiliekame galimybėmis skirti pacientams moderniausias gydymo priemones?

Lietuvoje onkologai chemoterapeutai – tikrai aukšto lygio specialistai. Jie ruošiami penkerius metus, todėl yra pageidaujami visose Vakarų šalyse – skautai verbuoja tiek jaunus, tiek patyrusius profesionalus. O kalbant apie gydymo technologijų prieinamumą, per pastaruosius 5 metus Lietuvoje padarėme tikrai didelį šuolį. Tokio proveržio sveikatos apsaugos srityje jau seniai nebuvo.

Net jei išplito metastazės, mes galime suteikti daugiau galimybių gyventi – ne metus, o penkerius, aštuonerius ir gal dar daugiau.

Nekalbu apie Vokietiją, Skandinavijos šalis ar Ispaniją, bet, tarkim, palyginti su Kroatija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, net palyginti su tokia senos demokratijos šalimi kaip Graikija, turime geresnes galimybes. Prieš 10 metų pavydėjome kolegoms čekams ar slovakams, o dabar juos lenkiame. Žinoma, turime ne viską – nuo naujausių proveržių atsiliekame 2–3 metais, bet ne 5–10, kaip anksčiau.

Jūsų duktė taip pat pasirinko chemoterapeuto kelią. Neatkalbinėjote?

Ne, nes šioje srityje matau didžiulę perspektyvą. Įvairios prevencinės programos leidžia sumažinti mirtingumą nuo dažniausios priežasties – širdies ir kraujagyslių ligų. Medicina vystosi, žmonės gyvena vis ilgiau. Tačiau senėjimo procesas nesustoja, o vėžys susijęs su amžiumi. Tad kuo ilgiau žmonės gyvens, tuo labiau didės vėžio tikimybė. Tad onkologų chemoterapeutų poreikis bus didžiulis.

O ko mes patys galime imtis, kad nesusirgtume vėžiu? Kokios Jūsų taisyklės, kurių ir pats laikotės, ir patartumėte laikytis kitiems?

Pirmiausia visiems patarčiau atsisakyti tokių vėžį skatinančių veiksnių kaip rūkymas – tai viena iš didžiausių bėdų, dėl kurios suserga milijonai. Reikėtų vengti įvairių kancerogenų, spinduliuotės, ultravioletinių spindulių, jonizuojančios radiacijos, nes tai neabejotinai pakeičia ląstelių struktūrą ir jos pradeda nevaržomai daugintis. Atminti, kad per didelis saulės spindulių kiekis didina odos, akių, kitų rūšių vėžio tikimybę.

Kiekvienas turėtų pasirūpinti, kad jo aplinkoje nebūtų asbesto, tabako dūmų, išmetamųjų vamzdžių, dėl kurių į kvėpavimo takus patenka smulkių dalelyčių, galinčių išprovokuoti vėžinę transformaciją.

Gerti švarų vandenį, stengtis neužteršti išorinių vandenų. Bakterinis užterštumas, maisto pasirinkimas taip pat labai svarbus: reikia naudoti mažiau pesticidų, herbicidų, cheminių skatintojų, geriau rinktis organiškai užaugintus produktus.

Didelę reikšmę turi ir fizinis aktyvumas, ypač sulaukus 4050 metų. Pavyzdžiui, yra žinoma: jei moterys po krūties operacijos 1213 valandų per savaitę sportuoja iki prakaito, krūties vėžio atsinaujinimo riziką sumenkina iki 30 proc. 4050 metų žmonėms verta įsidėmėti ir tai: išbraukus iš mitybos raudoną mėsą ar apribojus jos vartojimą iki karto per savaitę, storosios žarnos vėžio išsivystymo tikimybė gali sumažėti 3050 proc.

Taip pat reikėtų nepraleisti atrankinių storosios žarnos, prostatos, krūtų, gimdos kaklelio vėžio patikros programų. Jos skirtos ne tiems, kurie pradeda jausti simptomus, o tiems, kurie dar nieko nejaučia. Taip galima užtikti ligą dar prieš jos pradžią.

Patarčiau nenutukti. Atsakingai valgydami būsime ne tik judrūs, energingi, bet ir galime išvengti daugelio ligų, pradedant širdies ir kraujagyslių, baigiant vėžiu.

O jeigu vėžio atvejų būta giminėje, tarp artimų šeimos narių, verta pagalvoti, ar nereikia genetiko konsultacijos – galbūt yra galimybė išsitirti, ar neturite geno mutacijų, kurios gali didinti riziką susirgti vienos ar kitos rūšies vėžiu. Laiku įsikišus galima išvengti ligos, kuri galbūt atsirastų/ vėliau.

Suprantu, kad šiuolaikinis gyvenimas pažeria tam tikrų netikėtumų, ir mes negalime išvengti visų neigiamų veiksnių, streso, blogų emocijų. Bet jeigu tik įmanoma, patarčiau visiems kuo labiau pasistengti dėl savęs ir savo sveikatos. 

Lina Šaltė
Algirdo Kubaičio nuotr.

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas šalia komentaro.