Kelionė savo sielos išgijimo link: maži stebuklai, vykstantys per meno terapiją

Šiandien jau neabejojama, kad sėkmingas vėžio gydymas didele dalimi priklauso ir nuo sergančiojo nusiteikimo – pozityvių minčių, gebėjimo ir šioje situacijoje mylėti bei džiaugtis gyvenimu. Lengva pasakyti, tačiau kaip iš tiesų įveikti baimę dėl ateities, kaip atsipalaiduoti ir su pasitikėjimu priimti tiek gyvenimo iššūkius, tiek jo dovanas? Dailės terapeutė Dalia Auglytė teigia, kad tai, ko neįmanoma įveikti žodžiais, galima išlaisvinti piešiant.

Gydyti reikia ne tik kūną, bet ir sielą

1. Auglytė daug metų rūpinasi išoriniu žmonių grožiu – moteris dirba grimo dailininke Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Būtent šis darbas ją paskatino domėtis psichologija. Kaip sako pati pašnekovė, norėjosi puošti žmones ne tik išoriškai, bet ir pasirūpinti jų vidiniu grožiu. Tačiau baigusi psichologijos studijas, ji atrado savyje netikėtą potraukį dailei.

„Pradėjusi piešti patyriau, kokį poveikį gali turėti kūryba. Ji suteikia neįkainojamą galimybę pabūti su savimi, atsijungti nuo kasdienių rūpesčių ir išlaisvinti vaizduotę. Atsivėręs kūrybai su teptuku rankose tampi kūrybiškesniu ir savo gyvenime: norisi visapusiškai tobulėti, atsiranda drąsos kažką keisti, išbandyti naujas veiklas, kūrybiškai spręsti problemas. Tai paskatino mane studijuoti dailės terapiją“, – pasakojo D. Auglytė.

Dailės terapeutė D. Auglytė atvirauja vis nenustojanti stebėtis, kiek daug piešinys gali papasakoti apie vidinį žmogaus pasaulį. Mildos Juknevičiūtės nuotr.

Šiandien moteris, kaip dailės terapeutė, savanoriauja vesdama dailės terapijos užsiėmimus onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Ji tai daro neatlygintinai, nes mato, kokie reikalingi šie užsiėmimai, kaip dalyvių akys ima spindėti pasitikėjimu, noru džiaugtis kiekviena trapia gyvenimo akimirka.

Kad meninė kūryba gali tapti ,,sielos gydytoju“, dar Antrojo pasaulinio karo metais, sveikdamas sanatorijoje, atrado dailininkas A. Hillas, tapęs dailės terapijos pradininku. Pradėjęs tapyti jis pastebėjo teigiamus savo emocinės savijautos pokyčius. Jo padedami tapyti pradėjo ir kiti sanatorijos pacientai, į savo paveikslus „sudėdami“ visus karo metu patirtus išgyvenimus.

Per meninę saviraišką iškyla pasąmoniniai vaizdiniai, krizės, vidiniai konfliktai, išsakomi patys giliausi išgyvenimai.

Šiandien dailės terapija – psichoterapijos forma, apimanti dailės, psichologijos ir psichoterapijos žinias. Tai būdas piešiant, tapant, lipdant ar naudojant kitas dailės priemones reikšti savo jausmus, mintis ir potyrius. Per meninę saviraišką iškyla pasąmoniniai vaizdiniai, krizės, vidiniai konfliktai, išsakomi patys giliausi išgyvenimai, atskleidžiamos unikalios patirtys, todėl piešinys tampa žmogaus sielos veidrodžiu. Čia visiškai nebūtina mokėti piešti, svarbus pats kūrybos procesas, galintis gydyti, ugdyti ir atpalaiduoti.

Kas vyksta dailės terapijos metu?

Pasak D. Auglytės, išgirdus vėžio diagnozę neišvengiamai būna šokas, kurį lydi baimė ir bejėgiškumo jausmas. Kaip toliau gyventi, ko tikėtis, kodėl tai atsitiko man? Galvoje knibžda daugybė klausimų, neturinčių atsakymo. Todėl į dailės terapiją dažnai ateina moterys, kurios jaučia didžiulį nepasitikėjimą savimi, gėdijasi savo kūno, yra praradusios moterišką savivertę, nes onkologinė liga labai pažeidžia ir iš vizualinės, estetinės pusės, kai netenkama plaukų, krūties. Tai atsispindi ir piešiniuose – mažomis, susigūžusiomis, įrėmintomis žmonių figūromis.

Vėliau, įsisąmoninusios savo išgyvenimus, atranda savyje pasitikėjimo ir įveikia uždarumą.

„Dailės terapija leidžia keisti jausmus: piešinyje jausmai pagaunami lyg nuotraukoje, tačiau jeigu nepatinka sukurtas piešinys, galima jį perdaryti, perpiešti, suplėšyti, sutvarkant ir savo vidinį emocinį pasaulį. Viena moteris nesąmoningai nupiešė paminklą su savo inicialais ir buvo labai priblokšta tokio iškilusio vaizdinio. Tačiau pasiūlius jai perpiešti ar ką nors pakeisti piešinyje, ji nupiešė gyvenimo ratą ir buvo labai patenkinta tuo, jautėsi tarsi padariusi tvarką savo viduje.  Dailės terapijoje dažnai iškyla pasąmoniniai vaizdiniai, kurie gali gąsdinti, tačiau jie kaip tik suteikia galimybę kažką keisti ar atrasti savyje“, – aiškino dailės terapeutė.

Dailės terapija leidžia keisti jausmus: piešinyje jausmai pagaunami lyg nuotraukoje, tačiau jeigu nepatinka sukurtas piešinys, galima jį perdaryti, perpiešti, suplėšyti, sutvarkant ir savo vidinį emocinį pasaulį. Mildos Juknevičiūtės nuotr.

Dailės terapijoje piešinys susideda iš labai daug aspektų – vaizdinių, simbolių, formų, kompozicijos ir spalvų. Griežtų taisyklių, kaip jos interpretuojamos, nėra, viskas priklauso nuo to, ką spalva reiškia piešinio autoriui. Pavyzdžiui, vienam raudona spalva gali reikšti skausmingus išgyvenimus, asocijuotis su krauju, o kitam – kaip tik gyvenimo džiaugsmą, energiją, aistrą, meilę. Būna, kad spalva panaudota ne vietoje – juoda saulė, žalia karvė ir pan. Tai byloja, kad žmogus savo viduje slepia daug skaudulių.

Pasak pašnekovės, sergantieji vėžiu nelinkę atvirauti apie savo ligą, vengia kalbėtis apie savo patirtis su draugais ar artimaisiais, kadangi nenori jų varginti. Jie sako: „Kai atveriu savo vidinius skaudulius, matau, kaip niaukiasi žmogaus veidas. Toks jausmas, kad dėl mano skaudžių išgyvenimų jam reikia pagalbos labiau nei man.“ Todėl grupinės dailės terapijos nauda dar ir ta, kad čia atrandama bendrystė su panašiais į save, saugiai dalinantis išgyvenimais galima būti išgirstiems ir išklausytiems bei atrandamas palaikymas, nes visus sieja ta pati liga bei bendros patirtys.

Dėkoja vėžiui už tai, kad pamilo gyvenimą

Beje, žmonės užspaudžia ne tik negatyvius, bet ir pozityvius jausmus, pavyzdžiui, gyvenimo džiaugsmą, meilę, dėkingumą sau bei kitiems. Tačiau kai ima lietis ilgai slėpti jausmai, gyvenimo laikinumo bei ateities neapibrėžtumo jausmas taip nebegąsdina ir gyvenimo mozaika dėliojasi iš naujo.

„Aš suvokiau, kad galiu gyventi, ir to mane išmokė būtent vėžys. Jeigu nebūčiau susirgusi, nebūčiau taip smarkiai tobulėjusi kaip dabar. Aš pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą“, – tokiomis patirtimis po dailės terapijos dalinasi moterys. Pasak D. Auglytės, svarbiausia, kad žmonės iš tiesų pradeda džiaugtis – džiaugtis kiekviena akimirka, nes supranta gyvenimo laikinumą. Ir tai juos daro labiau atjaučiančiais, atsiranda noras savanoriauti, t. y. ne tik gauti kitų paramą, bet ir patiems dalintis tuo, kuo gali. Jie nori keistis, pasinaudoti kiekviena akimirka, čia ir dabar įprasminti savo gyvenimą.

Žmonės ima suprasti, kad gyvenimas tęsiasi ir jis gali būti prasmingas net ir sergant sunkia liga.

„Viena moteris parašė vaikystės prisiminimų knygelę, kurią išleisti jai padėjo sūnus. Kita pradėjo kurti savo tinklaraštį, nes pajuto turinti kuo pasidalinti su kitais. Taigi žmonės ima suprasti, kad gyvenimas tęsiasi ir jis gali būti prasmingas net ir sergant sunkia liga“, – prisiminė pašnekovė.

Ne vienas grupės narys, pajutęs kūrybos galią, jos teikiamą džiaugsmą, pradeda piešti savarankiškai. Tai galimybė ir malonė pabūti su savimi tokiu, koks esi.

„Jei pajutote savyje tokį impulsą ir norą, labai skatinčiau jo neapleisti. Tad susiraskite namuose patogią vietą, atpalaiduokite visą savo kūną ir užsimerkite. Pabandykite suprasti, kaip jaučiatės čia ir dabar. Pavaizduokite lape savo jausmus. Jei jaučiate įtampą, nupieškite ją, jei jaučiate pyktį ar nuoskaudą, galite panaudoti molį. Minkydami jį patirsite emocinę iškrovą ir nusiraminsite. Dar vienas būdas – ramiai atsisėskite, užsimerkite, pamatykite, koks vaizdinys iškilo ir pavaizduokite tai lape. Baigusios kurti pamėginkite suprasti, kokią žinutę ar istoriją jums siunčia šis vaizdinys, ką jis nori pasakyti apie jus dabarties momentu“, – patarė D. Auglytė.

Dailės terapeutė atvirauja vis nenustojanti stebėtis, kiek daug piešinys gali papasakoti apie vidinį žmogaus pasaulį. Jos įsitikinimu, meninė saviraiška – tai neįkainojama dovana, įgalinanti žmogų keistis, išmokti matyti ir giliau suvokti aplinką, pasaulį, kuriame gyvena, ir priimti save, savo gyvenimą tokį, koks jis yra.

Inga Saukienė